Priedas

Agėjo pranašystė pasakoja apie tai, kaip Dievas laimina. Kelis kartus šiuose dviejuose skyriuose Dievas ragina: Apsvarstykite savo kelius! (Ag 1, 5.7), Stebėkite, kas vyko (Ag 2, 15.18). Nėra paprasta laikytis šio įsakymo, ypač mūsų moderniais laikais, kai dažnai autoritetu laikoma subjektyvi nuomonė ar emocijos.

Užuot paklausęs: „Kokia šios problemos esmė?", žurnalistas klausia: „Ką jūs apie tai manote?" Tačiau Dievas ragina mus lavinti savo protą - mąstyti, analizuoti, interpretuoti realybę Dievo apreiškimo ir Jo sandoros su mumis šviesoje. Tik mąstydami taip, kaip mąsto Dievas, mes būsime palaiminti.

Taigi, Dievas mums sako: Apsvarstykite savo kelius!

Atgailauti reiškia atsisakyti savo minčių bei kelių ir pradėti mąstyti taip, kaip mąsto Dievas, vertinti tai, ką vertina ir brangina Jis. Jei norime taip mąstyti, turime žvelgti į Raštą, kur Sandoros Viešpats moko savo žmones gyventi. Jei paklusime Dievo iškeltoms sąlygoms, būsime palaiminti, jei nepaklusime, palaiminimo nematysime...

Tai Dievo valia, kad žmonės mąstytų taip, kaip Jis, ir būtų palaiminti. Tačiau Izraelis atsisakė to, todėl jie ir buvo ištremti pradžioje į Asiriją, o galiausiai į Babiloną. Tačiau stebina, kad Viešpaties malonė Izraeliui čia nesibaigė. Dievui iniciavus, karalius Kiras leido žydų tautos likučiui grįžti į Jeruzalę, kur 538 m. pr. Kr. jie atstatė aukurą, aukojo aukas ir paklojo šventyklos pamatus.

Kai tik Dievo žmonės atsigręždavo į Jį paklusdami ir atnaujindami sandorą su Juo, prieš juos sukildavo priešai. Pranašas Ezra (4, 1-5) pasakoja mums, kaip tremtiniai pradėjo atstatinėti šventyklą. Kaip izraelitai reagavo į šį iššūkį? Gaila, bet 536 m. pr. Kr. jie pasidavė ir nusprendė palaukti geresnių laikų, kai niekas nesipriešins, kai nebus jokios opozicijos. Taip šventyklos griuvėsiai gulėjo dar 16 metų, kol antraisiais persų karaliaus Darijaus Didžiojo valdymo metais Dievas pakėlė pranašus Agėją ir Zachariją. 520 m. pr. Kr. rugpjūčio 29 d. pranašas Agėjas perdavė žmonėms Dievo žodį, raginusį atstatyti šventyklą.

Nors mes galime apleisti Dievą ir atsitraukti, mūsų Dievas niekada mūsų nepaliks. Kaip Adomui nusidėjus, Dievas ieškojo jo, taip Jis ieško ir neklusnios, užsispyrusios savo tautos. Taip Jis ir šiandien ieško tų, kurie nuklydo iš Jo kelio, atitolo nuo Jo minčių. Jėzus juk atėjo ieškoti ir gelbėti pražuvusiųjų. Jei jūs klaidžiojate, turite suprasti, kad laikydamasis savo sandoros ir būdamas maloningas Dievas ieško jūsų.

Sandoros Viešpats

Pranašas Agėjas kalbėjo Kareivijų Viešpaties vardu. Savo trumpoje pranašystėje Agėjas šį terminą pavartoja net 14 kartų. Taip jis patvirtina, kad Dievas nėra mažas Dievas. Mes esame linkę perdėti, padidinti savo problemas, o Viešpatį dažnai sumenkiname. Jei Dievas yra mažas, mes išsigąstame. Tačiau pranašas ištaiso šią klaidą, vėl ir vėl kalbėdamas Kareivijų Viešpaties vardu: Taip sako Kareivijų Viešpats: ‘Žmonės kalba, kad dar neatėjo laikas atstatyti Viešpaties namus'. <...> Todėl dabar taip sako Kareivijų Viešpats: ‘Apsvarstykite savo kelius! (Ag 1, 2.5.7).

Kas yra Kareivijų Vieš-pats? Jis yra Dvasių valdovas, dangaus ir žemės armijų kapitonas. Jo beribė antgamtinė jėga gali nugalėti bet kokį priešą, sukilusį prieš Jį ar Jo žmones. Jis yra Karvedys, nugalėjęs faraoną ir jo armiją (Iš 15, 3-4), ir Viešpaties pulkų Vadas (Joz 5, 13-15).

Kai izraelitai nusidėdavo, jie pralaimėdavo (Joz 7), bet kai Dievo žmonės būdavo ištikimi Jo sandorai, sutikdavo su Jo mintimis ir vaikščiodavo Jo keliais, Viešpats suteikdavo jiems pergalę. Karaliaus Ezekijo ir pranašo Izaijo dienomis, vienas angelas įveikė 185 tūkstančius Sanheribo karių (2 Kar 19, 35).

Kai mokiniam plaukiant su Jėzumi Galilėjos ežere kilo audra, jie išsigando, galvodami, kad tuoj ims skęsti (Mt 8, 23-27). Jie nesuvokė, kad su jais yra Kareivijų Viešpats. Tačiau, kai Jėzus nutildė audrą, mokiniai liko be žado - jie klausė: Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso? (Mt 8, 27).

Kai Kareivijų Viešpats kovoja už mus, pergalė - garantuota! Kareivijų Viešpats gali įveikti bet kokį pasipriešinimą ir įgyvendinti savo amžinuosius tikslus. Tai Jis norėjo atstatyti šventyklą, kad Jo žmonės galėtų Jį garbinti, kad Jis galėtų gyventi tarp jų, juos saugoti, nukreipti ir jiems vadovauti. Jis norėjo, kad aukuras būtų atstatytas, kad žmonių nuodėmės būtų atleistos. Jokia tauta ir jokie žmonės negali sugriauti Dievo planų. Tik Jo žmonių netikėjimas gali laikinai juos pristabdyti.

Mūsų Dievas yra Kareivijų Viešpats, kuris drebina dangų ir žemę, supurto tautas ir sužlugdo visus savo priešus. Jis išverčia iš sostų valdovus, sustabdo priešų karietas... Jis pasodina karalius ir juos nuverčia, nes Jis yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats.

Dievo žmonės, raginu jus mąstyti Dievo mintimis! Apmąstykite Dievo kelius! Mąstykite apie Jo sandorą ir Jo planus jūsų gyvenimui. Teisingai mąstykite apie beribę Kareivijų Viešpaties jėgą, veikiančią jūsų išgelbėjimui. Nesumenkinkime Dievo, bet pasistenkime suvokti, koks Jis didis, ir problemos mūsų nebegąsdins. Nebijokite jūs, mažatikiai!

Apkaltinimas

Per pranašą Agėją Viešpats apkaltino savo tautą. 16 m. jie atidėliojo statybas, nes bijojo. Jie nemąstė taip, kaip Dievas, ir negalvojo apie Jo planus jiems. Jie netikėjo Kareivijų Viešpaties jėga, todėl Viešpats priekaištavo jiems, kad jie apleido savo pareigas.

Žmonės sakė: „Ne laikas dabar atstatinėti šventyklą. Tik pažiūrėkite, koks mūsų laukia pasipriešinimas: šioms tautoms nepatinka, kad mes atstatinėjame Dievo namus". Jie laukė meto, kai nebebus pasipriešinimo, tačiau tokių sąlygų niekada nesulauksime! Nes darydami Viešpaties darbus, mes visuomet sulauksime  pasipriešinimo. Velnias visuomet slankioja aplink mus lyg riaumojantis liūtas, stengdamasis apgauti ar, jei įmanoma, ir praryti net išrinktuosius. Tačiau Dievo priešai negali mūsų įveikti, nes Kareivijų Viešpats kovoja už mus, nes Jokūbo Dievas yra mums priebėga.

Jų pasiteisinimas skambėjo taip: „Dabar netinkamas laikas statyti". Tačiau tai buvo netiesa. Priešingai, tai buvo labai tinkamas metas, nes 538 m. pr. Kr. Viešpats sugrąžino izraelitus į Jeruzalę, kad jie atstatytų šventyklą. Tad per pranašą Agėją Viešpats parodė, kokios nedoros jų širdys. Ir šiandien Viešpaties žodis dažnai apšviečia mūsų širdžių nedorybes. Laiške hebrajams skaitome: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus. Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą (Hbr 4, 12-13).

Tada Viešpats kalbėjo per pranašą Agėją: „Ar laikas jums gyventi lentomis apmuštuose namuose, kai šventykla tebeguli griuvėsiuose? <...> Jūs tikėjotės daug, o gavote mažai; parsigabenote į namus, o Aš sunaikinau. Kodėl? - sako kareivijų Viešpats. - Dėl to, kad mano namai guli griuvėsiuose, o jūs skubate statyti savo namus" (Ag 1, 3-4). Žmonės tvirtino, kad ne laikas dabar statyti Dievo namus, bet jiems buvo tinkamas metas statyti savuosius. Dažnai taip nutinka ir su mumis: mes naudojame savo laiką, pinigus, talentus, jėgas sau, o Viešpaties darbus apleidžiame...

Jėzus įspėjo: Nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?', arba: ‘Ką gersime?', arba: ‘Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 31-33). Todėl ant Galilėjos ežero kranto Jis tris kartus Petro klausė: Ar myli mane labiau negu šitie?

Taigi, Agėjas įspėjo žmones, ragindamas: „Apsvarstykite savo kelius! Jūs iškreipėte vertybes, elgiatės kaip pagonys - vaikotės savo įgeidžių. Kaip gali sakyti, kad myli Dievą visa širdimi, visu protu, visa siela ir visomis jėgomis, jei visų pirma neieškai Jo teisumo ir Jo karalystės? Jūs mąstote priešingai Dievui ir nevykdote Jo valios". Tie žmonės aptingo ir susikoncentravo į save. Dėl dvasinių dalykų jie aptingo, bet spėriai statė sau ištaigingus namus. Jiems pakako laiko ir pinigų viskam, išskyrus Dievą. Jie sakė: „Dievas gali palaukti" ir atidėjo tarnavimą Jam tinkamesniam metui. Tačiau siekdami sėkmės neteisingais būdais, niekada jos nerasime...

Viešpaties auklyba

Kai Dievo žmonės nesilaiko Sandoros sąlygų, Sandoros Viešpačiui tai nepatinka. Tuomet žmonės patiria ne palaiminimą, bet prakeikimą. Izraelitai turėjo tai žinoti, nes Mozė buvo juos dėl to įspėjęs (Kun 26; Įst 28).

Pranašo Michėjo knygoje skaitome: Taigi ir Aš tave, Izraeli, bausiu dėl tavo nuodėmių! Tu valgysi, bet nepasisotinsi - liksi alkanas. Ką sutaupysi, to neturėsi, o jei ką išsaugosi - karai sunaikins. Tu sėsi, bet nepjausi; spausi alyvas, bet nesitepsi aliejumi; spausi vynuoges, bet negersi vyno (Mich 6, 13-15).

Ir Agėjo pranašystės pradžioje matome, kas nutiko Dievo žmonėms dėl jų neklusnumo: Jūs daug pasėjate, bet mažai pjaunate; valgote, bet nepasisotinate; geriate, bet troškulio nenumalšinate. Jūs apsirengiate, bet nesušylate; o kas dirba už algą, deda ją į kiaurą maišą (Ag 1, 6). Ir tai - ne velnio darbas. Taip, kartais už išpuolius prieš bažnyčią yra atsakingas velnias, tačiau čia Dievas sako: Jūs tikėjotės daug, o gavote mažai; parsigabenote į namus, o Aš sunaikinau. - Ir atskleidžia priežastį: Kodėl? - sako kareivijų Viešpats. - Dėl to, kad mano namai guli griuvėsiuose, o jūs skubate statyti savo namus. Todėl dangus sulaikė rasą, o žemė neduoda derliaus. Aš pašaukiau sausrą lygumoms ir kalnams, javams, vynui, aliejui ir viskam, kas auga laukuose, gyvuliams bei žmonėms ir jų visiems darbams' (Ag 1, 9-11). Nėra išmintinga negerbti  Kareivijų Viešpaties - Jis viską valdo ir yra visagalis.

Antrame Agėjo pranašystės skyriuje ir vėl skaitome: Jūs ateidavote prie dvidešimties saikų javų krūvos, o atrasdavote tik dešimt. Priėję prie spaustuvo pasisemti penkiasdešimt saikų, terasdavote dvidešimt. Aš naikinau jūsų darbą sausra, pelėsiais ir kruša, bet jūs negrįžote pas mane, - sako Viešpats (Ag 2, 16-17). Visagalis, suverenus Dievas gali atnešti ir ekonominių sunkumų, ne be Jo žinios kartais sutrinka sveikata ar užpuola kiti rūpesčiai. Kai mes susikoncentruojam į save ir apleidžiam Jo karalystę, Jis leidžia patirti mus nepasitenkinimą.

Kas nutinka, kai Jo žmonės ima siekti materialių dalykų? 106 psalmėje skaitome: Jis suteikė jiems, ko prašė, kartu siuntė ligas į jų būrį (Ps 106, 15). Panašiai ir apaštalas Paulius įspėja korintiečius: Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir daug užmigusių (1 Kor 11, 30). Kodėl? Dėl jų nuodėmių ir Sandoros laužymo.

Tai nereiškia, kad absoliučiai visas kančias ir sunkumus patiriame dėl savo nuodėmių, tačiau Dievas auklėja savo žmones, kai jie nusideda.

Pranašas Agėjas atskleidžia tikrąją problemą: jis klausė kunigų: „Ar šventumas užkrečiamas?" Jie atsakė: „Ne". Tada jis ir vėl klausė: „Ar netyrumas užkrečiamas?" Ir kunigai atsakė: „Taip". Tada Agėjas skelbia: „Jūs esate nešvarūs. Būtent dėl jūsų nuodėmių Dievas nepriėmė jų šlovinimo ir siuntė prakeiksmą.

Kvietimas atgailai

Tačiau Dievas siunčia nelaimes, kad mes atgailautume. Norėdamas paskatinti mus atgailauti, Dievas naudoja du metodus: pirmas, Jis gali lieti įvairiausią malonę ir rodyti savo gerumą, kaip apaštalas Paulius rašė romiečiams: Kaip drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo turtus? Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atgailauti? (Rom 2, 4). Bet jei malonė mūsų širdžių nesuminkština, tuomet Dievas siunčia nelaimes: Aš naikinau jūsų darbą sausra, pelėsiais ir kruša, bet jūs negrįžote pas mane, - sako Viešpats (Ag 2, 17).

Stebina, kokia sėkminga buvo Agėjo misija - žmonės atgailavo už savo nedorybes. Dauguma pranašų nesulaukė tokio teigiamo atsako, bet čia žmonės nusigręžė nuo savo kelių: Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Apsvarstykite savo kelius! <...> Tada Salatielio sūnus Zerubabelis ir Jehocadako sūnus Jozuė, vyriausiasis kunigas, ir visas tautos likutis pakluso Viešpaties, savo Dievo, balsui ir pranašo Agėjo žodžiams, kai Viešpats, jų Dievas, jį siuntė. Ir tauta bijojo Viešpaties (Ag 1, 7.12).

Iš tiesų Viešpats savo žmonėms sakė: „Jūs vargstate, nes sulaužėte mano Sandorą. Atsiminkite, kur nupuolėte, atgailaukite ir imkitės pirmykščių darbų. Eikite ir statykite mano namus, kad Aš galėčiau gyventi tarp jūsų ir jums vadovauti, jus saugoti, atleisti jums nuodėmes ir jus vesti".

Taip Dievas sako kiekvienam iš mūsų: „Eik ir statyk mano namus, kad Aš būčiau pagerbtas". Mes turime statyti Dievo namus, turime trokšti patirti Dievo artumą, Jo apsaugą, aprūpinimą, Jo vedimą ir išgelbėjimą!

Koks pagrindinis žmogaus tikslas? Šlovinti Viešpatį ir džiaugtis Juo amžinai. Dievas nori gyventi tarp mūsų, trokšta išlieti mums palaiminimus: ‘Viešpats telaimina ir tesaugoja tave. Viešpats teparodo tau savo veidą ir tebūna tau maloningas. Viešpats teatgręžia savo veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę' (Sk 6, 24-26).

Žmonės atidžiai viską pergalvojo ir pripažino savo nuodėmes. Jie pakluso Viešpaties balsui ir atsakė į Jo raginimą. Tai yra tikra atgaila. Kas paskatino juos atgailauti? Dievas, siuntęs žodį per savo pranašą, ir savo Dvasia sužadinęs jų širdis: Viešpats pažadino Salatielio sūnaus Zerubabelio, Judo valdytojo, Jehocadako sūnaus Jozuės, vyriausiojo kunigo, ir tautos likučio dvasią. Jie atėjo ir ėmėsi darbo prie Kareivijų Viešpaties, savo Dievo, namų (Ag 1, 14). Šventoji Dvasia veikia žmonių širdyse, skatindama patikėti Dievo žodžiu ir atgailauti. Atgaila ir tikėjimas yra Dievo dovanos.

Laiške filipiečiams apaštalas Paulius paaiškina: Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, - atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami. Štai toks turėtų būti mūsų atsakas. Tai yra mūsų dalis. Bet štai kur yra paslaptis: Nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 12-13). Pamokslininkai perduoda mums Dievo žodį, o Dievo Dvasia darbuojasi mumyse, įgalindama mus atgailauti, mąstyti Dievo mintimis, paklusti ir pakeisti savo kelius.

Dvasios sujaudinti vadovai ir izraelitai išsigando ir pakluso Viešpačiui - 520 m. pr. Kr. rugsėjo 21 d. jie pradėjo Viešpaties namų atstatymą, nors ir jautė didelį pasipriešinimą. Priešai pranešė apie darbus Darijui Didžiajam, bet jo atsakymas juos pribloškė: jis liepė jiems parūpinti izraelitams visko, ko reikia šventyklai pabaigti. Kareivijų Viešpats valdo visas pasaulio imperijas! 516 m. pr. Kr., kovo mėn., šventykla buvo atstatyta.

Sandoros palaiminimai

Kai mes atgailaujame, Dievas palaimina ir mūsų dvasią, ir kūną. 520 m. pr. Kr., gruodžio 18 d., Dievas pasakė savo žmonėms: „Pasižymėkite šią dieną". Kodėl ši data buvo svarbi? Nes prieš du mėn., spalio 17 d., pradėjo lyti ankstyvasis lietus ir, kaip įprasta, žmonės arė, sėjo laukuose, nors nebuvo jokių garantijų, kad jie sulauks didesnio derliaus nei turėjo. Tuo metu buvo žiema, todėl nebuvo vaisių ant medžių. Bet Dievas užtikrino palaiminimą: „Nuo šios dienos, - pasižymėkite tai! - jūs būsite palaiminti".

Kas nulėmė tokius pokyčius? Žmonės atgailavo. Kai mes atgailaujame ir atsigręžiame į Dievą, tą pačią akimirką Dievas ima mus laiminti. Dievas taip trokšta mus palaiminti, kad Jis net įkvepia mus atsisakyti savo piktų kelių. Iš savo malonės Jis siunčia savo žmones, Šventoji Dvasia darbuojasi mūsų širdy, kad mes išgirstume Žodį, atgailautume ir tikėtume: Dievas trokšta palaiminti mus - ne rytoj, šiandien. Biblija sako: Štai dabar yra priimtinas metas, štai dabar išgelbėjimo diena! (2 Kor 6, 2). Ir šią akimirką, kai skaitote šiuos žodžius, Dievo Dvasia veikia mūsų protą, valią, kad mes nuoširdžiai atgailautume ir nuolankiai Jam paklustume. Dvasių Dievas yra su mumis ir veikia tarp mūsų, kaip Agėjo ir Zacharijo dienomis, kad įgyvendintų savo gelbstinčius planus mūsų gyvenime. <...>

Atidžiai apsvarstyk

Dievo žodžio, kurį perdavė pranašas Agėjas, šviesoje apsvarstykime keletą dalykų:

• Dievas nori, kad mes galvotume. Ar atidžiai apmąstai tai, kas vyksta tavo gyvenime? Pamėgink pažvelgti į situaciją iš Dievo perspektyvos. Įvertink gyvenimo realybę Dievo žodžio ir Jo Sandoros šviesoje ir priimk atitinkamus sprendimus.

• Teisingai susidėliokime prioritetus. Laimę atrasime ne siekdami materialių dalykų, tokių kaip maistas, drabužiai ar namai. Visų pirma turime siekti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus pridėta.

• Siekiantys naudos sau ir atmetantys Dievą žmonės nebus palaiminti, kad ir ką jie darytų ar kur eitų.

• Dievas žino, kaip sustabdyti savo žmones, jei jie Jo neieško. Jo bausmę galima patirti kiekvienoje gyvenimo sferoje.

• Jei neieškosime Dievo artumo, mūsų nuodėmės nebus atleistos, nepatirsime palaiminimų, apsaugos ir aprūpinimo, net jei ir aukosime aukas.

• Kai mes atgailaujame, Dievas tą pačią akimirką išlieja palaiminimus. Dabar yra priimtinas metas, štai dabar išgelbėjimo diena!

• Tikrus palaiminimus ir laimę atrasime tik tada, kai paklusime Dievui. Velnias tik meluoja ir nori mus apgauti.

• Net jei mes ir atsitraukiame, Dievas mūsų nepalieka. Jei esame Dievo vaikai, iš savo malonės Jis susigrąžins mus.

• Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia, - sako Viešpats. Dievo Dvasia yra su mumis ir veikia mumyse.

• Visi besipriešinančiųjų supilti kalnai bus sulyginti gyvojo Dievo Dvasios. Tad būk stiprus ir drąsus. Statyk Dievo namus.

• Gerbk Dievo žmones, perduodančius tau Dievo žodį, ir atsiliepk į jų skelbiamą žinią.

• Dievas stiprina ir drąsina Jo laukuose triūsiančius žmones.

• Atidžiai studijuokime Šventąjį Raštą, ir Viešpats mus laimins. Mąstyti taip, kaip mąsto Dievas - tai vienintelis būdas džiaugtis Viešpaties palaiminimais.

• Dievas stato savo namus - Bažnyčią. Ar mes prisidedame prie šios statybos? Jėzus Kristus, kuris sakė: „Aš pastatysiu savo bažnyčią", yra statybų Vadovas, o mes - Jo padėjėjai. Mes statome iš gyvų akmenų, Dievo Dvasios atgaivintų žmonių.


Iš http://www.gracevalley.org/
vertė Žaneta Lazauskaitė