Paukščiai savo stichiją atranda nardydami neišmatuojamose dangaus erdvėse, laisvėje augęs ir į narvą patupdytas laukinis žvėris niekada nepasitenkins prijaukinto gyvulio likimu, jūrų pasatai savo nenuilstančia jėga įtempia bures, plukdo laivus ir šie nevaržomi skrodžia vandenynus. Taip pat ir žmogus kito žmogaus artumoje ieško savo stichijos, savo širdies išliejimo ir artumo. Žmogaus gelmė šaukia kito žmogaus gelmę, širdis siekia kitos širdies.
Krikščioniškame gyvenime itin siekiama nuoširdžios ir betarpiškos bendrystės su kitais tikinčiaisiais. Ieškoma bendrystės, kuri statydintų, įkvėptų, būtų trokštančiojo susitikimas su girdančiuoju, alkanojo - su galinčiu pamaitinti. Tačiau ne viskas klostosi taip, kaip tikimasi. Ne visada pavyksta puikiai bendrauti. Kartais tenka nusivilti bendravimu. Šiame straipsnyje norėčiau pasvarstyti apie bendravimo kliūtis bei paieškoti išeities.
Pirmoji problema - mūsų nusivylimas. Turime pripažinti, kad aukštai iškelti taurūs ir idealistiniai krikščionių bendrystės „laivai" neretai skaudžiai atsimuša į aštrias realaus bendravimo problemų uolas. Siekiame artumo su tikinčiaisiais, bet jie mus nuvilia. Trokštame bendrauti, bet į mus neįsiklauso. Po ilgų dvejojimų išdrįstame atverti ir išlieti savo širdis, bet susiduriame su nejautrumu ar net atžagarumu. Norime būti išgirsti, kad pastorius ar tarnautojas sustotų savo darbų ir pareigų karuselėje ir skirtų neblaškomo dėmesio tik mums. Ar tai pavyksta? Ar neretai būtent pačią reikalingiausią akimirką nesulaukiame palaikymo ir paramos bažnyčioje? Ar nedažno iš mūsų sielos suakmenėja, kai bandymų atsiverti nepastebi šalia esantieji, o gal net pasišaipo iš mūsų?
Apverskime plokštelę ir pažvelkime į antrąją mūsų bendravimo problemą. Ją įvardinčiau taip: nusivylimas mumis. Toliau gilinantis į šį klausimą ir siekiant tiesos - o ne dar labiau įpūsti savo sielų nuoskaudas - turime pripažinti, kad mes patys esame ne kartą buvę nejautrūs šalia esantiems. Taigi turime koncentruotis ne tik į savo neatsakytus poreikius ir negautą dėmesį, bet ir susimąstyti, ar mes patys padedame atsakyti kitiems žmonėms į jų poreikius ir parodyti dėmesį jiems.
Prisiminkime, kiek kartų esame nuvylę tikėjimo brolius ir seseris, nesuvaldę savo liežuvio ir leptelėję žodį ne laiku ir ne vietoje. Kiek kartų vakarienės metu klausėmės savo vaikų pasakojimų ir tik jiems baigiant krūptelėjome suvokę, kad visą dėmesį buvome sutelkę į prieš mus švytintį televizoriaus ekraną ir negirdėjome nė žodžio iš to, ką jie pasakė? Kiek kartų bendraudami su broliais žvilgčiodavome į laikrodį ir gaudydavome menkiausią progą, kad tik nutrauktume „šį beviltišką laiko gaišimą"? Kiek kartų sielą atvėręs brolis, besiartinantis prie mūsų, likdavo it musę kandęs, nes mes buvom užimti „rimtesniais reikalais"? Kiek kartų nuvylėme tuos, kurie tikėjosi iš mūsų krikščioniško, broliško pastiprinimo?
Apsvarsčius šį klausimą, svarstyklės išlygintos: regime kitų klaidas, pripažįstame, kad jų pridarę esame ir mes patys. Kokia išeitis iš šio užburto rato? Nejaugi esame pasmerkti užgniaužti savyje troškimą patirti bendrystės džiaugsmą? Nejaugi bendrauti, tarnauti ir padėti vieni kitiems Dievo duota kalbos dovana mes nesugebėsime?
130-ojoje psalmėje užrašyti žodžiai bene geriausiai atspindi žmogaus poreikį. Pažvelkime į šią maldą, kuria siekiama išsakyti savo gelmę, ją išlieti.
Iš gilybės šaukiuos Tavęs, Viešpatie!
Viešpatie, išgirsk mano balsą! Tegul Tavo ausys išgirsta mano maldavimus.
Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys?
Bet Tu atleidi nuodėmes, kad Tavęs bijotų.
Tu esi mano viltis, Viešpatie, mano siela Tavo žodžiu viliasi.
Mano siela laukia Viešpaties labiau, kaip sargybiniai laukia ryto.
Tegu Izraelis viliasi Viešpačiu, nes Viešpats yra gailestingas ir Jo išvadavimas didis.
Jis išvaduos Izraelį iš visų jo nedorybių.
Būdami krikščionys, mes turime priimti labai svarbią tiesą, kad mūsų širdžių gelmės maldų nė vienas žmogus neišklausys taip, kaip jas išklausyti gali Viešpats. Tas stiprus kaip instinktas poreikis būti suprastam ir priimtam atsakomas tik Dieve. Vienintelis Viešpats girdi ir supranta mus, pažįsta mūsų „gilybę". Vienintelis Dievas savo vaikui gali skirti dėmesio nesidairydamas į laikrodį ir neblaškomas „svarbesnių" rūpesčių. Būtent atrama į Dievo žodį ir viltis Dieve yra biblinis sielovados ar sielogydos kelias. Tai nepaneigia nei brolystės, nei asmeniško ar bendruomeninio padrąsinimo prasmės ir svarbos. Tačiau žinotina, kad žmogiška tarnystė visada remiasi į netobulą atlikėją - žmogų. Ir ji pasmerkta netobulumui. Dieviškos paguodos arijos iki galo išdainuoti neišgali net labiausiai išlavinti žmogiški balsai. Nuodėmė pagimdė pagalbos ir palaikymo poreikį, tačiau sykiu nuodėmė trukdo prašyti pagalbos, trukdo priimti pagalbą ir trukdo ją suteikti. Ar ne apie tai sako Viešpats Evangelijoje: „Aš atėjau gydyti ligonių"? Esame giliai ligoti, nuodėmės sužaloti, tačiau viltį Kristuje suradę žmonės.
Kiekvienam iš mūsų yra tekę sutikti nuoskaudas turinčių žmonių, kurie žino savo skausmo priežastis ir į jas gali nurodyti pirštu. Kalbėtis ir aiškintis su jais yra labai sudėtinga, nes nuoskaudos logika nepaneigiama. Belieka krikščioniškos atjautos ir maldos už šiuos žmones kelias. Mielas skaitytojau, raginu savo širdyje nenešioti nuoskaudų prieš žmones, vengti šio vėžinio užkrato savo širdy. Atneškime skausmus Viešpačiui, kad Jis išgydytų juos.
Ir baigiant dar norėčiau paneigti vieną gajų mitą, kad tik silpni, nesubrendę žmonės, kurie savo gyvenime nieko negeba, visiems atleidžia ir maldoje „seilėjasi" už kitus. Ši logika paprasta: kas gi belieka tiems, kurie nesugeba apsiginti?
Čestertonas gražiai kalbėjo apie savo laikų filosofus, šaukiančius nusimesti meilės artimui rūbą ir išdrįsti išsivaduoti iš sąžinės grandinių. Taiklusis rašytojas pastebi, kad šių idėjų postringautojai neatneša jokios naujovės, nėra originalūs mąstytojai, bet kartoja ir kalba tai, ką ankstesnių kartų išminčiai buvo seniausiai apsvarstę ir atmetę kaip susinaikinimo ir degeneracijos kelią.
Taip ir mūsų diskusijoje apie sielos problemas svarbu suvokti, kad brandus ir ištikimas krikščionis nėra naivuolis, kuris niekada nebuvo įskaudintas ir neragavęs kartėlio duonos ar net nesuvokęs, kad jis buvo įskaudintas. Atvirkščiai, brandus krikščionis yra tas, kuris tos karčios duonos valgė ir suprato, kad jos sąmoningai atsisako pasukdamas jautriu atgailos ir atlaidumo keliu. Nes tik šis kelias veda į gyvenimą. Tik šis kelias veda į išgydymą. Tik šis kelias veda pas Dievą.
Nuotr. A. Šumskytės
