Mąstydama apie motinystę, naujai atradau mūsų Viešpaties motinos Marijos paveikslą. Net nustebau, pastebėjusi daugybę paralelių tarp jos ir savo - tegu dar gležnos, bet jau motiniškos - patirties. Neabejoju, jog stebuklinga Marijos motinystė - tai tarsi garbės vainikas visoms motinoms: mūsų Gelbėtojas į šią žemę nenužengė ugninga karieta, lydimas cherubų ir angelų, bet apsigyveno tarp mūsų per moters įsčias.
Visos kūrinijos Viešpats visiškai atsidavė žemiškos motinos (ir tėvo) meilei bei globai. Manau, kad toks Dievo pasirinkimas neabejotinai pagerbė bei paliudijo moters, kaip motinos, pašaukimo kilnumą, prasmingumą, išskirtinumą, grožį ir... šventumą.
„Kažkas daugiau"?
Šiandien niekas nedrįsta abejoti, kad Marija buvo nuostabi Viešpaties tarnaitė. Tačiau kur slypėjo, kokia buvo jos tarnystė? Motinystė. Pamaldi, dievota motinystė. Įdomu, kad net užauginusi Jėzų Marija netapo nei kurios nors bendruomenės vyresniąja (keletą tokių moterų-diakonių apaštalas Paulius mini savo laiškuose), nei pranaše (tuometiniam Izraeliui buvo pažįstama tokia moters tarnystė - pavyzdžiui, pranašė Ona (Lk 2, 36)), nors, atrodytų, jei tiek laiko praleido su pačiu Viešpačiu, tikrai galėjo tapti „kažkuo daugiau". Daug mamų, augindamos vaikus namuose, pagalvoja ir pasvajoja apie buvimą „kažkuo daugiau" nei namų šeimininke. Tačiau būtent Marijos pavyzdys man leidžia manyti, kad tapti motina ir reiškia tapti „tuo didesniu" nei būti, pavyzdžiui, režisiere, mokytoja, gydytoja, politike ir t. t. (nors dauguma pozicijų, be jokios abejonės, yra kilnios, ir girtina, jei jų siekiama). Gal todėl daugelis merginų svajoja ne tik apie princą ant balto žirgo (šiais laikais - perspektyvų jaunikaitį su geru automobiliu ar motociklu), - jos svajoja turėti vaikų! Mat motinystė - lyg trokštamas įrašas kiekvienos moters „prigimtyje", kurį ne taip paprasta ištrinti. Kas tą „įrašą" paliko mumyse, jei ne pats Kūrėjas?
Tačiau tai nereiškia, kad Dievui mažiau patinka moterys, kurios nesusilaukia vaikų. Viešpačiui tarnaujama skirtingais būdais. Pats Kristus kalbėjo ir apie eunuchus, kurie tampa tokiais dėl Dievo Karalystės (Mt 19, 12).
Tad akivaizdu, kad mūsų atsidavimo Viešpačiui išraiška gali būti skirtinga - matyt, ji ir turi būti skirtinga. Štai palaimintoji Motina Teresė atsidavė vien Kristui, gyvenimui be šeimos, tačiau tarnaudama vargingiesiems visuomet, pasitaikius progai, ragindavo šeimas mylėti savo vaikus, būti jiems dėmesingiems.
Būti mama - būti palaiminta tarp moterų
Noriu atkreipti dėmesį, ką pamaldžioji Elžbieta, sveikindama jau besilaukiančią savo giminaitę Mariją, sušuko: Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! (Lk 1, 42). Elžbieta nepasakė: „Palaiminta tu tarp motinų", ji pasakė: labiausiai palaiminta iš visų moterų.
Būtent toks pasveikinimas man leidžia manyti, kad palaiminimu buvo įvardinta ne tik tai, kokį ypatingą kūdikį pagimdys Marija, bet ir tai, jog ji apskritai taps mama. Ne visos moterys tampa mamomis, tačiau tos, kurios tampa, tampa išties palaimintomis tarp moterų. Ir nors motinystė neatsiejama nuo kančios, skausmingų išgyvenimų, ji vis tiek nuostabiausia patirtis moters gyvenime, atverianti jos moteriškumo pilnatvę. Tai, matyt, patyrė ir Marijos giminaitė Elžbieta - dievota, bet nevaisinga moteris (Lk 1, 7), antgamtiškai Dievui veikiant pastojusi senatvėje (jos sūnus - Jonas Krikštytojas).
Kodėl motinystė yra tokia palaiminta? Kodėl moterys vis dar nori gimdyti ir auginti vaikus, nors už tai tenka mokėti didelę kainą: tenka daug ko atsisakyti, nemiegoti naktimis, patirti daugybę stresų? Kodėl, augindamos ne vieną atžalą ir negalėdamos dar kartą pastoti, jos išgyvena taip, lyg neturėtų nė vieno vaiko?
Žinoma, į tokius klausimus atsakyti nėra paprasta. Tai - slėpiniai, kuriuos kiekviena šeima išgyvena savaip. Tačiau neabejoju, kad vaikų gimdymas slepia dieviškumo ilgesį, troškimą sukurti kažką amžino, nepakartojamo, itin artimo sielai... (Kiniečių patarlė sako: pasaulyje yra tik vienas pats geriausias vaikas, ir kiekviena mama jį turi). Būti tėvais reiškia tapti indais, per kuriuos veikia pats Dievas, sukurdamas naują gyvybę.
Moterims motinystės neatstoja jokie pasiekimai. Jie gali prislopinti šį troškimą, tačiau jis vėl ir vėl iškyla. Kiekviena moteris nori būti sušildyta motinystės patirties ir reta mergina galėtų nuoširdžiai pasakyti, jog niekada nenorėtų susilaukti vaikų...
Stebuklingas vaikų atsiradimas
Gerai pamenu, kaip viena draugė, pagimdžiusi dukrą, pasakė: „Nežinau, kaip pagimdžius vaiką įmanoma netikėti Dievu... Juk tai toks stebuklas!"
Taip, tai išties STEBUKLAS. Dar laukdamasi savo dukters tarsi kitomis akimis skaičiau apie angelo apsireiškimą mergelei Marijai: O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo". Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?" Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave (Lk 1, 30-35).
Skaitydama šią istoriją suvokiau, kad KIEKVIENO vaiko prasidėjimas yra didelis, tik iš dalies protu paaiškinamas stebuklas. Žinoma, Kristaus gimimas buvo unikaliausias, antgamtiškiausias ir niekas niekada jo neatkartos... Pats Dievas tapo mažu kūdikiu, kad apsigyventų tarp žmonių. Jis tapo pažeidžiamas, bejėgis, visiškai priklausomas nuo Marijos ir Juozapo pagalbos bei rūpesčio... Jis atėjo per Šventąją Dvasią, Marijai dar nepažinus vyro.
Tačiau ši - Jėzaus gimimo - istorija man yra aiškus liudijimas, kad ir kiekvieno vaiko atėjimas yra nepaprastai unikalus ir antgamtinis. Mes galime mediciniškai paaiškinti visą prasidėjimo bei vaikelio vystymosi eigą, tačiau juk pati gyvybė, vaiko siela - būtent jos prasidėjimas, atėjimas į gyvenimą - lieka paslaptis.
Kaip tai įvyks, jei aš nepažįstu vyro? - sutrikusi klausė Marija.
Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs... - o kaip nužengs, kas tuo metu vyks, - aiškesnio atsakymo Marija negavo. Lygiai taip ir kalbant apie bet kurio naujo žmogučio atsiradimą galime tik gūžčioti pečiais, svarstydami, kada, kaip ir kur užsimezga žmogaus SIELA.
Gal ir drąsu taip teigti, bet tikiu, kad Dievas dalyvauja kiekvienam žmogui ateinant į šį pasaulį - Jis yra kiekvienos naujos sielos Kūrėjas. Šventasis Raštas leidžia taip manyti. Kaip Jėzaus gimimą lydėjo protu nepaaiškinami dalykai- antgamtinis Dievo veikimas,- taip, manau, galima klausti: Kaip tai vyksta kiekvieną kartą?
Štai kaip savo atsiradimą apgieda pamaldus ir dievobaimingas Izraelio karalius Dovydas: Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo (Ps 139, 13-16).
Dovydas suvokė, kad Dievas dalyvavo jo prasidėjime bei gimime, kad tai Viešpats jį sukūrė. Taigi šio apreiškimo dėka šiandien ir mes galime pamatyti, kad Viešpats nėra abejingas nė vienam žmogui: kiekvienas Jam yra brangus, unikalus, svarbus ir neatsitiktinis. Net jei jis pavadinamas „netyčiuku" ir/ar jis nebuvo laukiamas... Kiekviena širdis, kiekviena siela - Kūrėjo prisilietimo vaisius.
Atkreipkime dėmesį ir į tai, jog dažnai šiame pasaulyje į moterį žiūrima kaip į aistrų patenkinimo objektą, tačiau iš besilaukiančios moters niekas nedrįsta nei šaipytis, nei jos niekinti (gal ir pasitaiko, bet tai itin reti kraštutinumai). Manau, taip yra todėl, kad besilaukianti moteris yra paženklinta tyro, subtilaus ir giluminio Dievo veikimo. Gal net pati to nesuvokdama, ji tampa Viešpaties bendrininke, nes ne vien vyro ir moters, bet ir Dievo Dvasios prisilietimo dėka joje vystosi ir auga nauja gyvybė.
Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose, - sako Dovydas, paliudydamas, kad būtent moters įsčios tampa slėpiningo Viešpaties veikimo vieta, net jei būsima mama to nesuvokia ir fiziškai jaučiasi blogai. (Mūsų kūnai paliesti nuodėmingumo bei jo pasekmių - neretai ligos ar fizinis išsekimas atneša ir skausmingų, liūdnų padarinių. Tačiau net ir tai, manau, nepaneigia Dievo veikimo).
Taigi, Marijos patirtis nuostabiai paliudija, jog Viešpats dalyvauja kiekvieno žmogaus prasidėjime ir gimime: Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį (Jn 1, 9). Kiekviena besilaukianti moteris tampa įstabaus, antgamtinio ir sunkiai protu paaiškinamo Dievo veikimo dalininke. Ji tampa vartais naujam gyvenimui, prieglobsčiu, užuovėja ir pagalba pažeidžiamai, dar taip neseniai užgimusiai amžinai sielai. Kaip tai didinga!
Bus daugiau.
