O šį rudenį iššūkis padvigubėjo, kadangi dėstysiu įvadą į Bibliją, vieną iš privalomų dalykų visiems LCC tarptautinio universiteto studentams, nepaisant jų religinių įsitikinimų.
Poreikis kalbėti apie Šventąjį Raštą penkiasdešimčiai antrakursių, kurių dauguma akimirksniu iškeistų šią paskaitą į finansinę apskaitą ar rinkodarą, ir kurių dauguma neturi jokio „ryšio" su šia knyga ar jos Įkvėpėju, mane paskatino dar sykį apsvarstyti, kaip kalbėti apie Biblijos autoritetą „neindoktrinuojant" klausytojų ir suteikiant jiems laisvę rinktis, kaip ir kiekvienam iš mūsų ją suteikia pats Dievas.
Manasis modernizmas
Nors man nėra nė trisdešimties, atsistojusi prieš studentų auditoriją suvokiu, kad praraja, kuri skiria jų pasaulį nuo manojo, vis gilėja. Mane subrandino ir užaugino posovietinė Lietuva, kurioje klestėjo laukinis kapitalizmas ir dar neišblėsusi modernizmo dvasia. Visi, kurie prisidėjo prie to, kad užaugčiau „žmogumi" - tėvai, tetos, dėdės, mokytojai - man kalte įkalė tam tikrus atraminius pasaulėžiūros stulpus, kuriuos išjudinus subyrėtų visas tuometinis mano pasaulis.
1. Racionalus protas, o ne apreiškimas, ir ne tradicija (kaip būtų teigę ikimoderniojo pasaulio atstovai), ir jokiu būdu ne patyrimas (kaip teigia postmodernioji karta) yra kelias į tiesos pažinimą. Jeigu neužtenka savo proto, pasikliauk protu tų, kurie už tave protingesni. Taigi autoritetas yra tas, kas už tave protingesnis.
2. Kadangi kelias į tiesą yra per protavimą, absoliutas yra tai, kas yra įrodoma moksliniais bandymais ir faktais. Vėlgi mokslas yra autoritetas.
3. Kadangi aš esu racionali būtybė, kartu su Dekartu teigianti, kad „mąstau, vadinasi, esu", tai jeigu esama kažkokios dieviškos Esybės, ji būtinai turi būti racionali, ir aš galiu turėti asmenišką ir tiesioginį ryšį su ja per kognityvų pažinimą.
Žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, nesunku matyti tokio mąstymo trūkumus, - visų pirma tai, kad toks dievas, kurį konstruoja modernus protas, yra neišvengiamai žmogaus sukurta projekcija, dievas, sukurtas pagal žmogaus paveikslą, ir dievas, kuris, pasak Nyčės, mirė, nes mes patys jį nužudėme. Jei Dievas gali būti visiškai pažintas žmogaus protu, tai jis nebėra Kūrėjas, bet kūrinys.
Biblijos autoritetas modernizmo kontekste
Toks modernistinis mąstymas, kuris vis dar būdingas daugumai mūsų gimusių Lietuvoje prieš 1991- uosius, taip pat tam tikra prasme formuoja ir mūsų kartos supratimą apie Šventąjį Raštą (na, bent jau pasaulietišką suvokimą ir mūsų atsaką į jį). Modernizmas nukėlė Bibliją nuo sakyklos, kur ji turėjo neginčytiną autoritetą kaip dieviško apreiškimo šaltinis, pagal kurį buvo vertinamas visas mokslas ir pažinimas, ir padėjo ją šalia kitų „šventųjų raštų" ir „senų dokumentų", paversdamas ją žmogaus kūriniu, kuriam taikomi tokie pat tyrimo kriterijai, kaip ir bet kuriam kitam, priklausančiam tai kategorijai. Jokiu būdu nenorėčiau pasakyti, kad ikimoderniojo pasaulio požiūris į Bibliją ir tuometinis supratimas, kaip ją taikyti, yra pranašesnis. Ribotas tuometinių Biblijos aiškintojų supratimas apie tai, ką reiškia teigti Biblijos autoritetą, bei atsisakymas pradėti dialogą su naujais moksliniais atradimais (na, kad ir tokiu teiginiu, kad žemė yra apvali) ir sudarė sąlygas diskredituoti Bibliją: ji ėmė prarasti savo padėtį kaip autoritetas kylančio mokslo šviesoje, kol galų gale pati tapo mokslinių tyrimų objektu. Atsidūrusi po padidinamuoju kritinio proto stiklu, Biblija pasirodė negalinti išlaikyti „tiesos" išbandymo kaip patikimas informacijos šaltinis, nes joje per daug neatitikimų ir netikslumų - bent jau racionaliam moderniam protui, tvirtai tikinčiam savo neribota galia.
Modernus tikinčiųjų atsakas į tokią kritiką - šiuolaikinė apologetika ir bandymas, vėlgi protu, įrodyti Biblijos ir tikėjimo racionalumą. Klasikinis tokios apologetikos pavyzdys - C.S. Lewisas. Bandydamas atsakyti skeptikams jis apeliuoja į protą (kad ir „Tiesiog krikščionybėje"). Jo argumentai pagrįsti logika ir racionalumu, kalbėjimo būdas - nuoseklus ir priimtinas išsilavinusiai, racionaliai, „dekartiškai" Europai. Modernizmas pagimdė ir tokias mokinystės bei evangelizacijos formas kaip „Alfa" kursai ar Bilio Greimo evangelizaciniai renginiai. Drįsčiau teigti, kad net ir „keturi dvasiniai dėsniai" ar panašaus pobūdžio evangelizacinė medžiaga yra ne kas kita, o bandymas apeliuoti į žmogaus protą ir jį logiškai privesti prie racionalios išvados, kad jis nusidėjo, pats savęs išgelbėti negali, Dievas yra, ir tik Jis tegali žmogų išgelbėti. Protestantiškos Biblijos studijos ar pamokslai, kuriuose logiškai ir nuosekliai išnagrinėjama Šventojo Rašto ištrauka ir pateikiamos išvados, kaip ją taikyti praktikoje - taip pat moderniosios epochos palikimas, kai žmogaus protas traktuojamas kaip svarbiausias įrankis Tiesai pažinti ir apginti, o Biblija pateikiama kaip autoritetas, kuris byloja apie tą Tiesą.
Man pačiai toks priėjimo prie Tiesos ir prie Absoliuto, taigi ir prie autoriteto, būdas yra daugiau nei priimtinas. Aš studijavau biblistiką - modernų Biblijos analizės studijavimo metodą, ir remdamasi išvadomis, kurias padariau po trejų metų studijų, drąsiai teigiu Biblijos autoritetą savo ir kitų gyvenimams. Aš galiu skaityti paskaitas apie Biblijos autoritetą, mokyti Šventojo Rašto analizės, rengti argumentuotus pamokslus... Tiesą sakant, mane tai „veža." Aš myliu Dievą jei ir ne kuo nors kitu, tai tikrai savo protu. Be abejo, aš negaliu nuneigti patyrimo svarbos. Prieš įtikėdama aš protu ieškojau tiesos, kad patikėčiau, o įtikėjusi, pasak Augustino, tikiu, kad suprasčiau. Paties Dievo apsireiškimas per mano bandymus Jį rasti knygų puslapiuose ir nuosekliuose pokalbiuose buvo svarbesnis nei mano proto pastangos, bet aš tikiu, kad Dievas mane sutiko ten, kur aš buvau tuo metu - racionalumo paieškose - ir leidosi pažįstamas per protą.
Postmodernizmas ir autoriteto krizė
Jei man patyrimas buvo antrinis veiksnys tikėjimo istorijoje ir apsisprendžiant priimti Bibliją kaip autoritetą, mano studentų mąstymas suformuotas visiškai kitokios pasaulėvokos. Po 1991-ųjų gimusi karta, ar bent jau didžioji jos dalis, gyvena postmodernioje terpėje, kurioje patyrimas triumfuoja prieš protą, o žodis „autoritetas" siejamas su smegenų plovimu ir suvaržymais. Nieko nuostabaus, atsižvelgiant į tai, kad visi tie, kuriuos norėtume tikėti esant autoritetingais - pradedant dvasininkais ir baigiant valstybių vadovais - nepaliaujamai linksniuojami spaudoje dėl savo negebėjimų pateisinti žmonių lūkesčių. O jei dar pridėsime prie to visuotinį nusivylimą bažnytine ir pasaulietine valdžia bei racionalumo kapituliaciją holokausto, ŽIV epidemijos Pietų Afrikoje, branduolinio ginklavimosi ar pasaulinio bado akivaizdoje, tuomet modernizmas, iškėlęs Racionalųjį Žmogų į padanges, atrodo kaip liūdnas šaržas.
Jei Modernizmas pavertė Bibliją mokslinio tyrimo objektu, tai postmodernizmas pasielgė dar žiauriau - pateikė ją kaip vieną iš patiekalų ant švediško stalo su religinių ir ezoterinių patyrimų asortimentu. Postmoderniąją autoriteto - taigi ir dvasinio autoriteto - krizę puikiai apibūdina Dalai Lamos teiginys, kad pasaulyje yra septyni milijardai žmonių, taigi ir septyni milijardai religijų. Bandymas teigti, kad egzistuoja Tiesa, kuri gali būti visuotinai autoritetinga nepaisant asmeninio patyrimo, yra mažų mažiausiai įžeidus, o dažnai netgi suvokiamas kaip diskriminuojantis.
Per vieną paskaitą kalbėdama apie vertybes, paprašiau studentų, kad trumpai nusakytų, dėl ko jie gyvena ir dėl ko sutiktų mirti. Vienas iš jų turėjo pakankamai drąsos atvirai parašyti: „Aš gyvenu dėl savęs ir tiktai dėl savęs. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas tik už save ir mirti dėl ko nors kito būtų kvailystė." Egoizmas? Galbūt. Bet aš būčiau linkusi čia įžvelgti pasaulėžiūrą, kuri teigia, kad be manęs paties nėra nieko vertingo - nėra nei idėjų sistemos, nei bendruomenės, nei absoliuto, dėl kurio verta gyventi ar mirti.
Modernaus dėstytojo krizė postmodernioje auditorijoje
Tad kaip kalbėti apie Biblijos autoritetą šiai kartai? Su Šventuoju Raštu mes atrodome lyg modernieji dinozaurai, nerangiai slenkantys per postmodernias pažinimo džiungles. Ar yra sankirtos taškų, kuriuose aš, tikinti dieviškuoju Absoliutu, apsireiškusiu per Jėzų Kristų, ir tikinti Biblijos autoritetu, kurį jai suteikė pats Absoliutas, galiu sutikti savo studentus, gyvenančius virtualioje, reliatyvistinėje visatoje, kur Tiesa neegzistuoja ir kur patyrimą galima simuliuoti daugybe būdų?
Siūloma susitikimo „vieta" - prasmės ir autentiškumo paieškos. Didžioji dalis mano studentų net neieško tiesos taip, kaip aš ją suvokiu, bet beveik visi ieško autentiškumo. Jie nenori priimti Tiesos, kuri yra pateikiama kaip sisteminė teologija ar dogmų rinkinys; jie ištroškę to, kas realu, o ne „susimuliuota" - tikrovės patyrimo. Jaunieji mano kolegos man meta rimtą iššūkį - ne tik logiškai išdėstyti Biblijos tiesas, surašyti svarbiausias datas ant lentos, priversti juos išmokti esminių įvykių sekas ar rasti sąsajas tarp tam tikrų sąvokų, bet ir leisti jiems patiems patirti, kad tai, ko jie mokosi, yra tikra.
Toks patyrimas prasideda nuo paties kalbančiojo autentiško santykio su dėstomu dalyku. Jeigu man pačiai Biblija tėra mokslinė disciplina, bet aš neišgyvenu Biblijos autoriteto kasdieniame gyvenime, mano studentai bus patys pirmieji, kurie pajus mano „šizofreniją" - suskilusią asmenybę, kurioje dėstoma medžiaga nedera su kasdiene patirtimi. Ir tos harmonijos tarp skelbimo ir išgyvenimo jie ieško visur - nuo vertinimo kriterijų iki pasirengimo paskaitoms. Apie tokį santykį su dėstomuoju dalyku savo darbuose kalba ir Parkeris Palmeris, vienas iškiliausių krikščionių edukologų: jis yra autentiško dėstymo, kylančio iš dėstančiojo vidaus, pradininkas (žr. knygą „To Know As We Are Known"). Kitaip tariant, jei aš noriu, kad mano dėstyme atsispindėtų Biblijos autoritetas, aš turiu sudaryti sąlygas savo studentams tą autoritetą patirti per asmeninį santykį su jais - o tai, man tenka pripažinti, įmanoma tik iš Dievo malonės.
„Postmodernus" Biblijos mokymas
Poreikis asmeniškai pažinti tikrovę, slypinčią už dėstytojo žodžių, nuspalvina ir dėstymo metodus. Mano darbas nebėra tik perteikti racionalių tiesų rinkinius ir tikėtis, kad to užteks, tam, kad mano studentai suvoktų, jpg Biblija yra autoritetas. Jie nori patys tai atrasti. Kitaip tariant, aš galiu įsikibusi laikytis savo autoriteto kaip dėstytoja ir bandyti hierarchiniais būdais „sukalti" Tiesą į jų galvas, arba galiu jo bent jau formaliai ar kuriam laikui atsisakyti ir studentams palikti atradimo procesą su tam tikromis gairėmis, kad jie patys atrastų Biblijos autoritetą. Jei, kalbant apie dėstymo metodologiją, mano autoritetas stoja skersai kelio Biblijos autoriteto pažinimui, tai man belieka pasitraukti iš kelio.
Vienas iš būdų, kaip suteikti studentams galimybę „atrasti" Bibliją - induktyvi Biblijos studija, kai atsakydami į užduotus klausimus ar sekdami duotas gaires besimokantieji patys prisiliečia prie teksto ir jame savarankiškai atranda prasmę. Be abejonių, induktyvus Biblijos studijų metodas yra modernizmo palikimas, bet palikimas, kuris sudaro sąlygas asmeniniam santykiui su tekstu ir leidžia priimti teksto metamus iššūkius.
Galbūt aš laužau nusistovėjusias nuostatas apie tai, ką reiškia dėstyti Bibliją, bet per savo trumpą dėstytojos karjerą ir ilgus pokalbius su dėstytojais, kuriuos labai gerbiu, patyriau, kad vienas iš autentiškiausių būdų kalbėti apie Biblijos autoritetą - tai ne racionalizuoti ir „nuaiškinti" tas Biblijos vietas, kurios yra sudėtingos ar žmogišku protu sunkiai suvokiamos, bet pripažinti prieš auditoriją, kad man irgi sunku suprasti, kodėl taip yra. Mano racionalus protas atsisako suprasti, kodėl Dievas leido, kad Jeftė paaukotų savo dukterį (Teis 11, 29-39), bet sulaikėAbraomo ranką, kai šis užsimojo aukoti Izaoką. Aš nežinau, kodėl. Nuoširdus suglumimas sudėtingų Biblijos ištraukų akivaizdoje kartais išmoko daugiau nei bandymai paviršutiniškai jas užglaistyti. Tai nereiškia, kad rekomenduočiau kiekvieną sudėtingą Biblijos ištrauką palikti kaboti kaip klaustuką virš studentų galvų. Sugrąžindama užduotą klausimą auditorijai, iškeldama keletą galimų hipotezių ar kartas nuo karto leisdama sau nustebti ar suglumti Biblijos akivaizdoje, stengiuosi leisti savo studentams patirti tą šventą nuostabą, kurią man kelia Biblija. Ir ar bereikia sakyti, kad tokių akimirkų nereikia dirbtinai surežisuoti - jų ir taip užtenka, kai pasipila patys netikėčiausi klausimai iš auditorijos.
Viena iš man pačiai didžiausią įtaką dariusių Naujojo Testamento dėstytojų mums neretai užduodavo klausimą: kas keistųsi jūsų gyvenime, jei tai, ką skaitote būtų tiesa? Man rodos, aš tą klausimą iš jos pasiskolinsiu, nes kol kas nesugalvojau geresnio būdo, kaip padėti savo studentams susimąstyti apie Biblijos galią realiai keisti gyvenimą, - neindokrinuojant studentų, bet leidžiant jiems patiems daryti išvadas ir atrasti tą pasirinkimo laisvę, kurią kiekvienam iš mūsų teikia ir pats Dievas.
Gražina Bielousova yra Jungtinės metodistų bažnyčios kunigė ir LCC tarptautinio universiteto dėstytoja.
Nuotr. G. Tumulio
