Nors Dievas labai seniai, dar prieš pasaulio sukūrimą, paskyrė mus būti savo vaikais ir atitikti Jo Sūnaus atvaizdą, Paulius akcentuoja faktą, jog iš tikrųjų įgyvendindamas savo tikslą mūsų gyvenime, Dievas mus pašaukė (šiame kontekste turimas galvoje Dievas Tėvas). Paskui Paulius nedelsdamas pamini nuteisinimą ir išaukštinimą, parodydamas, kad šiedu eina po pašaukimo. Paulius parodo, jog Dievo išgelbėjimo planas turi tam tikrą tvarką (nors čia paminėti ne visi mūsų išgelbėjimo aspektai). Taigi skirtingų mūsų išgelbėjimo sudėtinių dalių aptarimą pradėsime nuo pašaukimo temos.
Veiksmingasis pašaukimas
Sakydamas: Kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino (Rom 8, 30), Paulius parodo, kad pašaukimas yra Dievo atliktas veiksmas. Iš tikrųjų tai būtent Dievo Tėvo veiksmas, nes Jis paskiria žmones tapti panašius į Jo Sūnaus pavidalą (Rom 8, 29). Kas yra pašaukimas, išsamiau apibūdinama kitose eilutėse. Savo galybe kviesdamas žmones, Dievas šaukia juos iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2, 9); Jis šaukia juos į savo Sūnaus bendrystę (1 Kor 1, 9; Apd 2, 39) bei į savo karalystę ir šlovę (1 Tes 2, 12; 1 Pt 5, 10; 2 Pt 1, 3). Dievo pašauktieji priklauso Jėzui Kristui (Rom 1, 6). Jie pašaukti būti šventaisiais (Rom 1, 7; 1 Kor 1, 2) ir yra įžengę į ramybės (1 Kor 7, 15; Kol 3, 15), laisvės (Gal 5, 13), vilties (Ef 1, 18; 4, 4), šventumo (1 Tes 4, 7), kantrybės (1 Pt 2, 20-21; 3, 9) ir amžinojo gyvenimo (1 Tim 6, 12) karalystę.
Šios eilutės rodo, kad turimas galvoje ne tik paprastas pašaukimas žmogiškoje plotmėje. Tai visatos Karaliaus šaukimas, turintis tokią galią, jog pažadina žmonių širdyse reikiamą atsaką. Tai Dievo veiksmas, užtikrinantis atsakymą, kadangi Paulius Laiško romiečiams 8 skyriaus 30 eilutėje teigia, kad visi, kurie buvo pašaukti, buvo ir nuteisinti. Šis pašaukimas turi galią išvesti mus iš tamsybių karalystės į Dievo karalystę, kad galėtume susijungti bendrystėje su Juo: Ištikimas yra Dievas, jus pašaukęs į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendrystę (1 Kor 1, 9).
Šis galingas Dievo veiksmas dažnai vadinamas veiksminguoju pašaukimu, norint atskirti jį nuo bendrojo Evangelijos kvietimo, skirto visiems žmonėms ir kai kurių žmonių atmetamo. Čia nenorima pasakyti, kad pirmasis pašaukimas neimplikuoja Evangelijos skelbimo. Priešingai - veiksmingasis Dievo pašaukimas įvyksta per Evangelijos skelbimą. Paulius sako: Tam Jis ir pašaukė jus per mūsų Evangeliją, kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbę (2 Tes 2, 14). Žinoma, yra daug tokių, kurie girdi bendrąjį Evangelijos skelbimą ir neatsiliepia. Tačiau kartais, Šventajai Dvasiai veikiant žmonių širdyse, Evangelijos skelbimas tampa toks efektyvus, kad jie sureaguoja. Galima sakyti, jog tokie žmonės sulaukia veiksmingojo pašaukimo.
Veiksmingąjį pašaukimą galima apibrėžti taip: Veiksmingasis pašaukimas - tai per žmogaus skelbiamą Evangeliją Dievo Tėvo atliktas veiksmas, kuriuo Jis kviečia žmones pas save taip, kad jie atsiliepia išgelbėjančiu tikėjimu.
Svarbu nesudaryti įspūdžio, kad žmonės bus išgelbėti vien šio kvietimo jėgos, be savo pačių noro reaguoti į Evangeliją (asmeninis tikėjimas ir atgaila atsivertimui yra būtini). Nors veiksmingasis pašaukimas pažadina mūsų atsaką, visada reikia akcentuoti, kad šis atsakas turi būti savanoriškas atskiro individo apsisprendimas pasitikėti Kristumi.
Štai kodėl veiksmingoje evangelizacijoje tokia svarbi malda. Jeigu Dievas neveiks žmonių širdyse, kad Evangelijos skelbimas būtų efektyvus, nebus ir tikro išgelbėjimo. Jėzus pasakė: Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia (Jn 6, 44). Koks efektyvus gali būti Evangelijos skelbimas, rodo pirmasis Pauliaus apsilankymas pas filipiečius. Kai Lidija išgirdo Evangeliją, Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams (Apd 16, 14).
Be veiksmingojo pašaukimo, kuris yra išskirtinai Dievo veiksmas, mes galime kalbėti apskritai apie Evangelijos skelbimą per žmogaus kalbą. Šis skelbimas skirtas visiems žmonėms, net tiems, kurie jo nepriima. Kartais šis Evangelijos skelbimas vadinamas išoriniu arba bendruoju kvietimu. O veiksmingasis Dievo pašaukimas, sukeliantis jį girdinčio žmogaus savanorišką atsaką, vadinamas vidiniu pašaukimu. Evangelijos kvietimas būna bendrojo pobūdžio, išorinis ir dažnai atmetamas, o efektyvusis pašaukimas - vidinis, skirtas konkrečiam žmogui ir visada efektyvus. Vis dėlto tai nesumenkina Evangelijos skelbimo svarbos - tai Dievo skirtasis būdas, per kurį įmanomas veiksmingasis pašaukimas. Be Evangelijos skelbimo, niekas negalėtų atsiliepti ir būti išgelbėtas! Kaipgi įtikės Tą, apie kurį negirdėjo?! (Rom 10, 14). Štai kodėl svarbu suprasti, kas yra Evangelijos skelbimas.
Evangelijos skelbimo elementai
Žmogui skelbiant Evangeliją, turi būti trys svarbūs elementai.
1. Su išgelbėjimu susijusių faktų paaiškinimas. Kiekvienas, ateinantis pas Kristų, kad būtų išgelbėtas, turi turėti bent elementarų supratimą apie tai, kas yra Kristus ir kaip Jis patenkina mūsų poreikį būti išgelbėtiems. Todėl aiškinant su išgelbėjimu susijusius faktus, reikia aptarti bent jau šiuos klausimus:
1) visi žmonės nusidėjo (Rom 3, 23);
2) bausmė už nuodėmę yra mirtis (Rom 6, 23);
3) Jėzus Kristus numirė, prisiėmęs bausmę už mūsų nuodėmes (Rom 5, 8).
Vis dėlto, kad žmogus būtų išgelbėtas, neužtenka suprasti šiuos faktus ir net sutikti, jog tai tiesa. Žmogų reikia pakviesti asmeniškai atgailauti ir įtikėti Kristų.
2. Kvietimas ateiti pas Kristų asmeniškai per atgailą ir įtikėjimą. Kalbėdamas apie išgelbėjimo siekiančius žmones, Naujasis Testamentas kalba apie asmeninį atsiliepimą į paties Kristaus kvietimą. Šį kvietimą gražiai išreiškia, pavyzdžiui, šie Jėzaus žodžiai: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva (Mt 11, 28-30).
Svarbu paaiškinti, kad tai ne tik kadaise praeities religinio lyderio ištarti žodžiai. Kiekvienas juos girdintis nekrikščionis turėtų būti paskatintas galvoti apie šiuos žodžius taip, tarsi Jėzus dabar, šį akimirksnį, sakytų juos jam ar jai asmeniškai. Jėzus Kristus yra Gelbėtojas, kuris šiandien yra gyvas ir gyvena danguje, tad kiekvienas nekrikščionis turėtų manyti, kad Jėzus kalba tiesiai jam ar jai: Ateik pas mane [...], aš tave atgaivinsiu (Mt 11, 28). Tai nuoširdus asmeninis kvietimas, laukiantis asmeninio atsakymo iš kiekvieno, kuris jį girdi.
Apie asmeninio atsako būtinybę kalba ir apaštalas Jonas: Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais (Jn 1, 11-12). Akcentuodamas būtinybę priimti Kristų, Jonas taip pat kalba apie asmeninio atsiliepimo svarbą. Tuos, kurie drungnoje bažnyčioje nesuvokia savo dvasinio aklumo, Jėzus ragina atsiliepti asmeniškai: Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi (Apr 3, 20). Pagaliau, likus vos kelioms eilutėms iki visos Biblijos pabaigos, Šventoji Dvasia ir Bažnyčia dar kartą kviečia ateiti pas Kristų: Ir Dvasia, ir Sužadėtinė kviečia: "Ateik!" Ir kas girdi, teatsiliepia: "Ateik!" Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens (Apr 22, 17).
Tačiau ką reiškia ateiti pas Kristų? Jeigu ateiname pas Kristų, tikėdami, jog Jis išgelbės mus nuo nuodėmės, mes nebegalime toliau daryti nuodėmių, o turime noriai jų atsižadėti ir nuoširdžiai atgailauti. Kalbant apie kieno nors atsivertimą, atgaila ir įtikėjimas minimi ne vienoje Šventojo Rašto vietoje (pvz., Paulius pasakė, kad jis praleido laiką, žydus ir graikus ragindamas atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų (Apd 20, 21)). Kitose vietose paminėta tik atgaila dėl nuodėmių, o išgelbėjantis įtikėjimas numanomas kaip kartu einantis veiksnys (Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą (Lk 24, 47; Apd 2, 37-38; 3, 19; 5, 31; 17, 30; Rom 2, 4; 2 Kor 7, 10 ir kt.)). Taigi nuoširdžiai skelbiant Evangeliją visuomet turi būti kvietimas išsižadėti nuodėmių, per įtikėjimą ateiti pas Kristų ir prašyti Jo atleidimo. Jei ignoruojama būtinybė atgailauti dėl nuodėmių arba tikėti Kristaus atleidimu, tai nėra pilnatviškas ir teisingas Evangelijos skelbimas.
Bet kas gi pažadėta tiems, kurie ateina pas Kristų? Tai trečiasis Evangelijos skelbimo elementas.
3. Atleidimo ir amžinojo gyvenimo pažadas. Nors, kviesdamas asmeniškai, Kristus kalba apie ramybę ir galią tapti Dievo vaikais bei gyvybės vandens dalininkais, naudinga pasiaiškinti, ką būtent Jis žada tiems, kurie ateis pas Jį per atgailą ir įtikėjimą. Pirmiausia Evangelijos žinioje pažadamas nuodėmių atleidimas ir amžinasis gyvenimas su Dievu. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16). Skelbdamas Evangeliją, Petras sakė: Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės (Apd 3, 19, 2, 38). Greta pažado atleisti ir dovanoti amžinąjį gyvenimą turi būti užtikrinimas, kad Kristus priima visus, kas ateina pas Jį nuoširdžiai atgailaudami, tikėdami ir ieškodami išgelbėjimo: Ateinančio pas mane Aš neatstumsiu (Jn 6, 37).
Evangelijos skelbimo svarba
Labai svarbu mokyti skelbti Evangeliją, nes jeigu niekas jos neskelbtų, kaip galėtume būti išgelbėti? Kaipgi įtikės Tą, apie kurį negirdėjo?! (Rom 10, 14). Evangelijos skelbimas svarbus dar ir dėl to, kad per jį Dievas kreipiasi į mus mūsų žmogiškumo pilnatvėje. Jis neišgelbėja mūsų „automatiškai", neieškodamas mūsų, kaip visaverčių asmenybių, atsako. Veikiau Jis nukreipia skelbiamą Evangeliją į mūsų intelektą, emocijas bei valią. Jis kalba mūsų protui, aiškindamas apie išgelbėjimą savo Žodyje. Jis kalba mūsų emocijoms, kreipdamasis asmeniškai, tiesiai į širdį, ir kviesdamas atsiliepti. Jis kalba mūsų valiai, prašydamas išgirsti Jo kvietimą ir per atgailą bei įtikėjimą savanoriškai atsiliepti - apsispręsti nusigręžti nuo nuodėmių, priimti Kristų kaip Gelbėtoją bei patikėti, kad Jis išgelbės mūsų širdis.
Spausdinama iš žrn. „Prizmė" (2004 m., Nr. 2)
