Steponas, pilnas Dievo palaiminimų ir dvasinės jėgos, drąsiai skelbė žmonėms Jėzų Kristų ir darė daug stebuklų. Kai kuriuos vietinės sinagogos narius gąsdino jo mokslas, ir jie ėmė smarkiai jam priešintis. Kai jų argumentai nepaneigė Stepono mokymo, jie suėmė jį ir atvedė į teismą, kuriame papirkti liudininkai melagingai liudijo prieš Steponą.
Savo gynimosi kalboje Steponas su jėga skelbė, kaip Dievas ne kartą buvo apsireiškęs žmonėms, o šie nuolat atmesdavo Dievo žodį. Jis kalbėjo apie Jėzų, Dievo pateptąjį, kurio gyvenime išsipildė visos jų pranašystės, bet vis vien Jis buvo atmestas, kaip anksčiau buvo atstumti ir dauguma Dievo pranašų. Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai (Apd 7, 51).
Tie žodžiai jiems draskė širdį, ir jie griežė ant jo dantimis. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tare: ‘Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje'. Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: ‘Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!' Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: ‘Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!' Ir, tai ištaręs, užmigo (Apd 7, 54-60).
Kokia neteisinga tragedija! Steponas kalbėjo tik apie tiesą, kurią surado Jėzuje Kristuje, tačiau jis tapo kitų baimės, neapykantos ir religinio nepakantumo auka. Religingų žmonių širdyse nebuvo atgailos, ir niekas šiame pasaulyje net neketino bausti žmogžudžių už jų nusikaltimą.
Stepono širdis buvo pilna neregėto atleidimo ir malonės. Kristaus meilė taip pakeitė jo gyvenimą, kad jis galėjo melsti atleidimo savo priešams, kai šie mėtė į jį akmenis. Turbūt nėra geresnio pavyzdžio, atskleidžiančio, kaip Šventoji Dvasia gali padaryti meilės stebuklus gyvenime tų, kurie renkasi atleidimą, o kerštą palieka Viešpačiui.
Pagal pasaulio standartus atleisti už ypatingą skriaudą, žiaurumą ar neteisybę yra nenormalu. Atrodo, kad vien tokia mintis anuliuoja mūsų gėrio ir blogio supratimą. Ji prieštarauja mūsų natūraliai reakcijai į skriaudą ir išdavystę. Kai kenčiame nuo prievartos ar jaučiamės prislėgti gyvenimo neteisybės, atrodo, kad natūralu plūstis arba nubausti savo skriaudėjus ir taip jiems atsilyginti.
Po Stepono mirties daugelį krikščionių užplūdo siaubingi išbandymai. Jie nebuvo nusikaltėliai ir tuo labiau nenusipelnė mirties, tačiau juos žudė dėl tikėjimo. Krikščionys buvo nekaltos aukos kultūros, kurioje viešpatavo neapykanta, religinis nepakantumas, politinės ambicijos ir baisus barbarizmas, visiškai atėmęs pagarbą žmogaus gyvybei. Krikščionis užmušdavo akmenimis, nukryžiuodavo, kirsdavo jiems galvas, maudavo juos ant baslio ir atiduodavo sudraskyti žvėrims sporto arenose. Romos valdžia norėjo sunaikinti ankstyvąją bažnyčią, bet, nors ir patirdama tokius sunkumus, bažnyčia klestėjo ir augo.
Daugelis istorikų tvirtina, kad Romos kultūrai didesnę įtaką darė ne krikščionių gyvenimas, bet jų mirtis. Steponas ir kiti kankiniai buvo pavyzdžiai žmonių, kurie mirties akivaizdoje atsisakydavo išsižadėti savo Viešpaties, apsispręsdavo Jėzaus vardu atleisti savo persekiotojams ir su neįtikėtina drąsa pasitikdavo mirtį. Šventoji Dvasia davė jiems tiek stiprybės, kad galiausiai Kristaus Kūnas laimėjo Viešpačiui tą vyriausybę, kuri taip ilgai juos persekiojo.
Šiandien, kaip ir Naujojo Testamento laikais, daug žmonių susiduria su gyvenimo žiaurumu, kuriam ištverti reikia neregėtos vidinės stiprybės. Mus visur supa fizinis brutalumas ir emocinis smurtas. Dienraščiai virsta vagysčių, plėšimų, pagrobimų, žalojimų, prievartavimų, žmogžudysčių ir įvairiausių politinių bei rasinių persekiojimų katalogais. Daug žmonių tampa nekaltomis šių nusikaltimų aukomis. Jie nenusipelno ir neprovokuoja tokio neteisėto elgesio. Tai sukelia audringą nuskriaustųjų reakciją, už kurios slypi aukos pyktis, baimė ir pasipiktinimas neteisybe.
Kai nusikaltėliai yra teisiami, nuskriaustieji dažniausiai reikalauja maksimalaus įstatymu numatyto atpildo. Šis teisingumo ieškojimas remiasi Senojo Testamento nuostata „akis už akį, dantis už dantį". Nelaimei, pasmerkimas už nusikaltimą dažnai yra susijęs ir su nusikaltėlio šeima, aplinka arba net rase ir tautybe. Kerštas tampa vyraujančia nuostata, pranokstančia nusikaltimo ar neteisybės padarytą žalą ir ilgainiui gali sukelti kraujo kerštą, klasinius konfliktus, rasinę ir tautinę nesantaiką arba net rasinio ir tautinio švarumo idėjų palaikymą. Juodinamas ir nusikaltėlis, ir kiekvienas, kuris su juo susijęs.
Neregėtu žiaurumu pagarsėję Afrikos tautų tarpusavio karai, Artimųjų Rytų religinis terorizmas ir žydų naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais nepadėjo mums suvokti nesantaikos, neapykantos, keršto ir žiaurumo beprasmybės.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame neteisingumas ir nežmoniškumas yra neišvengiami. Kaip individai ir kaip ištisos tautos, mes vis labiau linkstame keršyti už padarytas skriaudas, o ne atleisti ir susitaikyti.
Daugelis žmonių - dėl patirtų skriaudų ir baimės - mano, kad nusikaltėliais turi rūpintis baudžiamosios, o ne auklėjamosios įstaigos. Į nusikaltėlius dažnai žiūrima kaip į pabaisas, kurioms negalima atleisti, kurie turi būti baudžiami mirtimi arba įkalinimu iki gyvos galvos. Dažnai aukų artimieji pyksta ir siunta, kad nuteistasis kada nors galės išeiti į laisvę, arba mirtinai nusivilia, jei žmogžudžiui neskiriama mirties bausmė.
Savo skausmo ir pykčio kaliniai
Pasvarstykime, kas būtų su mumis, jei į savo skriaudėjus žiūrėtume kaip į pabaisas, kurioms negalima atleisti. Jei į ką nors žiūrime kaip į pabaisą, patys save pasmerkiame gyventi su kankinančiais skausmingos praeities prisiminimais. Leidžiame jiems toliau mus žeisti ir kontroliuoti mūsų gyvenimą. Ar mes šito norime?
Mes nesakome, jog atleisdami apsimetame, kad skriaudų ir neteisingumo nebuvo. Negalima neigti, kad blogis egzistuoja arba sudėjus rankas tam nesipriešinti. Savo knygoje „Atleisk ir užmiršk" Lewis Smedes rašo: „Neįmanoma iš tiesų atleisti, prieš tai nesuvokus akistatos ir sąžiningai neįvertinus nusikaltimo dydžio. Kai mes atleidžiame už kokį nors blogį, jokiu būdu jo netoleruojame ir nepateisiname. Mes žiūrime blogiui tiesiai į akis, vadiname jį tikruoju vardu, leidžiame jo siaubui mus šokiruoti, apstulbinti ir siutinti, o tik po to atleidžiame".
Piteris ir Ana Pretorijai (Peter ir Ann Pretorius) yra Pietų Afrikos misionieriai, bendradarbiaujantys su Amerikos evangelistu Džeimsu Robisonu (James Robison). Jie teikia humanitarinę pagalbą Pietų Afrikos vargšams. Atsidavimas Kristui padėjo jiems visų rasių žmones laikyti Dievo vaikais, kurie lygiai taip pat verti mūsų meilės ir teisingumo. Kadangi jie dirbo su juodaodžiais, jų tikėjimo laukė didelis išbandymas: garsus juodaodžių žmogžudys, plėšdavęs ir žudydavęs baltųjų šeimas, negailestingai lazda užmušė Anos seserį ir jos vyrą.
Duodama interviu televizijai, Ana patyrė ypatingą Dievo malonės patepimą ir, kalbėdama apie sesers žudiką, pasakė: „Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežinojo, ką darė". Ana ir jos vyras galėjo tęsti savo meilės ir gailestingumo tarnystę juodaodžiams, nes apsisprendė atleisti, o ne pasiduoti nuoskaudai ir neapykantai.
O štai kitas stulbinamas pavyzdys. Džefris Dahmeris (Jeffrey Dahmer) buvo nuteistas už daugybės berniukų košmariškus išprievartavimus, žmogžudystes ir kanibalizmą. Korespondentas paklausė Džefrio tėvų, ar už sūnaus nusikaltimus jie nepatyrė aplinkinių pasmerkimo ir paniekos. Jie atsakė, kad kenčia aplinkinių pasmerkimą, tačiau keletas aukų tėvų buvo išimtis. Jų gailestingumas ir atleidimas, kylantis iš tikro krikščioniško tikėjimo, nugalėjo širdgėlą ir tų baisių nusikaltimų siaubą.
Laimei, ne visi patiriame tokias traumas, tapdami baisių nusikaltimų aukomis. Vis dėlto daugeliui iš mūsų tenka susidurti su aplinkybėmis, ištiriančiomis mūsų sielas ir tikėjimą. Nelaimingi atsitikimai, ligos, skyrybos, išdavystės ir finansinės krizės yra tokie dažni reiškiniai, kad kiekvienam iš mūsų teks patirti tikėjimo krizių. Dievo meilė nepašalina nuo mūsų išbandymų ir kančių.
Kaip jau kalbėjome, mes turime sąžiningai prisipažinti Dievui, kad pykstame ant Jo ir mus užgavusiųjų. Dievas nenusikalto mums ir Jam nereikalingas mūsų atleidimas. Pyktis bei neatleidimas kenkia mums patiems ir kyla iš poreikio kontroliuoti aplinkybes. Dievas gali visas gyvenimo aplinkybes paversti palaiminimu ir suteikti išminties, jei mes elgiamės pagal Jo valią. Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28).
Kai mus užgauna arba tampame nusikaltimo aukomis, kai mus prislegia aplinkybės arba kenčiame dėl gyvenimo neteisybės, mes vis tiek turime viltį. Dievas pažadėjo pergalę, jei tikėsime ir sėsime atleidimą, melsime palaiminimo bet kokiomis aplinkybėmis ir pasitikėsime, kad Dievo malonė išgydys mūsų žaizdas, o Jis pasirūpins visais mūsų poreikiais.
Štai pavyzdys, kaip tie, kurie sėjo supratimą pranokstantį atleidimą, pjovė Dievo malonę.
Ilgalaikis skausmas ir fizinė negalia
Džudi Bymiler (Judy Beemiller) jos draugai ir šeimos nariai visada prisimins kaip nepalaužiamos dvasios, pozityvaus mąstymo moterį, pilną gerumo visiems žmonėms ir ištvermingo krikščioniško tikėjimo. Džudi rašė poemą, kurioje atskleidžia savo pozityvų požiūrį į gyvenimą, nors ji galėjo būti nepatenkinta gyvenimo pateiktais „siurprizais". Abi Džudi kojos buvo amputuotos, be to, ją kankino daug kitų ligų, tokių kaip diabetas ir širdies sutrikimai.
Ankstyvoje vaikystėje ji susirgo dermatomiozitu, reta liga, sukeliančia raumenų kalkėjimą. Dėl šios ligos visą gyvenimą ją kankino dideli skausmai, ji neteko abiejų kojų, visai nevaldė vienos rankos ir tik iš dalies valdė kitą. Tačiau Džudi niekada savęs nelaikė invalide. Ji vadino save žmogumi, kuriam mestas fizinis iššūkis. Ji visą gyvenimą kovojo su savo sveikatos sutrikimais ir niekada neįsileido apmaudo. Visus susirgimus ji vertindavo kaip iššūkį ir su džiaugsmu švęsdavo kiekvieną nedidelę pergalę.
Kai jai buvo aštuoneri, gydytojai tėvams pasakė, kad jai liko gyventi vos keleri metai, ir patarė palengvinti jos paskutiniąsias dienas. Vis dėlto namuose Džudi išgyveno dar vienuolika metų. Devyniolikos ji neteko abiejų kojų, dėl nuolatinio skausmo ji negalėjo nešioti protezų ir nuo tada sėdėdavo elektra valdomame invalido vežimėlyje, teikusiame jai šiek tiek nepriklausomybės.
Kitus dvylika metų ji praleido Los Amigos medicinos centre. Ten baigė mokyklą ir pasisiūlė dirbti su žmonėmis, neseniai tapusiais invalidais. Dėl nepalaužiamos dvasios, užkrečiančios šypsenos ir rūpestingumo ji su visais susidraugavo. Nepaisydama visų savo bėdų, ji buvo įkvėpimas ir palaiminimas visiems ją pažinojusiems.
Vėliau Džudi persikraustė į butą, esantį šalia medicinos centro, ir išmoko gyventi nepriklausomai. Ji nuvykdavo į parduotuvę, autobusu nuvažiuodavo į bažnyčią ir tęsė mokslus - gavo specialaus išsilavinimo mokslinį laipsnį koledže. Ji aktyviai dirbo medicinos centre ir net giedojo bažnyčios chore. 1987-aisiais Džudi gavo vieną iš šešių Los Andželo „Geriausių metų savanorio" titulą, o į juos pretendavo apie 79 000 savanorių.
Nors ir sirgdama, Džudi Bymiler tikėjo, kad jos gyvenimas pilnas džiaugsmo. Kartą, kai korespondentas ėmė iš jos interviu apybraižai, Džudi paklausė: „Tikiuosi, tai nebus viena iš tų, ašarą išspaudžiančių istorijų? Kai iš vienos mano draugės paėmė interviu ir mes skaitėme straipsnį, visi raudojome. Mes nežinojome, kad esame tokie nelaimingi".
Džudi mire 51-erių - mikroautobusas atsitrenkė į jos invalido vežimėlį ir jį apvertė. Trapus Džudi kūnas neatlaikė sužeidimų ir jos širdis nustojo plakusi, tačiau darbai tebegyvena. Šios moters pozityvus požiūris į sunkius gyvenimo smūgius niekada neleido nuoskaudoms apsigyventi jos širdyje. Džudi gerumas, pozityvus mąstymas ir užuojauta kitiems leido jai pasiimti iš gyvenimo viską, ką šis jai davė, ir bylojo apie Dievo jėgą. Jos tikėjimą liudija ir prieš pat mirtį sukurtas eilėraštis:
Mano kryžius šioj žemėj sunkus,
Ir nešu jį aš visą gyvenimą,
Nes, kaip matote, niekad nevaikščiosiu
Taip, kaip galite vaikščioti jūs.
Manęs klausia, kaip galiu aš tikėt
Ir mylėt savo Dievą, kuris viską mato,
O aš atsakau atvirai, kiek tik leidžia
Jo meilės užlieta širdis.
Jei ne Dangiškasis Tėvas,
Kuris atsiuntė man savo Sūnų,
Jei ne brangus mano Gelbėtojas,
Kuris iš meilės mirė Golgotoje,
Nebūt svajų ir ateities vilčių,
Mane palaužtų nuodėmių našta,
Bet gyvenu šypsodamasi,
Nes Jis man savo meilę atsiuntė širdin.
Taigi aš dirbsiu, sieksiu ateities,
Dėl turtų ne iš šio pasaulio,
Nes mano turtas guli Danguje,
Kur Viešpats - mano Saulė.
Kai kartą baigsiu darbus čia,
Namo, kai būsiu pašaukta,
Su meile aš dėkosiu Jam
Už tai, kad mirė už mane.
Taigi matot, kodėl gera man.
Vieną dieną šlove apsirengsiu,
Aš bėgiosiu, lakstysiu po Dangų,
Aš giedosiu ir šauksiu iš džiaugsmo.
Nuo tada amžinai aš gyvensiu
Su ramybe, palaima iš Dievo,
Nes, žinai, mano Viešpaties žodžiai
Visada ypatingai man brangūs.
Iš kn. „Pasirinkimas atleisti"
