Priedas

Be Jo valios neįmanomas joks gėris, stiprybė ar grožis. Šlovė ir dangaus palaima - taip pat Jo valios darbas. Angelai danguje palenkia savo valią Jo valiai ir paklūsta Jam. Jie laimingi, leisdami Jo valiai atlikti juose savo tobulą darbą.

Kai palaimintasis Sūnus tapo žmogumi, kad nuvestų mus pas Dievą, Jis sakė, kad Jo gyvenimo paslaptis yra tai, kad Jis veikia ne vykdydamas savo valią, bet paklusdamas Tėvo valiai. Taigi, Jis priima ir vykdo valią Tėvo, kuri veikia Jame. Jis buvo atsiųstas ir džiaugėsi ateidamas vien tik tam, kad savo žmogiškąją valią ir žmogiškąjį kūną pavestų įvykdyti Tėvo valią. Jis yra mums žmogaus, atradusio palaimą ir kelią į Viešpaties šlovę, atsiduodant Dievo valiai, pavyzdys. Taip Jis atvėrė mums tikslą, kuriam žmogus buvo sukurtas, ir naujo gyvenimo, kurį Jis atnešė žmonėms, galimybes.

Visiškai priklausydamas nuo Dievo - nedarydamas nieko, ko pats norėtų, be Tėvo įsakymo nieko neteisdamas, - Jis visada teisdavo teisingai. Jis pasikliovė Dievu, kad Jis suteiks visą reikalingą išmintį ir stiprybę įgyvendinti Jo valią. Ir visa tai - dėl vienos priežasties: Nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė.

Ar tai reiškia, kad paties Jėzaus valia skyrėsi nuo Jo Tėvo valios? Ar Jis turėjo numaldyti savąją valią? Be abejonės. Ar ta valia nebuvo nuodėminga? Jokiais būdais ne. Tai, kad žmogus turi savąjį „aš", savo valią, ryžtą, kuris padeda nuspręsti, kas jis bus, yra jo sukūrimo šlovė. Žmogaus troškimai, mintys ir valia nėra nuodėmė. Neturėdamas to, jis nebūtų laisvas. Žmogus turi valią nuspręsti: elgtis pagal Dievo valią ar ne. Nuodėmė ateina tada, kai žmogus laikosi savo valios, priešindamasis Dievo valiai.

Kaip žmogus, toks pats kaip ir mes, visaip gundytas, tačiau nenusidėjęs (Hbr 4, 15), Kristus turėjo savo žmogiškąją valią. Jis valgė, kai buvo išalkęs, norėjo pasitraukti, kai matė artėjančią kančią. Gundomas tyruose Jis elgėsi vienaip, mirties akivaizdoje elgėsi kitaip, tačiau abiem atvejais Jis liko visiškai priklausomas nuo Tėvo valios (Mt 4, 4; Lk 12, 50; Jn 12, 27). Būtent tai Jo aukai suteikia neįkainojamą vertę. Savo žmogiškąją valią Jis visiškai pavedė Tėvo valiai - tai ir yra vertinga.

Nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė. Šie žodžiai atskleidžia Kristaus atpirkimo esmę. Jie moko mus apie gyvenimą, kuriam mes buvome sukurti, kurio netekome palikę rojų. Jie atskleidžia, kas yra nuodėmingumas, ir suteikia viltį - Kristus atėjo mus iš jo išvaduoti - Jis siekia išlaisvinti mus iš mūsų pačių valios. Jie parodo, koks yra tikrasis žmogaus gyvenimas, ir tobulai apreiškia su Dievo valia suderintą Sūnaus gyvenimą. Jie atskleidžia slaptą Kristaus atpirkimo jėgą: būdamas ištikimas Dievo valiai Jis bet kokia kaina siekė išvaduoti mus iš mūsų pačių valios. Jie atskleidžia tikrąjį išgelbėjimą ir Kristaus teikiamą gyvenimą, kad galėtume tvirtai pasakyti: „Aš džiaugiuosi, galėdamas vykdyti Tavo, o Dieve, valią".

Kiekviena dvasia siekia įsikūnyti. Šie žodžiai atspindi Dvasią, kuri įsikūnijo Kristuje. Ši Dvasia įsikūnija visuose, kas nuoširdžiai ir nuosekliai siekia priimti Jo išgelbėjimą. Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė, - tai vienintelis raktas į Dievui patinkantį gyvenimą ir vienintelis būdas pasiruošti bendravimui su Juo danguje.

Kaip mažai Dievo vaikai žino apie tai, ką Kristus jiems davė... Kiek nedaug jie suvokia apie išgelbėjimo, kurį atnešė Kristus, prigimtį... Kiek mūsų buvome mokomi, kad tikrasis palaiminimas yra išgelbėjimas iš savivalės ir paklusimas dieviškajai valiai? Kiek iš mūsų, net ir žinodami, kad tai tiesa, visų pirma siekiame Jo karalystės ir Jo teisumo? Juk būtent tai Kristus atliko, apreiškė, pažadėjo ir užtikrino, mirdamas Golgotoje ant kryžiaus, ir padovanojo iš dangaus per Šventąją Dvasią. Kaip mes galime gyventi tokį palaimintą gyvenimą?

Anksčiau esu kalbėjęs apie skirtumą tarp valstybės įstatymų, surašytų statute, ir karaliaus valios, pasireiškiančios asmeniškai su Juo bendraujant. Jei mes iš tiesų norime sekti Kristumi ar bent per atstumą eiti Jo pėdomis, mes turime puoselėti tokius pat artimus asmeninius santykius su Tėvu. Be šito, net ir pačios nuoširdžiausios pastangos įgyvendinti Tėvo valią bus pasmerktos nesėkmei. Dažnai kalbėdamas apie savo Tėvo, kuris yra danguje, valią (Mt 12, 50), mūsų Viešpats norėjo, kad mes suprastume, jog Tėvas yra gyvas asmuo, o paklusti Jį įkvėpė ir įgalino meilė. Kalbėdamas apie Tėvo, kuris Jį siuntė, valią, Jis norėjo parodyti, kad svarbu ne tik tikslas, bet ir troškimas pamaloninti Tą, kuris Jį siuntė, - tai ir buvo svarbiausias akstinas, dėl ko Jis viską darė.

Mums svarbu jausti Dievo, kurio valią norime įvykdyti, artumą, kaip to reikėjo ir mūsų Viešpačiui. Jei atskirsime tai, ką turime padaryti, nuo to, kieno valia tai darome, visi darbai pavirs slegiančia našta ir nepasiekiamu tikslu.

Gyvenkite tikėdami, kad Jis jus pasiuntė. Atminkite: jūs vykdote Jo, gyvo ir mylinčio Tėvo, valią, ir tai nebus našta, slegianti jūsų pečius, tai taps jus pakylėsiančia jėga. Tėvo valia yra nepaprastai graži, kupina išminties, švelni ir skleidžianti meilę. Ji gimė paties Dievo širdyje! Tai daro ją itin patrauklią ir vertą susižavėjimo.

Kaip mums pajusti Tėvo artumą ir sugebėti padaryti viską, ko Jis trokšta? Yra tik vienas būdas - turime leisti Kristui darbuotis mumyse. Ir tai nebus tik mūsų gebėjimų stiprinimas ar pagalba, mums dedant pastangas. Ne, palaimintas Tėvo valios vykdymas ženklina Jo, kaip Sūnaus, gyvenimą. Jis gali tai perduoti ir mums, kai mes visiškai Jam atsiduodame ir leidžiame Jam mumyse gyventi. Teisinga ir būtina rimtai tam atsiduoti ir stengtis.

Tik patirdami nesėkmes mes išmokstame, kad Jis gali ir padarys viską. Todėl Tėvo, kuris mane siuntė, valios ieškojimas susijęs su Jėzumi Kristumi, ir tik apsigyvenęs širdyje, Jis gali atlikti mumyse išgelbėjimo darbą. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti (Mt 5, 6).


Iš kn. „God's Will: Our Dwelling Place"
vertė Raimonda Jašinauskienė