Dvasia ir žodis

Štai sėjėjas išėjo sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo.

Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis klausyti - teklauso! (Mt 13, 3-9).

Šis Jėzaus Kristaus palyginimas krikščionims turbūt geriausiai žinomas iš visų Jo palyginimų. Kiekvienas, nuosekliai perskaitęs Naująjį Testamentą, palyginimą apie sėjėją perskaitė tris kartus Mato, Morkaus ir Luko evangelijose. Visi trys evangelistai užrašė ne tik patį palyginimą, bet ir jo išaiškinimą. Skaitančiajam evangelijas gali net kilti klausimas, kam reikalingas toks kartojimas? Argi neužtenka vieną kartą užrašyti?

Tačiau pagal Šventojo Rašto ir gyvenimo logiką toks šio palyginimo pakartojimas reiškia, kad tai yra ypač svarbi žinia, kurią kiekvienas tikintysis turėtų labai rimtai apmąstyti. Juk ir tėvai, auklėdami savo vaikus bei norėdami jiems perteikti kažką labai svarbaus, tai pakartoja daug kartų. Jeigu mums labai svarbu, kad būtų atliktas kažkoks darbas, mes tikrai pasistengsime apie tai priminti ir nepatingėsime kelis kartus pakartoti nurodymą. Taip ir palyginimas apie sėjėją yra pakartotas tris kartus, ir visi trys evangelistai jį pabaigia šiais Jėzaus žodžiais: „Kas turi ausis klausyti - teklauso!". Naujajame Testamente jokie kiti Kristaus žodžiai nėra taip pabrėžti. Net tie Kristaus pamokymai ar palyginimai, kurie užrašyti kelių evangelistų, tik kurio nors vieno užbaigiami fraze „Kas turi ausis klausyti - teklauso". Tai reiškia, kad palyginimas apie sėjėją turėtų būti vienu iš nuolatinių mūsų apmąstymų objektų.

Taigi pabandykime pažvelgti į šį palyginimą be išankstinio „supratimo" ir vėl apmąstyti Viešpaties žodžius.

Mokinių nuostaba

Priėję mokiniai paklausė Jo: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?" Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota. Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau". Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugelis pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir girdėti, ką jūs girdite, bet neišgirdo"( Mt 13, 10-17).

Kai mokiniai išgirdo šį palyginimą, jie kiek suglumę paklausė Jėzaus, kodėl Jis kalba žmonėms palyginimais. Kristaus atsakymas turėjo juos labai nustebinti. Tai, ką Viešpats kalbėjo, pasitelkdamas kasdieniškiausią jų gyvenimo vaizdinį, pasirodo, buvo Dangaus karalystės paslaptys, kurias jiems duota pažinti, o kitiems - ne. Mokiniai buvo Izaijo pranašystės išsipildymo liudininkai. Daugelis jų amžininkų žiūrėjo ir nematė, klausė ir nesuprato. O mokiniai buvo ypatingai palaiminti. Tuos Kristaus žodžius troško girdėti daugelis praeities kartų šventųjų - iškilių Dievo tautos žmonių, tačiau neišgirdo. Kaip turėjo jaustis paprasti žvejai, sužinoję, kad jie girdi ir mato tai, ką troško matyti ir girdėti Mozė, Dovydas, Izaijas, Jeremijas bei kiti Senojo Testamento didvyriai? Ar mokiniai suvokė tai, ką Viešpaties sakė apie jiems suteiktą ypatingą malonę, ir įvertino to palaiminimo didybę?

Išaiškinimas

Kiekvienas evangelistas Jėzaus pasakytą palyginimo išaiškinimą užrašė truputį kitaip. Todėl cituodamas Mato pateiktą išaiškinimą skliausteliuose įterpsiu ir Morkaus bei Luko užrašytas Kristaus mintis.

Tad pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. (Sėjėjas sėja žodį (Mk)). Sėkla yra Dievo žodis (Lk). Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje (kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti (Lk)). Tai yra pasėlis prie kelio. Pasėlis uolėtoje vietoje - tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų - nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina. Pasėlis tarp erškėčių - tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė (geismai kitiems dalykams (Mk)) nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas (Sėkla, kritusi tarp erškėčių, - tai tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir neduoda subrendusio vaisiaus (Lk)). O pasėlis geroje žemėje - tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą (tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį tyroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu (Lk)). (Mt 13, 18-23).

Sėkla yra Dievo žodis, arba Dievo žodis yra sėkla, iš kurios užauga Dangaus karalystės javai. Galima turėti geriausią dirvą, tačiau be sėklos joje niekuomet neužaugs javai. Dirva turi reikalingas medžiagas, bet joje nėra to „plano", „projekto", genetinio kodo, kuris įrašytas sėkloje, ir gebėjimo pagal jį išauginti javą.

Visi žmonės nori palikti išliekantį pėdsaką. Kiekvienas sąmoningai ar nesąmoningai nori save įamžinti darbais, mintimis, vaikais - palikti po savęs kažką, kas bus atsimenama. Tačiau šiame  pasaulyje viskas praeina ir prisimenama tik kurį laiką. Ką šiandien mes „prisimename" apie tuos konkrečius žmones, kurių piešiniai randami olose? Ką žinome apie tikrus savo protėvius, kurie gyveno prieš pusantro tūkstančio metų ir galbūt buvo labai išmintingi bei įžvalgūs? Ką konkretaus galime pasakyti apie praeities išradėjus ir inžinierius, kurie statė Egipto šventyklas ir projektavo laukų drėkinimo kanalus? Mes gyvename ant tų žmonių padėtų pamatų, tačiau jų pačių nebeprisimename. O noras tapti kažkuo „amžinai pasiliekančiu" yra kiekviename. Ir štai Viešpats žmonių širdyse sėja amžinosios karalystės sėklas, iš kurių auga dieviški išliekantys vaisiai. Dievo žodis - tai sėklos, vienintelės galinčios išaugti į amžinus vaisius.

Tačiau vien sėklos irgi neužtenka. Reikalinga dirva - žmogaus širdis, priimanti Dievo žodį.

Skaitant palyginimo išaiškinimą, aiškiau matomas Jėzaus atsakymas į mokinių klausimą, kodėl jis kalba žmonėms palyginimais. Pabandykime įsivaizduoti, kaip tai atrodytų ir kaip reaguotų klausytojai, jei Jėzus iš Nazareto susirinkusiai amžininkų miniai prabiltų:

„Nemaža jūsų dalis nesuprantate to, ką girdite, ir esate atviri įvairiausioms velnio mintims, kurios paneigia Dievo žodžius. Kiti esate tiek svarbūs sau, kad bet koks sunkumas dėl Dievo tiesos jus papiktina, ir jūs nusisukate nuo dieviškos žinios. Dar kitų dėmesį pasiglemžia rūpesčiai, turtų teikiamos viltys, malonumai bei geismai, ir dieviškai žiniai jūs nebeskiriate dėmesio. Ir tik tie, kurių širdys tyros, kurie suprantate tai, ką girdite, ir kantriai to laikotės, išauginate savyje dieviškas savybes."

Tokie žodžiai sukeltų daugelio klausytojų pyktį ir gal net smurtą. „Ką tu kalbi, pamokslininke? Mes atviri velnio mintims? Mes, Dievo tautos žmonės, nesuprantame Dievo žinios? Branginame save labiau už karalystės žodžius? Rūpesčiai, turtai ir malonumai mums svarbiau už Dievo žodį? Tu mus įžeidinėji." Pasirodo, tie, kurie nenori įsiklausyti į dievišką žinią, net girdėdami nesupranta.

Kiekvienas, kuris girdi karalystės žodžius ir jų nesupranta, juos praranda. Jį apvagia velnias. Kokios  nors mintys staiga kyla galvoje, pavyzdžiui: „Tai nesąmonė", „Yra svarbesnių dalykų", „Tavimi nori pasinaudoti", „Tai tik varganiems žmoneliams" ir pan. Žmogus nepatiki girdima žinia ir jį aplenkia dieviškas išgelbėjimas. Tai atsitinka kiekvienam, kuris nesupranta, taip pat ir mums, kai neįsiklausome į Dievo žodžius. Nes nereikia būti ypatingu kvailiu, kad nesuprastum Viešpaties žodžių. Dangaus karalystės žinia ateina iš kito pasaulio, kitokios kultūros nei mūsiškė. Tie žodžiai mums kalba apie tikrovę, kurios mes nepažįstame, ir tik labai blankiai sielos gelmėje prisimename per legendas mus pasiekiantį kažkada buvusį aukso amžių. Nujaučiame, jog tarsi turėtų būti kitaip negu yra, bet kaip tai atrodo iš tikrųjų, nežinome. Kad suprastume savo kaimyną, tą, su kuriuo augome nuo vaikystės, tenka atidžiai įsiklausyti, o ką jau kalbėti apie Kūrėją, nuo kurio nusisukome savo istorijos pradžioje, kurio priešais tapome savo mintimis, siekiais ir darbais. Jo požiūriai mums nepažįstami, Jo siekiai svetimi, visu savo vidiniu gyvenimu buvome toli nuo Kūrėjo ir vadovavomės Jo priešo idėjomis. Todėl, norėdami suprasti, ką Jis sako, turime būti labai dėmesingi, nes, anot Mato, vaisių neša tik tie, kurie supranta žodį. O visi kiti, kurie nesubrandina vaisiaus, vienaip ar kitaip iki galo nesupranta. Dievo karalystės žodžius jie iškeičia į kažką kito. Gal tai baimė kažką prarasti, gal įkyrus rūpesčių debesis, kuris kaip šiuolaikinės reklamos stendas užvaldo dėmesį ir užgožia girdėtą žinią. O gal mintys apie turto teikiamus patogumus bei garantijas - geresnį rūbą, maistą, būstą, gal įvairios aistros ir malonumų troškulys užvaldo sielą. Kadangi Dievo žinios vertė iš esmės nesuvokiama, visi išvardinti dalykai pasirodo už ją vertingesni. Jie nėra tokie, bet mums, kaip mažiems vaikams, kurie gali nesuvoktą brangenybę iškeisti į menkavertį blizgutį, tokie atrodo.

Tačiau ką tai reiškia suprasti Dievo žodžius? Manau, jog tai kažkiek panašu į kito žmogaus supratimą. Iš tiesų suvokti kito žmogaus sakomas mintis pradedame tik tuomet, kai širdimi nors iš dalies nujaučiame jo troškimus ir siekius. Pasižiūrėkime, kiek daug nesusikalbėjimų bei nesusipratimų kasdieniame gyvenime kyla tik dėl to, kad klausydami mums kalbančiojo, primetame jam savo susigalvotas intencijas. Vienas žmogus siūlo kitam pagalbą, o šiam atrodo, kad pagalbos siūlytojas nori jį pažeminti, atkreipdamas dėmesį į jo negebėjimą pačiam susitvarkyti. Kristus kalba apie vienintelį būdą žmogui sugrįžti į gyvenimą, o žmogus pamato nepakeliamą jungą, nes iš be galo plačios bei minkštos Viešpaties širdies išeinančius žodžius išsiaiškina, remdamasis savo siaura ir kieta širdele. Pikta, nuodėmės užkietinta širdis iškreiptai išsiaiškins Viešpaties nurodymus.

Todėl nieko nuostabaus, kad norint teisingai suprasti Jėzaus žodžius reikia padedant Šventajai Dvasiai atgailaujančia širdimi nuolankiai įsižiūrėti bei įsiklausyti. Nes tik Dievo Dvasios padedami mes iš tiesų pradedame suvokti, kad Dievo žodžiai yra vienintelis mūsų gyvenimo šaltinis, ir pamatome, kaip tie žodžiai mus pasiekia per konkrečią ankstesnių kartų patirtį. Juos kalba tas Asmuo, kuris atidavė už kiekvieną iš mūsų savo gyvybę. Savo pasiaukojimu Jis akivaizdžiai įrodė, jog nori mums gero. Jis kalba tiesą.

Taigi mes, nors ir jusdami savo sielų luošumą bei negebėjimą suprasti, vis dėlto turime tvirtą pažadą, jog kiekvienas, nuoširdžiai prašantis bei ieškantis, suvoks Viešpaties žodžių prasmę ir neš gausius karalystės vaisius.


Il. V. Van Gogh, „Sėjėjas“