2011-09-12
Pradėjęs savo darbą mumyse, Dievas pakeičia mūsų pasitikėjimą savimi į tikėjimą Jo tobulu gyvenimu.
Didis dalykas yra būti tikinčiuoju, bet labai svarbu teisingai suprasti, kas apie tai sakoma Naujajame Testamente.
Tikėti, kad Jėzus nėra apgavikas, yra nuostabu. Labiausiai žmonės bijo ne dėl savęs. Jie bijo, kad jų Didvyris nesusitvarkys, kad jie nesugebės tinkamai paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, vyksta karas arba užpuolė liga. Gyvenimo problemos užklumpa žmones ir sudrumsčia ramybę, priverčia naujai pamąstyti, ar jie iš tiesų pasitiki Jėzumi Kristumi ir šioje situacijoje. Tikinčiojo nuostata turėtų būti: „Nors situacija baisi, aš tikiu Juo. Kad ir ką žmonės sakytų, aš būsiu tikras, kad mano tikėjimas bus patvirtintas, ir Dievas apsireikš kaip meilės ir teisybės Dievas". Tai nereiškia, kad mes nepatirsime problemų, tačiau jos niekada neatsistos tarp mūsų ir mūsų tikėjimo Juo. Mes turime mąstyti: „Viešpatie, nesuprantu to, bet esu tikras, kad vėliau tai suprasiu, todėl kol kas atidedu tai į šalį". Mūsų tikėjimas remiasi į Asmenį, kuris niekada neapsirinka, ką nors sakydamas ar vertindamas dalykus. Krikščionybė yra asmeninis, ryžtingas atsidavimas Jėzui Kristui - Dievui, apsireiškusiam kūne.
Nuostabaus gyvenimo pradžia
Jėzus atsakė: ‘Tai yra Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė' (Jn 6, 29).
Šis nuostabus gyvenimas prasidėjo tada, kai mes patikėjome. Tikėjimo negalima „pripumpuoti". Jeigu mes savo širdyje tikime Jėzumi Kristumi - ne žinia apie Jį, bet tikime Juo,- tai yra įrodymas, kad Dievas darbuojasi mūsų sielose. Abraomas patikėjo Dievu (Gal 3, 6). Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu (Job 13, 15).
Kai liaujamės tikėti Jėzumi Kristumi, mes išklystame iš teisingo kelio dvasiniame gyvenime į klystkelius. Jei mūsų tikėjimas bus grįstas tik protiniu supratimu, kurį Jis suteikia, iškilus sunkioms aplinkybėms, nusivilsime. Tačiau, jei tikėsime Juo, nesvarbu, kaip tamsu būtų, mus tai išlaikys ir, krizei pasibaigus, mūsų siela dar tvirčiau Juo pasitikės.
Didelę reikšmę kiekvieno asmens gyvenime turi jį valdančios nuostatos. Kai Dievas pradeda savo darbą, Jis nedaro drastiškų pokyčių mūsų išoriniame gyvenime, bet perkelia mūsų pasitikėjimo centrą: užuot pasitikėję savimi ir kitais žmonėmis, mes imame pasitikėti Dievu ir taip atrandame tobulą ramybę. Mes visi esame patyrę, koks puikus yra abipusis pasitikėjimas: kai kas nors tiki mumis ir mes tikime juo. Tuomet nėra jokios galimybės būti „sužlugdytam".
Gyvenimas yra didingas ne tada, kai mes tikime dėl ko nors, bet tada, kai pasipriešiname aplinkybėms ir keičiame savo nusistatymus taip, kad būtų pašlovintas Jėzus Kristus. Jei mūsų tikėjimas sustos ties tuo, ką patiriame išgelbėjimo metu, mes pulsime į depresiją ir būsime prislėgti. Tikėti Jėzumi Kristumi reiškia turėti nesulaikomą tikėjimą ir gyventi nesunaikinamo džiaugsmo kupiną gyvenimą.
Gyvenimas auga
Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą - tikėkite ir mane! (Jn 14, 1).
Jėzus Kristus čia kalba tai, ko kiti nesuprato. Jis kalba apie dieną, ateisiančią po mirties, ir ramina: Tenebūgštauja jūsų širdys. Vis daugiau džiaugsmo gyvenime atrasime, jei leisime Jėzui keisti mūsų požiūrius ir nuostatas. Prieš priimdamas galutinį sprendimą vienu ar kitu klausimu, išsiaiškink, ką Jėzus apie tai - apie Dievą, apie gyvenimą, apie mirtį - yra pasakęs. Žmonės diskutuoja apie dangų ir pragarą, apie gyvenimą ir mirtį, bet Jėzų Kristų dažnai palieka nuošaly. Tačiau Jis ragina: „Ką nors spręsdamas, pasitikėk manimi". Jeigu mes dar labai nedaug žinome apie Jėzų Kristų, bet tai atneša daug šviesos, kodėl gi mums nepalikus dangaus ir pragaro, gyvenimo ir mirties Jo rankose ir nesurizikavus pasitikėti Juo? Dievas yra šviesa, ir vieną dieną viskas tos šviesos bus apšviesta: Aš- pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą (Jn 8, 12).
Tikėti Jėzumi Kristumi reiškia sutikti su Jo požiūriu, o ne diskutuoti, ko, žmonių manymu, Jis mokė - beje, krikščionims tai sukelia nemažai sunkumų. Teologiją reikia aptarti, tačiau tai nereiškia, kad mūsų tikėjimas turi būti užberiamas klausimais. Mes turime rizikuoti ir remtis tik į Jėzų Kristų. „Aš tikiu Jėzumi Kristumi ir, prieš ką nors galutinai nuspręsdamas, išsiaiškinu Jo požiūrį, leidžiu Jam pakreipti mano sprendimus" - tai turėtų būti mūsų gyvenimo kelrodė žvaigždė.
Gyvenimo didingumas
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 47).
Mes dažnai girdime sakant, jog Dievas dovanojo mums amžinąjį gyvenimą. Tačiau Jėzus Kristus sako: Kas mano žodžių klauso ir mane tiki, turi amžinąjį gyvenimą (Jn 5, 24). Jeigu pavedame save Jėzui, Jis sako: „Surizikuokite, pasitikėkite manimi, ir matysite, kaip įveiksite visus sunkumus. Nesirūpinkite niekuo kitu, tik savo santykiais su manimi".
Visa, kas geriausia, dar priešakyje. Mes dar pamatysime, kaip viskas paklus Tam, kuriuo mes tikime.
Tai yra Dievo darbas: ne tikėti, kad tu tapai Dievo vaiku, bet tikėti Tą, kurį Jis siuntė (Jn 6, 29). Kas gi su mumis vyksta? Mes apskritai neturėtume galvoti savanaudiškai! Savo gyvenimą turime statyti ant uolos: Tikėkite ir mane. Daugelis tikrai nemažai žino apie išgelbėjimą, bet ne tiek jau daug apie ryžtingą atkaklumą, pasitikint ir turint tobulą užtikrintumą, kad Jėzaus Kristaus žodžiai yra tiesa.
Jeigu mes tikėsime Jėzumi Kristumi, kurdami santykius su kitais žmonėmis vadovausimės nuostatomis, kokias Jėzus turi mūsų atžvilgiu. Jis tikėjo, kad gali išgelbėti kiekvieną individą, nesvarbu, kokioje padėtyje jis būtų. Ar mes tikime, kad Jis tai gali? O gal, mąstydami apie kai kuriuos žmones, mes tampame per daug smulkmeniški, skeptiški ir ciniški? Jei taip, tai mes trukdome jiems būti teisiais.
Yra žmonių, su kuriais mums miela susitikti: dominuojanti jų nuostata yra dosnumas, jie nėra šalti ir nedori. Jie nebūtinai būna geri, bet teisingai vertina tai, kas vyksta. Tai veikia ir dvasiniame pasaulyje: sutikę žmogų, kuris tiki Jėzumi Kristumi, mes jaučiame, kad tam asmeniui galime atverti savo širdį. Tačiau mes visi turėtume ištirti, ar mes tikrai gyvename didingą, puikų gyvenimą, ar tik išpuikę gyvename kartoninėje dėžutėje ir galvojame, kad Jėzų Kristų riboja tam tikros formulės?
Jėzus Kristus yra Dievas, apsireiškęs kūne, ir Jis sako: Tai yra Dievo darbas - tikėkite manimi. Vis daugiau mėgautis nuostabiu gyvenimu reiškia visada Juo tikėti - visuomet palikti Jam vietos, ypatingai ten, kur tu pats nieko negali. „Mąstykite kaip vaikai apie tai, ką Aš jums kalbėjau".
Mes patys norime būti viešpačiai ir šeimininkai, norime viską spręsti patys. Tačiau Jėzus sako: „Žvelk į mane, ir būk išgelbėtas".
Pavesdamas savo gyvenimą Jėzui Kristui ir perimdamas Jo nuostatas, žmogus nukreipia savo dėmesį nuo savęs į Jėzų Kristų. To neišmąstysi protu, bet tai atneša išgelbėjimą.
Kiek žmonių matė Jėzų Kristų kaip Dievo Sūnų? Daugeliui Jis tebuvo dailidė... Tik Viešpaties malonė mums tai apreiškia ir mes galime sušukti: „Dabar aš žinau, kas Jis yra!", ir Jis dovanoja gyvenimą, kuris yra neatskiriamas nuo Jo.
Daugelis krikščionių liūdi dėl negerų ir niekingų dalykų, kuriuos jie aptinka savyje... Aš tuo džiaugiuosi, nes tai patvirtina Jėzaus žodžius: Be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5). Jeigu pasitikėsime Juo, Jis padės mums kaip Gelbėtojas ar Išlaisvintojas ten, kur mums Jo reikia. Nuostabu turėti tokį didingą Dievą, kuriuo gali tikėti. Dievas, apreikštas per Jėzų Kristų, yra pakankamai didis, kad išspręstų kiekvieną gyvenimo problemą.
Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Taigi siekime džiaugsmo ir paprastumo kupino didingo gyvenimo.
Iš žrn. „New Man" (1998 m. rugsėjis/spalis)
vertė Renaldas Urniežius
