Na, su tokiu mokymu jau buvau anksčiau susidūręs. Tuo metu pasirėmiau Morkaus evangelijos eilutėm: „O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (Mk 9, 47). Na, dar istorija apie Lozorių. Morkaus evangelijoj man iki galo neaiškus išsireiškimas „jų kirminas nemiršta“, o istorija apie Lozorių buvo prilyginta to meto tautosakai, todėl norėjau išsiaiškint, kaip yra iš tiesų, giliau panagrinėt šį klausimą. Kokia jūsų nuomonė apie pragarą, bei kokiais argumentais remiatės? Gal yra daugiau Rašto vietų, patvirtinančių pragaro, kaip kančios vietos, egzistavimą?Andrius, 27 m., Vilnius
Idėja, kad nusidėjėliai nekentės amžinųjų kančių, o bus tiesiog sunaikinti ir išnyks, nėra nauja - tai krikščioniškoje teologijoje maždaug nuo XVIII amžiaus žinoma kaip išnykimo teorija, arba anihilacionizmas (lot. annihilatio - išnykimas). Tokios nuomonės laikosi kai kurie krikščionys, nors tai ir sunkiai dera su Biblijos liudijimu bei krikščioniška tradicija.
Amžinosios pražūties ir pragaro klausimas buvo neatskiriama krikščioniško mokymo dalis nuo apaštališkos bažnyčios laikų - ilgą laiką jos pagrįstumas Šventuoju Raštu niekam nekelė didesnių abejonių. Kodėl jos teisingumu turėtume suabejoti šiais laikais?
Jūsų paminėtoje bei kitose Rašto vietose, kalbančiose apie amžiną nusidėjėlių dalią, vartojami įvairūs įvaizdžiai („nemirštantis kirminas“, „dantų griežimas“, „tamsybės“, „liepsnos“, „ugnies ežeras“ ir kt.), kurių nebūtina suprasti pažodžiui, - jie vienu ar kitu aspektu vaizdžiai įspėja apie nusidėjėlių laukiančią rūsčią realybę, bet ne apie būsimos kančios detales. Tai susišaukia ir su Apreiškimo knygoje vartojama fraze, jog garbinantys žvėrį Žemės gyventojai bus kankinami „per amžių amžius“ (Apr 14, 9-11). Tas pats išsireiškimas taikomas ir pačiam Dievui (graikų kalboje taip pat), gyvenančiam „per amžių amžius“ (Apr 4, 9). Tai galbūt sunkiai suvokiama, bet toks yra Dievo žodis...
Dera pastebėti, jog „pragaru“ mūsų NT verčiami tiek graikiškas žodis gehenna, tiek hades, tačiau, nors abiejose „vietose“ patiriama kančia, tai nėra vienas ir tas pats dalykas. Gehenna yra galutinė bausmės ir kančios vieta po visų mirusiųjų prisikėlimo ir Teismo, o hades yra tarpinė vieta iškart po nusidėjėlio mirties - ST teisieji, juolab tikintys Jėzų Kristų, nuo jos išgelbstimi ir yra su Jėzumi (žr. Lk 23, 39-43; Fil 1, 23). Būtent į šią tarpinę vietą (hades) ir patenka Lk 16, 19-21 turtuolis (kaip žinome, jo artimieji vis dar gyvena žemėje, tad teismas ir prisikėlimas dar neįvykę).
Dėl pastarojo Jėzaus palyginimo išies kartais sakoma, jog juo negalima grįsti mokymo apie gyvenimą po mirties, nes tai tik „liaudiškas“ palyginimas. Iš dalies tai teisinga, tačiau, jei šis palyginimas visai nieko nemoko apie teisiųjų ir nusidėjėlių dalią po mirties, tuomet jis visiškai beprasmis. Bet taip, be abejo, nėra.
Ar pragaras yra kur nors žemės gelmėse, kaip buvo tikima viduramžiais? Vargu. Nors pagal Bibiją atrodytų, kad tai turėtų būti kažkokia konkreti vieta, tačiau mums neduota žinoti, ar taip yra iš tikro. Ar visi kentės tokias pat kančias? Be abejo, kad ne (prisiminkime Judą), - Dievas bus tobulai teisingas ir kiekvienas gaus tik tai, ko išies yra nusipelnęs.
Galiausiai biblinis mokymas apie pragarą dar kartą patvirtina, jog Gerosios žinios apie Dievo malonę per Jėzų Kristų skelbimas, liudijimas bei visokeriopa tarnystė jos labui yra nepaprastai svarbūs. Tad kalbėkime žmonėms apie didį Išgelbėjimą be dvejonių, su gailesčiu ir Dievo meile.
Pastorius Darius Širvys
