2011-09-12

Pradedant Naujojo amžiaus guru ir baigiant populiarių atlikėjų dainų tekstais, šiandien garsiai deklaruojama, jog svarbiausia - tik tikėti. Anot „Švyturio" reklamos, - „tikėk, kuo tiki". Nesvarbu, ar tikima savo neišnaudotais potencialais, ar visatos energija, kokiu nors dievu, ar lietuvišku alumi. Svarbiausia ne tikėjimo turinys, bet veiksmas.

Šioms tendencijoms pasiduoda ir krikščionių bažnyčios.

XX a. viduryje tikėjimo veiksmo akcentavimas, pradėjęs plisti sekmininkų ratuose, gal kiek ir pasitarnavo asmeniškam Dievo patyrimui skatinti, tačiau netruko virsti tikėjimo klišėmis, „sveikatos ir sėkmės" pseudo evangelija, iš esmės priešinga Naujojo Testamento raidei ir dvasiai. Mokymas tikėjimo dėsnių, kuriuos perpratę krikščionys gali patirti biblinius stebuklus, buvo svetimas apaštalams. Nors jų rankomis buvo daromi dideli ženklai ir stebuklai, tačiau mokydami bažnyčią Kristaus apaštalai akcentuodavo ne juos. Savo laiškuose Paulius nė sykio nepriekaištauja bažnyčioms dėl stebuklų stokos, tačiau beveik kiekviename savo pamokyme ragina siekti šventumo. Palyginus apaštalo Pauliaus ir kai kurių mokytojų, šiandien vadinančių save apaštalais, mokymus paaiškėja, jog vieni nuo antrų yra nutolę kaip dangus nuo žemės.

Šiame straipsnyje norėčiau pasigilinti į pastoraciniuose Pauliaus laiškuose besikartojančią temą - ganytojišką priedermę mokyti tiesos. Nagrinėdamas 1 ir 2 laiškus Timotiejui bei Laišką Titui, aptariančius įvairius ganytojiškos tarnystės aspektus, aptikau, jog bene pagrindiniu apaštalo rūpesčiu buvo sveiko mokymo išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms (1 Tim 1, 10; 6, 3; 2 Tim 1, 13; 4, 3; Tit 1, 9. 13; 2, 1. 8). Esu įsitikinęs, jog, nepaisant sudėtingos teologinės raidos per bažnyčios istoriją bei skirtingų konfesinių dogmų ir doktrinų, šiandien taip pat įmanoma kalbėti apie sveiką arba klaidingą Evangelijos tiesų dėstymą. Neįsivaizduoju krikščionybės be tiesos pažinimo siekio. Būtent jo dėka bažnyčioje nuolatos vyksta įvairūs atsinaujinimo sąjūdžiai bei vystosi teologinė mintis. Tiesa padeda apsivalyti nuo praeities nuodėmių bei paklydimų, net jei kuriuo nors laikotarpiu jais rėmėsi oficiali krikščionybės pozicija. Šių pamąstymų tikslas nėra kurios nors vienos šių dienų doktrinos palyginimas su Naujojo Testamento mokymu, bet apskritai tiesos pažinimo skatinimas, būdingas ganytojiškiems Pauliaus pamokymams.

Nesileisdami į filosofines tiesos definicijas ir atsisakydami postmodernaus (ir pilotiško - „Kas yra tiesa?") nihilizmo, šiuose svarstymuose pasitenkinkime tiesos, kaip Kristaus apreiškimo Šventajame Rašte ir Dievo žodžio, įkūnyto Kristuje, apibrėžimu. Tiesa yra pažini. Ir šis pažinimas gali didėti.

Daug nesiplečiant apie pirmuosius pastoracinių laiškų adresatus, verta paminėti, jog abiems savo padėjėjams apaštalas Paulius buvo patikėjęs labai svarbias tarnavimo sritis: Timotiejus triūsė Azijos sostinėje Efeze (1 Tim 1, 3), o Titas - Kretos saloje (Tit 1, 5). Jau vien iš Pauliaus kreipinių galime pajusti ypatingus pasitikėjimo ir meilės ryšius, siejusius apaštalą ir jo tikrus sūnus tikėjime (1 Tim 1, 2; Tit 1, 4). Kaip paaiškėja iš tolimesnio šių laiškų turinio, Paulius turėjo ir ne vieną netikrą sūnų, nusigręžusį nuo savo dvasinio tėvo (pvz., 2 Tim 2, 15). Timotiejų Paulius vadina mylimu sūnumi (2 Tim 1, 2). Apie pastarojo ištikimą atsidavimą Pauliaus tarnystei sužinome ir iš Laiško filipiečiams (Fil 2, 19-22). Turint tai omenyje, laiškai Timotiejui įgyja ypatingą reikšmę. Artimiausiems ir mylimiausiems mes išsakome visa ir atiduodame tai, kas brangiausia. Būtent Timotiejui Paulius guodžiasi dėl kitų bendražygių, kurių vieni iš viso nusigręžė, o kiti paliko jį sunkiu metu (2 Tim 1, 15; 4, 10. 16). Tarp pastarųjų, beje, minimas ir Titas. Tikėtina, kad tai buvo laikinas išsiskyrimas. Visgi nesuklysime teigdami, jog iš daugybės Pauliaus pasekėjų tikrų sūnų buvo nedaug, o mylimas - tik vienas. Ypatingas dvasinis artumas, siejęs Paulių su šiais jaunesniais bažnyčios ganytojais, sudarė prielaidas apaštališkos patirties perdavimui ir sveiko mokymo patikėjimui kitai kartai. To, kas šventa, Paulius neatiduoda šunims ir nemėto perlų kiaulėms. Apaštališką mandatą, užtvirtindamas net iškilmingu saikdinimu (1 Tim 5, 21), jis perduoda patiems artimiausiems, kurie savo ruožtu Kristaus mokslą privalo taip pat patikėti „ištikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti" (2 Tim 2, 2).

Tiesos pažinimo klausimas, tarsi skambus akordas, pasigirsta jau pirmojo pastoracinio laiško pradžioje: „[Dievas] trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4). Anksčiau galvodavau, jog čia paminėti du chronologiški krikščioniško dvasingumo etapai - išgelbėjimas, įgyjamas kai žmogus patiki Jėzumi, ir tiesos pažinimas, kurio turi siekti jau atsivertęs krikščionis. Tačiau dabar manau, jog šios dvi kategorijos - išganymas ir tiesa - yra susijusios ne chronologiškai, bet ontologiškai. Ar galima išsigelbėti, nepažįstant tiesos? Šį klausimą būtų galima formuluoti ir dar radikaliau: ar galima būti išganytam, pasitikint melu? Žinoma, kad ne.

Tiesos žodis atgimdo sielą naujam gyvenimui. Tiesos šviesoje aptinkame nuodėmę ir pradedame ja bjaurėtis. Susilietimas su tiesa pažadina teisumo troškulį. Tiesa atveria tai, kas buvo paslėpta. Chaosą tiesa paverčia darna. Tiesa dovanoja išgelbėjimą, o išgelbėjimas - tiesos pažinimą. Pauliaus teologijoje tiek išgelbėjimas, tiek tiesos pažinimas yra vyksmas, prasidedantis tuomet, kai, patikėjusi Kristumi pirmą kartą, siela patiria gelbstinčią malonę, o pasibaigiantis tada, kai Dievas pašaukia ištobulintą sielą pas save. Tiesos pažinimas nėra vien mentalinis procesas. Tiesa neateina vien į galvą ir nepatiriama tik širdimi. Tiesa persmelkia visą žmogaus esybę - protą, emocijas, valią. Tiesa pašventina ir ugdo. Skirtumas tarp Pauliaus įvardintų „kūniškų" ir „dvasinių" krikščionių (1 Kor 3, 1-4) glūdi būtent tiesos pažinime arba jo stokoje. Dvasiškai nebrandūs tikintieji lengvai pasiduoda mokymų vėjams ir apgaulei, vedančiai į paklydimą (Ef 4, 14). Kita vertus dvasingesnis krikščionis jau geba atskirti gera nuo blogo, tiesą - nuo melo ir pasipriešinti klaidos dvasiai (Hbr 5, 14). Krikščionis, įgydamas vis daugiau tiesos pažinimo, sutvirtina savo, kaip Dievo vaiko, pašaukimą ir išrinkimą.

Paulius tvirtai tikėjo, jog krikščioniškas dvasingumas ne tik neatsiejamas nuo tiesos pažinimo, bet ir tapatus jam (Tit 1, 1). Ne visiškai aiški graikiška frazė, lietuviškai verčiama kaip „dievotumą atitinkantis tiesos pažinimas (K. Burbulys), ar „maldingumą atitinkančios tiesos pažinimas" (Č. Kavaliauskas) modernių angliškų vertimų traktuojama, kaip „tiesos pažinimas, vedantis į tikrąją religiją" (NJB) ar „tiesos pažinimas, atskleidžiantis kaip gyventi maldingai" (NLT). Pastebėtina, jog šiuo išsireiškimu Paulius apibūdina savo apaštališką misiją - jam, kaip Dievo tarnui ir Jėzaus Kristaus apaštalui, yra pavesta dvasiškai ugdyti Dievo išrinktuosius, perteikiant jiems tiesos pažinimą.

Todėl Paulius save pristato kaip tikėjimo ir tiesos mokytoją (1 Tim 2, 7), o bažnyčią - kaip tiesos ramstį ir pamatą (1 Tim 3, 15). Gilindamasi į evangelinį Kristaus ir jo apaštalų mokymą ir įkūnydama jo vertybes, krikščioniška bendruomenė tampa tiesos šventykla ir sergėtoja. Kita vertus, pati tiesa saugo ir ugdo bažnyčią, idant ši taptų šventa ir šlovinga, tarsi nuotaka be dėmės ir raukšlės savo dangiško Jaunikio akyse (Ef 5, 26-27).

Reikšminga tai, jog Paulius savo apaštališką pašaukimą apibūdina kaip tikėjimo ir tiesos mokytojo. Ne vien tikėjimo, bet ir tiesos. Be tiesos, kaip ir be sąžinės, tikėjimas iškrypsta (1 Tim 1, 19-20). Jaunuosius savo bendražygius apaštalas įspėja, jog jie susidurs su tikėjimo mokytojais, praradusiais tiesos nuovoką (1 Tim 6, 5). Jų pastangos indoktrinuoti bažnyčią savo „pasakomis" (1 Tim 1, 4) ir priesakais, nukreipiančiais nuo tiesos (Tit 1, 14) yra destruktyvios, nes „apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas" (Tit 1, 11), griauna tikėjimą (2 Tim 2, 18) ir veda į bedievystę (2 Tim 2, 16). Todėl ganytojai privalo joms duoti atkirtį, mokydami tai, „kas sutinka su sveiku mokymu" (Tit 2, 1).

Savo pamokymus Paulius pabrėžtinai vadina patikimais (1 Tim 1, 15; 3, 1; 4, 9; 2 Tim 2, 11; Tit 3, 8), o klaidinančių mokytojų - „pasakomis" (1 Tim 1, 4; 4, 7; 2 Tim 4, 4; Tit 1, 14), „tauškalais" (2 Tim 2, 16) ir „tuščiais plepalais" (1 Tim 1, 6). Pastarųjų skleidėjai buvo susilietę su Evangelija, tačiau vėliau nuklydo nuo tiesos (2 Tim 2, 18). Paklydimas, kaip mirtina liga, progresuoja (2 Tim 2, 16-18).

Pastoraciniai Pauliaus laiškai gan detaliai atskleidžia paklydimo anatomiją. Pradžioje gimsta noras vadovauti. Nors tai, anot Pauliaus, geras siekis (1 Tim 3, 1), tačiau bendruomenės ganytojui [1] keliami labai aukšti doroviniai reikalavimai, tarp kurių yra ir gebėjimas mokyti (1 Tim 3, 2). Akivaizdu, jog norint kitus mokyti, reikia pačiam mokytis. Todėl tinkamą ganytoją Paulius apibūdina kaip tvirtai besilaikantį „patikimo žodžio kaip buvo išmokytas, kad sveiku mokymu sugebėtų ir paraginti, ir įtikinti prieštaraujančius" (Tit 1, 9). Tačiau Paulius regi išdidžius, autoritetų nepaisančius lyderius, kurie „serga nuo ginčų ir svaidymosi žodžiais" (1 Tim 6, 3-4). „Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, bet nesupranta nei ką kalba, nei ką tvirtina" (1 Tim 1, 7). Kitaip tariant, užuot tapę apaštalų pasekėjais ir padėjėjais, jie pasidaro jų konkurentais. Čia verta prisiminti, jog pats Paulius, būdamas ne iš pirmųjų dvylikos apaštalų tarpo, nuvyko į Jeruzalę pas bažnyčios šulus, kad pasitikrintų dėl evangelinio mokymo, kurį jis pats skelbė, tikrumo (Gal 2, 2). Tačiau šiuo pavyzdžiu ne visi sekė.

Mano galva, pagrindine klaidžiamokslių plitimo priežastimi laikytina visų pirma ne judaizmo ar helenizmo įtaka (nors, be abejo, įvairios kvazireliginės idėjos, atėjusios tiek iš rabiniškos, tiek ir iš antikinių bei helenistinių tradicijų, suteikdavo jiems peno), bet žmogiškos ambicijos ir arogancija, - „[...] nes daug yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų" (Tit 1, 10). Šventumo stoka iškreipia tiesą. Iškreipta tiesa gimdo klaidžiamokslius. Klaidintojai tiki, tačiau jų tikėjimas - ne evangelinis. Jų protas, anot Pauliaus, yra sugedęs, o tikėjimas - netikęs (2 Tim 3, 8); graikiškas išsireiškimas, kuriuo Paulius apibūdina netikusį suvedžiotojų tikėjimą, pažodžiui reiškia tikėjimą, kuris neišlaikė egzamino ir todėl yra atmestinas. Taigi dar sykį atkreipkime dėmesį į paklydimo progresiją: iš pradžių - neklusnūs, po to - tuščiakalbiai, galiausiai - apgavikai (Tit 1, 10).

Atrodytų, kad mokytojai, kurie patys priešinasi tiesai (2 Tim 3, 8), neturės pasisekimo. Tačiau pastoraciniai laiškai atskleidžia, jog yra priešingai. Bažnyčia, pasirodo, esanti labai pažeidžiama ir linkusi į paklydimus. Dėl to klaidžiamoksliai plinta tarsi vėžys kūne (2 Tim 2, 17). Paulius paaiškina, kodėl. Nuo tiesos nutolęs mokymas apeliuoja į nuodėmingą žmogaus prigimtį, todėl į jų pinkles lengvai pakliūna tie, kurie nesibodi savo nuodėmingumo.

Įdomioje studijoje Taip sako Viešpats? Johnas Bevere‘as nagrinėja klaidingų pranašysčių žalą Amerikos charizminėms bažnyčioms ir teigia, jog būtent krikščionių įgeidžiai iššaukia klaidingas pranašystes. [2] Pranašas, anot Bevere‘o, būdamas jautrus žmogiškosios sielos „virpesiams", pats pakliūna į tinklą ir pataikauja nuodėmingiems savo klausytojų polinkiams, pranašaudamas ne iš Dievo Dvasios, bet sulig jų kūniškais lūkesčiais. Neretai taip atsitinka dėl baimės prarasti finansinį išlaikymą. Kitaip tariant, klausytojų nuodėmingumas iššaukia klaidingas pranašystes, o šios, kūniškiems lūkesčiams suteikdamos religinio turinio, - „taip sako Viešpats" - dar labiau suvedžioja krikščionis.

Paulius pateikia nuodėmingos prigimties charakteristikų sąrašą, susidedantį net iš devyniolikos punktų (2 Tim 3, 1-5)! Šios ištraukos, kurią esu šiek tiek nagrinėjęs kitur [3], pagrindinė mintis ta, kad krikščioniškam tikėjimui būdingo nuodėmės smerkimo, galiausiai bus atsisakyta. Tikintieji nebeatgailaus dėl savo nuodėmių ir nebekryžiuos savo kūniškų aistrų, tačiau sykiu dėsis dvasingais ir pamaldžiais. Remiantis graikišku tekstu, frazę „turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos" galima būtų versti ir taip: iš pažiūros maldingi, bet iš tiesų - išsiginantys dievotumo prasmės (2 Tim 3, 5). Apskritai Paulius regi tokį laiką, „kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms" (2 Tim. 4, 3-4). Taigi klaidžiamokslių sėkmės garantu buvo ir išlieka nuodėminga žmogaus prigimtis. Siūlydami religiją be kryžiaus, sėkmę be atgailaujančios širdies ir tikėjimą be tiesos, klaidingi mokytojai susilaukia nemažai pasekėjų. Tačiau galiausiai triumfuos ne jie (2 Tim 3, 9), o ta Kristaus bažnyčios dalis, kuriai Dievas suteikė atgailą ir tiesos pažinimą (2 Tim 2, 25).

[1] Pauliaus nurodymai dėl vyskupystės atskleidžia, jog ankstyvojoje bažnyčioje dar nebuvo vėliau nusistovėjusios hierarchinės struktūros. Vyskupai rūpinosi tikinčiųjų bendruomenės ganymu ir buvo pavaldūs apaštalams, tokiems kaip Paulius, arba jų patikėtiniams, kaip kad Timotiejus ar Titas. Dėl to vartoju žodį „ganytojas", o ne vyskupas. 
[2] John Bevere, Thus Saith The Lord: How to know when God is speaking to you through another, Charisma House, 1999.
[3] Giedrius Saulytis, Papiktinimas ir kvailystė, Vilnius, Tikėjimo žodis, 2008, p. 96-104.