Kovok gerą tikėjimo kovą (1 Tim 6, 12)
Kova visuomet sulaukia didelio žmonių susidomėjimo. Karais, mūšiais ir kovomis domisi jaunuoliai ir merginos, senoliai ir vaikai, maži ir dideli, turtingi ir vargšai, mokyti ir nemokyti. Mes pavadintume anglą kvailiu, jei jam būtų neįdomios Vaterlo, Inkermano, Balaklavos ar Laknou istorijos.
Galvotume, jog žmogaus širdis šalta ir atbukusi, jei jo nejaudintų ir nedomintų Sedano, Strasbūro, Meco ir Paryžiaus įvykiai.
Tačiau šįkart noriu kalbėti apie pačią reikšmingiausią žmonijai kovą. Tai kova, kuri įtraukia ne dvi ar tris tautas, bet kiekvieną krikščionį ar krikščionę, kada nors gyvenusius žemėje. Kalbu apie dvasinę kovą. Tai kova, kurią, kad išgelbėtų savo sielą, turėtų kariauti kiekvienas. Apie šitą kovą šventasis Paulius rašė Timotiejui: Kovok gerą tikėjimo kovą, laikykis amžinojo gyvenimo.
Tikroji krikščionybė yra kova
Tikra krikščionybė - atkreipkite dėmesį į žodį „tikra". Šiam žodžiui aš skiriu ypatingą reikšmę. <...> Tūkstančiai vyrų ir moterų kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią ir vadina save krikščionimis. Jų vardai įrašyti krikšto knygose, jie tuokiasi bažnyčiose, o kai miršta, yra palaidojami kaip krikščionys. Tačiau jų gyvenime nepastebėsime jokios tikėjimo kovos. Jie neturi jokio supratimo apie dvasinį gyvenimą, dvasines kovas, vidinius konfliktus, savęs išsižadėjimą, budrumą... Tokia krikščionybė gali tenkinti žmogų, ir tam prieštaraujantys gali atrodyti labai griežti ir negailestingi, tačiau tai nėra biblinė krikščionybė. Tai ne tas tikėjimas, kurį atnešė Jėzus ir skelbė apaštalai. Tikroji krikščionybė yra kova.
Tikras krikščionis pašauktas būti kariu ir atitinkamai elgtis nuo savo atsivertimo iki mirties dienos. Jei jis žvelgs į krikščionybę kaip šio pasaulio vaikai, jį tokios pažiūros gali tenkinti, tačiau Dievo žodis to nepateisina. Jei gyvenime ir tikėjime jis vadovaujasi Biblija, šiuo klausimu jo veiksmai yra aiškiai apibrėžti, - jis turi kovoti.
Su kuo turėtų grumtis Kristaus karys? Tikrai ne su kitais krikščionimis. Kai krikščionys švaisto savo jėgas vaidydamiesi tarpusavyje ir švaisto laiką nereikšmingoms rietenoms, akivaizdžiausiai pasireiškia nuodėmė.
Svarbiausios krikščionio kovos - su pasauliu, kūnu ir velniu. Tai trys pagrindiniai ir amžini priešai, su kuriais jis ir turi kariauti. Kol jų nenugalės, visos kitos pergalės bus tuščios ir nieko vertos. <...>
Taigi, reikia kovoti su kūnu. Net ir po atsivertimo žmogaus kūnas turi įgimtą polinkį blogiui, o širdis yra silpna ir nepastovi kaip upės vanduo, todėl kasdien tenka kovoti ir grumtis maldoje. Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, - šaukia šventasis Paulius 1 Laiške korintiečiams (1 Kor 9, 27), o kituose laiškuose aprauda: Savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu. <...> Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! (Rom 7, 23-24). Ir kurie yra Kristaus, tie nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais (Gal 5, 24). Marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje (Kol 3, 5).
Taip pat krikščionis turi kovoti su pasauliu. Priešintis sunkiai pastebimai šio galingo priešo įtakai privaloma kasdien, nes be kasdienės kovos šio mūšio nelaimėsime. Meilė šio pasaulio gėrybėms, baimė būti išjuoktam ar pasmerktam, slaptas troškimas išlaikyti gerus santykius su pasauliu, slaptas noras daryti taip, kaip daro kiti, ir nepulti į kraštutinumus - tai dvasiniai priešininkai, kurie nuolat užtveria krikščioniui kelią į dangų, tačiau turi būti nugalėti. Ar nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešiškumas Dievui? Taigi kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu (Jok 4, 4); Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės (1 Jn 2, 15); Pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui (Gal 6, 14); Juk, kas tik gimė iš Dievo, nugali pasaulį (1 Jn 5, 4); Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio (Rom 12, 2).
Tikintis žmogus turi kovoti ir su velniu. Šis senas žmonijos priešas vis dar gyvas. Nuo Adomo ir Ievos nuopuolio jis slankioja po žemę pirmyn atgal, nuo vieno krašto iki kito, siekdamas vienintelio tikslo - pražudyti žmogaus sielą. Jis nuo pradžių buvo žmogžudys ir melagis, ir vis dar triūsia dieną ir naktį, kad nutemptų mus į pragarą. Jis nuolat puola mūsų sielas, kartais darydamas mus prietaringais, kartais siūlydamas sulaužyti ištikimybę ar dar kitokiais būdais. Evangelistas Lukas yra užrašęs tokius Viešpaties žodžius: Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius (Lk 22, 31). Jei norime būti išgelbėti, kasdien turime priešintis šiam galingam varžovui. Šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik budint, meldžiantis ir apsiginkluojant visais Dievo ginklais. Jei kasdien nekovosime, širdžių nuo šio galiūno neapsaugosime (Job 1; 1 Pt 5, 8; Jn 8, 44; Ef 6, 11).
Galbūt galvojate, kad šie teiginiai per griežti, manote, kad aš per daug sau leidžiu ir tirštinu spalvas. Gal paslapčia sau sakote, kad žmonės pateks į dangų ir be visų šitų vargų, kovų ir mūšių? Tačiau paklausykite manęs - prisiminkite visų laikų išmintingiausio Anglijos generolo posakį: „Didžiausia klaida karo metu yra neįvertinti savo priešo ir bandyti jį greitai nugalėti". Krikščionio kova nėra lengva.
Ką apie tai sako Šventasis Raštas? Kovok gerą tikėjimo kovą, laikykis amžinojo gyvenimo (1 Tim 6, 12). Iškęsk sunkumus kaip geras Kristaus Jėzaus karys (2 Tim 2, 3). Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti (Ef 6, 11-13). Stenkitės įeiti pro siaurus vartus (Lk 13, 24). Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! (Jn 6, 27). Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo (Mt 10, 84). Budėkite, tvirtai stovėkite tikėjime, elkitės vyriškai, būkite stiprūs! (1 Kor 16, 13). Šie žodžiai man atrodo aiškūs, tiesūs ir neklystantys. Jie visi moko tos pačios didžios pamokos - tikroji krikščionybė yra grumtynės, mūšis ir kova. <...>
Skaitytojau, nesvarbu, lankai bažnyčią ar ne, vienas dalykas visiškai aiškus - krikščioniška kova yra neapsakomai svarbus dalykas. Svarbi ne bažnyčios struktūra ar apeigos, dėl kurių žmonės gali nesutarti, bet vis tiek galų gale nueiti į dangų. Viešpaties Jėzaus Kristaus pažadai Apreiškimo knygoje yra duoti tik toms bažnyčioms, kurios nugalės.
Rūpinkis, kad tavo tikėjimas būtų tikras, grynas ir teisingas. Liūdniausias dalykas daugelio vadinamųjų krikščionių gyvenime - kad jų krikščionybėje nėra jokio konflikto, jokios kovos. Jie valgo, geria, rengiasi, dirba, linksminasi, uždirba pinigus, juos išleidžia ir vos kartą per savaitę atlieka menkus religinius ritualus. Tačiau apie didžiąją dvasinę kovą - budėjimą ir pastangas, kančias ir rūpesčius, vidines kovas ir susirėmimus - jie nežino visiškai nieko. Rūpinkis, kad taip neatsitiktų su tavimi. Blogiausia sielai yra tada, kai priešas yra pavergęs vyrus ir moteris savo valiai, o šie visiškai nesipriešina. Baisiausi pančiai yra tie, kurių kalinys nemato ir nejaučia (Lk 11, 21; 2 Tim 2, 26).
Jei žinai, kas yra vidinė kova ir konfliktas, gali dėl savo sielos būti ramus. Tai dar ne viskas, tačiau jau šis tas. Ar jauti savo sielos gelmėse vykstančią dvasinę kovą? Ar jauti, kad kūnas vis dėlto priešinasi dvasiai, o dvasia - kūnui, ir tu negali daryti to, ko norėtum? (Gal 5, 17). Ar suvoki, kad tavyje veikia dvi jėgos, besigrumiančios dėl viršenybės? Ar tavo vidiniame žmoguje vyksta kova? Ačiū Dievui! Tai - geras ženklas. Tai liudijimas, kurio negalima nepaisyti. Tai geriau nei abejingumas, sąstingis, gyvybės nebuvimas ir nesidomėjimas. Didelė vadinamųjų krikščionių dalis to visiškai nejaučia. Tu tikrai nesi šėtono draugas, nes, kaip ir šio pasaulio valdovai, šėtonas nekovoja prieš savuosius. Pats faktas, kad jis tave puola, turi suteikti tau viltį. Dievo vaiką galima atpažinti iš dviejų dalykų: pirma, jo viduje vyksta kova, o antra, jis mėgaujasi ramybe.
Tikroji krikščionybė yra tikėjimo kova
Krikščioniška kova visiškai nepanaši į šiame pasaulyje vykstančius konfliktus. Čia svarbu ne stipri ranka, taikli akis ar greitos kojos. Ji kovojama ne kūniškais, bet dvasiniais ginklais, ir pergalė priklauso nuo tikėjimo.
Paprastas tikėjimas užrašytu Dievo žodžiu yra pagrindinis krikščionio kario charakterio bruožas. Jis yra toks, koks yra, daro tokius darbus ir mąsto bei elgiasi būtent taip, o ne kitaip, viliasi tais, o ne kitais dalykais todėl, kad tiki tam tikrais teiginiais, užrašytais ir apreikštais Šventajame Rašte. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6).
Šiandien mėgstama kalbėti apie tikėjimą be doktrinų ir dogmų. Tai skamba ir iš tolo atrodo gražiai, bet pradėjus šį dalyką tirti, pasirodo, kad tai visiškai neįmanoma, kaip neįmanoma kalbėti apie kūną be kaulų ir raumenų. Nė vienas žmogus negali kuo nors tapti ar ko nors pasiekti, kol tuo netiki. Netgi tie, kurie išpažįsta besilaikantys apgailėtinų ir ribotų deistų pažiūrų, yra priversti išpažinti, kad tiki tam tikrais dalykais.
Jei kalbame apie tikruosius krikščionis, tikėjimas yra tikrasis dvasinio gyvenimo stuburas. Joks žmogus rimtai nesigrumia su pasauliu, kūnu ir velniu, jei jo širdyje nėra įsirėžę tam tikri svarbūs principai, kuriais jis tiki. Kartais jis gali ir nemokėti to įvardinti ar apibūdinti, bet jie yra, ir sąmoningai ar nesąmoningai suformuoja žmogaus tikėjimo šaknis. Kokį žmogų sutiktumėte - turtingą ar vargšą, mokytą ar nemokytą, - jei jis drąsiai grumiasi su nuodėme ir stengiasi ją nugalėti, vadinasi, jis tiki tam tikrais svarbiais principais.
Asmeninis tikėjimas Viešpaties Jėzaus Kristaus asmeniu, darbais ir tarnavimu yra Kristaus kario charakterio esmė, šerdis ir varomoji jėga. Tikėjimu jis mato nematomą Gelbėtoją, kuris jį pamilo, atidavė už jį save, sumokėjo jo skolas, nešė jo nuodėmes, prisikėlė ir dabar yra jo Užtarėjas danguje, Dievo dešinėje. Matydamas Gelbėtoją ir pasitikėdamas Juo, jis jaučia ramybę, viltį ir noriai kovoja su savo sielos priešais.
Jis mato daugybę savo nuodėmių, gundantį pasaulį, niekad nemiegantį velnią, ir, jei žiūrėtų tik į tai, tikrai netektų vilties. Bet jis regi ir galingą, užtariantį, užjaučiantį Gelbėtoją, Jo pralietą kraują, Jo teisumą, Jo amžiną kunigystę ir tiki, kad visa tai priklauso ir jam. Tikėdamas tuo, jis su džiaugsmu grumiasi, visiškai pasikliaudamas, kad per Tą, kuris jį pamilo, yra daugiau negu nugalėtojas. Nuolatinis, gyvas tikėjimas Kristaus artumu ir pasiruošimu padėti yra sėkmingos Kristaus kario kovos paslaptis.
Niekada negalima pamiršti, kad tikėjimas yra skirtingų lygių. Ne visi žmonės tiki vienodai, ir netgi tas pats žmogus išgyvena tikėjimo potvynius ir atoslūgius, vienu metu tiki nuoširdžiau nei kitu. Niekas taip lengvai nesužadina žmogaus troškimo kovoti, kaip įsitikinimas Kristaus meile ir Dievo apsauga. Niekas žmogui taip nesuteikia jėgų ištverti budėjimo, kovos ir grumtynių prieš nuodėmę, kaip nuolatinis pasitikėjimas, kad Dievas yra jo pusėje, todėl viskas baigsis sėkmingai. Tai tikėjimo skydas, kuris užgesina visas piktojo strėles (Ef 6, 16). Toks žmogus gali pasakyti: „Aš žinau, ką įtikėjau", o išgyvendamas kančią jis sakys: „Aš nebūsiu sugėdintas".
Apaštalas Paulius rašė: Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima - amžina (2 Kor 4, 17-18). Kuo stipresnis tikėjimas, tuo didesnė pergalė, kuo didesnis tikėjimas, tuo daugiau vidinės ramybės! <...>
Pasiimkite Bibliją ir atidžiai perskaitykite laiško Hebrajams vienuoliktą skyrių. Atkreipkite dėmesį į ilgą sąrašą tų vertųjų, kurių vardai čia užrašyti, nuo Abelio iki Mozės. Kokius mūšius jie laimėjo prieš pasaulį, kūną ir velnią. Prisiminkite, kad visa tai padarė tikėjimas: Per jį (tikėjimą) protėviai gavo gerą liudijimą (Hbr 11, 2).
Pavartykime ankstyvosios Bažnyčios istorijos puslapius. Kaip tvirtai paprasti krikščionys laikėsi savo tikėjimo net iki mirties, jo neišjudino net nuožmiausi pagoniškų imperatorių persekiojimai. Šimtmečius nestigo žmonių, tokių kaip Polikarpas ir Ignacijus, kurie buvo pasiruošę veikiau mirti nei išsižadėti Kristaus. Bausmės, kalėjimas, kankinimai, laužai ir kalavijai nepalaužė kilnios kankinių armijos dvasios. Pasirodė, kad visa Romos imperijos, pasaulio šeimininkės, galia nepajėgė sutrypti tikėjimo, kurį Palestinoje skelbti pradėjo keli žvejai ir muitininkai! Ir atminkite: Bažnyčios jėga buvo tikėjimas. Jie laimėjo savo pergalę tikėjimu.
Prisiminkite protestantų Reformacijos istoriją. Patyrinėkite jos pagrindinių kovotojų - Viklifo, Huso, Liuterio, Ridlio, Latimero, Huperio - gyvenimus. Atkreipkite dėmesį, kaip tvirtai šie narsūs Kristaus kariai laikėsi priešų akivaizdoje ir buvo pasiruošę numirti už savo principus. Kokias kovas jie kovojo, kokius ginčus jie atlaikė, kokius prieštaravimus jie ištvėrė! Kokią valios jėgą jie parodė prieš ginkluotą pasaulį! Ir vėl - jų stiprybės priežastis buvo tikėjimas. Jie nugalėjo tikėjimu.
Įsižiūrėkite į žmones, kurie paliko giliausius pėdsakus paskutiniojo šimtmečio Bažnyčios istorijoje. Atminkite, kad tokių žmonių, kaip Veslis, Vaitfildas, Venas ir Romenas, savo kartoje niekas nepripažino, jie gaivino anglų tikėjimą, kai tam priešinosi aukšti pareigūnai, kai juos šmeižė, iš jų juokėsi ir juos persekiojo devynios dešimtosios išpažįstančiųjų krikščionybę. Viljamas Vilberforsas, Heivlokas, Hedlis Vikersas liudijo Kristų net sunkiausiose situacijose ir nešė Kristaus vėliavą ir pulko valgykloje, ir Bendruomenių rūmuose. Šie liudininkai iki gyvenimo pabaigos net nevirptelėjo ir pelnė net pikčiausių priešininkų pagarbą. Tikėjimas buvo jų charakterio esmė. Jie gyveno, buvo tvirti ir nugalėjo tikėjimu.
Skaitytojau, ar gyvensi Kristaus kario gyvenimą? Melsk tikėjimo. Tai - Dievo dovana, ir prašantieji prašo ne tuščiai. Prieš ką nors darydamas, turi tikėti. Jei žmonės nieko nenuveikia, taip yra todėl, kad jie netiki. Tikėjimas yra pirmas žingsnis dangaus link.
Ar sėkmingai ir tinkamai kovosi Kristaus kario kovą? Melsk, kad tavo tikėjimas nuolat augtų. Te tavo kasdienė malda būna panaši į mokinių: „Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą". Jei tik turi tikėjimą, pavydžiai jį saugok. Tai - krikščionio charakterio įtvirtinimas, nuo kurio priklauso visos tvirtovės saugumas. Tai vieta, kurią velnias mėgsta pulti. Taigi, jei myli gyvenimą, turi nuolat būti budrus.
Tikroji krikščionybė yra gera kova
Visi pasaulio karai yra daugiau ar mažiau blogi. Be abejo, daugeliu atveju karas yra būtinas, kad būtų pasiekta tautų laisvė, kad stipriesiems būtų sukliudyta paminti silpnuosius, tačiau vis dėlto karas yra blogis. Tai didžiulis ir neaprėpiamas blogis, ir kiekvienas pamaldus žmogus dieną naktį turėtų melsti, kad mūsų laikais būtų taika. Tačiau vis dėlto yra viena kova, kuri neabejotinai yra gera, tai - krikščionio kova. Ši kova yra sielos kova.
Kodėl krikščionio kova yra gera kova? Kuo ji išsiskiria iš šio pasaulio kovų? Krikščionio kova, nors ir dvasinė, yra tikra ir sunki. Ją kovoti reikia drąsos, narsos ir ištvermės. Tačiau noriu, jog skaitytojai žinotų, kad bus be galo padrąsinti, jei tik jie pradės mūšį. Šventasis Raštas nešaukia krikščionio į mūšį be jokio reikalo ir priežasties. Pabandysiu paaiškinti, kodėl taip manau.
(a) Krikščionio kova yra gera, nes jai vadovauja geriausias iš generolų. Visų tikinčiųjų Vadas ir Vedlys yra Dieviškasis Gelbėtojas, Viešpats Jėzus Kristus - tobulos išminties, begalinės meilės, visa galinčią jėgą turintis Išganytojas. Jis niekada nedaro neapgalvotų žingsnių, visada teisia teisingai ir niekada nedaro klaidų. Jis stebi visus savo pasekėjus - nuo didžiausio iki mažiausio. Jis rūpinasi, prisimena ir saugo išgelbėjimui net ir patį silpniausią ar menkiausią.
(b) Kovodamas krikščionis sulaukia geriausios pagalbos. Jis nekovoja tik savo jėgomis ir niekada nėra vienas, nes yra Dievo Tėvo išrinktas, nuplautas Sūnaus krauju ir Dvasios atnaujintas. Dievas Šventoji Dvasia kasdieną jį moko, jam vadovauja, jį veda ir nukreipia. Dievas Tėvas padeda jam savo galinga jėga. Dievas Sūnus, lyg Mozė ant kalno, nuolatos jį užtaria, kol jis kaunasi žemai slėnyje. Tokios trigubos virvės negalima pertraukti! Kasdienė pagalba ir aprūpinimas niekada nenutrūksta.
(c) Krikščionio kovą lydi geriausi Viešpaties pažadai. Kiekvienam tikinčiajam priklauso be galo dideli ir nuostabūs pažadai (taip ir amen Kristuje!), kurie tikrai bus išpildyti, nes juos davė Tas, kuris negali netesėti savo žodžio, kuris turi jėgą bei valią laikytis savojo žodžio. Nuodėmė neturi jums viešpatauti. <...> Ramybės Dievas sutryps šėtoną po jūsų kojomis greitu laiku (Rom 6, 14; 16, 20). Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6). Kai eisi per vandenį, Aš būsiu su tavimi ir upės nepaskandins tavęs (Iz 43, 2). Mano avys nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos <...> Ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk (Jn 10, 28; 6, 37). Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu (Iz 13, 5). Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, <...> nei dabartis, nei ateitis <...> negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje (Rom 8, 38-39). Aukso verti žodžiai!
(d) Krikščionis kovoja dėl geriausios baigties ir pasekmių. Žinoma, ir šiame kare pasitaikys didžiulių vargų, skausmingų susidūrimų, žaizdų, sumušimų, budėjimų, pasninkų ir nuovargio. Bet vis dėlto kiekvienas be išimties tikintysis yra daugiau negu nugalėtojas per Tą, kuris jį pamilo. Nė vienas Kristaus karys niekad nėra žuvęs, dingęs ar paliktas mirti kovos lauke. Nebus ir tokio, kuris ko nors stokotų. Išsipildys mūsų didžiojo Vedlio žodžiai: Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno (Jn 18, 9). Kaip tai puiku!
(e) Krikščionio kova gerai veikia kovojančią sielą. Kiti karai daro blogą, demoralizuojančią įtaką: žmogaus prote sukelia žemiausias aistras, užkietina sąžinę ir sužlugdo tikėjimo bei dorovės pamatus. Tik krikščionio kova atskleidžia žmoguje likusius geriausius dalykus: skatina nuolankumą ir dosnumą, mažina savanaudiškumą ir pasaulietiškumą, skatina žmones siekti aukštesnių tikslų.
Nėra žinoma, kad seniai, ligoniai ar mirštantieji būtų gailėjęsi, jog kovojo Kristaus kovas prieš nuodėmę, pasaulį ir velnią. Vienintelis dalykas, dėl ko dažnai apgailestaujama, - kad jie nepradėjo tarnauti Kristui daug anksčiau. Tai patyrė ne vienas šventasis, taip pat ir Filipas Henris, paskutinėmis savo dienomis šeimai pasakęs: „Aš jus surinkau, kad įsimintumėte, jog gyvenimas, praleistas tarnaujant Kristui, yra laimingiausias gyvenimas, kurį gali patirti žmogus". Tai iš tikrųjų yra gerai!
(f) Krikščionio kova daro gerą poveikį ir pasauliui. Visi kiti karai niokoja, siaubia ir kenkia. Armijos praėjimas - baisi rykštė žemės gyventojams: kur ji praeitų, ji kenkia, skurdina ir siaubia. Be to, tai visokeriopai žaloja žmones, turtą, nusiteikimą ir dorovę. Visai kitokią įtaką daro Kristaus kariai - kad ir kur jie gyventų, jie tampa palaiminimu, jie pakelia tikėjimo ir moralės lygį, sustabdo girtuoklystę, sabato laužymą, ištvirkavimą ir nesąžiningumą. Net jų priešai yra priversti juos gerbti.
(g) Galų gale krikščionio kova bus šlovingai apdovanota. Kas gali pasakyti, kokį atlygį Kristus sumokės visiems savo ištikimiems žmonėms? Kas gali įvertinti visa tai, ką mūsų Dieviškasis Vadas sukaupė tiems, kurie išpažino Jį žmonių akivaizdoje? Dėkinga šalis gali apipilti nusipelniusius savo karius medaliais, ordinais ar garbės kryžiais, pensijomis, titulais ir garbe, tačiau ji negali duoti nieko, kas nesibaigtų, kas tęstųsi amžinai, nieko, ką būtų galima nusinešti į kapą. <...> Geresnė, daug geresnė padėtis yra to, kuris po Kristaus vėliava kovoja su nuodėme, pasauliu ir velniu. Gyvendamas jis gali nesulaukti iš žmonių padėkos, atgulti į kapą pelnęs nedaug žmonių garbės, bet jis sulauks kur kas geresnio apdovanojimo - nevystančio šlovės vainiko! Tai iš tikrųjų yra gerai!
Skaitytojau, suprask, kad krikščionio kova yra gera kova, tikrai neabejotinai gera kova. Tu matai tik jos dalį: matai kovą, bet ne jos pabaigą, matai žygį, bet ne apdovanojimą, matai kryžių, bet ne vainiką. Tu matai keletą varganų, dvasiškai palaužtų, atgailaujančių, besimeldžiančių žmonių, patiriančių išmėginimus ir niekinamus pasaulio, bet nematai besišypsančio Dievo veido, virš jų ištiestos Dievo rankos, jiems paruoštos Dievo karalystės. Šie dalykai dar bus apreikšti. Nespręsk pagal išorę: krikščionio kovoje yra daugiau gerų dalykų, nei tu matai.
Keli įspėjimai
Gyvename laiku, kai pasaulis, atrodo, nemąsto apie nieką kita, tik apie mūšius ir kovas. Ne vienos tautos sielą perveria kalavijas, sunaikindamas daugelio žmonių džiaugsmą. Būtent tokiu metu tarnautojas gali drąsiai kreiptis į žmones ir priminti apie dvasinę kovą.
(1) Gali būti, kad sunkiai kovoji, siekdamas šio pasaulio atlygio. Galbūt dedi visas pastangas ir nerimauji, kad įgytum pinigų, padėtį, galią ar patirtum malonumą. Skaitytojau, jei tai apibūdina tave, susirūpink. Tu sėji kartaus nusivylimo sėklas, tad susimąstyk, kad galų gale atėjęs pas Jį labai nenusiviltum.
Tūkstančiai jau žengė tuo taku, kuriuo eini tu, ir per vėlai suvokė, kad jis baigiasi vargu ir amžina pražūtimi. Jie sunkiai kovojo dėl gerovės, garbės, postų ir paaukštinimo, atsuko nugaras Dievui, Kristui, Dangui ir žengė į pasaulį. Ir koks buvo jų galas? Dažnai, pernelyg dažnai, jie suprasdavo, kad visas gyvenimas buvo viena didelė klaida. Karti jų patirtis privertė pajusti tą patį, ką paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis garsiai sušuko vienas valstybės veikėjas: „Mūšyje grūmiausi, bet pergalės nepasiekiau..."
Skaitytojau, dėl savo paties laimės dar šiandien apsispręsk būti Viešpaties pusėje. Nusikratyk nerūpestingumą ir netikėjimą, suk iš neapgalvoto ir beprotiško pasaulio kelio, imk kryžių ir tapk geru Kristaus kariu. Kovok gerą tikėjimo kovą, kad būtum ir saugus, ir laimingas.
Pamąstyk, kaip dažniausiai laisvės siekia šio pasaulio vaikai, nesilaikantys jokių tikėjimo principų. Atsimink, kaip graikai ir romėnai ištvėrė daugelio dalykų praradimą, guldė net galvas, bet nenusilenkė svetimųjų jungui. Te jų pavyzdys įkvepia tave rungtynėms: jei žmonės tiek daug gali padaryti dėl vystančio vainiko, kiek daug tu gali padaryti dėl vainiko, kuris nevysta?! Suprask, pagaliau, kaip apgailėtina būti vergu. Pakilk ir kovok už gyvenimą, laimę ir laisvę.
Nebijok pradėti ir stok po Kristaus vėliava. Didysis tavo išgelbėjimo Vedlys neatstums nė vieno ateisiančio pas Jį. Kaip Dovydas Adulamo oloje, Jis pasiruošęs priimti visus pas Jį ateinančius, kad ir kokie neverti jie jaustųsi. Nė vienas, kuris atgailauja ir tiki, nėra per blogas būti įrašytas į Kristaus armijos gretas. Visi, kas ateina pas Jį tikėjimu, yra priimami, aprengiami, apginkluojami, mokomi ir galų gale vedami į pergalę. Skaitytojau, nepabijok pradėti šiandien. Jo armijoje tau vis dar yra vietos.
Jei jau įsirašei į Viešpaties karių gretas, nebijok kovoti. Kuo tikresnis ir nuoširdesnis kareivis būsi, tuo užtikrinčiau jausiesi kovodamas. Žinoma, tu dažnai susidursi su nepatogumais, nuovargiu, sunkia kova, tačiau tegul nė vienas iš šių dalykų tavęs nejaudina. Tas, kuris yra už tave, yra didesnis už visus tuos, kurie yra prieš tave. Tavęs laukia arba amžina laisvė, arba amžina nelaisvė. Rinkis laisvę ir kovok iki galo.
(2) Skaitytojau, galbūt jau kai ką žinai apie krikščionišką kovą ar net esi patikimas ir išbandytas karys. Jei taip, priimk kito kario ir bendražygio patarimą ir padrąsinimą. Pažadinkime savo protą, prisimindami kai kuriuos dalykus, nes kai ką visada reikia prisiminti.
Tam, kad sėkmingai kovotume, turime apsiginkluoti visais Dievo ginklais ir iki mirties jų nenusiimti. Nėra tokios ginkluotės dalies, be kurios galėtume apsieiti. Tiesos diržas, teisumo šarvai, tikėjimo skydas, Dvasios kalavijas, vilties šalmas - jie visi yra reikalingi, ir nėra dienos, kai galėtume apsieiti be kurio nors iš jų. Gerai yra pasakęs vienas Kristaus armijos veteranas, miręs prieš 200 metų: „Danguje mes būsime ne apsiginklavę ginklais, bet apgaubti šlovės apdarais. Tačiau čia turime būti apsiginklavę dieną naktį. Taip turime vaikščioti, dirbti, miegoti, nes kitu atveju mes nesame tikri Kristaus kariai" (Gurnalis „Krikščionio ginklai").
Prisiminkime ir svarbius kito seno kario, nuėjusio poilsio daugiau nei prieš 1800 metų, žodžius: Nė vienas kareivis neįsivelia į gyvenimo reikalus, norėdamas patikti jį pašaukusiam (2 Tim 2, 4). Niekada nepamirškime šio posakio!
Kai kurie atrodė geri kareiviai ir garsiai kalbėjo apie tai, ką jie darytų, tačiau iš mūšio gėdingai atsitraukė. Nepamirškime Balaamo, Judo, Demo ir Loto žmonos. Kas mes būtume, kokie silpni būtume, būkime tokie, kokie esame - nuoširdūs, tikri ir sąžiningi.
Mylinčio Gelbėtojo akys stebi mus rytą ir vakarą, dieną ir nakčia. Jis niekada neleis mums kentėti, bandydamas daugiau, nei galime pakelti. Jis žino, kas yra mūšiai ir kovos, nes Jis pats buvo puolamas šio pasaulio kunigaikščio. Turėdami tokį Aukščiausiąjį Kunigą, Jėzų, Dievo Sūnų, tvirtai laikykimės savo išpažinimo.
Atminkime, kad tūkstančiai karių dar prieš mus kovojo tą pačią kovą, kurioje grumiamės mes, ir iš kovos lauko išėjo daugiau nei nugalėtojai per Tą, kuris juos pamilo. Jie nugalėjo Avinėlio krauju, mes irgi taip galime. Kristaus ranka vis dar tokia pat stipri, ir Kristaus širdis vis dar tebemyli. Tas, kuris anksčiau išgelbėjo vyrus ir moteris, niekada nesikeičia - Jis gali išgelbėti visus, įskaitant mane, tave ir visus, kurie ateina pas Dievą per Jį. Atmeskime abejones ir baimes, sekime tais, kurie tikėjimu bei kantrybe paveldėjo pažadus ir laukia, kad prie jų prisijungtume.
Galų gale prisiminkime, kad laikas trumpas ir Viešpaties atėjimas artėja. Dar keli mūšiai, ir nuskambės paskutinis trimitas, o tada Taikos Kunigaikštis ateis valdyti atnaujintos žemės. Dar keli susirėmimai ir susidūrimai, ir galėsime tarti paskutinį „Sudie" nuodėmei, vargui ir mirčiai. Taigi kovokime iki galo ir niekada nepasiduokime. Taip sako mūsų išgelbėjimo vadas: Nugalėtojas paveldės viską, ir Aš būsiu jo Dievas, o jis bus mano sūnus (Apr 21, 7).
Na o baigti norėčiau Džono Bunjano žodžiais, viena gražiausių „Piligrimo kelionės" vietų. Čia jis aprašo vieno geriausių ir švenčiausių piligrimų likimą:
„Po to pasklido žinia, kad Narsiai Kovojantis už Tiesą yra gavęs pakvietimą, kaip ir kiti. Kad kvietimas tikras, jam liudijo žodžiai: Ąsotis prie šulinio subyrės (Ekl 12, 6). Tai supratęs, jis sukvietė draugus ir jiems tai pranešė. Po to jis tarė: „Aš keliauju į savo Tėvo namus. Ir nors čia atvykstant man teko susidurti su daugybe kliūčių, visgi aš nesigailiu dėl tų sunkumų, kuriuos man teko įveikti. Mano kalavijas, kurį jam atiduosiu, padės man keliaujant; perduosiu jam ir savo drąsą bei įgūdžius. Randai ir įbrėžimai ant mano kūno tik paliudys, kad aš kovojau kovas To, kuris dabar bus mano atlygis". Atėjus laikui jam keliauti namo, daugelis nulydėjo jį prie upės. Kiek įbridęs jis tarė: Kurgi, mirtie, tavo geluonis? O žengęs dar giliau, sušuko: Kurgi, mirtie, tavo pergalė? Jis perplaukė upę, o kitame krante jį pasitiko trimitų garsai".
Te tokia būna ir mūsų pabaiga!
Iš http://mckekel.wordpress.com/2010/11/09/61/
vertė Jurga Domarkaitė
