Priedas

Tai kiek­vie­no tik­ro Kris­taus pa­se­kė­jo troš­ki­mas. Pau­liaus su­pra­ti­mu, pa­žin­ti Kris­tų nė­ra kaž­kas itin mis­tiš­ko, kaip įsi­vaiz­duo­ja daug žmo­nių. Pau­lius ne­troš­ko ypa­tin­go ar slap­to Kris­taus pa­ži­ni­mo, ne­pra­šė, kad Kris­tus jam į au­sį šnabž­dė­tų pa­slap­tis, bet no­rė­jo pa­žin­ti Jį to­kį, ko­kį Die­vas Jį ap­reiš­kė Šven­ta­ja­me Raš­te. Raš­tas sa­ko, kad jis te­troš­ko pa­žin­ti Jo pri­si­kė­li­mo jė­gą, ben­dra­vi­mą Jo ken­tė­ji­muo­se ir su­si­ta­pa­tin­ti su Jo mir­ti­mi...

Mes klys­ta­me, jei mąs­to­me apie ar­tu­mą su Kris­tu­mi kaip apie itin aukš­tą pa­slap­tin­go, jaus­mais grįs­to ben­dru­mo su die­vy­be laips­nį, lyg tai bū­tų kas dau­giau, nei ap­reikš­ta Šven­ta­ja­me Raš­te. To­kia idė­ja yra gnos­ti­kų ere­zi­jos šer­dis, ta­čiau su tik­rą­ja krikš­čio­ny­be tai ne­tu­ri nie­ko ben­dra...

Tad ką mes tu­ri­me ome­ny, kal­bė­da­mi apie ar­tu­mą su Kris­tu­mi? Kaip mums siek­ti to­kio Kris­taus pa­ži­ni­mo, apie ku­rį Laiš­ke fi­li­pie­čiams kal­ba apaš­ta­las Pau­lius? Šven­ta­ja­me Raš­te ga­li­ma ap­tik­ti ma­žiau­siai pen­kis tik­ro ar­tu­mo su Kris­tu­mi as­pek­tus.

Ar­tu­mas per ti­kė­ji­mą

At­kreip­ki­te dė­me­sį, kas įkve­pia Pau­liaus min­tis apie Kris­taus pa­ži­ni­mą, už­ra­šy­tas Laiš­ko fi­li­pie­čiams 3 sky­riu­je: jau kiek anks­čiau jis api­bū­di­no sa­vo gy­ve­ni­mą, su­mi­nė­da­mas vi­sus dva­si­nius pra­na­šu­mus, ku­riais jis džiau­gė­si bū­da­mas žy­dų fa­ri­zie­ju­mi (Fil 3, 4-6). Ta­čiau po to jis sa­ko, jog dėl Kris­taus vi­sų šių pri­va­lu­mų jis at­si­sa­kė: Bet tai, kas man bu­vo lai­mė­ji­mas, dėl Kris­taus pa­lai­kiau nuos­to­liu. O taip! Aš iš tik­rų­jų vi­sa lai­kau nuos­to­liu dėl Kris­taus Jė­zaus, ma­no Vieš­pa­ties, pa­ži­ni­mo di­dy­bės  (Fil 3, 7-8).

Bū­da­mas fa­ri­zie­ju­, Pau­lius sie­kė pel­ny­ti Die­vo pa­lan­ku­mą pa­klus­da­mas Įsta­ty­mui. Ta­čiau ga­liau­siai jis su­pra­to, kad Įsta­ty­mo nu­sta­ty­tų stan­dar­tų nie­ka­da ne­ga­lės įvyk­dy­ti. To­dėl jis at­si­sa­kė vi­sų sa­vo tei­su­mo dar­bų, lyg jie bū­tų pur­vi­ni skar­ma­lai (Iz 64, 6). Tai ne­reiš­kia, kad jis lio­vė­si da­ry­ti ge­rus dar­bus, ta­čiau jis ne­be­ti­kė­jo, kad tie dar­bai at­neš jam iš­gel­bė­ji­mą. Jis nu­krei­pė vi­są sa­vo ti­kė­ji­mą į Kris­tų, ir bu­vo ap­do­va­no­tas to­bu­lu Die­vo tei­su­mu.

Ši dok­tri­na ži­no­ma kaip iš­tei­si­ni­mo ti­kė­ji­mu dok­tri­na. Šven­ta­sis Raš­tas mo­ko, kad mir­da­mas ant kry­žiaus Kris­tus su­mo­kė­jo už mū­sų nuo­dė­mes, ir mums do­va­no­ja­mas pa­ties Kris­taus tei­su­mas. Ki­tu at­ve­ju, mes, nuo­dė­min­gi žmo­nės, ne­ga­lė­tu­me džiaug­tis ben­dra­vi­mu su šven­tu Die­vu.

Dar dau­giau, iš­tei­si­ni­mas ti­kė­ji­mu su­ku­ria pa­tį ar­ti­miau­sią, ko­kį tik ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, san­ty­kį tarp ti­kin­čio­jo ir jo Vieš­pa­ties, nes mums do­va­no­tas pa­ties Kris­taus tei­su­mas. Tai ne­iš­ar­do­ma dva­si­nė są­jun­ga. Štai ko­dėl apaš­ta­las daž­nai kal­bė­da­vo apie ti­kin­čiuo­sius, kaip apie tuos, ku­rie yra Kris­tu­je.

Ki­taip sa­kant, tik­ro­jo ar­tu­mo su Kris­tu­mi pa­grin­das yra ti­kė­ji­mas. Be ti­kė­ji­mo ne­įma­no­ma su Juo tu­rė­ti jo­kių san­ty­kių (Hbr 11, 1). Kaip sa­ko apaš­ta­las Pet­ras, nors ir ne­sa­me Jo ma­tę, mes my­li­me Jį ti­kė­ji­mu (1 Pt 1, 8).

Ar­tu­mas, ku­rį at­ve­ria šlo­vi­ni­mas

Pra­na­šo Ozė­jo kny­go­je Vieš­pats sa­ko: Aš no­riu gai­les­tin­gu­mo, o ne au­kos, ir Die­vo pa­ži­ni­mo la­biau, ne­gu de­gi­na­mų­jų au­kų (Oz 6, 6).

Ne­tu­rė­tu­me ma­ny­ti, jog šlo­vi­ni­mas yra vie­nas iš me­cha­niš­kų re­li­gi­nių ri­tu­a­lų, to­kių kaip au­kos, de­gi­na­mo­sios at­na­šos ar ki­tos ce­re­mo­ni­jos. Tu­ri­me su­pras­ti, kad tik­ras šlo­vi­ni­mas yra pa­grįs­tas tik­ru Die­vo pa­ži­ni­mu.

Jei no­ri­me, kad Die­vas gė­rė­tų­si mū­sų šlo­vi­ni­mu, pri­va­lo­me tei­sin­gai apie Jį mąs­ty­ti. Stab­mel­dys­tės es­mė yra ne­tei­sin­gi su­pra­ti­mai apie Die­vą. Ir prie­šin­gai, iš tik­rų­jų pa­žin­ti Kris­tų reiš­kia pa­žin­ti Jį to­kį, koks Jis yra ap­reikš­tas Bib­li­jo­je. Ki­taip sa­kant, tei­sin­gas mo­ky­mas, o ne li­tur­gi­ja ir  ri­tu­a­lai, yra tas lak­mu­so po­pie­rė­lis, pa­ro­dan­tis, ar mū­sų šlo­vi­ni­mas yra pri­im­ti­nas.

No­rint ar­ti­mai ben­drau­ti su Juo, tei­sin­gas su­pra­ti­mas apie Die­vą yra bū­ti­nas. Vi­si, no­rin­tys pa­žin­ti Vieš­pa­tį, tu­ri ži­no­ti, kaip Jis ap­reiš­kė sa­ve Šven­ta­ja­me Raš­te. Mes ne­tu­ri­me siek­ti ko­kio mis­ti­nio pa­ži­ni­mo, nes vis­kas, dėl ko ga­li­me ir tu­ri­me bū­ti tik­ri, yra ap­reikš­ta Šven­ta­ja­me Raš­te. To­dėl no­rin­tys pa­žin­ti tik­rą­jį Die­vą, tu­rė­tų nuo­dug­niai ty­ri­nė­ti Jo Žo­dį.

Ar­tu­mas per mal­dą

Pats Jė­zus mo­kė siek­ti ar­tu­mo su Die­vu per as­me­ni­nę mal­dą. Mal­do­je gar­bin­to­jas iš­lie­ja sa­vo šir­dį Die­vui. Jė­zus pa­brė­žė as­me­ni­nės mal­dos svar­bą: Kai mel­die­si, eik į sa­vo kam­ba­rė­lį ir, už­si­ra­ki­nęs du­ris, mels­kis sa­vo Tė­vui, ku­ris yra slap­to­je, o ta­vo Tė­vas, re­gin­tis slap­to­je, tau at­ly­gins vie­šai (Mt 6, 6).

Jė­zui ne­pa­ti­ko fa­ri­zie­jų įpro­čiai: jie daž­nai mels­da­vo­si vie­šu­mo­je, no­rė­da­mi pa­si­ro­dy­ti. Ta­čiau Jis ne­mo­kė, kad nie­ka­da ne­rei­kia mels­tis vie­šai - juk kar­tais Šven­ta­sis Raš­tas ra­gi­na mus su­si­vie­ny­ti, su­si­jung­ti ben­drai mal­dai. Ta­čiau tik­ras krikš­čio­nis, nuo­šir­džiai ieš­kan­tis ar­tu­mo su Die­vu, daž­niau­siai ir karš­čiau­siai mel­sis slap­to­je. Juk pats Die­vas yra tik­ra­sis mū­sų mal­dų klau­sy­to­jas. Ir jei mes su­pras­tu­me, ko­kia ne­su­vo­kia­ma pri­vi­le­gi­ja yra bū­ti pa­kvies­tam drą­siai ar­tė­ti prie Jo ma­lo­nės sos­to, mes tik­rai pra­leis­tu­me ten dau­giau lai­ko, at­ver­da­mi Jam sa­vo slap­čiau­sias min­tis, bai­mes, troš­ki­mus ir lie­da­mi mei­lės jam pri­si­pa­ži­ni­mus.

Ar­tu­mas per pa­klus­nu­mą

Jė­zus mo­ki­niams sa­kė: Jūs esa­te ma­no drau­gai, jei da­ro­te, ką jums įsa­kau (Jn 15, 14). Bū­tent pa­klus­nu­mą Jam Jė­zus iš­kė­lė kaip bū­ti­ną są­ly­gą, sie­kiant dva­si­nio ar­tu­mo.

Te nė vie­nas, ku­rio gy­ve­ni­me dau­giau ne­klus­nu­mo, o ne at­si­da­vi­mo Kris­tui, ne­drįs­ta teig­ti tu­rįs ar­ti­mą ry­šį su Juo. Tie, ku­rie at­si­sa­ko pa­klus­ti Kris­tui, kaip Vieš­pa­čiui, ne­ga­li teig­ti pa­žįs­tan­tys Jį kaip drau­gą. Šven­ta­sis Raš­tas at­vi­rai skel­bia, kad Jis yra vi­sa ko Vieš­pats (Apd 10, 36), to­dėl Jis tu­ri tei­sę rei­ka­lau­ti mū­sų at­si­da­vi­mo Jam, kaip Vieš­pa­čiui.

Iš tie­sų tie, ku­rie at­si­sa­ko pa­klus­ti Jam, yra Jo prie­šai, o ne ar­ti­mie­ji (Jok 4, 4). Štai ko­dėl ne­įma­no­ma pa­tir­ti tik­rą ar­tu­mą su Juo, ne­pa­si­da­vus Jo die­viš­kai val­džiai.

Tai pa­de­da ar­tu­mą su Kris­tu­mi su­vok­ti ne kaip kaž­ką la­bai mis­tiš­ko, bet api­brė­žia tai la­bai prak­tiš­kais ter­mi­nais.

Ar­tu­mas per kan­čią

Pri­si­min­ki­me Laiš­ko fi­li­pie­čiams 3 sky­riaus ei­lu­tes ir at­kreip­ki­me dė­me­sį, ko­kio ar­tu­mo su Kris­tu­mi ieš­ko­jo apaš­ta­las Pau­lius. O jis ra­šė: kad pa­žin­čiau Jį, Jo pri­si­kė­li­mo jė­gą ir ben­dra­vi­mą Jo ken­tė­ji­muo­se, su­aug­čiau su Jo mir­ti­mi...

Ži­no­ma, mes su­pran­ta­me, ko­dėl apaš­ta­las Pau­lius no­rė­jo pa­žin­ti Kris­taus pri­si­kė­li­mo jė­gą, ta­čiau ko­dėl Pau­lius troš­ko pa­žin­ti ir ben­drys­tę Kris­taus ken­tė­ji­muo­se, su­aug­ti su Jo mir­ti­mi?

Ga­li­me bū­ti tik­ri, kad apaš­ta­las Pau­lius ne­tu­rė­jo iš­kreip­to po­mė­gio skaus­mui ar kan­čioms, nes ki­to­je vie­to­je jis liu­di­jo, jog ne kar­tą yra mal­da­vęs Vieš­pa­tį iš­va­duo­ti jį nuo „šė­to­no pa­siun­ti­nio", ku­ris bu­vo jam lyg dyg­lys kū­ne (2 Kor 12, 7).

Tai pa­ty­ręs apaš­ta­las su­pra­to, kad net ir tuo­met, kai mums ten­ka kęs­ti įvai­rius sun­ku­mus, Die­vo ma­lo­nės mums pa­kan­ka. Dar dau­giau, Die­vo jė­ga tam­pa to­bu­la silp­nu­me (2 Kor 12, 9).

Iš tie­sų, tiems, ku­riuos Vieš­pats kvie­čia iš­tver­ti kan­čią, Die­vas duo­da ir tam tik­rą ma­lo­nės sai­ką. Pri­si­min­ki­me Kal­no pa­moks­lą, kur var­din­da­mas pa­lai­mi­ni­mus, apie ken­tė­ji­mus Jė­zus sa­ko: Pa­lai­min­ti, ku­rie per­se­kio­ja­mi  dėl tei­su­mo, nes jų yra dan­gaus ka­ra­lys­tė. Pa­lai­min­ti jūs, kai dėl ma­nęs jus šmei­žia ir per­se­kio­ja bei me­luo­da­mi vi­saip pik­tžo­džiau­ja. Bū­ki­te links­mi ir džiū­gau­ki­te, nes di­de­lis jū­sų at­ly­gis dan­gu­je. Juk ly­giai taip per­se­kio­jo ir iki jū­sų bu­vu­sius pra­na­šus (Mt 5, 10-12).

Tie, ku­rie ken­čia dėl Kris­taus, pa­ti­ria ir ypa­tin­gą pa­lai­mą. Trokš­tan­tys pa­tir­ti tik­rą ar­tu­mą su Juo, tu­ri no­rė­ti ir iš­kęs­ti tai, ką te­ko iš­kęs­ti Jam.

Na o da­bar su­dė­ki­me vi­sas dė­lio­nės da­lis, kad pa­ma­ty­tu­me vi­są pa­veiks­lą: tik­rą­jį ar­tu­mą su Kris­tu­mi pa­ti­ria­me iš­gy­ven­da­mi kan­čią, pa­klus­da­mi Jam, mels­da­mie­si, gi­lin­da­mie­si į Die­vo žo­dį ir gy­ven­da­mi ti­kė­ji­mu.

Čia ne­kal­ba­ma apie jau pa­žen­gu­sių krikš­čio­nių pa­siek­tus, iš­siug­dy­tus įgū­džius. Tai yra pa­tys  ele­men­ta­riau­si krikš­čio­niš­ko gy­ve­ni­mo da­ly­kai, pa­brė­žian­tys, kad ar­tu­mas su Kris­tu­mi nė­ra mis­tiš­ka pa­slap­tis. Ar­tu­mas su Kris­tu­mi yra mū­sų gy­ve­ni­mo Kris­tu­je es­mė ir ga­lu­ti­nis tiks­las, ku­riam mes ir esa­me su­kur­ti - gar­bin­ti Die­vą ir am­ži­nai Juo džiaug­tis.


Iš www.bib­lebb.com
ver­tė Jurga Domarkaitė


Nuotr. D. Warner