Priedas

Tik pa­žiū­rė­ki­te, kiek Die­vas duo­da mums įsa­ky­mų ir ti­ki­si, kad jų lai­ky­si­mės. Pa­vyz­džiui, pri­si­min­ki­me Jė­zaus žo­džius, už­ra­šy­tus Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą: Kas my­li tė­vą ar mo­ti­ną la­biau ne­gu ma­ne - ne­ver­tas ma­nęs. Kas my­li sū­nų ar duk­te­rį la­biau ne­gu ma­ne - ne­ver­tas ma­nęs. Kas ne­ima sa­vo kry­žiaus ir ne­se­ka pas­kui ma­ne, tas ne­ver­tas ma­nęs (Mt 10, 37-38). Tai įgy­ven­din­ti nė­ra leng­va.

Tie, ku­rie sie­kia gi­lių san­ty­kių su Die­vu, iš tie­sų trokš­ta Jo ir alks­ta Jo tei­su­mo, ži­no, kad krikš­čio­nio ke­lias nė­ra leng­vas. Aš vi­sa­da dė­jau daug pa­stan­gų sa­vo dva­si­niam gy­ve­ni­mui puo­se­lė­ti, kaip daug pa­stan­gų rei­ka­la­vo ir bet ko­kie ki­ti san­ty­kiai, nes, jei ne­skir­si tam pa­kan­ka­mai dė­me­sio, san­ty­kiai ims silp­ti ir taps iner­tiš­ki. No­rint stip­rin­ti san­ty­kius, ne­pa­kan­ka skir­ti ke­lias mi­nu­tes čia, ke­lias mi­nu­tes ten, tai reiš­kia nuo­la­tos ne­šio­ti tai šir­dyje ir apie tai mąs­ty­ti.

Ne taip se­niai šei­moms skir­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je Dže­kas ir aš kal­bė­jo­me apie tai, kad no­rint, jog san­tuo­ka bū­tų sėk­min­ga, rei­kia ja rū­pin­tis nuo­la­tos. Po mū­sų pa­si­sa­ky­mo prie mū­sų pri­ėjo vie­na po­ra ir nuo­šir­džiai pa­klau­sė: „Sa­ky­ki­me, mes tu­ri­me dvi va­lan­das, ku­rias ga­li­me skir­ti sa­vo san­tuo­kai, ką pa­tar­tu­mė­te da­ry­ti?"

Mes su Dže­ku su­si­žval­gė­me. Bu­vo aiš­ku, kad min­tis, ku­rią mes ban­dė­me per­teik­ti, šios po­ros ne­pa­sie­kė. Su­sė­do­me ir mes dar kar­te­lį pa­mė­gi­no­me jiems pa­aiš­kin­ti, ką reiš­kia rū­pin­tis san­ty­kiais. Pri­mi­nė­me jiems, kad rū­pi­ni­ma­sis san­tuo­ka - tai yra dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą trun­kan­tis dar­bas. Tam ne­pa­kan­ka „iš­spaus­ti" ke­lias mi­nu­tes. Nes po dvi­de­šimt ke­tu­rių va­lan­dų ir vėl ten­ka spręs­ti nau­jai iš­ki­lu­sius iš­šū­kius: pra­šy­ti at­lei­di­mo ar pa­čiam at­leis­ti, pa­tar­nau­ti vie­nas ki­tam, ne­sie­kiant nau­dos sau, ir bran­gin­ti, ver­tin­ti lai­ką, ku­rį ga­li­me skir­ti vie­nas ki­tam.

Taip mums be­si­kal­bant, aš at­ra­dau dau­gy­bę pa­na­šu­mų tarp su­tuok­ti­nių san­ty­kių ir san­ty­kių su Die­vu. Jei no­rė­da­mi puo­se­lė­ti krikš­čio­niš­ką gy­ve­ni­mą mes lai­ky­si­mės tų pa­čių tai­syk­lių, ku­rios pa­de­da stip­rin­ti san­tuo­ką, už­meg­si­me su Die­vu žy­miai gi­les­nį ry­šį. Kaip mū­sų mei­lė su­tuok­ti­niui stip­rė­ja, kai dau­giau lai­ko ir pa­stan­gų ski­ria­me san­ty­kiams su juo, ly­giai taip pat mes au­ga­me Kris­tu­je, kai puo­se­lė­ja­me dva­si­nį gy­ve­ni­mą.

San­ty­kiams to­bu­lė­ti rei­ka­lin­gas lai­kas, ta­čiau taip pat ne­pa­pras­tai svar­bu su­pras­ti, kad bū­tent šis dar­bas ir pa­de­da stip­rin­ti san­ty­kius, o ne „dar­bai". Dau­ge­lį me­tų man bu­vo sun­ku at­skir­ti „dar­bą" nuo „dar­bų".

Kai mi­rė ma­no tė­tis, su­pra­tau, kad vi­siš­kai ne­jau­čiu Die­vo ar­tu­mo. Ži­nau, kad vis­ką da­riau ge­rai: ve­džiau dve­jas Bib­li­jos stu­di­jas, mo­ky­da­vau as­me­niš­kai, pa­ti mo­kiau­si min­ti­nai Šven­to­jo Raš­to ei­lu­tes, ta­čiau sa­vo gy­ve­ni­me ne­ju­tau Die­vo. Tris ar ke­tu­ris mė­ne­sius min­ty­se su­ko­si min­tys: „Ca­ro­le, tu esi veid­mai­nė. Esi eta­ti­nė tar­nau­to­ja, ta­čiau net ne­si už­tik­rin­ta, ar vi­sa tai tik­ra". Aš daug dėl to mel­džiau­si, bet nie­kas ne­si­kei­tė. Ta­da man į ran­kas pa­te­ko Ro­jaus Hes­sio­no kny­ga „Mes re­gė­si­me Kris­tų". Jo žo­džiai at­vė­rė man du­ris į dva­si­nį gy­ve­ni­mą. Aš su­pra­tau du svar­bius da­ly­kus.

Pir­ma, aš bu­vau įpra­tu­si at­ei­ti pas Die­vą dėl ko nors - pa­lai­mi­ni­mo, ra­my­bės ar džiaugs­mo. Ir nors iš pra­džių aš Jo ne­gir­dė­jau, bet pa­ju­tau tar­si Die­vas sa­ky­tų: „Man rei­kia tik ta­vęs". Jis su­teik­da­vo man, ko aš pra­šy­da­vau - Jis do­va­no­jo man tuos nuo­sta­bius da­ly­kus, ku­rių kas­dien pra­šiau, - ta­čiau aš su­pra­tau, kad Jis no­ri, jog at­ei­čiau pas Jį tie­siog no­rė­da­ma pa­bū­ti su Juo.

Pa­gal­vo­ki­me apie pen­kia­me­tį vai­ką, ku­ris kiek­vie­ną sa­vo pra­šy­mą pra­de­da tuo, ką ma­ma no­rė­tų gir­dė­ti, pa­vyz­džiui: „My­liu ta­ve, ma­my­te. Ar ga­liu su­val­gy­ti py­ra­gai­tį?" Kai pen­kia­me­tis pa­au­ga, pra­šy­mas tru­pu­tį pa­si­kei­čia: „My­liu ta­ve, ma­ma. Ar ga­li duo­ti 25 li­tus?" Gir­dė­da­ma to­kį pra­šy­mą ma­ma, ma­nau, su­dve­jo­tų: „O, kur san­ty­kiai?" Juk jei žo­džius „My­liu ta­ve" nuo­lat ly­di pra­šy­mas ką nors duo­ti, ta mei­lė ne­at­ro­do nuo­šir­di, tie­sa?

An­tra, skai­ty­da­ma ta kny­ge­lę su­pra­tau, kad aš nau­do­jau dva­si­nes dis­cip­li­nas, pvz.: Bib­li­jos stu­di­jas, mal­dą, kaip bū­dą pri­ar­tė­ti prie Die­vo - pa­žin­ti Jį ir pa­jus­ti Jo ar­tu­mą. Kny­ga man pri­mi­nė, kad Jė­zus yra vie­nin­te­lis ke­lias pas Tė­vą. Kai Jė­zus gy­ve­na ma­ny­je - nuo to mo­men­to, kai pri­ėmiau Jį į sa­vo šir­dį, - aš tu­riu Jį vi­są sa­vo šir­dy­je. Tos dis­cip­li­nos - Bib­li­jos stu­di­jos, mal­da, kaip mei­lės Kris­tui iš­raiš­ka, - ga­li pa­dė­ti man ge­riau Jį pa­žin­ti ir stip­rin­ti san­ty­kius su Juo, bet tai nie­ka­da ne­pa­dės „pel­ny­ti" dau­giau Jo pa­lan­ku­mo ar ar­tu­mo, tai ne­įkvėps Jo la­biau ma­ne my­lė­ti, nes Jis to­bu­lai my­li ma­ne jau šią aki­mir­ką.

Trys mir­ti­nos jė­gos

Kar­tais mes jau­čia­mės kal­ti, kai mū­sų lū­kes­čiai dėl dva­si­nio gy­ve­ni­mo ne­iš­si­pil­do - mū­sų mal­dos at­ro­do at­si­tik­ti­nės, Bib­li­jos stu­di­jos - tik pa­vir­šu­ti­nės. Kar­tais kal­tės jaus­mas yra tei­sin­gas - mes iš tie­sų ne­įdė­jo­me pa­stan­gų, kad san­ty­kiai stip­rė­tų, ta­čiau yra dar vie­na stip­ri jė­ga, ku­ri ban­do ap­sun­kin­ti mū­sų san­ty­kius su Kris­tu­mi, - šė­to­nas. Jis da­ro vis­ką, kad tik ati­to­lin­tų mus nuo Vieš­pa­ties, ir daž­niau­siai nau­do­ja tris me­to­dus: pa­sau­lio spau­di­mą, mū­sų žmo­giš­ką­ją pri­gim­tį ir tie­sio­gi­nes ata­kas, ku­rios pa­si­reiš­kia skir­tin­go­mis for­mo­mis. Krikš­čio­niš­kas gy­ve­ni­mas yra dva­si­nė ko­va - nie­ka­da to ne­pa­mirš­ki­te.

Dau­ge­lis iš mū­sų ga­li pa­tvir­tin­ti, kad, siek­da­mas su­silpnin­ti mū­sų dva­sią, šė­to­nas daž­nai nau­do­ja pa­sau­lio spau­di­mą. Jis sten­gia­si įspraus­ti mus į vi­suo­me­nės rė­mus ir pa­žeis­ti mū­sų san­ty­kius su šei­mos na­riais, drau­gais ir taip pat su Vieš­pa­čiu.

Kar­tą vie­na jau­na ma­ma su aša­ro­mis aky­se ma­nęs pa­klau­sė: „Au­gi­nu du iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kus. Pa­si­rin­kau at­si­duo­ti tik mo­ti­nys­tei. Ta­čiau kaip man ne­nu­mir­ti iš nuo­bo­du­lio?" Su­mirk­sė­jau iš nuo­sta­bos ir pa­gal­vo­jau: „Kaip ga­li­ma mir­ti iš nuo­bo­du­lio, au­gi­nant du vai­kus, ku­rie kas­die­ną me­ta iš­šū­kį tau kū­ry­bin­gai juos auk­lė­ti, kad jie aug­tų my­lė­da­mi Kris­tų? Mir­ti iš nuo­bo­du­lio be­si­sten­giant pa­dė­ti vy­rui? Ar įma­no­ma mir­ti iš nuo­bo­du­lio, kai net ir bū­da­ma na­mie tar­nau­ji Kris­taus kū­nui pa­čiais uni­ka­liau­siais bū­dais? Kaip tu ga­li mir­ti iš nuo­bo­du­lio?"

Ta­čiau stai­ga aš su­vo­kiau, kad pa­sau­lio bal­sai nuo­lat kar­to­ja, jog bū­ti na­mų šei­mi­nin­ke reiš­kia ne­iš­nau­do­ti sa­vo po­ten­cia­lo, švais­ty­ti sa­vo iš­si­la­vi­ni­mą ir ap­skri­tai tai - be­pras­mis už­si­ė­mi­mas. Ji pe­rė­mė to­kį mąs­ty­mą ir ti­ki­si, kad jai bus nuo­bo­du. Užuot su­pra­tu­si, kad bū­ti ma­ma yra Die­vo pa­šau­ki­mas - iš­šū­kis ir nuo­ty­kis, - ji žvel­gė į tai, kaip į stab­dį, į tai, ką rei­kia iš­tver­ti, kol vėl ga­lės grįž­ti prie įdo­mes­nės veik­los.

Vie­na­me ver­ti­me Laiš­ko ro­mie­čiams 12 sky­riaus 2 ei­lu­tė iš­vers­ta taip: Ne­leis­ki­te pa­sau­liui įspraus­ti jū­sų į sa­vo rė­mus, bet leis­ki­te Die­vui at­nau­jin­ti jū­sų pro­tą, kad prak­tiš­kai ga­lė­tu­mė­te įro­dy­ti, jog Die­vo pla­nas jums yra ge­ras, ati­tin­ka vi­sus rei­ka­la­vi­mus ir ve­da to­bu­los bran­dos link.

Pa­sau­lis tu­ri dau­gy­bę bū­dų, kaip mus įtrauk­ti. Pa­grin­di­nis - su­pai­nio­ti mū­sų pri­ori­te­tus. Mū­sų die­no­mis bet ko­kia kai­na sie­kia­ma sėk­mės. Daž­nai ir mes grei­tai pa­si­duo­da­me pa­siū­ly­mui pa­dir­bė­ti ke­lio­mis va­lan­do­mis il­giau, nors tas lai­kas tu­rė­tų bū­ti skir­tas šei­mai. Net­gi „ge­ro­ji" veik­la - baž­ny­čia, mo­kyk­la, ben­druo­me­nės pro­jek­tai - taip ga­li mus įtrauk­ti, kad ne­be­lie­ka lai­ko nei su­tuok­ti­niui, nei šei­mai ar net pa­čiam sau.

Mes su Dže­ku kal­bė­jo­mės su ke­liais vy­rais, ku­rie sa­kė, kad jų žmo­noms svar­biau­si as­me­nys yra vai­kai. Jos tiek daug lai­ko už­trun­ka ve­žio­da­mos vai­kus iš vie­nos vie­tos į ki­tą, lauk­da­mos jų, kad vy­rai pa­si­jun­ta esą pa­čio­je pri­ori­te­tų są­ra­šo apa­čio­je. Ir žmo­nos net ne­įsi­vaiz­duo­ja, ko­kius pa­gun­dy­mus vy­rams ten­ka dėl to iš­tver­ti.

Die­vas nu­sta­tė bib­li­nius pri­ori­te­tus, ir pir­mie­ji du yra la­bai aiš­kūs: Die­vas (Mt 6, 33) ir mū­sų su­tuok­ti­niai (Tit 2, 4-5). Ne­ti­kin­tys žmo­nės pri­ori­te­tus iš­dė­lio­ja vi­siš­kai ki­taip: daž­nai pir­ma ei­na sėk­mė, po to - po­rei­kiai, drau­gai ir ben­druo­me­nė, o pa­čio­je są­ra­šo, ku­ria­me Die­vas, ži­no­ma, ap­skri­tai ne­mi­ni­mas, pa­bai­go­je yra šei­ma.

Daž­nai, no­rė­da­mas ati­to­lin­ti mus nuo Vieš­pa­ties, šė­to­nas pa­nau­do­ja ir mū­sų žmo­giš­ką­sias sil­pny­bes. Jis ga­li įveik­ti mus, pa­si­telk­da­mas mū­sų pa­čių „kū­ną", kaip tai va­di­na­ma Bib­li­jo­je. Pa­vyz­džiui, kar­tais aš tie­siog vi­siš­kai ap­tings­tu.. Tai vie­na iš ma­no sil­pny­bių.

Vie­ną va­ka­rą jau­čiau­si vi­siš­kai be­jė­gė, kai su­vo­kiau, kad nie­kuo ne­ga­liu pa­dė­ti pro­ble­mų tu­rin­tiems sa­vo drau­gams. Jau­čiau­si pa­var­gu­si ir bu­vau gun­do­ma pa­pras­čiau­siai įsi­jung­ti te­le­vi­zo­rių ar pa­skai­ty­ti ko­kią kny­gą, kad taip už­mirš­čiau jų pro­ble­mas ir sa­vo bai­mę. Ma­no kū­nas sa­kė: „Pa­miršk tai", bet dva­sia ra­gi­no: „Tu ga­li tas pro­ble­mas ir sa­vo bai­mę at­neš­ti Vieš­pa­čiui". Tą­kart, užuot pa­si­da­vu­si sa­vo ap­tin­gu­siam kū­nui, vis­gi pri­si­ver­čiau nu­ei­ti į sa­vo ka­bi­ne­tą ir iš­lie­ti Vieš­pa­čiui sa­vo ne­ri­mą dėl drau­gų. Ir aš bu­vau at­gai­vin­ta.

Ko­vo­ti su kū­nu ten­ka kiek­vie­ną die­ną. Die­vas sa­ko, kad aš tu­riu val­dy­ti sa­vo kū­ną ir kon­tro­liuo­ti troš­ki­mus. Bet, no­rint taip gy­ven­ti, rei­kia įdė­ti pa­stan­gų: rei­kia pa­si­ryž­ti mels­tis, užuot skai­čius laik­raš­tį, at­si­kel­ti ke­lio­mis mi­nu­tė­mis anks­čiau, kad pa­bū­tum su Die­vu; daug jė­gų rei­kia ir tam, kad su­val­dy­tum sa­vo pyk­tį po ne­sėk­min­gos die­nos ar ap­si­spręs­tum ap­lan­ky­ti li­go­nį, užuot ėjus ap­si­pirk­ti. Jei tik ga­lės, šė­to­nas ko­vai prieš ma­ne bū­ti­nai pa­si­telks ma­no pri­gim­tį.

Galiausiai, mes tu­ri­me sau­go­tis ir tie­sio­gi­nių šė­to­no ata­kų, ku­rio­mis jis sie­kia nu­kreip­ti mū­sų min­tis nuo to, kas pa­tin­ka Vieš­pa­čiui. Man tai reiš­kia sau­go­ti sa­vo min­tis. Aš tu­riu la­bai la­kią vaiz­duo­tę ir daž­nai dėl to ky­la pro­ble­mų. Pa­vyz­džiui, jei nu­bu­dus man mau­džia ran­ką, aš pra­de­du įsi­vaiz­duo­ti, kad esu pas gy­dy­to­ją ka­bi­ne­te, ir gy­dy­to­jas man pra­ne­ša, kad ser­gu vė­žiu. Ta­da aš pra­de­du pla­nuo­ti sa­vo lai­do­tu­ves ir, užuot sky­ru­si lai­ką Vieš­pa­čiui ir Jo Žo­džiui, su­kon­cen­truo­ju sa­vo dė­me­sį į iš­gal­vo­tas bai­mes.

Ki­tiems tie­sio­gi­nis vel­nio puo­li­mas ga­li pa­si­reikš­ti per­dė­tu ne­ri­mu. Pa­žįs­tu mo­te­rį, ku­ri, jei jos vy­ras vė­luo­ja grįž­ti vos va­lan­dą, ima taip ne­ri­mau­ti, kad tas ne­ri­mas ją be­veik pa­ra­ly­žiuo­ja. Ji ne­be­ga­li su­si­kaup­ti, vaikš­ti­nė­ja iš kam­po į kam­pą, o vy­rui grį­žus bū­na vi­siš­kai su­tri­ku­si.

Šė­to­nas nau­do­ja dau­gy­bę me­to­dų ir va­do­vau­ja dau­gy­bei de­mo­nų. Šio­mis die­no­mis re­gi­me dau­giau tie­sio­gi­nių ata­kų nei ka­da nors anks­čiau: šė­to­nas at­vi­rai gar­bi­na­mas, kles­ti okul­tiz­mas ir įvai­rūs kul­tai, Nau­jo­jo am­žiaus ju­dė­ji­mo sklei­džia­mas mis­ti­ciz­mas, plin­ta są­mo­nę tem­dan­tys nar­ko­ti­kai... To­dėl šian­dien ypač ak­tu­a­lu su­pras­ti šė­to­no tak­ti­ką ir ras­ti bū­dų, kaip su tuo ko­vo­ti.

Kas yra tik­ra?

Tai­gi, šė­to­nas mo­juo­ja sa­vo įran­kiais ir die­na iš die­nos sie­kia pa­žeis­ti ma­no dva­si­nį gy­ve­ni­mą, bet mes ko­vą dėl kles­tin­čio dva­si­nio gy­ve­ni­mo ga­li­me pra­lai­mė­ti ir puo­se­lė­da­mi ne­re­a­lius lū­kes­čius.

Dau­gy­bę me­tų aš ti­kė­jau­si su­si­kur­ti ge­rą įvaiz­dį. Skai­čiau apie tai, lan­kiau pa­skai­tas, kal­bė­jau­si su žmo­nė­mis, ku­rie sa­kė, jog tam, kad ge­rai jaus­čiau­si, aš tu­riu kaž­kuo „bū­ti". Ga­liau­siai aš pri­ėjau ke­le­tą iš­va­dų. Nie­kur Bib­li­jo­je ne­sa­ko­ma, kad sa­vi­mei­lė yra vie­nas pa­gei­dau­tinų bruo­žų. Ži­nau, kad Vieš­pats ra­gi­na my­lė­ti sa­vo ar­ti­mą kaip sa­ve pa­tį, bet ne­ma­nau, kad my­lė­ti sa­ve yra Vieš­pa­ties įsa­ky­mo es­mė. Pa­da­riau sau iš­va­dą, kad nie­ko bai­saus ne­tu­rė­ti ge­ro įvaiz­džio. Juk sie­kiant šio tiks­lo rei­kia skir­ti daug lai­ko ir dė­me­sys yra su­tel­kia­mas į sa­ve, kai iš tie­sų rei­kė­tų pa­mirš­ti sa­ve ir tą lai­ką bei dė­me­sį skir­ti Vieš­pa­čiui. Pra­dė­jau mels­tis pa­gal Evan­ge­li­jo­je pa­gal Jo­ną už­ra­šy­tą ei­lu­tę: Jis tu­ri aug­ti, o aš - ma­žė­ti (Jn 3, 30). Ma­no lū­kes­tis, kad tu­riu tap­ti sa­vi­mi pa­si­ti­kin­čia mo­te­ri­mi ir ge­rai apie sa­ve mąs­ty­ti, su­kė­lė man pro­ble­mų ir ta­po man su­klu­pi­mo ak­me­niu.

Ne­re­a­lūs lū­kes­čiai ga­li tap­ti kliū­ti­mi dau­ge­ly­je sri­čių. Lū­kes­tis vi­są die­ną pra­leis­ti stu­di­juo­jant Bib­li­ją, kai 80 va­lan­dų per sa­vai­tę dir­bi dar­be ir na­muo­se, ga­li taip žmo­gų pa­lauž­ti, kad jis iš vi­so liau­sis stu­di­juo­ti Raštą. Vil­tis kiek­vie­ną sa­vai­tę lan­ky­ti na­mų gru­pe­lę ar bent kar­tą per sa­vai­tę pa­ben­drau­ti su kai­my­nais, kai tu­ri skir­ti dė­me­sio vy­rui, trims vai­kams ir Bib­li­jos kla­sei, ga­li pri­ves­ti prie ner­vi­nio ir fi­zi­nio iš­se­ki­mo ar­ba ap­skri­tai at­si­sa­ky­ti bet ko­kios pa­pil­do­mos veik­los...

Kaip įver­tin­ti sa­vo lū­kes­čius apie tik­rą krikš­čio­niš­ką gy­ve­ni­mą? Kaip nu­sta­ty­ti, ar tai ir yra tai, ko Die­vas no­ri mums, ar tai tik mū­sų pa­čių troš­ki­mai? Man pa­de­da ke­tu­ri da­ly­kai.

Pir­ma, pra­šy­ki­te Die­vo iš­min­ties ir lau­ki­te at­sa­ko. Daž­nai aš mel­džiuo­si, pa­si­rem­da­ma ei­lu­te iš Jo­kū­bo laiš­ko: Jei ku­riam iš jū­sų trūks­ta iš­min­ties, te­pra­šo Die­vą, ku­ris vi­siems dos­niai duo­da ir ne­pri­ekaiš­tau­ja, ir jam bus su­teik­ta (Jok 1, 5). Pa­me­nu, kaip prieš ke­le­rius me­tus bu­vau įsi­trau­ku­si į tris skir­tin­gas Bib­li­jos stu­di­jas: stu­di­ja­vau Bib­li­ją as­me­niš­kai, su na­mų gru­pe­le, ku­rią ve­džiau, ir su nau­jai įti­kė­ju­siu krikš­čio­ni­mi. Tuo me­tu tu­rė­jau ma­žą duk­re­lę ir vy­rą, ir man at­ro­dė, kad vis­ką da­rau ne­ge­rai. Pra­šiau Die­vo iš­min­ties, bet ne­ma­čiau ga­li­my­bės at­si­sa­ky­ti ku­rios nors veik­los. Ir Die­vas pa­ro­dė man, kaip ga­liu as­me­ni­nes stu­di­jas pri­tai­ky­ti na­mų gru­pe­lei, ku­rią ve­džiau, ir jas su­pap­ras­tin­ti, pri­tai­ky­ti ir nau­ja­ti­kiui. Tai reiš­kė, kad ne­rei­kia tri­jų skir­tin­gų Bib­li­jos stu­di­jų per sa­vai­tę - pa­kaks vie­nos, bet iš­sa­mios. Ši pa­mo­ka pa­dė­jo man gy­ve­ni­me ir vė­liau.

An­tra, ty­ri­nė­ki­te sa­ve. Prieš ke­le­tą me­tų, dar prieš pra­dė­da­ma ty­ri­nė­ti sa­vo as­me­ny­bę ir do­va­nas, pa­si­siū­liau suor­ga­ni­zuo­ti iš­vy­ką mo­te­rims, ir tai ma­nęs vos ne­pri­bai­gė. Ban­dy­da­ma tai suor­ga­ni­zuo­ti, ap­lei­dau šei­mą, na­mus ir Bib­li­jos stu­di­jas. Iš­vy­ka bu­vo pa­lai­min­ta, bet ma­ny­je tvy­ro­jo su­maiš­tis.

Pa­ži­nu­si sa­ve ir sa­vo do­va­nas, aš su­pra­tau, kad or­ga­ni­za­vi­mas - ne man. Kai ap­si­dai­riau ap­link ir pa­ma­čiau, kad Kris­taus kū­ne yra dau­gy­bė mo­te­rų, ku­rioms pa­tin­ka or­ga­ni­zuo­ti, nu­spren­džiau dau­giau nie­ka­da ne­si­im­ti to­kios veik­los.

Pa­ži­nę sa­ve, pa­ma­ty­si­me, kad kar­tais ką nors da­ry­da­mi mes per­si­sten­gia­me, ar­ba iš pra­džių su­si­ža­vi­me, bet ne­pa­bai­gia­me to, ką pra­dė­jo­me, iki ga­lo. Jei įsi­klau­sy­si­me į sa­ve, at­ra­si­me ir ki­tų prak­ti­nių da­ly­kų, pa­vyz­džiui, su­ži­no­si­me, ka­da mes esa­me bud­rūs. Esu gir­dė­ju­si po­sa­kį, kad Die­vui pri­klau­so ge­riau­sias ma­no die­nos lai­kas. Bet ką tai reiš­kia ma­no gy­ve­ni­me? Su­pra­tau, kad man tai tik­rai nė­ra tas lai­kas, kai aš tik iš­šo­ku iš lo­vos.

Tre­čia, mo­ky­ki­tės at­pa­žin­ti skir­tin­gus lai­ko­tar­pius sa­vo gy­ve­ni­me ir pri­tai­ky­ki­te jiems sa­vo lū­kes­čius. Jau­na ma­ma ne­be­ga­lės nuo­la­tos skir­ti lai­ko mal­dai ir Bib­li­jos stu­di­joms, bet bus ge­rai, jei ji su­voks, kad šiuo gy­ve­ni­mo pe­ri­odu ge­rai yra su­telk­ti dė­me­sį į Vieš­pa­tį bent de­šimt mi­nu­čių. Rū­ta Gra­ham kar­tą pa­sa­ko­jo, kad ant jos vir­tu­vės spin­te­lės nuo­lat gu­lė­da­vo at­vers­ta Pa­tar­lių kny­ga, ir kas­kart pra­ei­da­ma ji per­skai­ty­da­vo po ei­lu­tę ir ją ap­mąs­ty­da­vo. Ga­li­te pri­sik­li­juo­ti ei­lu­tę ant šal­dy­tu­vo du­rų ar virš kriauk­lės, kad pra­ei­da­mi ga­lė­tu­mė­te vis per­skai­ty­ti, o po to ir ap­mąs­ty­ti. Ži­no­ki­te, kad ge­riau yra kart­kar­tė­mis skir­ti lai­ko dva­si­nėms dis­cip­li­noms, nei ku­rį lai­ką vi­siš­kai jas ap­leis­ti. Skir­ki­te lai­ko įver­tin­ti sa­vo lū­kes­čius ir po­rei­kius kiek­vie­nu gy­ve­ni­mo tarps­niu. Pa­klaus­ki­te sa­vęs: „Ar re­a­lu ti­kė­tis ras­ti pus­va­lan­dį ra­maus lai­ko 7.30 ry­te, kai rei­kia į mo­kyk­lą su­ruoš­ti vai­kus?"

Ket­vir­ta, pa­pra­šy­ki­te iš­min­tin­go drau­go ar sa­vo su­tuok­ti­nio pa­ta­ri­mo. Dže­kas yra la­bai or­ga­ni­zuo­tas žmo­gus: kiek­vie­nų me­tų pra­džio­je jis už­si­ra­šo sa­vo dva­si­niam gy­ve­ni­mui ke­lia­mus tiks­lus. Aš ne­su to­kia or­ga­ni­zuo­ta ir orien­tuo­ta į tiks­lą, to­dėl ma­no lū­kes­čiai lie­ka ma­no gal­vo­je. Ta­čiau, kai mes su­sė­da­me pa­si­da­lin­ti sa­vo vil­ti­mis ir lū­kes­čiais, vy­ras daž­nai ma­nęs pa­klau­sia: „Bran­gio­ji, ar tai, ko ti­kie­si, ne­pri­vers ta­vęs nu­si­vil­ti?" Jis pa­de­da man at­pa­žin­ti ne­re­a­lius lū­kes­čius.

No­rint san­ty­kių, rei­kia bent dvie­jų as­me­nų. Mū­sų to­bu­la­sis Tė­vas nuo­la­tos do­va­no­ja mums sa­vo mei­lę, rū­pes­tį ir dė­me­sį. Kai šiek tiek pa­stan­gų įdė­si­me ir mes, mū­sų san­ty­kiai ga­li bū­ti la­bai dos­niai ap­do­va­no­ti. Į sa­vo mal­das tu­rė­tu­me žiū­rė­ti kaip į ga­li­my­bę akis į akį su­si­tik­ti su Vieš­pa­čiu, gi­lin­ti sa­vo san­ty­kius su Juo. Tam tu­rė­tu­me ras­ti lai­ko, kai nie­kas mums ne­truk­dy­tų, kad vi­sas min­tis ga­li­me nu­kreip­ti tik į Jį, tai lai­kas, skir­tas tik­rai ben­drys­tei.

Laiš­ke efe­zie­čiams skai­to­me: To­dėl rū­pes­tin­gai žiū­rė­ki­te, kaip el­gia­tės: kad ne­bū­tu­mė­te kaip kvai­liai, bet kaip iš­min­tin­gi, bran­gi­nan­tys lai­ką, nes die­nos yra pik­tos (Ef 5, 15-16). Su­griau­ki­te šė­to­no pin­kles, pa­klaus­da­mi sa­vęs: koks iš pa­sau­lio pa­ti­ria­mas spau­di­mas da­ro di­džiau­sią įta­ką ma­no dva­si­niam gy­ve­ni­mui? Ko­kias kū­niš­kos pri­gim­ties silp­ny­bes šė­to­nas daž­niau­siai pa­si­tel­kia, no­rė­da­mas pa­kenk­ti ma­no dva­si­niam gy­ve­ni­mui? Ko­kioms tie­sio­gi­nėms šė­to­no ata­koms esu pa­žei­džia­miau­sias? At­sa­kę į šiuos klau­si­mus, at­neš­ki­te sa­vo at­sa­ky­mus Die­vui ir pa­pra­šy­ki­te Jo pa­dė­ti įveik­ti šias mir­tį ne­šan­čias jė­gas.

Kiek lai­ko no­rė­tu­mė­te skir­ti sa­vo san­ty­kiams su Vieš­pa­čiu? O ki­tiems san­ty­kiams? Nu­pieš­ki­te ap­skri­ti­mą ir su­skirs­ty­ki­te jį va­lan­do­mis. Pa­žy­mė­ki­te, kiek lai­ko ei­li­nę die­ną ski­ria­te san­ty­kiams puo­se­lė­ti ir kiek ki­toms gy­ve­ni­mo reik­mėms - skal­bi­mui, vi­ri­mui, dar­bui... Pa­žvel­ki­te į tą sa­vo su­žy­mė­tą ap­skri­ti­mą. Ar jus ten­ki­na tai, ką ma­to­te? Jei ne, ieš­ko­ki­te „lai­ko va­gių", ku­riuos pa­ša­li­nus ar­ba ką per­tvar­kius bū­tų ga­li­ma dau­giau lai­ko skir­ti san­ty­kiams.

Jei esa­te ne­pa­ten­kin­tas sa­vo dva­si­niu gy­ve­ni­mu, ke­le­tą die­nų ne­da­ry­ki­te to, ką da­ry­ti esa­te įpra­tęs, ir tą lai­ką skir­ki­te mal­dai, ap­mąs­ty­mams. Bū­ki­te at­vi­ras, ieš­ko­ki­te, ką Die­vas no­ri, kad įtrauk­tu­mė­te į sa­vo dva­si­nį gy­ve­ni­mą. Ta­da po sa­vai­tės su­grįž­ki­te prie vie­nos anks­čiau prak­ti­kuo­tų dis­cip­li­nų. Taip po tru­pu­tį grįž­ki­te prie to, kas la­biau­siai tin­ka jū­sų gy­ve­ni­mui ir pa­ten­ki­na jū­sų po­rei­kius.


Iš kn. „Can a Bu­sy Chris­tian De­ve­lop Her Spi­ri­tu­al Li­fe?"
ver­tė Rai­mon­da Ja­ši­naus­kie­nė