Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.<...> Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė (Jn 1, 5. 9-11).
Tikriausiai beveik kiekvienas yra pastebėjęs, kaip gražiai atrodo saulės nušviesta gamta, kai prieš tai kelias dienas buvo apsiniaukę ir lijo. Akys jau buvo pripratusios prie pilkos aplinkos. Gamtovaizdis atrodė niūriai monotoniškas. Bet štai, pilki, žemi debesys ima sklaidytis ir akis pradžiugina atsivėrę žydrynės lopiniai. Saulės spinduliai nušviečia medžius bei pievas. Atgyja visos spalvos.Kai lijo ir buvo apsiniaukę, pilka monotonija tarsi užvaldė sielą. Darėsi sunku įsivaizduoti saulės nušviestą gamtovaizdį. Ir tai - vos po kelių dienų. O jeigu taip kokį dešimtmetį pagyventum po apniukusiu dangumi, saulėta diena taptų kažkas nesuvokiama, tačiau išvydęs ją būtum pakerėtas jos grožio.
Kažkas panašaus įvyksta, kai širdies akimis pamatome tą šviesą, apie kurią rašo apaštalas Jonas. Šis pasaulis jos nepažįsta ir nežino, jog pačios laimingiausios žmogiško gyvenimo akimirkos yra silpni tos šviesos atšvaitai. Ta šviesa - tai pats Dievas. Toks teiginys gali sukelti pačių keisčiausių asociacijų. Dvasinę šviesą esame linkę įsivaizduoti kaip kažką mistiško, keisto, nenatūralaus. Kaip žmogus, visą laiką gyvenęs prieblandoje, negali įsivaizduoti to aiškumo, kurį suteikia šviesa, taip ir mes, nesusilietę su tikrąja šviesa, nežinome, kaip ji atrodo. Tai viena iš priežasčių, kodėl Jėzus kalbėjo žmonėms palyginimais iš kasdienio gyvenimo. Viešpats naudojo jiems pažįstamus vaizdinius, kad galėtų nors iš dalies parodyti nepažįstamą tikrovę. Žmonės gyveno apsupti pasaulio tamsos ir dvasinę tikrovę suvokė labai miglotai. Tamsa buvo persmelkusi visą jų gyvenimą - mintis, siekius, troškimus. Realybės vaizdą pakeitė prietarai. Jėzus, atėjęs į žemę, matė žmones, paskendusius tamsoje. Net Izraelis - Senojo Testamento Dievo tauta, galvojusi, jog turi Dievo pažinimo šviesą, iš tiesų gyveno tamsoje. Didžioji dalis tautos vadovų bei paprastų žmonių buvo dvasiškai akli. Jie stengėsi patikti Dievui tokiu būdu, kokiu Jam patikti neįmanoma. Manė, kad pažįsta Izraelio Dievą, nes turi pranašų užrašytus Viešpaties žodžius, tačiau klydo. Juos apakino puikybė, meilė pinigams, neapykanta priešams, žmonių baimė, kūno geiduliai ir kasdieniai rūpesčiai. Jėzus pats savimi jiems nešė dieviško gyvenimo šviesą. Jis įvairiausiais būdais siekė parodyti, kokia iš tiesų yra Dievo karalystė. Jis rodė gailestingumą ir teisingumą, kurių žmonės nebuvo patyrę. Jų širdys buvo kietos, gyvenimo keliai - iškraipyti. Kristaus rodomas gailestingumas buvo jiems nesuprantamas. Jie galvojo, kad turėdami Raštus jau mato tikrąją šviesą, bet Viešpats jiems kalbėjo apie piktas akis ir tamsą, kurią jie vadino šviesa.
Net artimiausi Jėzaus mokiniai dažną kartą klaidžiojo tamsos labirintais. Jie svajojo apie valdžios postus ateisiančioje Dievo karalystėje, svarstė, iki kelių kartų reikia atleisti savo broliui, nesuvokė Viešpaties daromų stebuklų. Kai Jėzus jiems liepė saugotis fariziejų raugo, mokiniai pagalvojo, kad Jis kalba apie duoną. Jie nesuprato, jog reikia saugotis veidmainystės ir gudrių išvedžiojimų, leidžiančių pateisinti beveik kiekvieną savo daromą darbą - dalykų, kurie persmelkia sielą, kaip raugas tešlą.
Net apaštalą Petrą - tą, kurį evangelijų autoriai nurodo kaip pirmąjį iš apaštalų, Jėzus prilygino neatlaidžiam tarnui. Atlaidumas Petrui atrodė kaip varginanti prievolė, ir jis dar nesuvokė, jog tai - Dievo karalystės atmosfera, viena iš dangiškos šviesos savybių. Pasižiūrėkime į evangelisto Mato užrašytą epizodą:
Tuomet Petras priėjo ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?" Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių". „Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola. Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: „Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu". Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!" Puolęs ant kelių, draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu". Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko. Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei. Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!" Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų" (Mt 18, 21-35).
Atsakydamas Petrui, Vieš-pats papasakojo istoriją, kuria labai aiškiai parodė, koks bjaurus yra neatlaidumas. Ilgą laiką, skaitydamas šį Kristaus palyginimą nesuvokiau, kad Viešpats visų pirma kalba būtent Petrui, ir nedorasis tarnas - tai apaštalo, skaičiuojančio, kiek kartų atleisti savo broliui, atvaizdas. Taip pat manydavau, jog karalius galėjo dovanoti tokią didelę skolą, nes buvo labai turtingas. O kaip mums būti dosniai atlaidiems, jeigu esame spaudžiami nepritekliaus? Anuomet nemačiau, kad Viešpats rodo begalinį Dievo gailestingumą ir atlaidumą, vieną pagrindinių dieviško gyvenimo savybių, ir kietą žmogaus širdį, nesuvokiančią net jai parodyto nuostabaus gerumo. Skirtumas tarp karaliaus ir nedorojo tarno - tai skirtumas tarp dieviškos šviesos ir šio pasaulio tamsos. Nedoro tarno elgesys sukelia mūsų pasibjaurėjimą. Lygiai tokia pat bjauri mums tampa šio pasaulio tamsa, kai pamatome Dievo šviesą. Jeigu norime grįžti į gyvenimą, neišvengiamai turime atsiverti šiai šviesai, gyventi ja kasdieną, leisti, kad ji apšviestų visus mūsų sielos užkampius. Patys iš savęs nepajėgūs jos išspausti. Bandymai savo jėgomis imituoti dievišką gailestingumą bei atlaidumą visuomet atrodo apgailėtini ir kelia nuoširdesnių žmonių pasibjaurėjimą. Tačiau įsižiūrėję į dangiškojo Tėvo atlaidumą, patys daromės panašūs į Jį. Viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa (Ef 5, 13).
Tik pagalvokime, ką reiškia evangelijose užrašytas raginimas atgailauti. Juk mąstant žmogiškai, nusikaltėlius reikia bausti, o ne kviesti atgailai. Tačiau Dievas atleidžia didžiausias nedorybes kiekvienam, kuris Jo šaukiasi. Jis labai atlaidus, ir tai piktina nuodėmės užkietintas žmonių širdis. Nes mes, panašiai kaip apaštalas Petras, esame linkę brėžti atlaidumo ribas, nepažindami ir nesuprasdami dieviškos šviesos. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos nesuprato (tai vienas iš galimų šitos Rašto eilutės vertimų).
Dangaus karalystės šviesą apreiškia visi Kristaus palyginimai. Net tuose iš jų, kurie gali pasirodyti ypatingai bauginantys, atsiveria nuostabus Dievo šviesos grožis. Kaip pavyzdį galime prisiminti palyginimą apie nedorus vynininkus:
Vienas žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį. Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savo vaisių. Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. Tada jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie, apmėtę akmenimis, sužeidė jį į galvą ir išniekinę paleido. Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. Dar vieną turėjo - mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: „Jie gerbs mano sūnų". Bet vynininkai tarėsi: „Tai paveldėtojas. Eikime, užmuškime jį, ir jo palikimas bus mūsų". Nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. Ką tada darys vynuogyno šeimininkas? Jis ateis, nužudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems (Mk 12, 1-9).
Jėzus šį palyginimą pasakė tautos vadovams ir dvasininkams, pranašaudamas būsimą Jeruzalės teismą, nes galiausiai visa nedorybė turi būti teisiama. Rūsčiąją šio palyginimo gaidą turbūt lengviausia išgirsti. Tačiau jame atsiveria ne tik ateisianti Dievo rūstybė. Pasižiūrėkime, kokią stulbinančią Dievo kantrybę Jėzus apreiškia šiuo palyginimu.
Ar kuris nors iš mūsų, išvykęs į kitą šalį ir išnuomojęs savo butą tiek vargtų su nedorais nuomininkais? Tikrai nemanau. Pabandykite įsivaizduoti, kad jūs nusiunčiate vieną pasiuntinį paimti nuomos mokestį ir, kai nuomininkai jį sumuša, siunčiate kitą. Ir taip darote ne du, ne tris kartus, bet daugelį kartų. O galiausiai, siunčiate mylimą sūnų, nes vis dar tikitės, kad nors negerbė jūsų pasiuntinių, gal vis dėlto gerbs sūnų. Kas iš žmonių turi tokią kantrybę?
Nuo Naujojo Testamento laikų iki šiandienos net nedidelė nepagarba, parodyta stipresniam, sukelia karus. Žmonės yra greiti pralieti kraują ir nesupranta Dievo gerumo. Kantrus Dievo elgesys žmonėms atrodo kaip silpnumo ir neryžtingumo apraiška, kaip kvailystė. Žmogui, pasisavinusiam svetimą turtą, atrodo nerimta, kai su juo kalba gražiuoju. Tamsa nesupranta šviesos. Tačiau kiekvienas iš mūsų trokštame Dievo karalystės šviesos, kaip dangaus žydrynės properšų pilką, lietingą dieną.
Ne vienas tikintis lietuvis, gyvenantis Londone, pasakojo, kaip mandagiai Londono policija elgiasi su parduotuvėse apsivogusiais mūsų tautiečiais ir neskuba jų apkaltinti. Tai mums atrodo keista ir net neprotinga. Tačiau būtent dėl tos priežasties, kad šiandieninėje Anglijoje yra daugiau dieviškos šviesos atspindžių, nemažai lietuvių neskuba grįžti į tėvų žemę.
Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės (1 Jn 1, 5). Žmonėms tai labai sunku įsivaizduoti. Argi įmanoma, kad nebūtų įtarumo, paniekos, žeminimo, pykčio, keršto ir pavydo? Argi gali taip būti, kad Dievas iš tiesų mus nuoširdžiai myli, matydamas tuos mūsų trūkumus, su kuriais mes patys neapsikenčiame? Ar tiesa, kad Jam rūpi visi žmonės?
Šviesa atėjo į pasaulį, kad mes aiškiai pamatytume atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų. Jėzus mums apreiškė Tėvą, kuris yra nepalyginamai geresnis tėvas, negu mes. O juk mums rūpi mūsų vaikai. Mes rūpinamės jais net tada, kai jie elgiasi kvailai, norime jiems pačių geriausių dalykų ir trokštame, kad jie būtų išmintingi. Mes siekiame, kad mūsų vaikai įgytų gerą išsilavinimą, būtų sveiki, kad gerai susitvarkytų savo buitį ir būtų naudingi visuomenei. Kaip nepalyginamai labiau mūsų dangiškasis Tėvas trokšta gerų dalykų savo vaikams, kaip nori, kad kiekvienas Jo vaikas būtų pilnas Jo dangiškos išminties ir rinktųsi gyvenimą, o ne mirtį.
Pagalvokime, kaip sunku mūsų Tėvui, kai Jo vaikai įsivaizduoja, kad jiems reikia ilgai ir sunkiai prašyti, jog patirtų nors nedidelį džiaugsmelį. Jeigu mano vaikas ateitų pas mane ir nepasitikėdamas išlementų: „Tėti, aš labai norėčiau pavalgyti, bet gal tai ne tavo valia...", aš imčiau dejuoti iš skausmo. Tikriausiai sukrėstas paklausčiau: „Vaikeli, kas tau nupiešė tokį mano paveikslą?"
Jėzui turėjo būti labai skaudu, kai Jis girdėdavo keistus savo amžininkų mokymus apie Izraelio Dievą. Jis atėjo pas savuosius, o jie Jį atstūmė ir toliau laikėsi melo. Jų akys buvo piktos ir jie nematė pas juos atėjusios šviesos.
Siekime, kad mūsų akys būtų sveikos. Prašykime to visiškai pasitikėdami ir žinokime, kad atsakymo į prašymą tikrai sulauksime. Juk mūsų Tėvas to nori kur kas labiau negu mes. Kad tai išsipildytų, Jis paaukojo savo Sūnų.
