2011-09-01
KO VIEŠPATIES MOTINA MARIJA MOKO MANE, KAIP MAMĄ
Marijos (religinė) nuovoka ir žmogiškumas
Dar viena Viešpaties motinos patirtis, pasitarnavusi man pavyzdžiu, tai - Marijos dievobaimingumas, lėmęs romų jos atsidavimą ir pasitikėjimą Dievu.
Tačiau čia matome ir žmogiškojo silpnumo pusę: net ir būdama religinga, Marija sumišo nuo angelo žodžių (Lk 1, 29), mat nėra taip paprasta patikėti antgamtiniu Dievo veikimu, išrinkimu, įsikišimu.
Savo žmogiškuoju silpnumu Marija mus tarytum paguodžia: kartais ir mes galime sutrikti, ką nors atradę Šventajame Rašte ar su kuo susidūrę savo tikėjimo kelyje... Dievo Apvaizdos veikimas mums ne visuomet suprantamas, protu paaiškinamas, todėl kartais tenka „aklai" Juo pasitikėti: Tebūnie man pagal Tavo žodį (Lk 1, 38).
Dievotumu Viešpaties motina mus verčia pasitempti - ar gebėtume, Dievui mus aplankius, kalbėti tokiomis psalmėmis, kaip ji? Ar turime namuose svarbiausią Knygą - Šventąjį Raštą, ir ar dažnai ją atsiverčiame? (Juk Marija buvo labai jauna, bet jau labai nuovoki!)
Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kai angelas jai pranešė, jog pastojusi ir Elžbieta, Marija susiruošia pas savo giminaitę. Apie ką jos kalbėjosi? To nežinome. Kaip ir visos būsimos mamos, greičiausiai jos stengėsi pasiruošti motinystei. Juokaudama pasakysiu: galbūt skaitė „Nėštumo vadovą" arba knygą apie pirmuosius kūdikio metus... Tačiau neabejoju štai dėl ko - greičiausiai jos kalbėjosi apie patirtą Dievo ir angelų aplankymą (angelai neaplankė Elžbietos, tačiau aplankė jos vyrą Zachariją, o Marijos atveju atvirkščiai - angelai pirmiausiai aplankė ją) bei pranašystes, kalbėjusias apie Mesijo gimimą. Juk žydams visos pranašystės buvo labai svarbios. Tai liudija apaštalo Petro žodžiai: Šito išgelbėjimo ieškojo ir kruopščiai jį tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums skirtąją malonę (1 Pt 1, 10). Senajame Testamente yra ne viena pranašystė apie vieną dieną gimsiantį Gelbėtoją, tad, tikėtina, jog ir Kristaus žemiškieji tėvai domėjosi šiomis pranašystėmis - ypač po Dievo apsireiškimo: juk jie tapo tų pranašysčių išsipildymo dalininkais!
Čia įžvelgiu dar vieną pamoką - tikėjimo kelyje turėsime bendraminčių, su kuriais drauge melsimės, ieškosime Viešpaties bei aptarsime savo išgyvenimus, patirtį dėl vieno tikslo - ieškodami, kaip savo gyvenimu galėtume pasitarnauti Dievui.
Svarbiausia - širdis, jos tikėjimas ir nuostatos
Marijos patirtis išryškina štai kokį aspektą - Dievas pasirinko merginą, kuri tikėjo Juo, tačiau neturėjo jokios patirties kaip mama. Šia prasme Viešpaties pasirinkimas man atrodo labai unikalus ir atskleidžia, kas Jam yra svarbiausia.
Galbūt mąstau labai žmogiškai, tačiau mane net glumina toks Viešpaties pasirinkimas - Jis pasirinko ne patyrusią motiną, o tiesiog pamaldžią merginą. Pagalvokime, ar bent valandai sutiktume savo kūdikį palikti su žmogumi, kuris neturi jokios motiniškos patirties? Kai keliom valandom teko patikėti vos kelių mėnesių dukrą draugei, man buvo itin svarbu, kad ji turi patirties kaip mama...
Žinoma, Viešpats tiesiog žinojo, kad Marija galima pasitikėti ir patikėti jai didžiausią savo turtą. Dievas - ne žmogus - Jis mato kiekvieno žmogaus gebėjimus, pažįsta kiekvieno širdį...
Tačiau būtent toks Viešpaties pasirinkimas man leidžia manyti, kad Dievui svarbiausios yra mūsų širdies nuostatos, o ne tai, kiek ir ko mokame. Mat turėdami teisingas nuostatas nesunkiai išmoksime būtinus dalykus ir perduosime vaikams tai, kas gera, girtina, teisinga, mylėtina... (Fil 4, 8). Įdiegtos nuostatos padės jiems „susižvejoti" savo gyvenimui reikalingas „žuvis", įgyti svarbių įgūdžių, gebėjimų, nugyventi gražų, girtiną gyvenimą, o blogos nuostatos gali sužlugdyti ir gražiausius talentus bei gebėjimus. Juk būtent mūsų nuostatos, vertybės ir lemia, kur link kreipiame savo (bei savo vaikų) gyvenimą.
Neretai tenka girdėti tėvus apgailestaujant, kad nebuvo savo vaikams tokie geri tėvai, kokie galėjo būti. Arba kad vienu ar kitu periodu neteisingai auklėjo savo vaikus. Nėra blogai būti savikritiškiems, tačiau net ir Marija su Juozapu nebuvo tobuli. Evangelijos liudija, jog būta atvejų, kai jie nesuprato Kristaus - tikėtina, kad nesuprasdami Jo atitinkamai ir elgėsi, tačiau jie nuoširdžiai Juo rūpinosi. O Kristaus tobulumas kilo iš Jo dieviškos prigimties ir atsivėrimo dangiškajam Tėvui.
Manau, kad ir mes, kaip tėvai, pirmiausia turime siekti gyventi Dievo akivaizdoje. Tuomet, tikėtina, perduosime vaikams tai, kas svarbiausia, o toliau jie jau patys kurs savo gyvenimą...
Skirtingi mūsų ir mūsų vaikų keliai
Dar viena Marijos patirtis- ryškus Kristaus atsidavimas dangiškajam Tėvui. Tai ne visuomet buvo suprantama ir malonu žemiškiesiems Viešpaties tėvams.
Evangelijoje randame vietą, kur Jėzaus šeima, atėjusi pas Jį, išgirdo štai tokį atsakymą: Kiekvienas, kas vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra mano brolis, ir sesuo, ir motina (Mt 12, 50). Ar šie Jėzaus žodžiai rodo Jo nedėkingumą Marijai, jos atmetimą? Ne. Tai greičiausiai parodo, kas Kristui buvo svarbiausia - ne šeimos ryšiai, bet atsidavimas Dievui. Štai kodėl Jis pats sakė, kad atėjęs atnešti ne ramybės, bet kalavijo ir kad namuose gali kilti nesantaika dėl tikėjimo. Deja, kartais šeimose taip nutinka - nesutariama būtent dėl tikėjimo.
Tačiau man tai byloja ir apie kitą šeimose aktualią tiesą - tėvai turi leisti vaikui skleistis taip, kaip jį sukūrė Viešpats, o ne taip, kaip numatę jie. Kaip atskirti, kur Dievo numatytas kelias vaikui, o kur tėvų ambicijos? Matyt, pirmiausiai pasveriant savo motyvus: pasiekimų iš vaikų tikimės dėl jų ar dėl savęs? Ar siekiame įgyvendinti per vaikus tai, ko patys neišpildėme, ar tiesiog trokštame, kad vaikai rastų savo kelią ir atsiskleistų jų gebėjimai?
Manau, Kristaus pavyzdys itin ryškiai parodo, kad užaugę vaikai eina savo keliais. Žinoma, geriausia, kai jie renkasi Kūrėjo jiems numatytą likimą ir siekia gyventi su Dievu, kaip kad rinkosi Jėzus - paklusnumą dangiškajam Tėvui. Tačiau bet kuriuo atveju tėvams tenka susitaikyti su savo vaikų pasirinkimu, net jei ne visuomet tam pritaria.
Tėvams nelengva paleisti savo vaikus. Nuo pat jų kūdikystės taip norisi kontroliuoti kiekvieną jų žingsnį, kad, neduok Dieve, nežengtų to, kurio mes jiems nesuplanavome... Tačiau mūsų vaikai turi savo kelią Viešpatyje, ir mums svarbu leisti jiems juo eiti. Nukreipiant, parodant, patariant, pasiūlant, palaikant, bet ne primygtinai reikalaujant.
Pamenu, koks išbandymas buvo mano tėvams, kai po mokyklos nestojau į universitetą, - jie taip troško, kad baigčiau aukštuosius mokslus, - bet įsiliejau į bažnyčią, atiduodama ten visą savo širdį. Tačiau praėjus keleriems metams, kaip sakoma, „atėjau į protą" ir su džiaugsmu įstojau mokytis. Baigiau bakalauro studijas, įgijau ir du magistro laipsnius. Tad šiandien galiu pasakyti: kartais vaikams reikia leisti ir suklysti, kad patys įsitikintų, ko jiems reikia... Ypač tais atvejais, jei vaikai atsiduoda Dievui, - Jis tikrai viskuo pasirūpins...
Simeonas pranašavo Marijai: Tavo sielą pervers kalavijas. Koks kalavijas? Šį slėpinį nelengva įminti, tačiau darau prielaidą, jog tai gali reikšti ir tam tikrą lūkesčių žlugimą. Gimusi didybė Marijos šeimoje kartais sudaužydavo jos lūkesčius... Kaip pastebėjo Marcelene Cox: „Vaikai šeimoje - kaip gėlės puokštėje: visada atsiras viena, krypstanti į priešingą pusę, negu norėtų kompozijos autorius". Regis, Kristus ir buvo ta „gėlė", pakrypusi į kitą pusę - Jo nebuvo įmanoma pakreipti pagal savo, žmogišką valią ir norą, nes Jėzus buvo visiškai atsidavęs dangiškajam Tėvui (nors būdamas vaikas ir jaunuolis buvo visiškai paklusnus savo žemiškiems tėvams: Lk 2, 51).
Taip jau yra, kad tėvų širdis kartais itin skaudžiai perveria tam tikri vaikų pasirinkimai, tačiau didžiulė paguoda tėvams yra tai, kad kiekvienas žmogus pirmiausia yra Dievo kūrinys, ir kiekvienam Viešpats turi savo kelią, kiekvienu labiausiai ir pirmiausiai rūpinasi Jis - dangiškasis Tėvas.
Mes negalime savo rūpestingu žvilgsniu nuolat lydėti savo vaikų, o Viešpats lydi juos visuomet...
* * *
Manau, kad Marija moterims paliko nuoširdaus tikėjimo bei gražios, tegu ir skausmingos (Kristus buvo nukryžiuotas), bet palaimintos bei dievotos motinystės pavyzdį. Ji išnešiojo Jėzų savo įsčiose, rūpestingai Jį užaugino, Juo rūpinosi. Taip ir mums svarbu rūpintis savo šeimomis, savo atžalomis ir nepamiršti svarbiausio - nešioti Kristų savo širdyje, leisti Jam mumyse užaugti ir veikti per mus... Kristus augo ne tik Marijos namuose, - ji nuolat nešiojo Jį savo širdyje...
Tikiu, kad sekdamos Marijos pavyzdžiu puoselėsime dievotumą, pasitikėjimą Dievu, rūpinsimės savo religine nuovoka, Viešpaties žodžio išmanymu, sieksime, kad mūsų vaikai atsiskleistų taip, kaip to nori Viešpats. Atraskime vyresnių Viešpatyje draugių, su kuriomis galėtume nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti apie tai, kas mus jaudina Šventajame Rašte (kaip Marija bendravo su Elžbieta) ir kasdienybės labirintuose, kur neretai pristingame išminties, dievobaimingo žvilgsnio...
Žvelgdamos į Mariją (ir Juozapą) stiprinkime savo motinystę (ir tėvystę) Viešpatyje. Juk Jame atrandame ir motiniškas, ir tėviškas savybes: Kaip motina paguodžia kūdikį, taip Aš jus paguosiu (Iz 66, 13); Ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys, - sako visagalis Viešpats (2 Kor 6, 18).
