Priedas

Daug žmonių Amerikoje ir visame pasaulyje gerai pažįsta televizijos žvaigždę, pokalbių laidų vedėją ir rašytoją Polą Harvey. Jis žymus ne tik dėl savo gebėjimo papasakoti istoriją, bet ir dėl gebėjimo sudominti, prajuokinti, pašmaikštauti, atskleisti veiksmo užkulisius.

Dažniausiai jis pasirenka visiems gerai žinomus įvykius ir bando į juos pažvelgti naujai, atskleisdamas įvykių posūkius, vingrybes ir nežinomus faktus. Turbūt geriausiai žinoma Polo Harvey frazė „Ir dabar jūs sužinosite visą tiesą".

Kokią tiesą Polas Harvey mums atskleis  šį kartą? Vienoje savo knygoje jis pasakoja istoriją, kaip buvo kuriamas didžiulis Oksfordo anglų kalbos žodynas. Šiam darbui atlikti prireikė 55 metų. Žodyną sudaro 15000 puslapių. Ieškodama paties geriausio redaktoriaus šiam projektui įgyvendinti, Macmillan kompanija gana greitai apsistojo ties Anglijos filologų draugijos prezidento dr. Džeimso Miurėjaus kandidatūra. Tuo metu jis iš tiesų buvo vienas geriausių savo srities žinovų.

Kadangi projektas buvo tikrai nemažos apimties ir gana sudėtingas, dr. Miurėjui reikėjo padėjėjo. Vos tai sužinojęs, laišką dr. Miurėjui parašė dr. W. C. Minorsas, siūlydamas savo, kaip padėjėjo, kandidatūrą. Gavęs tokį pasiūlymą dr. Miurėjus jautėsi kiek sumišęs, nes apie tokį mokslininką nebuvo girdėjęs, ir pagalvojo: „Ir kas jis toks manosi esąs, kad išdrįso siūlyti savo pagalbą". Juk reikėjo įdėti tiek pastangų, tokio atsidavimo, kol dr. Miurėjus pasiekė tai, kuo jis dabar gali didžiuotis. Taigi, atsakydamas į laišką, dr. Miurėjus apsimestinai priėmė siūlomą pagalbą, nors iš tiesų jo šis pasiūlymas visiškai nedomino.

Gavęs atsakymą, dr. Minorsas tuoj pat parašė Miurėjui nuostabų laišką, kuriame pateikė daugybę įdomių detalių, apibūdinimų ir nuorodų, kiekvieną iš šių punktų išsamiai detalizuodamas... Sulaukęs antrojo dr. Minorso laiško, dr. Miurėjus suprato, kad jis bendrauja su genijumi. Jis skubiai ėmėsi rašyti jam atsakymą, kuriame išreiškė didžiulį susidomėjimą jo pateiktomis įžvalgomis ir pareiškė sutinkąs priimti bet kokią siūlomą pagalbą, kritiką ar rekomendacijas dėl veiklos krypčių ir tolesnio bendradarbiavimo. Tarsi smarkus lietus pasipylė dr. Minorso laiškai, kuriuose jis pateikdavo tūkstančius savo įžvalgų, samprotavimų, pastebėjimų, kuriais labai greitai buvo susidomėta ir  imta siekti juos įgyvendinti ruošiant Oksfordo anglų kalbos žodyną.

Reikia pastebėti, kad nei anksčiau, nei susirašinėdami, dr. Miurėjus ir dr. Minorsas nė karto nebuvo susitikę. Viskas, ką apie paslaptingą mokslininką žinojo dr. Miurėjus, buvo jo adresas: dr. W. C. Minorsas, Crowtownas, Anglija. Kai dr. Miurėjus nusprendė pakviesti dr. Minorsą į svečius ir susipažinti, šis pareiškė negalįs atvykti, bet mielai priimtų svečią savo namuose. Dr. Miurėjus sutiko.

Po kelių dienų dr. Miurėjus jau keliavo į Welingtoną, kur stotyje jį pasitiko uniformuotas vyriškis ir palydėjo į dr. Minorso rezidenciją. Dr. Miurėjus čia patyrė tikrą šoką. Polo Harvey žodžiais tariant, nuostabus dr. Minorso protas, išmintingos jo įžvalgos - tai didžiulis įnašas į Oksfordo anglų kalbos žodyną, tačiau tai tik viena istorijos dalis...

Tokia nepaprasta žmogaus meilė mokslui negali būti priverstinė, tai turi būti žmogaus širdyje. Tačiau dr. Minorsas buvo nuteistas pamišėlis. Dr. Miurėjaus susirašinėjimo draugas buvo... pamišusių kriminalinių nusikaltėlių prieglaudos pacientas!

Būtų sudėtinga išvardinti visas problemas, kurių turėjo dr. Minorsas, bet pakanka pasakyti, jog mes susipažinome su žmogumi, kurio pažinimas pranoko jo gyvenimą... Puikų jo tarmių išmanymą nurungė pribloškiamas jo ydingumas. Jis žinojo faktus, bet tikrasis supratimas jo tiesiog nepasiekė... Trumpai tariant, tarp šio žmogaus išsimokslinimo (proto) ir jo gyvenimo buvo milžiniška, Didžiojo Kanjono dydžio, praraja. Jis gyvenimo šioje žemėje taip, tarsi nebūtų patekęs į Dievo atpirkimo kūrinijai planą.

Ar pastebėjote, kaip lengvai mes kartais norime pasiekti pažinimo, būti išmintingi tik tam, kad galėtume didžiuotis? Viliuosi, kad nesame padarę tokių baisių dalykų kaip dr. Minorsas, bet ar kada susimąstėme, jog kuo labiau mes siekiame pažinimo, kad būtume tiesiog išmintingi, tuo labiau gyvenimas tampa beprasmis. Čia iškyla dvejopa problema. Visų pirma, pats pažinimas be priežasties neturi prasmės, jo funkcijos nereikšmingos. Daug žmonių apsigauna ir, siekdami tuštybės, įsitraukia į beprasmybės ratą. Antra, protas mums suteiktas pažinti Kūrėją, atrasti savo tapatumą Jame. Jei išmintis, suvokimas, faktai nepadeda suvokti, kas mes esame, nepadeda pažinti Kūrėjo ir savęs, tai kaupiantys, išdrįsiu pasakyti, liks kvailio vietoje.

Mažiau mąstyti, daugiau veikti?

Kai kurie iš jūsų dabar tikriausiai mano, jog aš bandau menkinti proto ir pažinimo svarbą mūsų gyvenime. Priešingai! Ne kas kitas, bet Dievas sukūrė protą. Bet štai kur slypi visa esmė: Dievas sukūrė protą bendravimui ir gyvenimui su Dievu, žmonėmis ir pasauliu, bet ne tam, kad dėmesys būtų sutelktas tik į negyvus daiktus, įvykius ar objektus. Nebuvo sumanyta viską nuasmeninti, suniveliuoti, kad liktų tik sausi faktai ir įvykiai. Dievo sumanymai veikia kitokiais principais nei CD Rom'as ar kietasis diskas, nes kietajame diske tik kaupiama informacija, kuri po tam tikro laiko ištrinama. Kūrėjo tikslai buvo ir yra kur kas kilnesni ir prasmingesni! Viename interviu Woodrow Wilsonas yra pasakęs: „Pasinaudojau visomis savo smegenimis, kurias turiu, ir dar šiek tiek pasiskolinau". Tikriausiai galime teigti, jog net nenumanome, ką žmogaus smegenys iš tiesų gali.

Ar didžioji problema yra tai, kad per daug galvojame ir per mažai darome, kaip dažnai teigiama tarp evangelikų? Esu įsitikinęs, jog tie, kurie nuolatos tai kartoja, baiminasi tų, kurie vienu ar kitu klausimu išmano daugiau, arba nori neatskleisti visos tiesos, kad galėtų manipuliuoti ir kontroliuoti ne tiek daug žinančius žmones. Postmodernizmas su visomis keistomis spalvomis, atspalviais ir įvairiapusiškumu išmokė modernųjį pasaulį tiesos, jog pažinimas atveria galią, tačiau tai nėra visa tiesa.

Tad netikėkime žmonėmis, teigiančiais, kad reikia mažiau mąstyti ir daugiau veikti. Atsisakykime šios idėjos, nes ji tiesiog nekrikščioniška. Taip kalbantys nesuvokia, kokią reikšmingą vietą Dievas suteikė protui, mąstymui, kurdamas pasaulį ir planuodamas atpirkimą. Juk Jėzus yra pasakęs: Mylėkite Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis jėgomis (Mk 12, 30). Tad, kokia vieta skirta protui visaapimančiame Dievo plane?

Kai pradedame suprasti tikrąją proto svarbą

Pirmas dalykas, kurį turėtume suprasti, jog protas yra Dievo duotas tam, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, galėtų pažinti Jį ir nusižeminęs patirtų bendrystę su Kūrėju. Tai įgalina mus suvokti neišmatuojamą, beribę, neaprėpiamą Dievo didybę, šlovę, Jo meilę ir, tai suvokus, tarnauti Jam, garbinti Jį ir paklusti gyvajam ir visa žinančiam Kūrėjui ir Atpirkėjui. Negalime kalbėti apie protą, nepaminėdami svarbiausio jo objekto - Dievo ir svarbiausio jo tikslo - šlovinti ir garbinti Jį.

Atnaujintas Kristuje protas, kaip išmintingas orkestro dirigentas, siekiantis suteikti publikai kuo didesnę palaimą, padeda pučiamiesiems, styginiams ir mušamiesiems instrumentams išgauti harmoningus, švelnius garsus, šlovinančius vieną ir vienintelį tikrąjį Dievą. Kiekvieną mūsų gyvenimo dieną iš mūsų širdžių trykšta naujos giesmės, išreikiančios meilę Dievui, o nusižeminęs, nuolankus protas, lydimas savo ištikimųjų draugų - sąžinės, valios, emocijų, atminties ir penkių pojūčių - sukuria Viešpačiui nuostabias melodijas. Nesvarbu, studijuosime kultūrą ar sukūrimą, sociologiją ar kitus mokslus, Šventojo Rašto įkvėptą, Šventajai Dvasiai ir tiesai paklūstantį protą Dievas palydi malonės ir pasitenkinimo kupinu žvilgsniu. Bet koks kitoks mąstymas, neturintis jungčių su Gyvuoju Dievu, bet susijęs su tuštybe, negali skleisti malonių harmoningų garsų ir skleidžia triukšmą.

Protas buvo duotas žmogui, kad jis atpažintų Dievo artumą, suvoktų tiesos reikšmę, kad mes mylėtume tiesą ir tai, kas iš Dievo, ir nekęstume melo, kad savo gyvenime rinktumės Jo valią ir tiesą. Nebuvo numatyta, kad protas veiktų kaip automatas, gebantis tik atpažinti daiktus. Tendencija, kurios pavyzdžių aptinkame daugelyje moderniojo mokslo sričių, kuri verčia žavėtis kūriniais, bet ne pačiu Kūrėju, nuves žmogų klaidingu keliu - jis pasiklys daugybe nuorodų pažymėtame kelyje. Ir tai vadinama stabmeldyste.

Nors protui Dievas suteikė daug galios, visgi mes negalime visiškai pažinti Dievo, pasiekti pačių Jo gelmių. Protas mums duotas, kad gyvai bendrautume su Dievu, o ne tam, kad stengtumės Jį pranokti ar taptume Jo teisėjais. Dievas trokšta būti pažintas, trokšta, kad mes bendrautume su Juo, - dėl šios priežasties mums ir duotos smegenys, suteikta galimybė pažinti: kad žmogus suvoktų, ką reiškia tarnauti Dievui, brangintų šią galimybę ir atsisakytų netinkamo, negarbingo tarnavimo. Kitais žodžiais tariant, kalbėdami apie protą, neturėtume atskirti jo nuo jam priskirtų funkcijų, pašaukimo ir plano.

Siekimas pažinti tik tam, kad pažintum, pažemina tiek Dievo kūrinį - protą, tiek ir patį Kūrėją. Tačiau protas, kuris nusilenkia prieš Dievą, suvokęs savo vietą Dievo sukurtame pasaulyje, tyrinėja viską su džiaugsmu, pasitenkinimu ir nesilpstančiu siekiu pažinti tiesą. Mokslas šiame paveiksle taip pat gali puikiai tarpti, tik aukščiausias idealas čia yra Dievo garbė. Kai puoselėjamas šventumas ir laisvė, žmogaus kūrybinės galios gali laisvai reikštis ir atrasti daug įdomių dalykų.


Iš http://www.bible.org/
vertė Jurgita Ratautienė