2011-07-04
Nors atrodo, kad tai neįmanoma, tu gali visiškai atleisti ir pamiršti praeitį.
Gavau sielvartingą laišką nuo poros, kuri prieš kelerius metus girdėjo mano mokymą apie visišką atleidimą. Laiške jie pasakojo, ką žentas padarė jų dukteriai ir vaikaičiams. Tai buvo baisu. „Ar jūs sakote, kad turime visiškai atleisti savo žentui?" - klausė jie.
Esu gavęs ir daugybę kitų laiškų, kuriuose pasakojama apie neištikimybę, kraujomaišą, išprievartavimus, melą ir šmeižtą. Tai verčia atidžiai apsvarstyti, ką pamokslauju ir rašau. Žmonės patiria realų skausmą, kai kitas asmuo įskaudina, sužeidžia juos ar jų artimuosius. Kai įskaudinamas tavo mylimas žmogus, ypač vaikas, atleisti būna labai sunku. Man daug lengviau atleisti už tai, ką žmonės padarė ar pasakė asmeniškai man, nei už tai, kaip jie įskaudino mano vaikus.
Tai ne ką lengviau nei tai, ką teko išgyventi Korei ten Bum - ji turėjo atleisti kalėjimo prižiūrėtojui, kuris labai žiauriai elgėsi su jos seserimi Betse. Korė matė, kaip joms abiems esant kalėjime už žydų slėpimą Olandijoje Antrojo pasaulinio karo metais, šis vyras negailestingai prievartavo jos seserį, kuri netrukus po to mirė. Po daugelio metų, Korei ruošiantis kalbėti vieno bažnyčios tarnavimo metu, tarp klausytojų ji pamatė tą vyrą. Jos širdyje vyko kova. Ji desperatiškai meldė Dievo pripildyti jos širdį Jėzaus meile. Ir Dievas pripildė, bet atleisti tapo dar sunkiau, kai po tarnavimo šis kalėjimo prižiūrėtojas labai neįtikinamai bandė pasakoti, koks Dievas yra geras, nes atleidžia visiems. Ji abejojo, ar jis tikrai gailisi.
Dažnai man atrodo, jog lengviau atleisti už tai, kas padaroma asmeniškai mums nei mūsų mylimiems žmonėms. Visgi sunku atleisti ir tiems, kurie įžeidė tiesiogiai mus, ypač tuomet, kai jie nejaučia nė menkiausios sąžinės graužaties. Jei mūsų skriaudėjai užsidėtų bent simbolines atgailos kaukes, mums atleisti jiems būtų daug lengviau.
Meilė neskaičiuoja
Meilė yra pasirinkimas. Tai - valios veiksmas. Garsusis Biblijos skyrius apie meilę, 1 Laiško korintiečiams 13 sk., tobulai atskleidžia visiško atleidimo priežastį ir poveikį. Šios nuostabios pastraipos kulminacija yra 5 eilutėje randama frazė: meilė pamiršta, kas buvo bloga (LBD vert.). Graikiškas žodis logizomai, išverstas kaip „pamiršti bloga", reiškia neatsilyginti arba nekaltinti. Prisiminti blogus dalykus irgi yra valios veiksmas - pasirinkimas nemylėti, ir tai paprastesnis, lengvesnis kelias.
Ar atsisakysime nuoskaudų ir visiškai atleisime, dažnai priklauso nuo liežuvio. Mūsų tariami žodžiai gali sukelti katastrofą, apie kurią Jokūbas sako: Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis - nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas (Jok 3, 5-6).
Ironiška, bet, užuot padėję nusimesti naštas, mūsų žodžiai gali sukelti nekontroliuojamą gaisrą, kuris staiga kilęs, gali pelenais paversti tai, kas slypi mūsų širdyje. Ir jei, užuot nuslopęs, gaisras, mums vis prisimenant nuoskaudas, įsiplieks vėl, galiausiai bus tūkstantį kartų blogiau. Tai bus šėtono pergalė.
Kaip mums saugoti savo liežuvį? Padėti gali šie du dalykai:
• Jei žmogus pasielgė neteisingai, neprimink jam to;
• Jei žmogus pasielgė neteisingai, neprimink to ir kitiems.
Jei tai taptų mūsų gyvenimo principu, prisimenamų nuoskaudų labai sumažėtų. Jei nustotume jas nuolat prisiminti pokalbiuose, galiausiai jos ir visai pranyktų.
Šis principas tinka ir įsivaizduojamiems pokalbiams - tiems vidiniams dialogams su savimi, kuriuose niekaip negali pamiršti to, ką jis/ji ar jie padarė. Galbūt fantazuoji, ką jiems pasakytum ar padarytum, arba ką pasakytum apie juos kitiems žmonėms. Šie pokalbiai gali tęstis be galo - praeis valandos, dienos, bet tu nieko nepasieksi ir nepasijusi geriau.
Vieną vakarą, visai prieš einant miegoti, aptikau, kad mano galvoje vyksta pokalbis apie vieną žmogų. Įsivaizdavau, jog tai galimybė ant to žmogaus išsilieti. Galvoje sukosi detalus scenarijus: aš atrodžiau padoriai, o tas kitas asmuo - prastai. Bet į visą šį reikalą stebuklingai įsikišo Šventoji Dvasia. Išgirdau ją, man sakančią: „Jei dabar atsisakysi save teisinti, tu gali iškovoti pergalę".
Nors tas pokalbis vyko tik mano galvoje, aš suvokiau, jog savo viduje turiu galimybę triumfuoti. Tai buvo lemiamas momentas, nes atrodė, jog mes kalbamės iš tiesų. Aš atsisakiau kaltinti tą žmogų. Taip pasielgdamas aš pasiekiau pergalę, ir mano širdį užliejo ramybė. Tą akimirką suvokiau, jog privalau daugiau niekada nesivelti į tokius įsivaizduojamus pokalbius, nebent atsisakyčiau save teisinti.
Tiems, kurie mano, jog tokie pokalbiai gydo, norėčiau priminti: stebėkite, kad jūsų mintys būtų pozityvios ir sveikos. Jei savo mintyse nesaugosite nusižengimų, tikėtina, jog neišreikšite to ir žodžiais.
Kai esu gundomas pasakyti ką nors negatyvaus, bet susilaikau, dažnai savo širdyje pajuntu Šventosios Dvasios atneštą palengvėjimą. Tarsi Dievas man sakytų: „Puikiai atlikta". Tai nuostabus jausmas! Juk Jėzus supranta mūsų silpnumą ir leidžia patirti, kaip Jis džiaugiasi, kai mes tai įveikiame: Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį (Hbr 4, 15). Jis atlygina mums nepaprasta ramybe ir Dvasios liudijimu mūsų širdyse.
Nepamiršk savęs
Viena yra visiškai atleisti kitiems ir nebeprisiminti jų nusižengimų ir visiškai kas kita yra atleisti sau.
Atleisti sau reiškia patirti meilę, kuri neprisimena tavo paties nusižengimų. Kaip jau supratome, tokia meilė yra pasirinkimas, ir peržengti šią ribą, kai pasirenkame atleisti sau, yra didžiulis iššūkis. Daug krikščionių sako: „Aš galiu atleisti kitiems, bet kaip pamiršti tai, ką padariau pats? Žinau, kad Dievas man atleidžia, bet aš negaliu sau atleisti".
Turime prisiminti, kad atleisti sau yra viso gyvenimo uždavinys. Kaip kasdien turiu atleisti kitiems, taip kasdien turiu atleisti ir sau. Štai kodėl aš kasdien skaitau Evangelijos pagal Luką 6 sk. 37 eil: Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.
Atleisti sau taip pat yra kasdienis procesas. Galime kasdien pabusti, prisimindami praeities klaidas ir nesėkmes, ir iš visos širdies trokšti atsukti laikrodį atgal, kad viską pradėtume iš naujo. Galime jausti kaltę ar netikrą kaltę, jei mūsų nuodėmės buvo nuplautos Jėzaus krauju. Mūsų priešas velnias mėgsta naudoti mūsų mintis, štai kodėl atleisti sau yra taip pat svarbu, kaip ir atleisti priešui.
Atleidęs sau gali išgyventi tą prasilaužimą, kurio taip laukei ir ieškojai. Tai gali atnešti laisvę, kokios dar nesi patyręs. Štai kodėl mes bijome sau atleisti. Mes laikomės įsitvėrę tos baimės, tarsi tai būtų vertingas dalykas. Tačiau ši baimė nėra draugas, bet greičiau nuožmus priešas. Už baimės atleisti sau slepiasi paties šėtono kvėpavimas.
Jėzus žino, kad daugelis mūsų susiduriame su šia problema. Būtent todėl prisikėlęs Jis netikėtai pasirodė mokiniams, kai jie slėpėsi už užrakintų durų, jausdami baimę ir kaltę. Jėzus ne tik norėjo, kad jie žinotų, jog jiems visiškai atleista, bet ir kad jie atleistų sau. Užuot priminęs, ką jie buvo padarę, Jėzus kalbėjo su jais tarsi nieko nebūtų nutikę. Jis sakė: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu (Jn 20, 21).
Tai grąžino jiems orumą, parodė, jog nenutiko nieko, kas pakeistų Jėzaus planus ar mintis jų atžvilgiu. Jis jau buvo davęs ženklą Petrui, kuris išsigynė pažinojęs Jėzų, kai prie kapo angelas moterims liepė: Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs (Mk 16, 7).
Ir dar, visi mokiniai palikę Jį pabėgo (Mt 26, 56), todėl Jį nukryžiavus, jie jautėsi visiškai neverti. Bet prisikėlęs Viešpats pasirodė jiems ir užtikrino juos dėl ateities tarnystės!
Visuomet maniau, kad viena priežasčių, kodėl Petro tarnystė per Sekmines buvo tokia efektyvi, buvo ta, kad jis aiškiai žinojo, jog jam atleista. Jis puikiai žinojo, kad vos prieš kelias savaites jis išsižadėjo Jėzaus ir negalėjo pamiršti Jėzaus žvilgsnio, kai užgiedojo gaidys, - tuomet jis išėjo laukan ir karčiai pravirko (Lk 22, 61-62). Tai buvo tikras priešnuodis žmogiškam teisuoliškumui!
Kai Petras pamokslavo savo tautiečiams per Sekmines, jo kalboje nebuvo nė pėdsako pasitenkinimo savimi. Žinojimas, kad jam buvo atleista, tą dieną neleido jam pasiglemžti Dievo šlovės. Šlovė už tuos 3000 atsivertusiųjų priklausė vien Dievui.
Pamenu, kaip vieną sekmadienio rytą prieš pamokslą susipykau su savo žmona Luiza. Neturėjau taip pasielgti, bet pasikarščiavau ir užtrenkiau duris jai prieš nosį. Visai netrukus aš stovėjau nulenkęs galvą prieš kelis šimtus žmonių Vestminsterio koplyčioje. Nežinau, ką jie galvojo, bet žinau, ką mąsčiau aš: „Neturėčiau čia stovėti. Neturiu teisės čia būti. Viešpatie, kaip gi tu gali šiandien mane naudoti? Nesu tinkamas stovėti už sakyklos".
Negalėjau nusiųsti Luizai atsiprašymo raštelio. Tą akimirką nebuvo jokio būdo išspręsti šią situaciją. Galėjau tik prašyti Dievo pasigailėti ir stengtis atleisti sau. Maniau, kad mano pamokslas bus didžiausia nesėkmė visoje Vestminsterio koplyčios istorijoje. Niekada gyvenime nesijaučiau toks nevertas...
Tačiau pakilęs pamokslauti nebuvau pasirengęs priimti tokią pagalbą, kokios sulaukiau - Dievas tiesiog apgaubė mane savo meile ir įgalino mane pamokslauti kaip niekad puikiai!
Manau, kad taip buvo ir Petrui per Sekmines. Kai mumyse nelieka žmogiško teisuoliškumo ir išdidumo, Dievas gali per mus veikti.
Palikime praeitį praeičiai
Kai mes užmirštame mums padarytas skriaudas ir nusižengimus, mes paleidžiame praeitį, ir ji nebeturi poveikio dabarčiai. Taip metame savo rūpesčius ant Dievo ir pasitikime Juo, kad Jis atlygins už prarastus metus ir visa pavers į gera.
Kai pamirštame skriaudas, mes stebuklingai gebame priimti save tokius, kokie esame, su visomis nesėkmėmis (kaip priima ir Dievas), žinodami, kad ir vėl galime suklysti. Dievas niekuomet mumis nenusivilia, Jis mus myli ir puikiai mus pažįsta.
Mozės praeitis buvo tamsi. Jis buvo nužudęs žmogų (Iš 2, 11-12). Bet praėjus daugeliui metų jis paskelbė aštuntąjį įsakymą: Nežudyk (Iš 20, 13). Dovydo praeitis taip pat buvo tamsi, bet patyręs gėdą jis visgi turėjo ateitį, - jis parašė: Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave (Ps 51, 13). Pranašas Jona tyčia bėgo nuo Dievo, bet Dievas vis tiek panaudojo jį nuostabiame prabudime (Jon 3). Petro gėda - Jėzaus išsižadėjimas - nepakeitė Dievo planų jo atžvilgiu.
Tačiau visi šie vyrai prieš judėdami toliau ir vykdydami Dievo jiems patikėtą tarnystę, turėjo atleisti sau.
Ar tu gali sau atleisti? Atleidus kitiems, pats laikas atleisti ir sau. Dievas tikisi to iš tavęs ir iš manęs. Te praeitis lieka praeičiai.
O jei neatleisiu?
Dievui nepatinka neatleidžianti dvasia. Jėzus aiškiai pasakė: Jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 15). Kodėl Jis taip nekenčia neatleidimo?
1. Jei neatleidžiame, tai rodo, kad mes nevertiname to, ką Dievas padarė dėl mūsų.
Dievas siuntė savo Sūnų mirti ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Todėl patirti atleidimą yra nuostabiausias dalykas pasaulyje. Tam, kad mums būtų atleista, Dievas sumokėjo milžinišką kainą.
Įtariu, kad kai būsime danguje, mes po truputį suprasime, ką Dievui reiškė atsiųsti savo Sūnų numirti ant kryžiaus. Dabar mes matome tik aisbergo viršūnę, matome šlovės bangas ir jos mus jaudina, bet mes matome labai mažai. Dievas dėl mūsų padarė tai, ko mes nenusipelnėme. Jis nori, kad ir mes pasidalintume tuo su kitais, kurie to nenusipelnė.
2. Neatleisdami mes kliudome Dievo tikslui pasaulyje - sutaikinimui.
Dievui patinka sutaikinimas. Jis patikėjo mums sutaikinimo tarnystę ir nori, kad ji tęstųsi. Mums buvo atleista, ir Jis nori, kad mes dalintumės tuo su kitais. Jam nepatinka, kai mes nenešame šios žinios kitiems. Jis siuntė savo Sūnų numirti ant kryžiaus, iš savo malonės pašaukė mus ir visiškai atleido. Nesidalindami tuo, mes nutraukiame šią tėkmę.
3. Dievas nekenčia nedėkingos širdies.
Dievas žino nuodėmes, už kurias Jis mums atleido, ir Jam patinka dėkingas atsakas. Evangelijos pagal Matą 18 skyriuje pasakojama istorija apie tarną, kuris buvo labai daug skolingas. Jis puolė ant kelių prieš savo kreditorių, savo šeimininką, ir sakė: Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu (Mt 18, 26). Šeimininkas jo pasigailėjo, atleido skolą ir jį paleido. Šeimininkas žinojo, ką jis dovanojo šiam tarnui.
Tačiau tas tarnas sutiko vieną iš savo tarnų, kuris buvo jam skolingas daug mažesnę sumą, ir pasičiupęs tą žmogų ėmė jį smaugti, sakydamas: Atiduok skolą! (Mt 18, 28).
Tarnas padarė lygiai taip, kaip jis pats ką tik darė, - puolė ant kelių ir meldė: „Atleisk man, aš grąžinsiu tau skolą". Bet tas, kuriam buvo atleista daug didesnė skola, atsisakė atleisti, atsisakė pratęsti atleidimo grandinę ir įmetė tarną į kalėjimą. Tik pagalvokite, koks nedėkingumas!
Galiausiai ši žinia pasiekė šeimininką, ir neatleidęs tarnas taip pat buvo įmestas į skolininkų kalėjimą. Tuomet Jėzus tarė: Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų (Mt 18, 35).
Dievas žino, ką esame padarę. Jis žino nuodėmes, už kurias mums atleido, žino tai, apie ką niekas niekada daugiau nesužinos. Ir jei mes, patyrę Dievo atleidimą, apsisukę sakysime: „Negaliu atleisti tam žmogui už tai, ką jis padarė", Dievui tai labai nepatiks. Jis nekenčia nedėkingos širdies.
Iš žurn. „Charisma“
vertė Miglė Kavaliukaitė
