Tokie žmonės atmeta Dievo žodį, bet juos patraukia įvairios ideologinės, gnostikų ar filosofinės idėjos. Jie nepastovūs, juos sužavi visi žalingi šio pasaulio mokymai; jie kaip siena, ant kurios surašytos klaidingos dabarties ir praeities idėjos. Būkime atidūs ir pasvarstykime, kas tarp mūsų yra kaip žemė, į kurią sėklos nukrinta, bet neneša vaisių?
Antroji kategorija atstovauja tiems, kurie, girdėdami Dievo žodį, tuoj su džiaugsmu jį priima. Tačiau, ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl Žodžio, jie lengvai atpuola. Pakanka, kad įvyktų kokia nelaimė, kaip kad dažnai nutinka šiandienos Vakarų pasaulyje, kur persekiojimai labai subtilūs ir užmaskuoti, - ir jie atkrenta. Šiandien tai galbūt pavojingiau nei komunizmas, nes tada mes žinojome, kieno darbai buvo geri ir kieno blogi. Buvo balta arba juoda. Dabar mes nesame tikri, kas yra gera ir bloga, nes viską uždengė pilkas šešėlis. Ir mes tapatinamės su tais, kurie girdi Dievo žodį, priima jį su džiaugsmu, tačiau ateina vargas ar karšta saulė, kuri išdžiovina dirvą (plg. Lk 8, 6), ir mūsų sieloje pasėtos sėklos miršta.
Komunizmo laikais, vykstant religiniams persekiojimams, patriotus lengvai atskirdavome nuo išdavikų. Kai kurie suklupo, kiti susikompromitavo ar pasidavė blogiui, tuo tarpu kiti kentėjo ir, jei nebuvo areštuoti, tyliai priešinosi pogrindyje, melsdami Dievo padėti jiems išbandymuose. Kartais stebėdavausi: kiek žmonių anuomet išliko ištikimi savo tikėjimui?
Buvau sujaudintas matydamas bažnyčioje žmones, keliančius rankas aukštyn ir garsiai šaukiančius: Dieve, pasigailėk manęs!, kai skaičiau atleidimo maldas ir garsiai tariau kiekvieną vardą, kad Viešpats Dievas išklausytų jų maldas ir būtų gailestingas.
Mane sujaudino toks tikėjimas, kokio neradau Vakaruose; ta nuoširdi ir spontaniška sielos, virpančios Dievo akivaizdoje, rauda.
Tačiau dėl to tik dar labiau sunerimau pamatęs, kad dauguma šių žmonių turi du veidus: bažnyčioje jie yra tikintieji, dalyvauja Mišiose, uždega žvakutes prie šventųjų paveikslų, bet kai palieka bažnyčią, jie gali pavirsti žvėrimis. Brolis kelia ranką prieš brolį, kovodamas dėl žemės lopinėlio. Jie apgaudinėja vienas kitą įvairiais būdais. Tai susidvejinusios sielos.
Komunizmo laikais šis susidvejinimas buvo kitoks. Tuomet daugelis klausydavo Laisvosios Europos radijo, ėjo į bažnyčią, o viešai sakydavo, kad yra netikintys ir liaupsindavo komunistinę valdžią. Šis melas gyvavo ilgą laiką.
Dabar įsivyravo nauja, pavojingesnė forma, nes mums nebegresia religinis persekiojimas. Jausdami laikmečio ar įvairių modernių teorijų spaudimą, o kartais tiesiog todėl, kad taip patogiau, kai kurie iš mūsų atmeta Dievą ir nebeduoda derliaus. Pamąstykime, kurie iš mūsų priklauso ar ne per seniausiai priklausė šiai kategorijai.
Trečioji kategorija žmonių - tai tie, kuriuos valdo aistros. Jie turi jų daug ir įvairiausių: girtuokliavimas, gobšumas, pasileidimas; jos paverčia mūsų širdis žeme, pilna piktžolių ir erškėčių. Ir net jei Dievo žodis mus paliečia, net jei mes atsigręžiame į Jį su meile, mūsų aistros, kurias mes kartais sutramdome, yra stipresnės nei mes. Taip yra todėl, kad mūsų atgaila nėra nuoširdi. Tai tik atvirumo Dievui akimirka, tačiau visgi, jei nepasineriame į ją visa savo širdimi, ji netampa mūsų sielos gydančiu šaltiniu, mes atsiveriame tik kuriam laikui, o paskui užsimirštame.
Mūsų aistros įsiliepsnojo mumyse stipriau nei Kristaus kvietimas ir dorybės, kurias Dievas pasėjo mūsų širdyse. Ir mes nebeduodame vaisių, o be vaisių mes esame pasmerkti. Kas iš mūsų atras save čia?
Ketvirtajai žmonių kategorijai priklauso tie, kurie girdi ir supranta žodį; bando kovoti, tarnauja Viešpačiui su džiaugsmu, siekia, kad jų dvasinė dirva duotų vaisių, stengiasi giliau suprasti Dievo žodį; jie ateina į bažnyčias atgailauti, bendrauti, dalintis gerumu su aplinkiniais ir tapti šviesa pasauliui. Kai kurie galbūt stengiasi daugiau, kiti - mažiau. Dievas kiekvienam skyrė talentų: vienam jis davė vieną, kitam - tris, dar kitam - penkis. Visi kažką gavo, tad ir kiekvienas iš mūsų turi nešti Dievui dovaną, tolygią tai, kurią gavo. Gavęs vieną talentą, turi atnešti dar vieną. Tas, kuris gavo du, turi atnešti dar du, o gavęs penkis, turi atnešti penkiais daugiau. Toks žmogus yra iš tiesų tas, kuris girdi Dievo žodį ir neša vaisius.
Viešpats sako: „Kas turi ausis, teklauso."
Apsidairyk aplink ir išsiaiškink, kuriai grupei priklausai tu. Jei to norėsi nuoširdžiai ir nesieksi suklaidinti nei savęs, nei kitų, suprasi, kur esi. Tuomet išties būsi tas, „kas turi ausis, teklauso", ir išties suprato.
O jei nuoširdžiai pažvelgsi į grupę, kuriai priklausai - ir kaip sukūrė Viešpats - patikėsiu, kad nuo šiol išties imsi tarnauti Kristui nešdamas vaisius. Net jeigu jie pasirodys maži, stenkimės dėl jų.
T. George Calciu (1925-2006) - rumunų kilmės stačiatikių dvasininkas, kalinys ir tikėjimo išpažinėjas.
Pagal „Father George Calciu: To serve Christ means suffering" (2009, Bonifaciu Press) parengė D. Žemaitytė.
www.bernardinai.lt
Il. Van Gogh. „Sėjėjas“
