2011-10-10
Tenka sutikti ne vieną nelaimingą žmogų. Jie skundžiasi slegiančiu vienišumu, alinančiomis ligomis, buities skurdumu, jaučiasi nereikalingi. Taip dažniau atvirauja pagyvenusio amžiaus žmonės. Jaunesni irgi turėtų kuo pasiskųsti, tačiau tai daro retai, nes nenori pasirodyti silpni, neįstengiantys susitvarkyti su sunkumais, tačiau dėl to, žinoma, laimės jiems nepadaugėja. Įmanoma dėtis laimingam, tačiau iš tikrųjų tas „laimingo" gyvenimo būdas tėra viso labo visiškai nelaimingos širdies priedanga, kaukė. Tai, manyčiau, labiau būdinga jaunesnei kartai, kuriai tikro gyvenimo skonį ir spalvas suteikia „tūsai" ir panašūs dalykai. Tačiau ne tik jaunuoliai, bet ir apskritai nemažai žmonių blaškosi gyvenime, neįstengia rasti ramybės savo sielai ir dėlto kenčia. Šiame straipsnyje norėčiau pasidalinti keletu minčių, kurios galbūt kažkam padės patirti daugiau ramybės.
Kančios diagnozė - pamestas tikslas
Žmogus linkęs manyti, kad jo kančios ir problemų priežastis yra vien nepalankios aplinkybės: pensija per maža, vyras paliko, vaikai nuvylė ir pan. Tokios aplinkybės iš tikrųjų nemalonios ir skaudina, tačiau, išdrįsčiau teigti, jog esama gilesnės kančios priežasties. Žmogus - unikalus Dievo kūrinys. Jam nepakanka tiesiog būti: valgyti, gerti, žvelgti pro langą, žiūrėti televizorių, nueiti į parduotuvę. Jis - mąstanti būtybė, gebanti kontempliuoti savo buvimą pasaulyje. Vegetuojantis buvimas, apatiškas, pasyvus, nuobodus gyvenimo dienų stūmimas žmogaus netenkina. Beprasmis egzistavimas jį varo iš proto, sukelia skausmingą neviltį. Neatrasdamas dėl ko prasmingai būti, žmogus panyra į sekinančią beprasmybės kančią. O juk jis sukurtas pagal Dievo atvaizdą, savo prigimtyje turi giliai įrėžtą bruožą kurti, veikti, dalintis sugebėjimais, džiuginti kitus. Štai Zacharijui angelas pranašauja, jog jam gimsiantis sūnus bus džiaugsmu ne tik jam, bet ir daugeliui (Lk 1,14). Jėzus mokė, kad vienintelis būdas šakelei (t.y. Kristaus sekėjui) išlikti - tai nešti vaisių (Jn 15, 2); apaštalas Paulius tvirtina, jog esame sukurti atlikti iš anksto Dievo mums numatytus gerus darbus (Ef 2,10). Taigi kaip karvė dalinasi pienu, višta - kiaušiniais, saulė - šviesa ir žemė - derlingumu, taip ir žmogus sukurtas dalintis jam suteiktomis dovanomis. Ir tik dalindamasis jomis atras gyvenimo harmoniją. Raktas į laimingą gyvenimą - gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų, mylėti savo artimą kaip save patį (Mt 19,19).
Kai nesuvokiamas ar pametamas gyvenimo tikslas praturtinti kitus ir apsiribojama vien rūpesčiu savimi pačiu - sielos chaosas užprogramuotas: labai greitai prisistatys tokie neprašyti „sveteliai", kaip neviltis, vienišumas, apatija, depresija, savigaila, nuobodulys, beprasmybė, pyktis ir kiti. Neturėdami tikslo ir kryptingos veiklos, pasidovanojame sau daug laisvo laiko, kuris, deja, dažniausiai neišeina į gera. Negalime nė akimirkos būti nieko nemąstydami, pačios įvairiausios mintys nepaliaujamai zuja mūsų galvose. Ir kai protas nėra „įdarbintas" prasmingai veiklai, jame ima „veistis" įvairių gyvenimą apsunkinančių minčių, kurios it voratinklis apraizgo ir įkalina žmogų baimėje, įtarume, aistrose, kartėlyje. Egocentriškas užsidarymas žmogui galiausiai sukelia beprasmybės jauseną, o sykiu ir vidinę kančią. Psichiatras Viktoras Franklis žmogaus išgyvenamą beprasmybę vadina egzistenciniu vakuumu ir teigia, jog jis dažniausiai pasireiškia nuobodulio būsena.[1] Nesuvokdamas dėl ko jis esąs, kokia jo egzistavimo prasmė, žmogus panyra į slogų, kankinantį nuobodulį, iš kurio, žinoma, nori žūtbūt išsivaduoti. Ir štai čia tiktų pasakymas: „Viena bėda - ne bėda". Iš šitos kankinančios būsenos žmogus bando gelbėtis negelbstinčiomis priemonėmis, pavyzdžiui, svaigalais ar net savižudybe. V. Franklis įvardina dar keletą būdų, kuriais žmonės bando ištrūkti iš vidinės beprasmybės gniaužtų:
„Yra įvairių kaukių, apgaulingų išorių, kuriomis dangstomas egzistencinis vakuumas. Kartais žlugdomą prasmės siekimą kompensuoja noras valdyti, net primityviausia noro valdyti forma - pinigų geismas. Kitais atvejais žlugdomą prasmės siekimą išstumia malonumų troškulys. Kaip tik todėl egzistencinė frustracija dažnai kompensuojama seksualumu. Pastebėta, jog seksualinis libido įsišėlsta egzistenciniame vakuume."[2]
Taigi žmogus susikaupusius beprasmybės debesis gali mėginti sklaidyti net tenkindamas savo kūniškas aistras. Ar tik ne egzistencinis vakuumas buvo ir Sodomos ištvirkimo priežastis: „Tavo sesers Sodomos ir jos dukterų nusikaltimas buvo išdidumas, perteklius ir dykinėjimas" (Ez 16, 49)?
Pasak A. Schopenhauerio, žmonijai lemta svyruoti tarp dviejų kraštutinumų: nuobodulio ir kančios. Vieni žmonės nepatiria didelių sukrėtimų, bet, būdami susikoncentravę tik į save, pameta iš akių tikrąją gyvenimo prasmę, įklimpsta nuoboduly ir jame kenčia. Kiti kenčia dėl patiriamų didžiulių sielvartų, kurie užtemdo gyvenimo prasmę. Ir vienų, ir kitų egzistenciją gali įprasminti kilnus tikslas ir gyvenimas vardan jo. Itin svarbu teisingai suformuluoti gyvenimo klausimą: turėtume klausti, ne „Ko, gyvenime, galėčiau laukti iš tavęs?", bet „Ką, gyvenime, galėčiau duoti tau?". Deja, dažniau užduodame pirmąjį klausimą, o nesulaukę ko tikėjomės, pasiduodame apatijai. Tačiau reikia išdrįsti paklausti kitaip. V. Franklis, antrojo pasaulinio karo metu ištvėręs nacių koncentracijos stovyklų siaubus, prisimena du kalinius, kurie ketino nusižudyti ir kuriuos pavyko atkalbėti nuo tokio žingsnio:
„Du vyrai kalbėdamiesi prasitarė apie ketinimą nusižudyti. Abu jau minėtais tipiškais žodžiais pareiškė „neturį daugiau ko laukti iš gyvenimo". Jiems abiems reikėjo parodyti, kad, priešingai, gyvenimas kažko laukia iš jų, kad kažkas ateityje jų laukia. Išties paaiškėjo, kad vieno jų laukė žmogus - neapsakomai mylimas vaikas laukė užsienyje savo tėvo. Kito „laukė" ne žmogus, o darbas! Šis vyriškis buvo mokslininkas, leidęs knygų seriją, kuri dar nebuvo baigta, kuri laukė tęsinio. Niekas negalėjo jo pakeisti, atstoti šiame darbe."[3]
Ar tu turi gyvenimo tikslą?
Tikslas - kito žmogaus gerovė
Klausimas apie gyvenimo tikslą gali mus sutrikdyti, priversti susimąstyti. Ir vis dėlto geriau turėti atsakymą į šį klausimą. O atsakymo ieškoti turbūt geriausia pas Tą, kuris mus sukūrė ir žino, kokiam tikslui sukūrė. Patys sau galime prisigalvoti įvairiausių tikslų, tačiau ką sako Kūrėjas? Pažvelkime į keturis žmones, tarp jų ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jie minimi pirmuose dviejuose Laiško filipiečiams skyriuose. Koks buvo jų tikslas ir kaip jie jo siekė? Pradėkime nuo mūsų Mokytojo:
„[...] žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (Fil 2, 4-8).
Apaštalas Kristaus pavyzdžiu moko siekti kitų žmonių naudos. Jėzui labiau rūpėjo kiti žmonės nei Jis pats, dėl jų Jis nusivilko dievišką šlovę, dėl jų atidavė savo gyvybę ant kryžiaus. Jėzus turėjo aiškų buvimo žemėje tikslą - atpirkti žmoniją. Tarnaudamas žmonijos labui, Jis kartu tarnavo ir Tėvui, vykdė Jo valią.
Apaštalas Paulius taip pat sekė Mokytojo pėdomis:
„Man gyvenimas - tai Kristus, o mirtis - tai laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums. Taip įsitikinęs, aš žinau, jog liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui" (Fil 1, 21-25).
Pauliaus žemiško gyvenimo tikslas buvo Kristus. Apaštalas gyveno dėl Jo - t.y. dėl bažnyčios, dėl įtikėjusiųjų, brolių ir seserų dvasinės gerovės.
Kitas pavyzdys - Timotiejus:
„Aš turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad būčiau paguostas, sužinojęs, kaip jums sekasi. Mat aš neturiu nė vieno kito tokio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi. Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos. O apie jo ištikimybę jūs žinote, nes skelbiant Evangeliją jis man tarnavo kaip sūnus tėvui" (Fil 2,19-22).
Ir čia matome, kaip apaštalas susieja mūsų siekį ieškoti Jėzaus su rūpinimusi kitais žmonėmis. Timotiejus nebuvo susikoncentravęs į savo asmeninį gyvenimą, jo tikslas buvo rūpintis Evangelijos mokslo sklaida žmonėse. O savo naudos ieškojimas trukdo tarnauti Kristui, rūpintis kitais.
Na, ir galiausiai dar vienas Pauliaus bendradarbis - Epafroditas:
„Aš dar nusprendžiau siųsti pas jus Epafroditą, mano brolį, bendradarbį ir kovų draugą, o jūsų pasiuntinį ir pagalbininką mano reikmėse. Jis labai jūsų išsiilgo ir sielojosi, kad jūs išgirdote apie jo ligą. Tikrai jis sirgo ir buvo arti mirties, tačiau Dievas jo pasigailėjo, ir ne vien tik jo, bet ir manęs, kad manęs neužgriūtų sielvartas po sielvarto. Taigi aš jį skubiai siunčiu, kad, jį pamatę, pradžiugtumėte ir aš taip pat neliūdėčiau. Tad priimkite jį Viešpatyje su tikru džiaugsmu ir gerbkite tokius žmones, nes dėl Kristaus darbo jis buvo atsidūręs prie mirties, nebrangindamas savo gyvybės, kad užpildytų spragą jūsų patarnavime man" (Fil 2, 25-30).
Epafroditas pasiaukodamas talkino Pauliui jo tarnystėje žmonėms, ir tai apaštalas vadina darbu dėl Kristaus.
Apibendrinant šias iliustracijas, galima pasakyti, kad pirmas ir svarbiausias mūsų tikslas turėtų būti gyvenimas dėl Kristaus, o gyvenimas Jam visada bus išreikštas gyvenimu dėl kitų žmonių: „[...] kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte" (Mt 25, 40). Kiekvieną kartą tarnaudami artimui, tarnaujame ir Kristui. O tarnaudami Kristui, gyvename patį prasmingiausią gyvenimą.
Nusileiskime į kasdienybę
„Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams" (Gal 6,10).
Gyvenime esame apsupti kitų žmonių, ir Šventasis Raštas mus moko daryti jiems gera. Tai reiškia, jog galimybių ir progų geriems darbams yra daugiau negu pakanka. Kai kuriems darbams reikalingas Dievo pašaukimas, bet daugumos kitų galime imtis tiesiog spontaniškai, aptikdami poreikį, ilgai neklausinėjant Dievo, kokia Jo valia. Meilė, gyvenanti mumyse, tiesiog pakužda, kur galėtume pridėti savo širdį, rankas, žodį. Ne kartą yra tekę girdėti žmones sakant, jog jie nežinantys, kam ir kuo galėtų būti naudingi. Manyčiau, tereikėtų atidžiau apsidairyti aplinkui ir pamatysime daug skausmo, galybę poreikių - juk vis dar gyvename piktojo pavergtame pasaulyje, ne Dievo karalystėje. Kažkam galime tarti švelnų žodį, už kažką melstis, kažkam galime padėti prižiūrėti vaikus, kažkam galime numegzti vilnones kojines (pamenu, kaip viena sesuo numezgė mums gimusiai mažylei kojinytes - buvo be galo malonu jas gauti), galime aplankyti sergantįjį, į namų grupelę atsinešti dar nespėjusį atvėsti obuolių pyragą, vienai gyvenančiai senyvai sesei ar kaimynei sutaisyti varvantį čiaupą. Galimų gerų darbų sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės - paminėjau tik mažą kruopelytę jų, buitinių, kasdienių, elementarių, nes kaip tik jie neretai ir pasimiršta. Mąstome apie kažką labai didingo neapibrėžtoje ateityje, o užmirštame, kad tiek mes, tiek šalia esantys žmonės gyvename čia ir dabar. Čia ir dabar alkstama vilties, užuojautos, pagalbos, tiesos žodžių ir darbų. Tad kol turime laiko, darykime gera dabar.
Vietoj pabaigos - vienas neišgalvotas gyvenimiškas epizodas. Gyvena ji mažame, kukliame butelyje viena. Vyro jau seniai nebėra, vaikai užauginti, sukūrę savo šeimas. Savijauta ne kokia - ausyse spengia nuo tylos, vieniša, liūdna, nyku. Supa keturios sienos, vienas kitas baldelis ir spiečius permainingų minčių... „Jokio pasimėgimo gyvenimu, jokios prasmės", - liūdnai konstatuoja. Bet štai pakviečia kaimynę pasivaikščioti. Vaikšto, šnekučiuojasi, viena kitai išsipasakoja. Artėjant prie namų, pakviečia kaimynę arbatos. Gurkšnoja arbatą, kalbasi apie Dievą. Išlydėjus bičiulę, laikrodis rodo aštuntą vakaro. Kūne jaučiamas nuovargis, tačiau jis netrikdo, atvirkščiai, džiugina, juk diena praleista su žmogumi, žmogui. Galva šviesi, širdis rami, rytinės nykumos tarsi nebūta!
[1] Viktor E. Frankl, Žmogus ieško prasmės, Vilnius, Katalikų pasaulis, 1997, p. 100
[2] Ten pat, p. 101
[3] Ten pat, p. 78-79
