Straipsnį taip pat publikuoja BGEA interneto svetainė billygraham.org.
Lietuvos krikščionys nekantriai laukia Vilties festivalio su Franklinu Grahamu, kuris vyks spalio 29-30 d. Vilniuje, „Siemens" arenos salėje. Festivalio valdybos pirmininkas dr.Giedrius Saulytis specialiai žurnalui „Decision" pasakoja apie dabartinę Lietuvos bažnyčių padėtį ir kodėl, jo nuomone, Vilties festivalis vyks Lietuvai lemtingu metu.
1990 m. Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, po kiek laiko subyrėjo ir pati Sovietų Sąjunga. Po 50 metų trukusių represijų ir visiškos marginalizacijos bažnyčioms pagaliau buvo leista rengti viešus evangelizacinius susirinkimus.
Jausdami dvasinį alkį, į Evangelijos žinią atsiliepdavo tūkstančiai žmonių. Paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje vyko didžiulis krikščioniško gyvenimo bei tarnavimo atgimimas. Bažnyčia „Tikėjimo žodis" (aš esu jos vyresnysis pastorius) nuomodavosi vis didesnes sales, kad sutalpintų naujus tikinčiuosius, kol galiausiai mes ėmėme rinktis didžiausiose Vilniaus ir Kauno sporto arenose. Danieliaus žodžiais kalbant - „Jis [Dievas] pakeičia laikus ir metus, pašalina ir įstato karalius..." (Dan 2, 21). Netgi sekuliarūs apžvalgininkai tą laikotarpį apibūdino kaip dvasinę revoliuciją.
Pagaliau sudygo sovietų valdymo laikotarpiu persekiojamų krikščionių kaip brangios sėklos pasėtos maldos ir ašaros. Po visą Lietuvą ėmė kurtis ir augti naujos bažnyčios, atsigavo denominacijos, išgyvenusios joms sunkius sovietinius laikus. Pradėti leisti evangeliški periodiniai leidiniai, po nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų buvo išleisti du skirtingi lietuviškos Biblijos vertimai, įkurtos trys teologijos mokslo įstaigos.
Tačiau per pastaruosius 10 metų dėl materializmo, reliatyvizmo ir stiprėjančio sekuliarizmo įtakos prabudimo bangos nuslūgo. Nors po Lietuvos atgimimo evangelinės bažnyčio atsigavo ir išaugo, evangeliniai krikščionys šalyje išlieka mažuma. Remiantis nacionalinio surašymo 2001 m. duomenimis, visos Lietuvos evangelinės denominacijos drauge sudėjus sudaro apie 1 procentą šalies gyventojų, o beveik 80 procentų lietuvių save laiko katalikais.
50 metų Lietuvos bažnyčios kovojo dėl išlikimo ir įgijo unikalios patirties. Pastoracinė globa sovietinės izoliacijos laiku beveik be išimčių rėmėsi patyrimu, kuri perdavė ankstesnių kartų pastoriai. Pastoriai ir neįšventinti tarnautojai turėjo pasikliauti savo patirtimi ir asmeniniu Biblijos supratimu, kadangi nebuvo beveik jokios teologinės literatūros. Taigi pastoriaus mokymas priklausė nuo įžvalgų, gautų maldos metu, ir vidinio Šventosios Dvasios liudijimo. Teologija buvo pastoracinės praktikos rezultatas. Manau, jog tai yra didžiulė stiprybė, nes pastoriai sąmoningai ir atsakingai puoselėjo savo bendravimą su Dievu.
Be to, mūsų šalies evangelinės bažnyčios, tiek tradicinės, tiek gimusios XX amžiuje, nepaprastai vertina Bibliją ir pripažįsta jos dievišką įkvėpimą. Liberalios pažiūros, nepaisančios Biblijos autoriteto, mūsų dar nepasiekė. Šventasis Raštas, o ne kultūra nustato moralines vertybes; jos yra visuotinės ir nesikeičia bėgant laikui.
Svarbu ir tai, kad bažnyčia Lietuvoje vis dar laikoma dvasinio tautos gyvenimo lopšiu, dvasinio brendimo šaltiniu.
Tačiau, nepaisant šių privalumų, Lietuvos krikščionys susiduria ir su nemenkais iššūkiais. Stiprios vartotojiškumo ir materializmo tendencijos bando įpiršti iškreiptos laimės ir sėkmės iliuzijas. Prisiminkime pirmąjį Jėzaus gundymą. Po 40 dienų pasninko Jis buvo gundomas paversti akmenis duona. Po 45 metų „badavimo" komunistinio režimo laikotarpiu, mes esame gundomi elgtis taip pat. Turime ištverti šį išmėginimą prisimindami Kristaus žodžius: „Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų" (Mt 4, 4).
Tenka pripažinti, kad Lietuvos bažnyčioms trūksta vienybės. Neturėtume manyti, kad viena bažnyčia turi viską - ir ypatingą Šventosios Dvasios patepimą, ir pačią bibliškiausią doktriną, ir seniausią tradiciją. Bažnyčios gali viena kitą praturtinti. O susiskaldymai stabdo Kristaus kūno augimą ir neneša garbės Dievui.
Be to, evangelikų segregacija ir marginalizacija Lietuvoje skatina geto mentalitetą. Evangelinės bažnyčios turi mokytis bendrauti su visuomene nesijausdamos kažkuo kaltos ar menkesnės. Mums reikia ieškoti naujų, efektyvių būdų, kaip skelbti Evangeliją. Mūsų balsas turi būti girdimas viešai, kai šalis susiduria su rimtomis problemomis.
Spalio 29-30 dienomis į Lietuvos sostinę Vilnių atkeliauja Vilties festivalis. Šis renginys atneš viltį daugeliui ją praradusių mūsų šalies žmonių - viltį, kad Dievas juos gali priimti per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir kad jų gyvenimas gali būti prasmingas.
Mes stengiamės skleisti šią viltį ir per akcijos „Vaikų Kalėdos" renginius, ir vasaros stovykloje gatvės vaikams, taip pat ji sklis vaikų piešinių parodoje „Vilties spalvos", kuri bus demonstruojama festivalio savaitę Lietuvos Seime, apie ją bus kalbama ir per Nacionalinius maldos pusryčius.
Lietuvos bažnyčių susitelkimas šiam renginiui yra be precedento - dalyvauja 247 bažnyčios iš 12 denominacijų. Pasiruošimas festivaliui paskatino susivienyti Lietuvos bažnyčias dėl vieno tikslo - Dievui brangių sielų laimėjimo. Ar melsitės su mumis už Vilties festivalį?
Kaip melstis už Lietuvą?
• Savižudybių skaičius Lietuvoje nuolatos yra vienas didžiausių arba didžiausias pasaulyje. Melskitės, kad žmonės rastų viltį per Kristų, kuri padėtų jiems įveikti apatiją ir beprasmybės jausmą.
• Alkoholizmas yra pagrindinė mirčių Lietuvoje priežastis. Melskitės, kad tikintieji rodytų blaivybės ir nuosaikumo pavyzdį bei liudytų kitiems žmonėms Kristų.
• Melskitės, kad visi krikščionys suvoktų, kaip svarbu dalyvauti Vilties festivalyje.
• Melskitės, kad bažnyčios būtų vienos minties ir nepasiduotų jokiai nesantaikos dvasiai.
Iš anglų kalbos vertė Elena Kaminskienė
Nuotr. G. Žyvatkauskaitės
