Priedas

- O jei mano draugai visi krikščionys ir aš nepažįstu netikinčių žmonių? - paklausė kitas.

„Ojojoj..." - mąsčiau aš: būtent tokios reakcijos aš ir bijojau.

Mėginau juos pamokyti klausytis ir ieškoti bendrų sąlyčio taškų (ko nors bendro tarp tavęs ir kito žmogaus, kuris gyvena kitokioj aplinkoj, turi kitokią patirtį). To aš išmokau konsultantų rengimo kursuose. Galbūt tai veiktų ir dalijantis tikėjimu? Aš naiviai tikėjausi, kad ši mintis sužavės mano klasę, kaip tai sužavėjo mane, tačiau aš klydau.

- Šios užduoties žavesys, - bandžiau improvizuoti aš, - yra tai, kad jums nereikia tiems žmonėms paruošti išraiškingos evangelistinės kalbos. Tereikia įsiklausant sukurti saugią aplinką ir atrasti bendrumų. Jei žmonės pajus, jog jūs iš tiesų jų klausotės, o ne vykdote savo išankstinį planą jiems ką nors parduoti, dauguma žmonių su jumis kalbėsis.

- Tai mums tereikia jų klausytis? O ką, jei jie pasisakys prieš krikščionis ar mūsų įsitikinimus? Ką daryti tada? - reikalavo atsakymo kitas studentas.

- Manau, jūs pastebėsite, jog žmogus, patyręs, kad jo klausosi, nenori kovoti ar kaip nors priešintis, - atsakiau aš, vildamasi, jog tai kiek sumažins patalpoje tvyrojusią įtampą. - Įsiklausykite, ką jie sako, ieškokite sąlyčio taškų. Sąlyčio taškai - tai temos, kur jūs atrandate ryšį su kito žmogaus gyvenimu. Kitais žodžiais tariant, tai - bendras pagrindas. Jūs galite nustebti, jog bendraudami su netikinčiais atrasite daugiau bendro nei dabar galite įsivaizduoti. Šie bendrumai - tai sferos, kuriomis galite remtis, norėdami toliau vystyti nuoširdų pokalbį.

Tai, rodos, nuramino studentus, o galbūt jie tiesiog susitaikė su faktu, kad jiems vis tiek reikės atlikti šią užduotį. Bet dabar tai bent jau atrodė įgyvendinama.

Aš nežinojau, kokie bus rezultatai, ir nekantriai laukiau kitos paskaitos.

Buvau dėkinga (ir, nuoširdžiai tariant, nustebusi), kai visi studentai kitą savaitę sugrįžo žvalūs, energingi ir optimistiškai nusiteikę. Kiekvienas jų galėjo papasakoti po įkvepiančią istoriją.

Vienas jų pasakojo apie bendradarbį musulmoną, kuris, po to, kai jo įsitikinimai buvo nuoširdžiai išklausyti, pradėjo užduoti klausimus apie tai, kuo tikėjo šis studentas. Kita studentė papasakojo apie ateistę draugę, kuri atradusi daug bendrų vertybių ir patyrusi studentės pagarbą jai, kaip žmogui, noriai atvirai išklausė ir mintis apie jos pažiūras ir buvo nusiteikusi tolimesniems pokalbiams.

Dar vienas studentas papasakojo apie pažįstamą agnostiką, kuris, jiems diskutuojant apie įvairių religijų bendrumus ir skirtumus, pradėjo matyti krikščionybės unikalumą.

Visiems studentams pavyko užmegzti nuoširdų pokalbį, nes jie pirmiausia klausėsi. Tik klausėsi ir įsiklausė. Klausydamiesi ir nesijaudindami dėl to, ką reikės sakyti po to, jie galėjo surasti bendrų sąlyčio taškų, bendrą pagrindą. Daugelis pripažino, kad tai juos nustebino. Jie manė, jog nekrikščionys mąstys visai kitaip ir vertins visai kitus dalykus, tačiau tikrovė buvo kitokia. Jie rado nemažai bendrų dalykų. Pavyzdžiui, jie aptiko, kad meilę ir draugystę, saugumą ir viltį vertina dauguma žmonių. Jie iš tiesų rado tas sąsajas, sąlyčio taškus, kurių ir reikalavo užduotis.

Nors pradžioje ši užduotis buvo panaši į varginančius namų darbus, vėliau kiekvieną iš studentų ji sužavėjo. Jų entuziazmas paveikė ir mane. Negalėjau nustoti mąsčiusi, jog jei šis principas veikė studentams, kurie tenorėjo gauti gerą pažymį, tai kaip efektyviai tai paveiktų tuos, kurie yra nusiteikę tarnystei?

Mums, tarnaujantiems bažnyčioje, dažnai kyla klausimas: kaip mes galime padrąsinti bendruomenės žmones išeiti už bažnyčios ribų ir panaudoti savitarpio santykių metodą evangelizacijai? Štai keletas patarimų.

Klausykitės. Iš tiesų klausykitės

Norint klausytis mums reikia nutilti - ne tik nekalbėti balsu, bet nutilti ir viduje. Atidžiai klausytis reiškia sumažinti trikdžius tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Tai reiškia, kad mes nukreipiame savo akis į kalbantįjį, kad mūsų neblaškytų tai, kas vyksta aplinkui, sutelkiame dėmesį į kalbančiojo žodžius, o ne į garsus kambaryje.

Nurimti viduje reiškia, jog mes nemąstome, ką reikės pasakyti po to, bet susikaupiame, kad išgirstume, kas pasakoma žodžiais ir kūno kalba, pajustume, kas jiems svarbu, nemąstydami, kokiais būdais galėtume juos pataisyti.

Norint įsiklausyti ir išgirsti kitą žmogų, svarbu:

• girdėti to žmogaus tariamus žodžius;

• suvokti, kaip mūsų patirtis, susijusi su tais žodžiais, gali paveikti tai, kaip mes juos girdime ir kokią prasmę jiems priskiriame. Nebūtinai visi tam tikrus žodžius suvokia taip, kaip juos suvokiame mes;

• stebėti kūno kalbą. Kaip žmogus jaučiasi? Atrodo dėmesingas, nervingas ar nuobodžiauja?

• stebėkite emocines užuominas (balso pakilimus, veido išraišką, akių kontaktą). Ką mums tai pasako apie žmogaus savijautą ir jo tariamus žodžius?

Visa tai padeda mums suvokti, ką iš tiesų žmogus sako, ir atpažinti mus siejančius sąlyčio taškus.

Šis supratimas mane išlaisvino. Anksčiau (kartkartėmis aš vis dar taip elgiuosi) sutelkdavau dėmesį į tai, ką aš norėsiu pasakyti po to, o tai, be abejo, pareikalaudavo gilintis į savo mintis, o ne į tai, ką kitas žmogus stengiasi perteikti. Dažnai aš praleisdavau tikrąją to, ką kitas žmogus norėdavo pasakyti, esmę, nes būdavau per daug įsigilinusi į savo mintis, ką man reikės pasakyti po to.

Tačiau, kai aš atidedu visa kita į šalį ir stengiuosi atidžiai klausytis kito, pokalbis einasi kuo puikiausiai ir aš sužinau daug daugiau, nei sužinočiau, sukdama galvą, kokią „protingą mintį" pasakyti po to. Apaštalas Jokūbas yra taikliai pasakęs: Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti.

Atpažinkite sąlyčio taškus

Sąlyčio taškai - tai bendro pagrindo sritys, į kurias galima toliau gilintis. Kai kalba kitas žmogus, pastebėkite, kur jūsų gyvenimiška patirtis „susiliečia". Gal jums abiems įdomi tam tikra tema (pvz., interneto plėtra, tėvystė), išgyvenate panašias emocijas (pyktį, nusivylimą, jaučiate nuovargį), ir vienas, ir kitas turite brolių ar sesių, domitės Motina Terese ar mentoryste, praeityje esate išgyvenę panašių patyrimų (netekčių, sėkmių, iššūkių)...

Sąlyčio taškai gali būti ir santykiai su sutuoktiniu, tėvais ar draugais, gyvenimo pokyčiai, kaip, pavyzdžiui, darbo praradimas ar persikėlimas į kitą valstiją, įvairaus pobūdžio kentėjimai, tuštuma, kurią kartais jaučiame, susidūrimas su kai kurių krikščionių veidmainyste, meilės ir priėmimo ilgesys, žavėjimasis gamta, problemos, dėl kurių jaučiate gėdą ar kaltę, bendros vertybės ir panašus požiūris į moralę. Pastebėję sąlyčio taškus, galite pakreipti pokalbį prie tos jums bendros temos.

Kartą kalbėjausi su viena moterimi, kuri buvo atsidavusi induistė. Maniau, kad tarp mūsų nebus nieko bendra, - juk ji tikėjo į daugybę dievų, tikėjo karma, - tačiau aš nusprendžiau išklausyti ją ir pabandyti suprasti, kaip ši iš pažiūros tokia protinga moteris gali būti taip „suklaidinta".

Tai, kas nutiko, visam laikui pakeitė mano požiūrį į bendravimą su kito tikėjimo žmonėmis. Mes pradėjome kalbėtis apie savo vaikus ir sutuoktinius, pasidalijome, kaip liūdime, kad gyvenimas bėga taip greitai, kalbėjomės apie tai, kaip mums nepatinka nuolat vėjuotas oras, apie mūsų užimtumą ir net apie tai, kaip mes trokštame turėti viltį dėl ateities.

Ši moteris nesiskyrė nuo manęs taip stipriai, kaip aš galvojau. Dėl mūsų bendrų išgyvenimų ir jausmų, tarp mūsų užsimezgė nuoširdus ryšys, kuris nenutrūko iki šiol. Ji neatsisakė visų savo induistinių įsitikinimų, bet mes atvirai ir nuoširdžiai kalbėjomės apie Dievo malonę, apie besąlygišką Kristaus meilę ir kaip tai gali atnešti viltį visai Dievo kūrinijai.

Kaip sako apaštalas Paulius: Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau (1 Kor 9, 19).

Sutvirtinkite sritis, dėl kurių sutariate

Iš pradžių mes norime ne tik atrasti sąlyčio taškų, bet ir surinkti daugiau informacijos. Jei mes suprasime, ką žmogus mąsto viena ar kita tema, tai padės mums atviriau ir efektyviau su juo bendrauti.

Vienas iš būdų yra tiesiog perfrazuoti tai, ką žmogus sako. Taip ne tik mes pasitikriname, ar teisingai supratome, bet taip ir jis pats išgirsta, ką pasakė. Dažnai žmonės pataisys mūsų suvokimą ir suteiks papildomos informacijos. Perfrazavimas yra puiki priemonė, nes tai taikant nereikia galvoti, ko reikės klausti arba ką atsakyti, - mes galime tiesiog apibendrinti tai, ką jie jau pasakė. Tai parodo žmonėms, kad mes jų tikrai klausomės.

Viena geriausių dovanų, kurias galime pasiūlyti kitiems žmonėms, tai padėti jiems pajausti, kad juos tikrai išgirdo.

Vėlgi, turėtume saugotis ir nepasiduoti pagundai konfrontuoti dėl visko, su kuo mes nesutinkame. Tikrai žinau, jog tai gali būti labai sunku, nes tai laikas, kai aš asmeniškai turiu prikąsti liežuvį. Per greiti prieštaravimai gali nutraukti pokalbį.

Jei mes galime klausytis neteisdami žodžiais, pokalbis nenutrūks ir mūsų ryšys sustiprės. Jei žmonės pajus, kad jų iš tiesų klausomasi, jie jausis priimti. Dažnai tai atvers jų širdis išklausyti mus. Tačiau tai ateina kiek vėliau.

Išgirdus, ką žmogus mano kokia nors tema, ir jūs pakomentuokite tą sritį, kurioje jūs sutariate, taip jūs sutvirtinsite atrastus bendrumus. Pavyzdžiui, mums abiems gali patikti ta pati sporto komanda arba televizijos programa. Mes abu galime patirti sunkumų bendraudami su savo vaikais. Gali būti, kad kalbėdami toliau atrasime, kad ir vienas, ir kitas iš mūsų jaučiamės nesaugūs.

Net jei jūs ir nesutinkate su viskuo, ką tas žmogus ta tema kalba, jūs vis dar galite remtis bendrais sąlyčio taškais. Pavyzdžiui, mes galime nesutarti dėl būdo, kaip kas nors auklėja savo vaikus, tačiau sutarti dėl to, kad mes labai mylime savo vaikus. Arba galime nesutikti su požiūriu, kad „visi geri žmonės, nepaisant jų pažiūrų, atsiduria danguje", tačiau mes galime sutarti dėl bendro požiūrio, kad egzistuoja troškimas būti geriems, troškimas suvokti, kas nutinka po mirties, ir troškimas po mirties patekti į malonią vietą.

Ženkite dar vieną žingsnį - sutvirtinę „bendrą pagrindą", jį praplėskite. Pavyzdžiui, jei pamatėme, jog kitas žmogus nori surasti gyvenime tikslą, galime padrąsinti jį daugiau pasikalbėti apie šį troškimą ir pasidalyti, kad ir mes turime tokį pat troškimą.

Galima aptarti, kaip tas troškimas atrodo praktiškuose realaus gyvenimo epizoduose, ką mes jau padarėme arba ko dar nepadarėme, kad šis troškimas išsipildytų. Tai puiki proga užsiminti ir pakalbėti apie tai, ką krikščionys mąsto apie gyvenimo tikslą ir kodėl. Būtent tokiame kontekste apaštalas Petras sako: Visada (būkite) pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai (1 Pt 3, 15).

Mes neturime sakyti kitiems žmonėms, jog dėl to, kad laikosi tam tikrų įsitikinimų, jie yra blogi. Tokia teisianti nuostata atstumia ir gali uždaryti duris bet kokiam nuoširdžiam pokalbiui ateityje.

Tikėti reiškia laikui einant leisti kitiems atrasti tai, ko trūksta jų įsitikinimams. Paprastai nereikia to skubinti. Tikslas yra tęsti pokalbį, o ne iš karto jį nutraukti. Papasakokite jiems apie džiaugsmą ir ramybę, kuriuos atradote, paaiškinkite, kodėl mes turime viltį, kuria džiaugiamės, ir, jei paklaus, pasidalinkite su jais, kaip ir jie galėtų ją rasti.

Klausymasis ir bendrų sąlyčio taškų ieškojimas atveria svarbias duris į nuoširdžius santykius su kitais.

Nesvarbu, žinome mes tai ar ne, mes visi susiduriame su nekrikščionimis. Mūsų visuomenėje daugėja Dievo nepažįstančių žmonių. Čia pateiktus patarimus gali išbandyti kiekvienas. Verta stengtis dėl tarpusavio santykių ir produktyvių dialogų, kurie atveria duris į ateitį.


Iš žrn. „Leadership" (2007 m. žiema)
vertė Lina Kerbelytė