Bet psalmė mums primena vieną iš Viešpaties palaiminimo išraiškų:
Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius - Jo atlyginimas.
Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs.
Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! (Ps. 127, 3-5)
Strėlinės įvaizdis paaiškinamas 4 eilutėje, kurioje sūnūs lyginami su strėlėmis kario rankose. Taigi, pripildyta strėlinė reiškia daug. Tiek daug, kiek tik žmogui gali prireikti. Bet skaitant šias eilutes kyla ir daugybė kitų klausimų. Kodėl sūnūs lyginami su strėlėmis? Ar šis palyginimas ką nors reiškia mums šiandien? O kaip dukterys? Ar didesnis palaiminimas turėti vaikų kol esi jaunas? Ar žodis dovana turi būti suprantamas išimtinai materialiąja prasme? Jeigu vaikai yra atlygis, ar tai reiškia, kad neturintys vaikų nepatinka Dievui? Ar Dievas sprendžia apie vaikus pagal jų tėvus (būtent tėvą)? Ar vaikai patys savaime nėra vertingi?
Visų pirma, atsakydami į bet kurį iš šių klausimų turime būti atsargūs ir nedaryti radikalių pareiškimų apie „biblinį požiūrį", nekalbant jau apie „Dievo požiūrį", remdamiesi viena Šventojo Rašto eilute ar ištrauka. Biblinis požiūris paprastai turi keletą atspalvių ir, galbūt, yra ne toks aiškus, kaip mes norėtume. Prieš darydami galutines išvadas turime pažvelgti ir į kitas Biblijos vietas, kuriose rašoma ta pačia tema.
Skaitydami minėtas 127-osios psalmės eilutes turime atsižvelgti į keletą svarbių kultūrinių aspektų. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente „žmogus" įvardijamas vyriškąja gimine (angl. „man" - vyras). Ligšiolinė mūsų kultūra rėmėsi ta pačia samprata. Vienos moterys tai priima tiesiog kaip kultūrinį paprotį, kitos jaučiasi pažemintos. Tai įtakoja ir šiuolaikinius (pastaruosius?) Biblijos vertimus.
Netgi šiandien daugelyje kultūrų vyro statusą apsprendžia jo vaikų (ypatingai sūnų) skaičius. Į vaikus taip pat žiūrima kaip į pagalbininkus namuose ar ūkyje, tam tikrą apsaugą nuo skurdo senatvėje.
Dauguma psalmių parašytos tais sunkiais nestabiliais laikais, kai Izraelio žmonėms nuolatos kildavo grėsmė būti užpultiems. Todėl kario įvaizdis reiškia jėgą ir apsaugą - universalius dalykus, net jei mes šiandien tai suprantame kiek kitaip. Jaunam, vis dar galinčiam kariauti vyrui gimę sūnūs reiškė pastiprinimą ir papildomą apsaugą.
Dėl visų šių priežasčių vaikai buvo laikomi palaiminimu; bet Trollope personažui neturtingajam ponui Quiverful vaikai, rodos, buvo labiau našta nei palaiminimas. Mūsų laikais dėl socialinės apsaugos ir kontracepcijos viskas pasikeitė.
Svarbus su Rašto aiškinimu ir apskritai žodiniu bendravimu susijęs klausimas - kaip suprasti ir pritaikyti simbolinę kalbą. Mes galime stebėtis, kodėl mes apsunkiname savo bendravimą, vartodami vaizdingą kalbą - metaforas ir palyginimus - užuot paprastai ir tiesiai pasakę, ką turime omeny? Tai ne taip paprasta. Iš tikrųjų vaizdumo paskirtis yra paaiškinti, o ne paslėpti prasmę. Žinomi vaizdai padeda suvokti nežinomybę, realūs vaizdai atskleidžia abstrakčius dalykus. „Ji kandi", mes sakome „Ji kaip gyvatė žolėje". Prozos fragmentas gali būti apibūdinamas kaip „įmantrus", muzikos kūrinys - kaip šviesa ir tamsa. Mums galva plyšta nuo skausmo, sėdime kaip ant žarijų, šaltis gelia kaulus. Susidariusi padėtis gali būti kebli (patekti į spąstus), politinė ideologija - nesėkmės receptas. Viešpats vaizduojamas kaip tėvas, ganytojas, šviesa, uola; bažnyčia - kaip šeima, kūnas, pastatas.
George Orwellas rašinyje „Politika ir anglų kalba" pacitavo eilutę iš Ekleziasto knygos: Aš pastebėjau pasaulyje, kad lenktynes laimi ne greitieji, karus ne drąsieji, duonos turi ne išmintingieji, turtus ne protingieji ir palankumą ne sumanieji. Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo. (Ekleziasto 9, 11). Ir tada jis išvertė tai į, ką jis pats pavadino prasčiausios rūšies moderniąja anglų kalba: „Objektyvus šiuolaikinio fenomeno ištyrimas leidžia daryti išvadą, kad sėkmė ar nesėkmė konkurencinėje kovoje atskleidžia ne įgimtų gabumų proporcijas, o nenuspėjamumo elemento svarbą".
Mes atpažįstame G. Orwello parodijos stilių - girdime tai iš politikų, skaitome oficialiuose dokumentuose ir grąžome rankas iš nevilties, nors viskas, ko mes norime, yra suprasti (tarp kitko, išsireiškimas „grąžyti rankas" yra, žinoma, simbolinis). Mums nereikia analizuoti Ekleziasto knygos įvaizdžių, kad tiksliai suprastume, ką autorius nori mums pasakyti.
Jeigu sugrįšime prie 127 psalmės, 3 eilutėje pastebėsime du analogiškus teiginius: „Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius - Jo atlyginimas". Tokios paralelės yra esminis žydų poezijos bruožas. Šiuo atveju antroje eilutės dalyje sakoma iš esmės tas pats kaip ir pirmojoje. Mums svarbu suvokti esmę, kad vaikai yra palaiminimas iš Dievo, užuot analizavus, kodėl ta pati mintis išreikšta skirtingais žodžiais.
Yra daugybė panašių pavyzdžių, štai vienas iš 126 psalmės:
Kurie ašarodami sėja, tie su džiaugsmu pjaus. Verkia žmogus, į dirvą berdamas sėklą, bet su džiaugsmu grįžta, nešdamas pėdus. (Ps. 126, 5-6).
Kitais atvejais paralelinės eilutės dalys parodo priešingybes. Antai 1 psalmės pabaigoje autorius apibendrina: Nes Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievių kelias pražus. (Ps. 1, 6).
Arba antroji dalis išplečia mintį: Palaimintas žmogus, kuris randa stiprybę Tavyje, kuris yra keleivis savo širdy. (Ps. 84, 5).
Kitas dažnai Rašte vartojamos simbolinės kalbos pavyzdys yra hiperbolė - perdėjimas, siekiant kažką pabrėžti, paryškinti. Kasdienėje kalboje mes nuolatos vartojam hiperbolę. „Tu sakei, kad prekybos centras čia pat už kampo, nors jis už daugybės mylių" (abu teiginiai, be abejonės, perdėti). Kadangi tikime, kad Biblija sako tiesą, nedrįstame teigti, kad tai, kas ten parašyta, yra perdėta ar pernelyg išpūsta; bet hiperbole siekiama pabrėžti, o ne suklaidinti. Turime būti atsargūs aiškindami ją pažodžiui.
Po to, kai jaunas, nepatyręs Dovydas nužudė Galijotą, moterys ėmė švęsti. Moterys dainuodamos kartojo: „Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas - dešimtis tūkstančių" (1 Samuelio 18, 7). Saliamonas buvo neprilygstamas savo išmintimi ir turtais ir visas pasaulis norėjo pamatyti Saliamoną ir išgirsti jo išmintį, kurią Dievas buvo įdėjęs į jo širdį (1 Karalių 10, 24). Jėzus nuolat hiperbolizuodavo. Argi tiesiogine prasme turėtume suprasti jo žodžius, kai Jis pasakė „Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin" (Mato 5, 29)? Arba Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą (Mato 19, 29)?
Neatmetama galimybė, kad dėl mūsų proziškumo ir sausumo dalykus, kuriuos reikėtų suprasti perkeltine prasme, mes suprasime tiesiogiai. Tačiau tai, kas išreiškiama perkeltine prasme, nėra melaginga. Jei mama sako savo vaikui „Aš galėčiau tave suvalgyti", jos meilė yra tikra, net jei išreikšta perkeltine prasme.
Šiandien viena labiausiai mėgstamų analizuoti Biblijos vietų yra pirmieji trys Pradžios knygos skyriai. Iš struktūros, ypatingai pirmo skyriaus, galima spręsti, kad autorius pasirinko tokią literatūros formą ir stilistiką, kurią jo amžininkai laikė poetine. Mes galime to nepamatyti, pagalvoti, kad tik praeitame ar užpraeitame šimtmetyje buvo pradėta abejoti tiesiogine sukūrimo istorijos prasme ir todėl nustebti pamačius, kad jau II a. teologas Origenas rašė: „Kas gali būti toks paikas, kad tikėtų, jog Dievas, kaip koks ūkininkas, „Edene rytuose sodino medžius"? Arba kai sakoma, kad Dievas „atvėsus dienai vaikščiojo rojaus sode". Nemanau, kad kas nors abejoja, jog tai simboliniai, tam tikras istorijos formavimosi paslaptis atskleidžiantys posakiai."
Tai gali mus paskatinti mąstyti. Nepaisant to, kaip mes suprantame tekstą - tiesiogine ar perkeltine prasme - teologinė sukūrimo istorijos tiesa lieka tokia pati. Jobo knyga - kitas pavyzdys, kai pasakojimo struktūra sufleruoja, kad tai yra vaizdingas literatūros kūrinys. Knyga suskirstyta į skyrius, kurie panašūs į viduramžių pjesės apie Kristaus gyvenimą prologą ir epilogą: dramatiškas ilgus amžius trunkančios gėrio ir blogio kovos įkūnijimas. Mes neprivalome tiesiogiai suprasti, kad Dievas, pasiduodamas nerimtai provokacijai, dorą ir teisų vyrą atiduoda Šėtonui. Šios aukšto lygio poetiškumu pasižyminčios knygos tikslas yra veikiau mesti iššūkį skaitytojui. Kada ateina kančia? Kaip turime į ją reaguoti? Perkeltinės prasmės paieškos nėra slidus kelias, kuris veda prie Rašto autoriteto išsižadėjimo.Veikiau tai suteikia mums laisvę dar plačiau ir giliau studijuoti Dievo apreiškimą.
Užduotis asmeniniams apmąstymams
Beveik kiekvienoje Patarlių knygos eilutėje vartojamos paralelės: vienos sustiprina įspūdį, kitos parodo priešingybes, dar kitos detalizuoja, išvysto mintį. Perskaitykite Patarlių 16, 16-22 ir pagalvokite, kokiu tikslu naudojamos paralelės. Pamąstykite, kaip 16, 18 ir 19 eilutės atsispindi jūsų gyvenime ir kultūroje.
Užduotis diskusijai grupėje
Perskaitykite 91 psalmę. Atidžiai išnagrinėkite tai, kas joje rašoma. Po to perskaitykite 2 Korintiečiams 11, 24-29. Pauliaus patirtį palyginkite su tobulu paveikslu 91 psalmėje. Kokias išvadas galite padaryti? 91 psalmė neduoda pagrindo manyti, kad visais atvejais turime fizinę apsaugą, tačiau kas joje sakoma apie Dievo charakterį ir apie tai, kaip mes privalome gyventi?
Praktiniai patarimai
Per dieną ieškokite ir apmąstykite simbolinės kalbos pavyzdžius kitų žmonių (ir savo) bendravime, reklaminiuose skelbimuose, laikraščių antraštėse ir straipsniuose.
Straipsnis skelbtas Londono šiuolaikinės krikščionybės instituto interneto svetainėje. Vertė Inga Barauskaitė
