Vienam žmogui patiko C. S. Lewiso „Kipšo laiškai", todėl jis ėmė skaityti ir šio autoriaus knygą „Tiesiog krikščionybė". Tačiau ši knyga jį įsiutino, ir jis parašė autoriui piktą laišką. Lewiso atsakymas atskleidžia, kaip meistriškai šis žmogus dirbo evangelisto darbą.
Štai ištrauka iš šio laiško: „Nesistebiu, kad žmogus, kuriam patiko knyga „Kipšo laiškai", gali nepritarti mano požiūriui į religiją. Sunku viską aptarti rašant laiškus, tiesa? Pasakysiu tik viena: kai žmones, kaip dabar jus, piktina mintis, kad Jėzus buvo Dievas ir Žmogus, nes tai daro Jį pranašesnį ir visais atžvilgiais išskiria Jį iš kitų, man tai panašu į žmogų, kuris kapanojasi vandeny, bet, sakydamas: „Tu esi pranašesnis", atsisako griebtis virvės, kurią jam numetė kitas, viena koja ant kranto stovintis žmogus. Būtent dėl to pranašumo, jis juk ir gali padėti. Linkiu geriausios kloties. Mes juk neturime būti vienodi. Aš viliuosi malone. Neturėtumėte pykti ant manęs dėl to, kad tikiu... Aš juk nepykstu ant jūsų".
Mane žavi toks rašytojo požiūris. Lewisas pripažįsta šio žmogaus skundą, pasiūlo temą pamąstymams ir sustoja... Truputėlį atsitraukia, tarsi sakydamas: „Dabar tavo eilė", o tai atveria duris žmogui parašyti vėl.
Evangelijos skelbimas, kaip ir pasišventimas, reikalauja laiko. Vis dėlto turime skirti tiek laiko, kiek reikia.
Evangelijos skelbimas - tarsi kelionė
Bendraudami su žmonėmis turėtume priminti sau, kad esame su jais ilgoje kelionėje. Manyti, jog tai vienintelė proga man pasikalbėti su šiuo žmogumi, yra didelė klaida. Net skrisdami lėktuvu su savo bendrakeleiviu turėtume kalbėti taip, tarsi ruoštumės bendrauti su juo visą likusį gyvenimą. Prisiminkime kitą eilutę iš C. S. Lewiso kūrinio: „Krikščionys niekada nesako „Sudie"".
Evangelijos skelbimas tėra didesnės visumos dalis. Pailiustruosiu tai nedidelės Biblijos studijų grupės pavyzdžiu - mūsų bažnyčia laiko tai autentišku ir labiausiai jaudinančiu evangelistiniu renginiu. Įdomiausia, kad mes nesistengiame būti evangelistais. Mūsų tikslas - įsigilinti į tekstą ir leisti grupės nariams išsakyti savo nuomonę apie tai, ką kartu perskaitėme. Pirmą savaitę mes sąmoningai nesistengiame išsiaiškinti visko, aiškinamės tik tai, kas sakoma tame konkrečiame tekste. Mes laikomės tokio požiūrio: „Skaityk šią knygą, kaip ir bet kurią kitą. Kai pradedi skaityti Evangeliją pagal Morkų, neatiduok be kovos jam nė pėdos, leisk jam kovoti ir laimėti. Nesirūpink, ar tai laikoma šventu Dievo žodžiu, paprasčiausiai skaityk ir vertink tekstą taip rimtai, kaip rimtai vertini savo paties mintis".
Nuostabu tai, kad pats tekstas neišvengiamai atveria savo gyvybės šaltinį. Kartais kelias savaites iš eilės Morkus (Paulius ar Jonas) laimi, po to kelias savaites jie pralaimi. Tačiau laikui einant tekstas atsiveria ir Kristus laimi pagarbą.
Pernelyg daug pamokslininkų stengiasi vienu ypu pasakyti pernelyg daug, ypač pamokslo pabaigoje. Mes viską tarsi sumetame į virtuvės kriauklę, stengdamiesi žmones priversti apsispręsti. Mes paskubomis išvardijame pačius brangiausius tikėjimo faktus: kalbame apie Kristaus kraują, kryžių, tai, kad Dievas tave myli, - taip sumenkindami juos iki skubotų, nepaaiškintų sakinių. Kur kas geriau leisti kalbėti pačiam tekstui.
Tą pačią tendenciją pastebėjau ir konsultuodamas. Atėjęs į mano kabinetą žmogus pradeda pasakoti savo gyvenimą. Aš labai atidžiai klausau, stengdamasis klausyti tiek širdimi, tiek protu. Mano protą greit užplūsta įspūdžiai, teiginiai, Biblijos eilutės, ir man sunku nepratrūkti, sulaukti savo eilės: „Pažvelk į tai... Leisk man papasakoti vieną istoriją... Perskaityk šitą knygą... Tu turėtum padaryti tai..."
Bėgant metams aš pradėjau Dievo prašyti padėti man tokiose situacijose pasakyti vieną ar du dalykus - ne dvidešimt tris. Vargšas žmogus ir taip jau pasimetęs, jo emocijos liejasi per kraštus, ką jis darys su tokia gausybe informacijos? Trokšdamas kuo greičiau pasišalinti, jis tik linktelės ir pasakys: „Na taip, ačiū, pastoriau".
Skelbiant Evangeliją, žmonėms reikia ne daugybės patarimų, - pakanka juos atidžiai išklausyti. Klausydamasis aš analizuoju jų argumentus, mėgindamas atrasti tai, kam galėčiau pritarti. Gana dažnai „dievą", kurį jie atmeta, atmesčiau ir aš. Kodėl jiems to nepasakius?
Vienas mano draugas, krikščionis, buvo vidurinės mokyklos Los Andžele direktorius. Vieną dieną pas jį į raštinę atėjo labai įpykęs tėvas, nepatenkintas, kad jo sūnaus žinios buvo įvertintos labai žemu pažymiu. Žmogus svajojo, kad jo sūnus stos į aukštesniąją mokyklą, o mokytojas sugriovė visus jo planus! Jis norėjo, kad pažymys būtų ištaisytas.
Mano draugas kurį laiką klausėsi grasinimų bei reikalavimų ir, galiausiai, atsiradus pauzei, ramiai pasakė: „Matau, jūs labai rūpinatės savo sūnumi".
Vyras staiga pravirko. Nukrito visos kaukės. Jis buvo stiprus, bet neprieinamas, ir vienintelis dalykas, ką jis manė galįs dėl savo sūnaus padaryti, tai pagrasinti. Kai direktorius prašneko apie ryšius, atsivėrė gili žaizda. Dabar tėvas buvo atviras priimti pagalbą.
Mano draugas nesiruošė prašyti mokytojo pakeisti pažymį. Tai kodėl gintis? Jis klausėsi širdimi, ir pastebėjo tikrąją priežastį, kuri ir atvedė tą žmogų pas jį.
Pamenu, kai būdamas studentas, dalyvavau tarnavimo „Navigators" surengtoje konferencijoje, vykusioje Kolorado Springse. Praktinė mūsų apmokymų dalis buvo eiti ir sudrebinti miestą masiniu liudijimu: Kolorado Springsas pasikeis! Jimas Rayburnas iš „Young Life" tarnavimo pasikvietė mus ir pasakė: „Žinau, kad jūs pasiruošę eiti... Jūs eisite ten ir kalbėsite žmonėms: „Broli, ar esi išgelbėtas?" Jūs stengsitės pasakyti tai greitai, nes daugiau galbūt niekada to žmogaus nesutiksite..." Tuomet jis minutėlę stabtelėjo, o po to tęsė: „Bet jūs neturite to daryti. Neturite".
Tada jis atskleidė mums savo Evangelijos skelbimo filosofiją: skelbiant Gerąją naujieną apie Jėzų Kristų, neskubėkime, bet skirkime žmonėms tiek laiko, kiek to reikia.
Nesakau, jog mes neturime būti uolūs. Tačiau pati Evangelija yra aštri žinia ir atlieka tą darbą, kuriam yra skirta - apkaltina dėl nuodėmės. Ar ne puiku, kad Šventoji Dvasia tuo pasirūpina, kai mes paprasčiausiai liudijame tiesą?
Vienas lengvai suirzęs inžinerijos profesorius buvo labai sukrėstas, kai jo krikščionė žmona netikėtai mirė nuo širdies smūgio, vos jiems sulaukus pensinio amžiaus. Kai po laidotuvių jis atėjo pas mane, paraginau jį skaityti Evangeliją pagal Morkų, pasiūliau dar keletą skaitinių. Po kelių savaičių pamačiau, jog Naujasis Testamentas palaipsniui daro jam įtaką. Baigdamas pokalbį aš paprastai pasakiau: „Pasakykite, kai būsite pasiruošęs tapti krikščionimi". (Aš retai klausiu: „Ar tu pasiruošęs?" Dažniausiai prašau žmonių pasakyti man, kada jie turės pakankamai informacijos, kad galėtų pasitikėti Jėzumi Kristumi. Manau, jog pagrindinis evangelistinis klausimas yra: „Ar gali, remdamasis tuo, ką sužinojai apie Jėzų Kristų, patikėti savo gyvenimą į Jo, ištikimo ir mylinčio Dievo, rankas?" Tai apima ir atgailą dėl nuodėmės ir atsaką į Jo meilę).
Vieną sekmadienį po pamokslo, daugybei žmonių sukinėjantis aplink, pastebėjau, kad inžinierius stovi salės gale ir manęs laukia. Jis ne iš tų žmonių, kurie mėgsta stoviniuoti. Galiausiai sulaukęs mano dėmesio, jis šūktelėjo: „Sveiki, Earlai... Noriu kai ką jums pasakyti..." Jis apsisprendė ir šešiasdešimt penkerių tapo krikščionimi!
Turėtume palikti žmonėms erdvės kovoti vidines kovas, grumtis su savimi, nes prizas juk yra toks didelis! Neturėtume labai džiaugtis, jei kas nors lengvai ateina pas Kristų. Tai gali reikšti, jog šis žmogus paprasčiausiai linkęs pasiduoti kitų nuomonei ir, kaip tai padėjo jam pasiduoti krikščionybei, lengvai gali nunešti ir prie kitų dalykų.
Priešpaskutinis žodis
Kuo jautresni būsime keliaudami evangelizmo kelionėje, tuo labiau pripažinsime, jog šiai kelionei reikia pasiruošti. Mūsų kultūroje kelią Evangelijai ruošia labai daug dalykų. Nežinau, ar Robertas Frostas buvo krikščionis, tačiau jo eilėraštis „Susitaikymo siena" yra ryškus pasiruošimo priimti krikščionybę pavyzdys, iškeliantis daug teisingų klausimų. Džozefo Konrado „Tamsos širdis" ir Francio Fordo Coppolos filmas „Apokalipsė dabar" taip pat iškelia rimtus klausimus, kurie nukreipia prie Evangelijos.
Dietrichas Bonhoefferis yra pasakęs: „Paskutinio žodžio negali išgirsti, neišgirdęs priešpaskutinio". Priešpaskutinį žodį taria įstatymas. Jis priverčia pasijusti kaltu, pagautu, nuteistu, nes tik tada mes pasiruošę išgirsti geras naujienas.
Evangelistas, kuris ignoruoja asmens dvasinę kelionę, nekreipia dėmesio į žmogaus viduje vykstančias kovas, praleidžia kai ką svarbaus. Mes suklystame, kartą išklausę ir „įšaldę" žmogų: „Ai, jis sukilęs". Žmonės gali kalbėti bjauriau nei jie iš tikrųjų mano, gali mėginti mus šokiruoti arba pradėti savo dvasinę kelionę iš pradžių atmesdami Kristų. Turėtume įsiklausyti, ką jie sako, ir judėti kartu su jais.
G. K. Čestertonas savo veikale „Ortodoksija" užrašė penkis žingsnius, kuriuos žengė jis pats, būdamas jaunuoliu: „Aš jaučiau visa siela, kad, pirmiausia, šis pasaulis pats savęs nepaaiškina. Jis gali būti stebuklas, reikalaujantis antgamtinio paaiškinimo arba fokusininko triukas, kurį galima aiškinti per gamtą. Tačiau tam, kad mane patenkintų, triuko paaiškinimai turi būti labiau vykę už gamtinius paaiškinimus, kuriuos teko girdėti. Esmė buvo magiška, teisinga arba ne. Antra, aš jaučiu, kad magija turi turėti reikšmę, o reikšmė - tą, kas ją sukūrė <...> Trečia, sena šio tikslo išraiška man atrodė graži, nepaisant jos trūkumų - tokių, kaip slibinai. Ketvirta, derama padėkos už jį forma yra tam tikras nuolankumas ir susilaikymas: turėtume atsidėkoti Dievui už alų ir burgundišką vyną tuo, kad per daug jų negeriame. Be to, mūsų pareiga yra paklusti tam, kas mus sukūrė. Paskutinis ir keisčiausias dalykas: aš susidariau neaiškų, neapibrėžtą įspūdį, kad visi geri dalykai - tai likučiai, išgelbėti iš kažkokių priešistorinių griuvėsių ir šventai saugomi. Žmogus išgelbėjo savo turtus kaip Robinzonas Kruzas savo įrankius - sudužus laivui. Aš jaučiau visa tai, bet mano amžius nesuteikė man jokio padrąsinimo. Visą šitą laiką nė nepagalvojau apie krikščioniškąją teologiją".
Kaip lėtai, bet elegantiškai jis sukuria orbitą aplink gyvybės centrą.
Mūsų dalis
San Francisko Bay rajone, kur gyvenau, kartais juokaudavo apie vieną mažą miestelį, kurio pavadinimas - Milpitas. Kartą, kalbėdamas per radiją, pasakiau: „Žinote, Bethovenas nėra teisiamas, kai Devintąją jo simfoniją groja Milpito jaunimo orkestras. Taip ir Jėzus nėra teisiamas, kai tu, aš ar pats C. S. Lewisas pokalbyje ar pamoksle mėginame išreikšti tikėjimą".
Tačiau, praėjus maždaug metams, man iškilo mintis: „Bet jei Milpito jaunimo orkestras negrotų, tai kas išgirstų Bethoveną?" Blogai groti yra geriau nei apskritai negroti. Kas gali tobulai atlikti Bethoveno kūrinius?
Kai kurie žmonės klaidžioja iš vienos bažnyčios į kitą, ieškodami tobulumo. Jie niekada jo neras. W. H. Audenas kartą pastebėjo, jog net tada, kai eilutė sutepta, mes galime perskaityti, kas ten parašyta. Tokia yra ir evangelizmo paslaptis: net tada, kai mes sutepame eilutę, vis vien galima perskaityti, kas ten parašyta. Tu gali švilpauti Devintosios simfonijos melodiją net pasiklausęs, kaip ją atlieka Milpito gimnazijos orkestras.
Evangelizmas yra kur kas didesnis už mus. Štai kodėl tai užima laiko. Tačiau be mūsų tai truktų amžinybę, o žmogiškosios būtybės neturi tiek daug laiko...
Iš žrn. „Christianity Today" (1996 m.)
vertė Lina Tamonytė
Nuot. Dingos
