Priedas

An­tra, svar­bu, ir kiek lai­ko tam ski­ria­te. Džo­no Ves­lio, ku­ris nu­bus­da­vo 4 val. ry­to ir mels­da­vo­si 2 val., pa­vyz­dys įkve­pia, bet tai pa­ban­džius - iš­se­ki­na.

Kai ko­ky­biš­kas lai­kas tam­pa gy­ve­ni­mo plac­dar­mu, ne­pa­si­mel­dus pra­de­da kan­kin­ti bai­si kal­tė. At­si­me­na­te tą die­ną, kai įbrė­žė­te sa­vo au­to­mo­bi­lį? Ko­kia bu­vo pir­mo­ji į gal­vą šo­vu­si min­tis? „Ko­dėl šian­dien ne­pa­si­mel­džiau?"

Kar­tais iš­gy­ve­na­me ir sau­su­mos lai­ko­tar­pių, kai at­si­klau­pia­me ša­lia lo­vos ir, mur­mė­da­mi: „Ir pa­lai­mink dia­ko­nus, vy­res­niuo­sius ir...", už­mie­ga­me.

Ga­liau­siai jūs vis­gi nu­spren­džia­te lai­ky­tis šio pla­no. Ban­do­te mels­tis, kai te­le­vi­zo­rius įjung­tas ir kai iš­jung­tas, na­muo­se, biu­re, par­ke, lo­vo­je ir vos iš­li­pęs iš lo­vos. Vi­są sa­vai­tę jau­čia­tės stip­rūs ir ne­pra­lei­džia­te nė vie­nos mal­dos, ta­čiau ki­tą sa­vai­tę pra­lei­džia­te... sep­ty­nias iš sep­ty­nių.

Pa­ti­kė­ki­te, aš taip pat tai pa­ty­riau. Man pa­moks­la­vo, ma­ne mo­kė, įti­ki­nė­jo ir kri­ti­ka­vo. Aš taip pat mo­kiau apie as­me­ni­nį Die­vui skir­tą lai­ką, pa­moks­la­vau, įti­ki­nė­jau ir kri­ti­ka­vau ki­tus. Su­pras­ki­te, ne­no­riu nie­ko ap­kal­tin­ti, no­riu tik pa­dė­ti tap­ti pa­sto­viems ir mė­gau­tis, o ne pik­tin­tis dva­si­nė­mis dis­cip­li­no­mis.

Keletas pa­grin­di­nių prin­ci­pų

Daž­nai mes su­skirs­to­me gy­ve­ni­mą į įvai­rias da­lis: „dva­si­nės pra­ty­bos", „baž­ny­čia", „šei­ma" ir t. t. Įta­riu, kad dva­si­nės pra­ty­bos dau­giau yra gy­ve­ni­mo bū­das nei pen­kių ar 50 mi­nu­čių per­trau­kos, kai, va­do­vau­da­mie­si grei­to­mis sche­mo­mis, at­ne­ša­me Vieš­pa­čiui ke­le­tą dva­si­nių spur­gų su dže­mu ir gal­vo­ja­me, kad taip už­si­tik­ri­na­me kas­die­nį pa­lai­mi­ni­mą. Tu­rė­da­mi tai min­ty­se, ap­mąs­ty­ki­me ke­le­tą prin­ci­pų. 

Pir­ma, Die­vo žmo­nės vi­sa­da sie­kia pa­sto­vaus ra­maus ir ar­ti­mo ben­dra­vi­mo su Die­vu tam tik­ru me­tu ir tam tik­ro­se vie­to­se. Ko­ra­cho sū­nūs ra­šė: Vieš­pa­tie, Ta­vęs aš šau­kiuo­si, ma­no mal­da kas ry­tą ky­la į Ta­ve (Ps 88, 13). Do­vy­das taip pat sa­kė: Ry­tą Tu gir­di ma­no bal­są, Vieš­pa­tie, ry­tą krei­piuo­si į Ta­ve ir lau­kiu (Ps 5, 3). Da­nie­lius bu­vo įpra­tęs mels­tis tris kar­tus per die­ną prie at­vi­ro lan­go (Dan 6, 10), o Jė­zus re­gu­lia­riai ben­drau­da­vo su Tė­vu ry­tais (Mk 1, 35).

Tik dėl to, kad šie žmo­nės sky­rė lai­ko ben­drau­ti su Die­vu, jie ta­po dva­sios mil­ži­nais. Kar­tais il­giau, kar­tais trum­piau, ta­čiau jie re­gu­lia­riai mel­dė­si ir mo­kė­si.

Skai­ty­da­mi žmo­nių, ku­riuos Die­vas nau­do­jo, biog­ra­fi­jas, tik­rai pa­ste­bė­si­me vie­ną ben­drą mo­ty­vą - vi­si jie mel­dė­si ir stu­di­ja­vo Žo­dį, kad to­bu­lė­tų, vi­si de­gan­čia šir­di­mi ieš­ko­jo Die­vo. Apie juos pa­ra­šy­ta: Kaip el­nė gei­džia upe­lio van­dens, taip ma­no sie­la gei­džia Ta­vęs, o Die­ve! (Ps 42, 1). Dic­kas Eastma­nas sa­vo kny­go­je „Ne­leng­vas ke­lias" ra­šo apie mal­di­nin­ką Džo­ną Hai­dą, ku­ris dau­gy­bę va­lan­dų lie­da­vo sa­vo šir­dį Die­vui už­ta­ri­mo mal­do­se. Sa­mu­e­lis Rut­her­for­das kel­da­vo­si mels­tis 3 val. nak­ties. Ško­tas Džo­nas Vel­čas daž­nai sa­ky­da­vo, kad die­na blo­ga, jei jis ne­pa­ben­dra­vo su Die­vu še­šias ar aš­tuo­nias va­lan­das...

To­kios is­to­ri­jos gąs­di­na ir pri­bloš­kia ma­ne, kaip ko­vo­jan­tį pas­to­rių. Aš sa­vęs klau­siu: „Ar vi­sa veik­la, ku­ri XX a. Ame­ri­ko­je rei­ka­lau­ja ma­no lai­ko ir dė­me­sio, iš­ties yra bū­ti­na? O gal, užuot sto­vė­jęs prieš de­gan­tį krū­mą, aš rū­pi­nuo­si, kad bū­tų nu­pjau­ta ve­ja? Rei­kia gy­ve­ni­me su­si­dė­lio­ti pri­ori­te­tus ir vie­nas pa­grin­di­nių tu­rė­tų bū­ti ben­dra­vi­mas su Die­vu iš šir­dies į šir­dį. Ma­nau, mes sto­ko­ja­me dva­si­nės ga­lios ne dėl to, kad mums trūk­tų ko­kios kny­gos, mo­ky­mo ar ra­gi­ni­mų, bet to­dėl, kad ap­lei­do­me bū­tent šią sri­tį, kad lai­kas, skir­tas Die­vui, nė­ra pri­ori­te­tas.

An­tra, ne lai­ko, pra­leis­to su Die­vu, kie­kis le­mia dva­sin­gu­mą, ta­čiau vis tik reik­tų iš­lai­ky­ti ba­lan­są. Mar­ty­nas Liu­te­ris sa­ky­da­vo: „Šian­dien tu­riu pa­da­ry­ti tiek daug dar­bų, to­dėl pir­mą­sias tris va­lan­das skir­siu mal­dai, nes ki­tu at­ve­ju lai­mės vel­nias". Ne­ži­nau, ar to­kios is­to­ri­jos yra tik pa­moks­li­nin­kų iliust­ra­ci­jos, ar aš esu vi­siš­kai kū­niš­kas, ta­čiau min­tis apie tris ar dau­giau va­lan­dų mal­dos kas­ryt ma­ne iš­mu­ša iš vė­žių. Vis­gi tu­riu sa­vęs pa­klaus­ti: kiek lai­ko aš ski­riu mal­dai, as­me­ni­nėms Raš­to stu­di­joms ir ben­dra­vi­mui?

Kas­dien dvi­de­šimt mi­nu­čių skir­da­mi mal­dai ir Bib­li­jos skai­ty­mui, bet pra­dė­ję gal­vo­ti, kad to pa­kan­ka, ga­li­me pa­tek­ti į duo­bę. Jė­zus, prieš pa­si­rink­da­mas dvy­li­ka mo­ki­nių, mel­dė­si vi­są nak­tį.

Vis tik pir­mo­je vie­to­je tu­rė­tų bū­ti ben­dra­vi­mas su Die­vu, ta­čiau ne žo­džių gau­sa pa­trau­kia Vieš­pa­ties dė­me­sį. Daž­nai aš mel­džiuo­si ką nors da­ry­da­mas: vo­nio­je, ei­da­mas pa­si­vaikš­čio­ti ar vai­ruo­da­mas. Aš ti­kiu, kad to­kios mal­dos yra taip pat svar­bios, karš­tos ir efek­ty­vios, kaip ir mal­da su­dė­jus ran­kas, už­mer­kus akis ir klū­pant ant ke­lių. 

Tre­čia, Bib­li­ja ne­nu­ro­do, kaip mes tu­rė­tu­me leis­ti lai­ką su Die­vu. Kiek­vie­nas da­ro vis ki­taip, ta­čiau vėl­gi tarp su­pla­nuo­to ir spon­ta­niš­ko gar­bi­ni­mo tu­ri bū­ti ba­lan­sas. Esu su­ti­kęs žmo­nių, ku­rie šai­pė­si iš be­si­lai­kan­čių dis­cip­li­nos, ku­rie kas ry­tą ke­lia­si tuo pa­čiu me­tu ir mel­džia­si. Esu su­ti­kęs ir to­kių, ku­rie juo­kė­si iš tų, ku­rie vi­sa­da „pa­si­krau­da­vo" ben­drau­da­mi su Vieš­pa­čiu pra­bė­go­mis.

Tik­rai drau­gys­tei su Die­vu rei­ka­lin­ga ir vie­na, ir ki­ta. Ar ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti drau­gys­tę, kai du as­me­nys ben­drau­ja tik 15 min. ry­te, nuo 6:45 iki 7:00 val., kai sa­ko­te: „Sėsk, ma­no drau­ge, da­bar aš no­riu tau kai ką pa­sa­ky­ti ir pa­pra­šy­ti ta­vęs ma­ne pa­lai­min­ti". Ne­ti­kiu, kad Vieš­pa­čiui pa­tin­ka ir to­kie GIDP (GIDP = gar­bin­ti, iš­pa­žin­ti, dė­ko­ti, pra­šy­ti) var­to­to­jai. Įsi­vaiz­duo­ju, kaip kas nors at­ei­na pas Vieš­pa­tį ir sa­ko: „Pa­gar­bi­nau Ta­ve 30 sek., o da­bar lai­kas iš­pa­žin­ti nuo­dė­mes". O kas, jei Vieš­pats stai­ga nu­griau­dė­tų: „Vai­ke, ge­riau pa­gar­bink ma­ne dar 30 sek., - pras­tai mie­go­jau". Kar­tais to­kius „grei­tus evan­ge­lis­ti­nius me­to­dus" pra­de­da­me tai­ky­ti ir ben­drau­da­mi su žmo­nė­mis, bet ta­da jie pa­si­jun­ta lyg žai­di­mo au­to­ma­tai...

Tuo pa­čiu su­pran­tu, kad jei elg­si­mės tik spon­ta­niš­kai ir vi­siš­kai nie­ko ne­pla­nuo­si­me, įsi­vy­raus ne­tvar­ka. Net jei mes to ir ne­no­ri­me, pla­nuo­ti rei­kia. Tam tik­ri Bib­li­jos stu­di­jų, Raš­to ei­lu­čių įsi­mi­ni­mo ir mal­dos mo­de­liai yra tar­si in­ka­ras, ku­ris iš­lai­ko ma­no ti­kė­ji­mo lai­vą uos­te, bet su­tei­kia ir pa­kan­ka­mai erd­vės ju­dė­ti pa­klūs­tant Dva­sios dvelks­mui.     

Ket­vir­ta, dva­si­nis gy­ve­ni­mas - tai ir Bib­li­jos skai­ty­mas, mal­da, Raš­to ei­lu­čių įsi­mi­ni­mas, šlo­vi­ni­mas ir gar­bi­ni­mas, nors ne­bū­ti­nai to­kia tvar­ka ar tuo pa­čiu me­tu kiek­vie­ną die­ną. Joks ti­kin­ty­sis ne­ga­li abe­jo­ti Die­vo žo­džio iš­sau­go­ji­mo šir­dy­je svar­ba: Kris­taus žo­dis te­gul tarps­ta ju­my­se. Mo­ky­ki­te ir įspė­ki­te vie­ni ki­tus vi­so­ke­rio­pa iš­min­ti­mi, su dė­kin­ga šir­di­mi gie­do­ki­te Vieš­pa­čiui psal­mes, him­nus ir dva­si­nes gies­mes (Kol 3, 16). Ne­ga­li bū­ti jo­kių gin­čų dėl to, kad tu­ri­me skir­ti lai­ką mal­dai: Be pa­lio­vos mels­ki­tės! (1 Tes 5, 17) ar stu­di­juo­ti Bib­li­ją: Uo­liai sten­kis pa­si­ro­dy­ti Die­vui tin­ka­mu dar­bi­nin­ku, ne­tu­rin­čiu ko gė­dy­tis, tiks­liai per­tei­kian­čiu tie­sos žo­dį (2 Tim 2, 15). Vi­sa tai aki­vaiz­du. Tik ne­su tik­ras, ar iš­ties rei­kia tai da­ry­ti kas die­ną taip pat, tuo pa­čiu me­tu... Ži­no­ma, iš­min­tin­ga skir­ti tam lai­ko, ta­čiau, jei dva­si­nės pra­ty­bos tam­pa kas­die­niu dar­bu, iš­ky­la pa­vo­jus, kad da­ro­me tai ne iš mei­lės, o tie­siog lai­ky­da­mie­si įsta­ty­mo. Šlo­vi­ni­mas tu­ri kil­ti iš šir­dies, ta­čiau šis pro­ce­sas tu­ri bū­ti su­pla­nuo­tas, ap­gal­vo­tas ir nuo­sek­lus.

Su­trau­kant pan­čius

Kiek­vie­nam tar­nau­jan­čiam daž­nai trūks­ta lai­ko. Pa­si­da­lin­siu tuo, kas pa­dė­jo man ras­ti pa­si­ten­ki­ni­mą ir džiaugs­mą ben­drau­jant su Vieš­pa­čiu.

Pra­dė­ki­me nuo mal­dos. Kar­tais vie­nas ar su ki­tais mal­do­je pra­leis­da­vau ke­le­tą va­lan­dų, nors, pri­si­pa­žin­siu, man sun­ku taip il­gai klū­pė­ti. Mal­da ga­li at­gai­vin­ti ir bū­ti efek­ty­vi ne tik ta­da, kai mel­džia­mės už­si­da­rę kam­ba­rė­ly­je, bet ir ki­tur. Man pa­tin­ka mels­tis vaikš­čio­jant. Tuo­met man at­ei­na to­kios min­tys, ku­rios nie­ka­da ne­ap­lan­ko ma­nęs už­da­ra­me kam­ba­rė­ly­je. Man pa­tin­ka to­kia ben­dra­vi­mo su Juo ke­ly­je ko­ky­bė.   

Be to, vaikš­ti­nė­da­mas aš su­tin­ku žmo­nių. Jei rei­kia, aš nu­sto­ju mels­tis ir to­kių per­trau­kų me­tu ga­liu pa­liu­dy­ti. Taip pat ga­liu mels­tis už žmo­nes, ku­riuos su­si­tin­ku pa­ke­liui, už tuos, ku­rie gy­ve­na na­muo­se, gat­vė­se ar dir­ba to­se vie­to­se, pro ku­rias aš pra­ei­nu.   

Svar­bu skir­ti lai­ko ir me­di­ta­ci­jai. Ki­še­nė­je ar ran­ki­nė­je ne­šio­juo­si kor­te­les su Šven­to­jo Raš­to ei­lu­tė­mis, ku­rias mo­kau­si min­ti­nai. Aš ap­ta­riu jas su Vieš­pa­čiu ir, at­ro­do, Jis pa­de­da man mąs­ty­ti taip, kaip Jis. Daug kar­tų po to­kių mal­dų iš­si­spren­dė pro­ble­mos, šir­dy gi­mė pa­moks­lai, o pro­ce­sai pa­si­stū­mė­da­vo į prie­kį.

Iš­nau­do­ju ir tą ty­lų lai­ką, kai ten­ka sto­vė­ti ei­lė­se, vaikš­čio­ti iš vie­nos vie­tos į ki­tą, plau­ti in­dus ar ga­min­ti. Vi­sas šis, at­ro­dy­tų, be­ver­tis lai­kas ga­li tap­ti aki­mir­ko­mis, kai ga­li­me ben­drau­ti su Vieš­pa­čiu. Ko­dėl ne­iš­nau­do­ti to „ty­lio­jo" lai­ko šiam tiks­lui?

Bet ku­ris žmo­gus, pa­žįs­tan­tis Vieš­pa­tį, ži­no, kad mal­da yra bū­ti­na kaip gy­vy­bės elek­sy­ras, to­dėl svar­bu pla­nuo­ti ir il­ges­nes mal­das, ne­svar­bu, no­riu to ar ne. Pa­ste­bė­jau, kad su­pla­nuo­ti mels­tis il­ges­nį lai­ką man leng­viau su­si­ta­rus su ki­tu žmo­gu­mi...

Pa­pa­sa­ko­siu ir apie mal­dos gran­di­nę. Vie­na ge­riau­sių ma­no nau­do­ja­mų prie­mo­nių yra pa­pras­ta mal­da, nau­do­jant 3 ar 5 kor­te­les. Kiek­vie­ną pra­šy­mą už­ra­šau ant kor­te­lės ir pri­ski­riu jai vie­ną iš ke­lių ant­raš­čių: ne­ti­kin­tys, baž­ny­čios na­riai, šei­ma, as­me­ni­nis po­rei­kis, mi­si­jos, ša­lis ir pan. Kai vaikš­čio­da­mas, vai­ruo­da­mas ar pa­pras­čiau­siai bū­da­mas biu­re nu­spren­džiu pa­si­mels­ti, daž­nai iš­si­trau­kiu šias kor­te­les ir pa­si­mel­džiu. At­ėjus at­sa­ky­mams, už­ra­šau tai ir pa­de­du jas prie „At­sa­ky­tų mal­dų". Koks džiaugs­mas yra iš­si­trauk­ti tas kor­te­les ir per­žiū­rė­ti, ką Die­vas pa­da­rė.

Bib­li­jos stu­di­jos

Ant­ro­ji ne­pa­pras­tai svar­bi sri­tis yra Bib­li­jos skai­ty­mas ir stu­di­jos. Ne­ma­nau, kad esu la­bai dva­sin­gas, to­dėl nau­do­juo­si pa­gal­bi­nė­mis prie­mo­nė­mis. Yra daug įvai­rių kny­gų, pa­ta­rian­čių, kaip per me­tus per­skai­ty­ti Bib­li­ją, ar kas­die­nai skir­tų skai­ti­nių su įžy­mių žmo­nių min­ti­mis.

Ki­tas efek­ty­vus bū­das yra vi­są sa­vai­tę (kai kas siū­lo net mė­ne­sį) skai­ty­ti vie­ną iš­trau­ką. Esu skai­tęs po 6-8 sky­rius kas­dien vi­są sa­vai­tę - taip per me­tus pa­vyks­ta per­skai­ty­ti vi­są Nau­ją­jį Tes­ta­mentą bei pa­grin­di­nius pra­na­šus.

Ša­lia skai­ty­mo, svar­bu lai­ko skir­ti ir me­di­ta­ci­jai. Me­di­tuo­ti taip pat ga­li­ma vaikš­tant, vai­ruo­jant ar ki­to­se si­tu­a­ci­jo­se, bet tai ir­gi rei­kia pla­nuo­ti.

Ki­tos dis­cip­li­nos

Lai­kas, ku­rį skir­da­vau dva­si­nėms pra­ty­boms, bu­vo „sau­sas", kol aš ne­pra­dė­jau gie­do­ti. Taip kas­dien gie­dant įvai­rias gies­mes, ga­li­ma jų įsi­min­ti la­bai daug.

Mėgs­tu lan­ky­tis įra­šų bib­lio­te­ko­se, kur taip pat ran­du dva­si­nio mais­to. Įra­šų juk ga­liu klau­sy­tis vai­ruo­da­mas ar da­ry­da­mas ki­tus dar­bus. Tai pui­kus mai­ti­ni­mo­si ir pa­si­ruo­ši­mo tar­na­vi­mui pa­gal­bos šal­ti­nis.

Ne­pa­pras­tai pra­tur­ti­na ir įvai­rios kny­gos. Man pa­tin­ka skai­ty­ti biog­ra­fi­jas ir ki­tą dva­si­nę li­te­ra­tū­rą. Kar­tais kas­die­nių dva­si­nių pra­ty­bų me­tu skai­tau kny­gas apie mal­dą, pa­moks­la­vi­mą ar gar­bi­ni­mą - daž­niau­siai skai­tau po vie­ną sky­rių per die­ną.

Mąs­ty­ti apie Die­vą ir įvai­rius dva­si­nius da­ly­kus ga­li­ma net vaikš­ti­nė­jant po zo­o­lo­gi­jos so­dą, me­no ga­le­ri­ją, mu­zie­jų ar ko­kią ki­tą gra­žią vie­tą. Tai taip pat su­ža­di­na mū­sų dva­si­nę pri­gim­tį ir ga­li pa­ska­tin­ti šlo­vin­ti.

Ben­dra­vi­mas su Vieš­pa­čiu yra nuo­lat au­gan­ti ir ne­leng­va krikš­čio­nio tar­nys­tė, iš ku­rios ir su­si­de­da mū­sų gy­ve­ni­mas. Jei gy­ve­ni­mas at­ro­do be­pras­mis, daž­nai tai liu­di­ja, kad esa­me nu­to­lę nuo Die­vo. Ta­čiau jei dva­si­nis gy­ve­ni­mas, dva­si­nės pra­ty­bos mums yra pri­ori­te­tas, Vieš­pats su džiaugs­mu lai­mins ir ki­tas mū­sų gy­ve­ni­mo sfe­ras.


Iš http://www.ctlibrary.com/le/1983/fall/83l4081.html  
ver­tė As­ta Glins­kai­tė