Kaip ir kodėl Dievas ragina mus praktikuoti atleidimą, kuris nugali blogį, problemas ir visa, kas pasitaiko mūsų kelyje.
Atleidimas yra Dievo noro atstatyti pasaulį, kuris eina blogu keliu, esmė. Mūsų Evangelija yra atleidžianti ir tautas gydanti žinia. Atleidimas yra vienas pagrindinių dalykų, padedantis ištaisyti pasaulio nelaimes, tačiau mes neišvengiamai susidursime su žiauriu kerštu, kuris paverčia žmonijos istoriją tragedija.
Kaip Dievas sprendžia šią žiaurumo ir keršto problemą? Jo sprendimas - puiki įžanga, vedanti į atleidimą.
Kalno pamoksle Jėzus sakė: Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą' ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas (Mt 5, 43-48).
Parodydamas, kaip mes turėtume elgtis su priešais ir iš prigimties blogais žmonėmis, Jėzus kviečia mus būti tobulu dangiškojo Tėvo atvaizdu. Jei mes mylime savo artimuosius, bet nekenčiame priešų, meldžiamės už draugus, bet nekenčiame skriaudėjų, laiminame gerus ir niekiname blogus, mes nesame panašūs į Tėvą, nes negyvename kaip Jo sūnūs ir dukterys.
Pasaulis gerai elgiasi su gerais ir blogai su blogais, nes yra žiaurus ir piktas. Jėzus kviečia mus tapti mūsų Tėvo sūnumis ir dukterimis, perteikiančiais Jo meilę ir gerumą, kurio, Jam padauginus, pakanka ne tik draugams, ne tik geriems, bet ir blogiems.
Tikrasis atleidimas
Jėzus savo meilę priešams rodė ne ramiame ir saugiame Amerikos priemiestyje. Jis gyveno žiauriame pasaulyje, kur Jo tautos žemę buvo okupavę svetimtaučiai.
Kai Jėzus buvo mažas, Sepforyje - svarbiame Galilėjos mieste, esančiame vos už 4 mylių nuo Nazareto, kilo ginkluotas žydų sukilimas prieš okupantus romėnus. Romėnų karvedys Varas žiauriai numalšino sukilimą, o prie kelio, vedančio į Sepforį, nukryžiavo 2 tūkstančius galilėjiečių sukilėlių. Žiaurios egzekucijos buvo psichologinės Romos kovos, skirtos įbauginti būsimus sukilėlius, dalis.
Suprantama, tokie įvykiai negalėjo nepaveikti jauno Jėzaus. Tokios masinio nukryžiavimo scenos suformavo Jo sąvokų, tokių kaip kryžius ir priešas, suvokimą. O mes apie kryžiaus nešimą kalbame kultūroje, kur išties labai mažai žmonių yra matę tikras egzekucijas. Jėzus ragino imti savo kryžių tame pasaulyje, kur nukryžiavimas buvo įprastas ir dažnai viešas dalykas. Jis kvietė mylėti priešus pasaulyje, kuriame tikri ir žiaurūs priešai buvo tapatinami su romėnų kariuomene.
Jėzaus pasakyto Kalno pamokslo istorinis kontekstas dar labiau verčia stebėtis Jo žodžiais. Jėzus ir Jo klausytojai žinojo, kas yra tikras kryžius, kas yra tikri priešai.
Kryžiaus prasmė
Tik atleidimas gali išgelbėti žmoniją nuo griaunančio žiaurumo, keršto ir pasiūlyti išgydymą. Tik atleidimas gali sukurti ramybės kupiną pasaulį, apie kurį svajojo pranašai.
Dievas gelbsti nusidėjėlį atleisdamas. Būtent atleidimas yra Dievo būdas išgydyti pasaulį. Atleidimas yra tas stebuklingas vaistas. Ne pigus atleidimas, kuris užsimerkia prieš blogį, bet brangus, kryžių pažįstantis atleidimas.
Mes, krikščionys, priėmėme atleidimą, trykštantį nuo kryžiaus, todėl esame pašaukti ir praktikuoti Kristaus atleidimą. Mes ne tik džiaugiamės kryžiaus atleidimu, bet ir imame savo kryžių. Mes turime mokytis atleisti ir, kai mums skauda, melsti: „Tėve, atleisk jiems". Nuodėmingą ir keršto kupiną pasaulį mes privalome pripildyti gydančia atleidimo malone.
Būti krikščionimi - tai tikėti gelbstinčiu nukryžiuoto Kristaus atleidimu. Būti krikščionimi reiškia imti savo kryžių, kaip ir Jėzus. Kristaus raginimas imti kryžių ir sekti Juo turi daug reikšmių, bet svarbiausia yra ši: turime reaguoti į blogį taip, kaip reagavo Jis - imti kryžių, atleisti nusidėjėliams ir neįsisukti į keršto ratą.
Pirmieji krikščionys suvokė, kad išgelbėjimas ateina per Jėzaus ant kryžiaus atliktą darbą. Turime suprasti, kad esame Kristaus išgelbėjimo ambasadoriai, kurie turime skelbti žinią, nešdami savo kryžių. Mes taip pat turime atleisti skriaudėjams ir neįsisukti į keršto verpetą.
Krikščionybė yra daug radikalesnė, nei daugelis mano. Mums reikia prisiminti, kad patirti išgelbėjimo pilnatvę įmanoma ne derybų metu, bet kai imame kryžių ir sekame Jėzų.
Pigios malonės nuodai
Į Vakarų bažnyčias smelkiasi vartotojiška krikščionybė: patogi, nerūpestinga ir saldi žemo lygio krikščionybė. Krikščionys vis dažniau klausia: ką bažnyčia man gali duoti? Tokia atmiešta krikščionybė siūlo žmogui paguodą, bet yra per silpna pasipriešinti blogio kunigaikštystėms ir jėgoms.
Jei mūsų krikščionybė veikia tik sekmadienio rytais ir formuoja tik pomirtinius mūsų lūkesčius, vadinasi, mes apklojame religiją krikščionybės skraiste. Tai - savisauga ir savireklama. Tai yra savanaudiškumo ir arogancijos religija, religija, kurią vokiečių teologas Dytrichas Bonhoeferis, sušaudytas dėl pasipriešinimo Adolfui Hitleriui Antrojo pasaulinio karo metu, vadino „pigia malone".
„Pigi malonė yra mirtinas bažnyčių priešas, - rašė jis. - Pigi malonė parduodama kaip prekė. Sakramentai, nuodėmių atleidimas ir paguoda yra nuvertinami ir išmetami lauk... Tai malonė, kurią mes dovanojame sau... malonė be kryžiaus".
Pigus malonės vaizdas verčia mus klaidingai galvoti, kad nieko nereikia keisti. Mes priėmėme Jėzų, kaip savo Gelbėtoją, turime išgelbėjimą ir paprasčiausiai laukiame, kol, gyvendami savo gyvenimą, šiek tiek priderinę jį prie krikščionybės, būsime paimti į dangų. Ar esate matę lipduką: „Krikščionys nėra tobuli, jiems tik atleista". Deja, lipdukai nėra geriausias būdas mokytis teologijos. Mums nėra „tik atleista". Mums atleista, kad ir mes praktikuotume radikalų atleidimą. Mums atleista, todėl ir mes turime atleisti.
Jėzus nesiūlo savo mokiniams pigios malonės, kuri tik atleidžia. Tai mes paverčiame Evangeliją pigia malone, kai mąstome tik apie tai, ką kryžius reiškia mums, ką Jėzus padarė dėl mūsų. Kryžius yra ir kelias, kuriuo esame pašaukti eiti - niekad nesibaigiančios meilės priešams kelias.
Jei nuoširdžiai skaitome evangelijas, suvoksime, kad nėra pigios malonės. Mes taip pat esame pašaukti mylėti savo priešus, atleisti tam, kuris darė bloga: chuliganui, kuris pavertė jūsų gyvenimą pragaru; buvusiam vyrui, kuris išdavė; buvusiai žmonai, kuri jus paliko; tam, kuris trukdė siekti karjeros; nusikaltėliui, kuris privertė pasijusti nesaugiam; užgauliotojui, kuris pažemino jūsų orumą; aktyvistui, kuris palaikė jums prieštaraujančius...
Mes esame pašaukti mylėti, atleisti ir laiminti savo priešus. Vartotojiškos krikščionybės išpažinėjai, siekiantys tik apsisaugoti ir parodyti save, niekada neims savo kryžiaus ir neatleis priešams.
Atleidimo pergalė
Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius rašo: Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ir viešai jas pažemino, triumfuodamas prieš jas ant kryžiaus (Kol 2, 5).
Kaip kryžius galėjo triumfuoti prieš visas kunigaikštystes ir jėgas - visas žmogiškas ir demoniškas struktūras, kurios laiko žmones įsukusios į nesibaigiantį keršto ir atpildo sūkurį? Kristus nugalėjo atlaikydamas smūgius ir atleisdamas.
Štai kodėl paskutinis žodis, ištartas ant kryžiaus, buvo „Atlikta" (Jn 19, 30). Nesibaigiantis keršto ir atpildo ratas ant kryžiaus buvo sustabdytas! Atleidimo dėka dabar pasaulis gali tapti geresnis.
Mes, tikintieji kryžiaus pergale, turime skelbti atleidimo triumfą. Mes gyvename kultūroje, kurioje šlovinamas kerštingas ir linčiuojantis žiaurumas. Iš dalies taip yra dėl iškreipto teisingumo supratimo, kurio siekdami mes pateisiname žiaurumą.
Pirmieji krikščionys tikėjo, kad mėgavimasis žiaurumu yra nuodėmingas žmogaus orumo įžeidimas. Jie tikėjo, kad žiaurus kraujo praliejimas pasibaigė ties kryžiumi, ir dabar naujame, Dievo per Kristų kuriamame pasaulyje, žiaurumas, kaip baudžiamasis teisingumas ar iškreipta pramoga, neturi vietos.
Jei nėra atleidimo, lemiamą žodį taria blogis, ir dažniausiai nuosprendis yra kerštas. Taip blogis perduodamas iš kartos į kartą ir plinta kaip demoniškas virusas, žlugdydamas žmonių gyvenimus.
Atleidimas viską pakeičia. Kai blogio virusas susiduria su Kryžiaus atleidimu, jis galiausiai pralaimi. Būtent tokio radikalaus atleidimo moko Jėzus Kristus.
Atleisti nereiškia nekreipti dėmesio ar viską pamiršti. Atleidimas žino ir atsimena. Atleidimas ragina ne pamiršti, bet sustabdyti nuolatos besisukantį blogio ir keršto ratą.
Atleisdamas žmogus neapsimeta, kad nieko blogo neįvyko ir nesistengia savęs įtikinti, kad tai nieko tokio. Krikščionys, kurių tikėjimas remiasi Didžiojo penktadienio įvykiais, neneigia, kad blogis - žmogiškas ir demoniškas - egzistuoja. Jėzus buvo nukryžiuotas, ir tai buvo neteisinga, tai buvo blogis. Tačiau ne blogis taria galutinį žodį. Atremdamas blogį atlaidumu ir nekeršydamas, Jėzus nugalėjo blogį, o Jo prisikėlimas buvo atleidimo pergalė ir triumfas.
Iš žrn. „Charisma" (2011 m. sausis)
vertė Asta Glinskaitė
