2011-09-01
Vienybė su artimiausiais žmonėmis
Turėti dvasinę pusiausvyrą reiškia: sakyti tiesą, būti atviram ir tiesiam.
Pagrindinius kasdieninio atleidimo principus galima pritaikyti visoms mūsų gyvenimo sritims. Nors čia daugiau kalbėsime apie santuokinius ryšius, tačiau raginame jus pritaikyti tai visuose tarpusavio santykiuose: tarp darbdavio ir darbininko, brolio ir sesers, pastoriaus ir bažnyčios narių, tarp draugų. Atleidimo principai tinka visada ir visuose kasdieniuose tarpusavio santykiuose. <...>
Meilė ir pagarba pasiekiama per pagarbą Kristui - būtina atsiminti šį svarbų principą. Kiek mes atsiduodame Jėzui Kristui, tiek Viešpats mus įgalina vienas kitą mylėti ir gerbti. Ir atvirkščiai - kiek mes neatsiduodame Jėzui Kristui, tiek Jis neviešpatauja mūsų širdyse, ir atleidimas neįsišaknija mumyse kaip kasdieninio gyvenimo įprotis. Jei mes nepavedame savo valios Jam, tai Jis nesuteikia mums jėgos atleisti ir gyventi vienybėje su kitais. Nors mes ir atsiduodame vienas kitam, tačiau savanaudiškai vienas kito kūno prigimčiai, o ne palaiminimui.
Kai susipažįstame su kokiu nors žmogumi, užsimezga ryšys - geras, blogas arba neutralus. Visi vienas kitam darome tam tikrą įtaką. Šia prasme negalime būti nepriklausomi vienas nuo kito. Jei nepažįstame Jėzaus artumo, su kitais giminiuojamės kūniška prigimtimi, o ne Dvasia. Tik per kryžių Jėzaus Kristaus atpirkimo malonė gali pakeisti mūsų santykius taip, kad jie neštų palaiminimą, o ne žalą. Štai kodėl šiandien taip dažnai irsta santykiai ir daugėja skyrybų. Žmonės išpažįsta Jėzų Kristų lūpomis, bet nežino, kaip su Juo gyventi kiekvieną akimirką. Jie nesugeba išlaikyti ilgalaikių tarpusavio santykių, nes liepsnoja neatleidimo ugnimi.
Kai vyras ir moteris susituokia, jie dažniausiai yra skirtingi. Pavyzdžiui, jei vienas per daug kalba, kitas linkęs tylėti. Jei vienas būna griežtas auklėtojas, kitas nuolaidus. Šie skirtumai atneša įtampą, nes vienas arba kitas yra verčiamas elgtis priešingai jo temperamentui ar įsitikinimams. Tas pats vyksta ir tarp giminaičių, draugų ar bendradarbių.
Kad nugalėtume tokius nesusipratimus, turime imti kryžių ir atleisti. Padės blaivus tarpusavio santykių ir savojo ego vertinimas. Tada kasdien, kas akimirką galėsime ant kryžiaus atnešti savanaudiškus bendravimo įpročius ir atleisdami pašalinsime įtampą - Jėzus Kristus numarins mūsų savanaudiškumą ir išgydys sužeistus jausmus. <...>
Nebereikalauti iš mylimų žmonių
Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, - negali būti mano mokinys (Lk 14, 26).
Šie žodžiai iškelia svarbų klausimą, į kurį sunku atsakyti. Jėzus prašė, kad mokiniai Jam visiškai atsiduotų. Jis žinojo, kad jie turi nebepaisyti artimiausių žmonių reikalavimų. Žinoma, Viešpats niekada neragina mūsų nekęsti blogąja prasme. Žodžiams mes suteikiame įvairias reikšmes. Aš myliu Dievą, savo žmoną, savo šunį, Tėvynę, bet visus skirtingai.
Mūsų tėvas ir motina, žmona ir vaikai, broliai ir seserys, rasė, tautybė, kultūra, mokykla ir draugai yra lyg įsčios, kuriose susiformavo mūsų charakteris. Visi jie persmelkti nuodėme, ir daugeliu atveju mes nuodėmingai elgėmės ir priėmėme nuodėmingas elgesio normas. Kai atgimstame iš aukšto, gimstame iš tų nuodėmingų įsčių. Jei nenukirpsime virkštelės, blogas seno gyvenimo kraujas plūs į naują gyvenimą ir jį sugadins.
Praktiškai tai pasireiškia tuo, jog atgimę iš naujo Kristuje turime nutraukti senus giminystės įpročius, kad vien Šventoji Dvasia galėtų mus naujai suformuoti Kristuje. Dėl šios priežasties turime nekęsti besitęsiančios kūniškos mūsų artimųjų įtakos ir nuolat pasirinkti Viešpatį bei Jo kelią, keičiantį mus.
Savo kūniška prigimtimi mes primygtinai ko nors reikalaujame iš kitų, kad gautume, ko norime ir ko mums reikia, o iš mūsų reikalauja kiti, kad jiems duotume tai, ko jie nori ir ko jiems reikia. Šis pasaulis kupinas reikalavimų - jie sklinda iš mūsų pačių arba iš kitų.
Neatgimusi meilė - tai savanaudiškumas, manipuliavimas, išnaudojimas, pasisavinimas, kontroliavimas ir reikalavimas.
Mes išmokome mylėti patys be Jėzaus pagalbos. Mūsų meilė pagrįsta pasaulietiškais reikalavimais ir kontrole, vienas kito lyginimu, teisimu ir manipuliavimu, ir visa tai daroma, kad gautume, ko norime.
Džonas: „Gyvendamas su Paula negalėjau būti savimi, nes jos kūniška prigimtis reikalavo, kad aš būčiau toks, kokį ji nori mane matyti. Gyvendama su manimi ji negalėjo būti savimi, nes ir iš manęs nesąmoningai sklido daugybė reikalavimų. Nors patys šito nesupratome, mūsų sakomų žodžių potekstė skambėjo taip: „Jei tu mane myli, turi elgtis taip, kaip aš noriu. Jei taip nesielgi, tu nemyli manęs, o man reikia meilės".
Po sunkios darbo dienos važiuodavau namo, galvodamas, kad grižęs apkabinsiu Paulą ir pabendrausiu su ja. Deja, vos įžengęs pro duris, pajusdavau nuo jos atūžiantį reikalavimą: „Ateik ir pasišnekėk su manim". Toks reikalavimas akimirksniu nuslopindavo norą bendrauti su žmona, ir aš nuspręsdavau mūsų bendravimą atidėti".
Paula: „Visą dieną svajodavau, kaip sutiksiu Džoną, šiltai jį apkabinsiu, o po to duosiu jam laiko atsikvėpti. Galvojau atnešti jam stiklą atšaldytos arbatos ir leisti atsipalaiduoti, nieko nereikalaudama. Tačiau vos jam įžengus pro duris, pajusdavau jo reikalavimą: „Palik mane ramybėje. Pasitrauk iš akių. Neprašyk manęs nieko padaryti! " Tai neleisdavo man padovanoti Džonui atokvėpio valandėlės. Aš imdavau piktai svarstyti: „Jis turėtų suprasti, kad ir man šiandien buvo nelengva, kad aš trokšte trokštu su juo pabendrauti".
Džonas: „Kiekviename iš mūsų įskiepyti reikalavimai. Ir kartais jie nėra nesąmoningi ar paslėpti. Galime sąmoningai kelti labai griežtus reikalavimus. Jei jie neįvykdomi, nusiviliame, jaučiamės apleisti ir net išduoti. Kai į savo gyvenimą pakviečiame Jėzų, turime atsižadėti visų savo reikalavimų. Paula ir aš visada vienas kitą mylėjome, bet kai supratome nebylių reikalavimų žalą, vienas kitam pasakėme: „Jėzaus vardu aš atsižadu savo meilės tau".
Tai, kad mes turime atsižadėti savo meilės vienas kitam, gali nuskambėti keistai. Reikia suvokti, kad mes atsižadėjome savo kūniškų meilės įpročių, kurie užkrauna kitam neišmintingus reikalavimus. Viešpats greitai atnaujino mums savo meilę vienas kitam. Žmogiška meilė įkalina. Viešpaties meilė išlaisvina".
Tokie priešingi reikalavimai visą laiką engia sutuoktinius, šeimos narius ir bendradarbius. Neišsakyti lūkesčiai sklando ore, ir sunku net išanalizuoti ar suprasti mūsų reakciją į juos. Mūsų nesąmoningi reikalavimai, net jei ir kyla iš nuoširdžios meilės, stato barjerus. Tai išveda kitus iš pusiausvyros ir neleidžia mums iš Dievo malonės mylėti kitus ir priimti jų meilę.
Kai į savo gyvenimą pakviečiame Jėzų, turime melsti: „Viešpatie, tenumiršta visi mano reikalavimai. Aš atsižadu tokios meilės, kuri kitiems kelia reikalavimus".
Dievas niekada nesiliauja mylėjęs, todėl kai išsižadame savo meilės, Jėzaus meilė, plūstanti per mus, leidžia kitam būti savimi. Dėl reikalavimų kylančių iš mūsų poreikių, neatgimusi meilė įkalina kitus. Kai atsižadame neatgimusios meilės, mus pripildo Dievo meilė, kuri išlaisvina kitus žmones. Kryžius ir atleidimas atsiduria mūsų gyvenimo centre, nes turime numarinti visas pasaulyje išsiugdytas meilės pastangas ir reikalavimus. Kai mūsų meilė, pilna reikalavimų, miršta, Kristaus meilė gali laisvai ir nieko nereikalaudama plūsti per mus į kitų gyvenimą. Jėzus sakė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas (Jn 12, 24-26).
Kol nenumiršta mūsų savimi susirūpinusi, savanaudiška meilė, iš tiesų stengiamės visus ir viską aplinkui kontroliuoti. Žmonės nemėgsta kontrolės. Jie nenori būti pažeminti, todėl savanaudiška meilė mus izoliuoja. Mes liekam vieniši ir netenkame gyvenimo pilnatvės. Aš sakydavau Paulai: „Tu vėl užsukai savo karuselę, ir aš turiu užšokti į vienintelę joje man skirtą vietą, o jeigu į ją nepataikau, tu galvoji, kad tavęs nemyliu!" Dabar galiu būti savimi, žinodamas, kad ji pasirinks ir mylės mane.
Kai mūsų savanaudiška meilė miršta ant kryžiaus, iš mūsų sklinda šilta, besirūpinanti kitais Kristaus prigimtis. Tada šalia mūsų esantys žmonės gali būti tokie, kokie yra, ir atsakyti mums pasitikėjimu bei meile. Taip per mirtį sau, mūsų tarpusavio santykiai tampa vaisingi.
Pagarba Kristui
Turime gerai suprasti, ką reiškia pagarba Kristui. Kristus atėjo į žemę ir atidavė savo gyvenimą, kad išlaisvintų mus - kad mes galėtume tapti tuo, kuo buvome sukurti, ir išvaduotų iš nuodėmės pančių.
Gerbti Kristų - tai įsileisti Jį savo vidun, kad Jis įgyvendintų mumyse viską, už ką sumokėjo kainą ant kryžiaus. Tai reiškia, kad mes turime atiduoti Jam visus savo jausmus, savo praeitį ir dabartį, visus kasdienius susierzinimus, reikalavimus keliančias nuostatas, savo manipuliacijas kitais ir neatleidimą. Visa tai atiduodame Kristui numarinti ant kryžiaus, kad Jis galėtų gyventi kiekvienoje mūsų širdies kertelėje.
Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais (Gal 5, 24).
Kai Jėzui atiduodame visą savo vidinį gyvenimą, galime atsiverti savo draugams ir užmegzti palaimintus tarpusavio santykius. Priešingu atveju, atsiversime savo bei kitų neatpirktoms vidaus sritims ir kęsime nesibaigiančius ginčus, įtampą, neatleidimą ir skausmą.
Jėzus išgelbėjo mus, mirdamas ant kryžiaus, bet mes turime įsileisti Jo malonę į savo atgimusį gyvenimą.
Mirti sau ir atgimti, kad mylėtum kitus kaip savo gyvybę
Esame daugelio stebuklingų įvykių liudininkai, kai žmonės savo gyvenime „miršta", atgimsta ir atleidžia. Viena jauna moteris buvo aktyvi mūsų bažnyčios narė, o vyras visai nedalyvavo bažnyčios veikloje. Ji meldėsi ieškodama Dievo vedimo, kaip jai pasidalinti su vyru savo tikėjimu. Viešpats prakalbo į jos širdį, ragindamas palikti daugelį darbų bažnyčioje, kad ji galėtų daugiau laiko skirti savo vyrui, o jis jai. Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti savo žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo skaistumą ir dievobaimingumą (1 Pt 3, 1-2).
Ji nusprendė kurį laiką lankyti tik rytinį sekmadienio tarnavimą, o likusį laiką skirti savo vyrui ir gerinti jųdviejų santykius. Ji rodė jam meilę, sąžiningai stengėsi būti gera žmona ir šeimininkė. Šis jos elgesio pasikeitimas ėmė tirpdyti jo širdies ledus. Neilgai trukus jį ėmė traukti žmonos išpažįstama krikščionybė. Viešpats jam parodė, kad žmonos jam rodoma meilė ateina iš Dievo ir Jo žmonių.
Jos vyras tapo aktyvus bažnyčios narys ir taip greitai augo dvasia, kad greitai pranoko savo žmoną dvasiniu brandumu ir sugebėjimais tarnauti Viešpačiui. Iš pradžių tai ją supykdė, ir ji mums skundėsi: „Aš sugaišau tiek laiko mokydamasi ir tarnaudama Viešpačiui, o jis tik įtikėjo ir jau pralenkė mane savo krikščionišku brandumu. Kaip tai įvyko?" Viešpats padėjo jai suprasti, kad visus tuos metus ji meldė savo vyro dvasinio augimo. Viešpaties malonė per ją liejosi į jos vyro gyvenimą. Be to, Raštas moko, kad netikintį sutuoktinį pašventina tikintysis: Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama vyru (1 Kor 7, 14).
Ji apsisprendė gerbti savo vyrą rodydama dar daugiau dėmesio ir atsidavimo, o per tai išsiliejo malonė. Turime suprasti, kad mūsų maldos bus neveiksmingos, jei už ką nors meldžiamės, bet širdyje teisiame ir neatleidžiame. Ši moteris apsisprendė atleisti, kad Viešpats apvalytų jos širdį ir ji besąlygiškai mylėtų savo vyrą, todėl jos maldos įgijo jėgos, ir ji laimėjo vyrą.
Moteris suprato, kad vyro dvasia patyrė viską, ko ji mokėsi, nes jie yra vienas kūnas, tik jo dvasinis augimas dar nebuvo sąmoningas. Dvasios gelmėse jis naudojosi tuo palaiminimu, kurį ji turėjo Viešpatyje. Jos atleidimas ir gyvybės už vyrą guldymas leido tam palaiminimui įleisti šaknis vyro širdyje ir suteikė jam jėgų apsispręsti gyventi Kristui.
Atleidimas ir atgimusi meilė veikia ir priešingai: vyrai turi melstis, kad jų žmonos turėtų ryšį su Viešpačiu: Ir jūs, vyrai, gyvenkite su žmonomis supratingai, kaip su silpnesniu indu, gerbdami jas kaip gyvenimo malonės bendrapaveldėtojas, kad jūsų maldos nebūtų trukdomos (1 Pt 3, 7).
Jei vienas iš sutuoktinių susitaiko su Viešpačiu anksčiau už kitą, dar nereiškia, kad jis tampa dvasingesnis už jį. Jei žmona ateina pas Viešpatį anksčiau už savo vyrą, tai nereiškia, kad ji bus šeimos galva, kol vyras įtikės. Vyras yra šeimos galva, nesvarbu, ar jis tiki Kristų, ar ne. Žmona turi palaikyti ir padrąsinti savo vyrą, būti jam krikščioniškos meilės ir malonės pavyzdžiu. Tikintis vyras taip pat turi elgtis su savo netikinčia žmona.
Dievo tiesa atskleista pasakoje
Dažnai pasakos atskleidžia tiesą apie žmonių santykius. Poreikis mylėti ir atleisti labai gražiai alegorizuotas pasakoje „Sniego karalienė". Kajus ir Gerda buvo brolis ir sesuo, besidžiaugiantys gyvenimu. Kartą piktoji Sniego karalienė sviedė ledo šukę, kuri įsmigo į Kajaus širdį, ir savo karieta išsivežė jį. Kai daug iškentusi Gerda pagaliau jį surado, Kajus tuo nesidžiaugė ir šalinosi jos. Kuo labiau ji artinosi, tuo bjauresnis jis darėsi, nes Gerdos meilė lyg karšta ugnis grasino sutirpdyti Kajaus širdyje esančią ledo šukę. Ta šukė egzistavo nepriklausomai nuo jo ir jau beveik buvo pavertusi ledu visą jo širdį. Galiausiai meilė ištirpdė ledo šukę, ji iškrito, ir Kajus vėl suvokė, kas yra Gerda ir jis pats.
Tas pats dažnai vyksta santuokoje. Kai vienas sutuoktinis susitaiko su Viešpačiu ir ima labiau mylėti, kitas iš pradžių gali dėl to visiškai nesidžiaugti. Ta atnaujinta meilė kitą išmuša iš vėžių. Atnaujintos meilės šiluma darosi grėsminga suledėjusiai širdžiai. Pažeidžiamumas išgąsdina ir dažnai verčia sutuoktinį vengti artumo arba elgtis priešiškai. Kodėl? Todėl, kad meilės šiluma ir didesnis intymumas tirpdo akmeninę širdį, o kitas šito bijo, nes žino, kad turės keistis. Kad pasipriešintume keitimosi būtinybei, mes dažnai nusprendžiame užgauti sutuoktinį ir išvengti ugnies.
Džonas: „Taip aš elgiausi su Paula. Mes būdavome palaiminti melsdamiesi, bendraudami, mokydami ir intymiai bendraudami. Paskui po dviejų ar trijų dienų aš įskaudindavau ją. Taip buvo todėl, kad jos meilė ir šiluma per daug priartėdavo prie mano akmeninės širdies - ji tirpdė mano ledo šukę. Man būdavo nemalonu, nes jausdavausi pažeidžiamas. Mano širdyje slypėjo nuoskauda, nes buvau neatleidęs motinai. Aš negalėjau nuoširdžiai pasitikėti moterimi. Kadangi Paula tapo per daug artima, mano tvirtovei grėsė pavojus. Tada aš nesąmoningai bėgau nuo intymumo".
Kova tarp nuodėmės ir dvasios išgydymo
Mes nenorime prisipažinti, kad mumyse yra kažkas, ko nepažįstame arba nevaldome. Nenorime, kad mus gąsdintų mintys apie mūsų silpnybes ir nuodėmes, priešiškumą ir neatleidimą. Mes norime jausti, kad viską laikome savo rankose.
Mūsų protas yra lyg minčių katilas. Paviršiuje yra sąmoninga jo dalis, kuri aktyviai sprendžia gyvenimo ir bendravimo su kitais klausimus. Sąmoninga dalis sudaro tik apie 20% viso mūsų proto. Kiti 80% yra pasąmonė - ji yra didžioji mūsų proto dalis, bet „išjungta", kad netrukdytų galvoti ir apsaugotų nuo proto perkrovimo.
Su sunkumais susiduriame tada, kai sąmoningu protu nesusidorojame su savo bėdomis ir nuodėmėmis. Mes linkę tuos skausmingus išgyvenimus stumti į pasąmonę, apsimesti, kad jų nėra, ir vaidinti, kad viskas gerai, gyvenimas mūsų rankose. Dėl baimės, nesaugumo, neatleidimo ir kitokių priežasčių mes tvirtai prispaudžiame savo proto katilo dangtį ir stengiamės neleisti mūsų problemoms iškilti į sąmonę.
Mes negalime ramiai išlaikyti savo nuodėmių pasąmonėje, nes mūsų dvasia trokšta būti švari. Dėl to atsiranda nuolatinė įtampa. Per sapnus ar netikėtas mintis mūsų dvasia pradeda kelti į paviršių tas užgniaužtas problemas, o mūsų sąmoningas protas toliau stengiasi jas nuskandinti, nenorėdamas su jomis susidurti.
Kol mes savo sąmoningu protu kovojame patys, be kitų įtakos, kažkaip sugebame išlaikyti užspaustą dangtį. Išoriniam pasauliui galime suvaidinti, kad esame ramūs, bet jei kieno nors tyra meilė arba Šventosios Dvasios artumas stipriai mus sujaudina, nebegalime išlaikyti užgniaužtų problemų ir nuodėmių. Jos ima virti mumyse, grasindamos išsiveržti laukan.
Ar ne taip elgiasi daugelis tavo pažįstamų? Jie nešioja kaukę teigdami, kad viskas gerai, bet, pažvelgęs į akis, gali pamatyti daugybę neišspręstų problemų. Jie laimėjo kovą, kurios neturėjo laimėti. Užuot atvirai susidoroję su juos pavergusiomis nuodėmėmis, jie viską užgniaužė ir gyvena netikroje ir pilnoje įtampos ramybėje. Jie gydo mano tautos žaizdas tik paviršutiniškai, sakydami: ‘Taika! Taika!' Tačiau taikos nėra (Jer 6, 14).
Kai toks žmogus susiduria su sutuoktinio, brolio ar sesers meile arba su Šventosios Dvasios artumu, galinga jėga prasiskverbia į jo dvasios gelmes. Ta jėga iškelia į sąmonę viską, ką jis laikė užgniaužęs savo proto katile. Tokiai meilei atsispirti neįmanoma, ir taip pratrūksta ilgai slopintas pyktis.
Šventoji Dvasia iškelia neatgailautas nuodėmes
Psichiatrai mums pasakojo, kaip po sėkmingos jų mieste vykusios evangelizacinės kampanijos (kurios metu Šventosios Dvasios jėga stipriai paveikė daug žmonių) jų kabinetus užplūdo pacientai. Kodėl? Todėl, kad mes ne visai suprantame Šventosios Dvasios veikimą. Pagrindinis Šventosios Dvasios darbas yra įtikinti mus, kad esame nusidėję. Šventoji Dvasia sustiprina mūsų dvasią, kad ji iškeltų paslėptas nuodėmes ir mes jomis atsikratytume. Kadangi žmonės nenori pripažinti, kad turi slaptų nuodėmių, jie tai neigia, jų vidinis neramumas pasireiškia išorėje ir jie kivirčijasi su kitais. Tam tikra prasme apie tai kalbėjo Jėzus, sakydamas: Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo (Mt 10, 34).
Kai į mūsų gyvenimą ateina Viešpats, Jis pradeda skverbtis į mūsų vidų, nes nori apvalyti mūsų širdis. Jis nori išstumti nuodėmę iš mūsų gyvenimo. Mes manome, kad kai Šventoji Dvasia veiks mūsų gyvenime, mes gerai jausimės ir sulauksime tik laimės bei ramybės. Taip manyti mums patinka, bet iš tiesų yra kaip tik priešingai.
Kai Šventoji Dvasia apšviečia mūsų nuodėmes, Ji atneša nerimą. Ramybė ateina, kai išmokstame atgailauti, vykdyti Dievo valią - taip imame brandinti Dvasios vaisius.
Iš tiesų ne Šventoji Dvasia kelia nerimą, bet mūsų maištinga reakcija į Jos apvalančią ugnį. Šventajai Dvasiai labiausiai rūpi mūsų sielos būklė, o ne dabartinė paviršutiniška laimė ar pasitenkinimas. Ji nori išgydyti skaudžiausias mūsų sielų žaizdas.
Turime suprasti vieną dalyką. Po svaiginančio medaus mėnesio, širdies atvėrimo draugams arba dvasiškai sustiprėjus bažnyčiai galime sulaukti nemalonumų. Jų priežastis nėra bloga. Tai ne velnio puolimas, nors jis ir gali pasinaudoti šia proga, jei mes nesuprantame, kas vyksta. Skausmingą nerimą sukelia Šventoji Dvasia, iškeldama į sąmonę nuodėmingą prigimtį, kurią reikia numarinti.
Nenusivilk, jei po nuostabių patyrimų kupino maldos susirinkimo kitą kartą niekas nebenorės net pažvelgti vienas į kitą. Jūs tikriausiai šlifuojate vienas kitą, nes Šventoji Dvasia atliko savo darbą ir iškėlė švieson jums nepatinkančius dalykus. Tada ateina pagundymas vėl juos nugramzdinti arba kaltinti kitus, bet tam reikia atsispirti. Būk atviras sau. Ištirk savo sielą, ieškodamas savo nusikaltimų, ir atgailaudamas atverk juos Viešpačiui. Prašyk atleidimo ir pradėk gyventi atleidimo dvasia.
Dažnai po meilės ir atvirumo valandų mus užplūsta niekšybės ir priešiškumas, ir tai laikome mūsų puolimu. Dažniausiai būna ne taip. Kad suprastume, kas iš tiesų vyksta, turime suvokti, kas slypi už tų priešiškų veiksmų.
Džonas: „Kai po nuostabaus suartėjimo su Paula, aš grubiai pasielgdavau, ji laikydavo tai asmeniniu įžeidimu, galvodama: „Kodėl jis mane taip skaudžiai užgavo? Ką aš padariau?" Iš tiesų ji nieko blogo nepadarydavo. Priešingai, ji elgdavosi nepaprastai gerai ir teisingai. Mano niekingas elgesys kildavo iš baimės, kurią sukėlė tarp mūsų auganti meilė. Ji tirpdė mano šaltą kaip akmuo širdį, todėl buvo baisu.
Tai supratusi Paula išmoko nebeįsižeisti dėl mano elgesio, ramiai padėti man susigaudyti, kas čia vyksta, ir duoti Šventajai Dvasiai laiko mane keisti. Po to Šventoji Dvasia išmokė Paulą maldoje sustiprinti mano dvasią, kad galėčiau nebėgdamas ištverti tuos pažeidžiamumo laikotarpius : Kad iš savo šlovės turtų duotų jums sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse (Ef 3, 16-17)".
Paula: „Turime suprasti, kad, kai pastorius pranašiškai suvokia kokį nors dalyką ir pamokslaudamas pataiko tiesiai į taikinį arba su ypatinga meile įtikinėja nenuodėmiauti, dažniausiai jo laukia didžiulis bendruomenės narių priešiškumas. Patys tai patyrėme būdami pastoriais. Kai Džonas nuklysdavo nuo teisingo kelio ir sakydavo superliberalius arba mįslingus pamokslus, kurie neatidengdavo žmonių širdžių slėpinių, klausytojai jį mėgo ir net dievino. Tačiau kai jis sugrįždavo prie tiesos ir vėl su jėga skelbdavo Žodį, o Šventoji Dvasia skverbdavosi pro gynybines žmonių sienas į jų širdžių gelmes, jie iš siaubo norėdavo jį nutildyti. Jų vidus šaukė: „Atstok su savo žinia!" arba „Atsikratykime pastoriaus!". Jie būdavo pasiryžę padaryti bet ką, kad tik nereikėtų susidurti su giliai jų širdyse užgniaužtomis problemonis. Jie visada mus persekiodavo, kai Džonas skelbdavo tiesą, ir niekada, kai jis klydo".
Iš kn. „Pasirinkimas atleisti"
