Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto". Jis kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: „Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo". O anas iš vidaus atsilieps: „Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti". Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo" (Lk 11, 1-13). Mokiniai matė besimeldžiantį Jėzų ir suvokė, jog dar nemoka melstis ir Viešpats turėtų juos pamokyti. Ką reiškia mokėti melstis? Ar tai tik maldos žodžiai, teisingai suformuluoti sakiniai? Kalbėdamas fariziejams Viešpats priminė pranašo Izaijo ištarmę: Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs (Mt 15, 8). Todėl mums svarbu suprasti, jog mokydamas melstis Jėzus nemoko vien tik žodžių. Malda - atviros širdies pokalbis su Dievu.
Mokiniai jau kurį laiką buvo su Jėzumi. Viešpats juos tikriausiai ne vieną kartą mokė maldos „Tėve mūsų" žodžiais. Tačiau šįkart vienas iš mokinių vėl paprašė Jėzų pamokyti juos melstis. Pasirodo, anksčiau girdėtų maldos pamokų neužteko. Jėzus jiems priminė jau sakytas maldos kryptis. Mokiniai dar nebuvo supratę ankstesnių pamokymų svarbos. Greičiausiai anksčiau, išgirdę maldą „Tėve mūsų", jie nelabai rimtai klausėsi Viešpaties sakomų maldos žodžių ir nesuvokė, kad ši malda - tai viso maldos gyvenimo santrauka. Joje išsakytos kryptys turėjo būti įrašytos mokinių širdyse, ne tik išmoktos mintinai. Mokiniams reikėjo suprasti, kad keliais maldos sakiniais Viešpats išsakė visus kiekvieno dievoto žmogaus poreikius, ir, jeigu jie apmąstys Viešpaties maldos žodžius, jiems atsivers stebuklingas maldos pasaulis - keliai, kuriais žmogus ateina pas Dievą, tampa Jo bendradarbiu ir sulaukia to, ko prašo.Pirma - bendras maldos gyvenimo planas, po to - konkreti situacija. Priminęs maldą „Tėve mūsų", Kristus pasako palyginimą apie draugą, kuriam reikia kito pagalbos. Melsdamiesi ieškome atsakymo į konkretų poreikį ir negalime atsitraukti, kol poreikis neatsakytas.
Prabildamas palyginimu apie naktį atėjusį draugą, Jėzus mokė, jog malda yra adekvati reakcija į realią gyvenimo situaciją, o ne statiška apeiga. Tu meldiesi ne todėl, kad taip priimta, įprasta ar tiesiog taip reikia.
Pas tave naktį atėjo kelionės išvargintas draugas, o tu neturi nieko, kuo galėtum jį pamaitinti. Gyveni tokiu laikmečiu, kai būti nesvetingam tolygu nusikaltimui. Žūtbūt turi gauti duonos. Tai tavo troškimas ir pareiga. Laikmečio požiūris taip persmelkęs tavo sielą, kad tai tapę tavo tapatybės dalimi. Poreikis pasirūpinti draugu neturėjo nieko bendra su tarp mūsų paplitusiu posakiu „Ką žmonės pasakys?". Tau visiškai aišku, kad tokiu atveju nepasirūpinti draugu reiškia labai nedorai pasielgti. Todėl naktį eini pas kaimynystėje gyvenantį draugą. Eini ne paprašyti duonos, bet jos gauti. Tu beldi į draugo namų duris ir išdėstai jam savo bėdą. Jis jau guli ir nenori keltis, purvintis kojas, degti žiburį, eiti atidaryti durų. Jis tavo draugas, tačiau atsikalbinėja, nors puikiai žino, kad jeigu tau tikrai reikia, tu nesitrauksi nuo durų ir jis bus priverstas atsikelti. Jis nevarys tavęs jėga nuo savo durų, bet išpildys tavo prašymą, gal tik ne iš karto.Šiuo palyginimu Jėzus pasakė labai daug. Tas, kuriam reikalingas patarnavimas, yra tavo draugas. Tai ne svetimas pakeleivis. Jis tau brangus. Jo poreikis tau labai svarbus. Tas, pas kurį eini prašyti, taip pat tavo draugas. Jis nėra abejingas nepažįstamas, kuris baisiausiai supyks, kad kažkoks naktibalda trukdo jo miegą. Tu eini gauti duonos ką tik atvykusiam draugui. Pats duonos neturi, bet žinai, kur gali gauti. Tai nebus labai patogi procedūra: teks tamsoje grabinėtis iki draugo namų, belsti, žadinti jį, paaiškinti jam visą situaciją ir pakelti jį iš lovos, tačiau tu kitaip negali - tau reikia gauti duonos. Jeigu poreikis nebūtų toks svarbus, tu tikriausiai iš viso neitum arba, išgirdęs draugo atsikalbinėjimą, grįžtum tuščiomis, bet dabar tu nesitrauki, nes nėra kur. Privalai parnešti duonos ir savo mintyse nematai jokios alternatyvos tokioje situacijoje.
Šiuo palyginimu Jėzus atvėrė savo maldos gyvenimo užkulisius. Nuopolio pasekmių slegiami žmonės - tai naktį atėjęs ilgos kelionės išvargintas draugas. Kristui nė vienas žmogus nėra svetimas. Jo širdyje yra vietos kiekvienam. Kad galėtų tinkamai patarnauti dvasinės tamsos kankinamiems žmonėms, Viešpats melsdavosi. Daugelis esame linkę manyti, jog Šventoji Dvasia Jėzaus Kristaus tarnavime veikė savaime, todėl, kad Jis - Dievo Sūnus. Tai neteisingas požiūris. Tarnavimo žemėje metu Jėzus labai daug laiko skyrė maldai. Kad turėtų ką padėti savo išvargusiems amžininkams ant stalo, Jis ieškojo, prašė, beldė ir niekuomet negrįžo tuščiomis rankomis. Jėzus pats ėjo siauru gyvenimo keliu. Tuo pačiu keliu Viešpats veda ir mus. Būnant Kristaus mokiniu neišeina abejingai gyventi tarp tamsos kankinamų žmonių. Viešpats moko mus būti tokio paties nusistatymo kaip Jis. Kenčiantys žmonės yra Jo draugai. Juos reikia pamaitinti tikru dvasiniu maistu. Neužtenka šalia esančiam pasakyti kelias jam nesuprantamas krikščioniškas frazes arba įkyriai jį įtikinėti krikščionybės teisingumu. Tamsoje esantį žmogų turi apšviesti Dievo Dvasios šviesa, sielą persmelkti jam sakomų žodžių prasmė. Kaip žmogus supras, kad yra pavergtas tamsos, jei nesusilies su dieviška šviesa? Iš kur tą šviesą paimti be Šventosios Dvasios?
Savo pamokymą melstis Jėzus baigia įvardindamas, kad duona, kurios prašai draugo, yra Šventoji Dvasia, ir dangiškasis Tėvas Jos tikrai suteiks Jį prašantiems. Viešpats tai patvirtina kelis kartus, pakartotu keliariopu raginimu ypatingai pabrėždamas, kad prašančiam tikrai bus duota Šventosios Dvasios.Atrodytų, užtenka paties palyginimo apie išvargusį draugą, kad mokiniams būtų aišku, jog jie turi melstis aiškiai apsisprendę sulaukti pagalbos. Tačiau Jėzus čia nesustoja. Pasakytą mintį Jis tarsi užantspauduoja trimis raginimais: prašyti, ieškoti ir belstis. Ir tuomet dar stipriau pabrėžia, ką jau pasakė, užtikrindamas, jog kiekvienas, kuris prašo - gauna, kuris ieško - randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kiekvienas turi Dievo patvirtintą galimybę gauti dangiškos duonos pavargusiam draugui. Kad jokios abejonės nesusilpnintų prašančiojo tikėjimo, Jėzus pratęsia raginimo žodžius dar vienu palyginimu: Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo.
Viešpats primena mums kasdienę patirtį. Kai mūsų vaikai prašo duonos, nepaduodame jiems akmens, kai prašo maisto, neduodame nuodų, nes juos mylime, jiems mūsų širdyse yra vietos. Panašiai, tik nepalyginamai tobuliau, ir mes turime vietos savo dangiškojo Tėvo širdyje. Ar yra koks nors įtaigesnis palyginimas, kuriuo būtų galima pasakyti žmonėms, kad jie prašydami iš tiesų gaus Šventosios Dvasios? Tėvų rūpinimasis savo vaikais - stipriausias patikimumo vaizdinys. Pamatykime Jėzaus troškimą sutvirtinti mūsų tikėjimą, Jo norą perteikti mums savo tvirtą pasitikėjimą dangiškuoju Tėvu.Tačiau visų pirma Viešpats kalba ne apie mūsų tikėjimą, bet apie draugystę. Ar turi draugą, kuriam ant stalo reikia padėti duonos?
Tikro patarnavimo kelias prasideda suvokiant, jog aplink mus yra išvargę draugai, kuriems neturime ko duoti. Esame vargšai tuščiomis rankomis. Tačiau žinome, kur galima rasti pagalbą, ir turime labai tvirtą pažadą, kad jeigu eisime prašyti ir gauti, negrįšime tuščiomis. Pažadą, kurį Jėzus pakartojo trimis skirtingais būdais: palyginimu apie išvargusį draugą, raginimu prašyti ir patvirtinimu, kad kiekvienas prašantis gauna, bei palyginimu apie žmonių rūpestį savo vaikais. Mūsų pasitikėjimo tvirtybė remiasi Dievo pažadu, ne mūsų ypatingais gebėjimais. Jėzus moko mus eiti nusižeminimo keliu. Tenka pripažinti, kad nė vienas neturime maistu apkrauto stalo iš kelionės atvykusiam draugui. Mums norėtųsi būti turtingiems, turėti daug maisto atsargų, kad bet kada galėtume pamaitinti alkstantį artimą. Tačiau, pasirodo, didžiausias mūsų turtas - įprasti kasdien nuoširdžiai melstis, matant savo skurdą, nes Šventosios Dvasios atsargų nesukaupsi, kad galėtum ramiai ant jų sėdėti. Širdies minkštumas bei atvirumas, tikrosios savo padėties suvokimas ir nepajudinamas pasitikėjimas - veiksmingos maldos pamatai. Jeigu nors vieno iš jų nėra, maldos pamoka neišmokta. Galime suprasti savo skurdą bei visiškai pasitikėti Dievu, bet į aplinkinius žiūrėti kaip į svetimus, ir mūsų užtarimo maldos pavirs sausu Viešpaties paliepimų vykdymu. Kitu atveju tvirtai tikime ir karštai mylime, bet galvojame, jog esame turtingi... Tuomet dalinsime sukietėjusią sukaupto pažinimo duoną, kuri apkaltins, bet nepamaitins. O jeigu esame draugiški bei suvokiame savo skurdą, tačiau nepasitikime Kristaus pažadu, kliūtys kelyje į atsakymą mus sustabdys - galvosime, jog neturime teisės sulaukti dangiškos duonos.
Norint išmokti melstis, reikia ugdyti save visose trijose srityse - svarbi jautri ir atvira širdis, teisingas tikrovės vertinimas ir tvirtas tikėjimas. Tuomet mums rūpės duoti dieviškos duonos savo draugams, mes neapsigausime manydami, kad turime jos sukaupę, ir žinosime, kad tikrai jos gausime.
Nuotr. A. Šumskytės
