Priedas

Jei ne, visa jūsų religinė praktika - tuščia, o viltis - beprasmė.

Jei puoselėjate klaidingas viltis, iškyla pavojus sugrįžti prie senųjų kelių, senojo gyvenimo būdo. Dažnai žmonės, apsimetę, kad atsivertė, po tam tikro susirūpinimo ir savęs tyrimo laiko vėl grįžta prie senųjų pamatų. Jų mąstymo įpročiai tokie tvirti, kad sunku juos sulaužyti ir pradėti mąstyti kitaip. Tačiau tai yra būtina: jei nori rasti teisingą kelią, turi aiškiai suvokti, kad visa, ką darei iki šiol, buvo neteisinga.

Tikras atsidavimas Dievui nėra abejingumas. Turbūt nėra didesnių priešybių nei abejingumas ir tikras atsidavimas.

Kai kas mano, kad iš tiesų atsiduoti reiškia, jog galima gyventi nuodėmingai, kad taip būtų pašlovintas Dievas (Rom 3, 7-8). Tačiau tai - klaida. Noras gyventi nuodėmingai rodo nuodėmingą proto būklę. Iš tiesų yra priešingai: norėti ką nors daryti Dievo šlovei reiškia priešintis nuodėmei. Mintis, kad galima nuodėmingai gyventi Dievo šlovei, yra absurdas.

Nusilenkti prieš Dievo valią

Jei mes dabar būtume pragare, tikras atsidavimas reikalautų, kad mes norėtume būti nubausti. Tokia būtų Dievo valia. Jei būtume pasaulyje, kuriame nebūtų jokių sąlygų nusidėjėliui būti išgelbėtam ir mūsų bausmė būtų neišvengiama, mūsų pareiga būtų norėti būti nubaustiems. Tačiau tikras, nuoširdus atsidavimas nėra tik noras būti nubaustam. Dievas netrokšta, kad visi būtų nubausti, Jo valia - kad visi, kurie nuoširdžiai atgailauja ir atsiduoda Jam, būtų išgelbėti.

Tikras atsidavimas - tai tylus sutikimas su Dievu, kad ir ką Jis darytų mano, kitų ar visatos atžvilgiu. Kai kurie žmonės sakosi atsidavę Dievo Apvaizdai, bet skundžiasi dėl daugybės pačių įvairiausių Dievo veiksmų. Jie stebisi, kodėl Dievas leido Adomui nusidėti, ir apskritai, kodėl Jis leido nuodėmei ateiti į šį pasaulį... Kodėl Jis padarė tai, tai ir dar tai?.. Jie vis kuo nors nepatenkinti, tačiau iš tiesų Dievui atsidavęs žmogus pritaria visiems Jo sprendimams ir veiksmams.

Tikras atsidavimas reiškia sutikti ir su dieviško moralės įstatymo nuostatomis. Pati bendriausia Dievo moralės nuostata yra ši: ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį' (Lk 10, 27). Čia turime būti labai atidūs ir atskirti formalų paklusnumą Dievo įsakymui ir nuoširdų atsidavimą Jam.

Sveikas protas sutinka su šiuo įstatymu. Jam pritaria ir visi velniai pragare. Dievas taip sukūrė mūsų protus, kad neįmanoma būti moraliam ir nepritarti šiai nuostatai. Tačiau iš tikrųjų pritarti Dievo moralės įstatymui reiškia jam paklusti. Veltui vaikas stengsis apsimesti, kad sutinka su tėvo nurodymais, kol iš tiesų jiems nepaklus. Ir veltui šalies gyventojai aiškins, kad jie pritaria šalyje galiojantiems įsakymams, jei jiems nepaklūsta.

Žmonės perėmė iš Dievo ir Jo karalystės meilę, bet naudoja tai saviems tikslams siekti. Užuot stengęsi daryti gera, kaip to reikalauja ir Dievas, jie prisitaikė sau priežodį: „Geraširdiškumas prasideda namuose". Štai čia ir slypi ginčo tarp nusidėjėlio ir Dievo esmė - nusidėjėlis visada savo asmeninius interesus iškelia virš visų kitų dalykų.

Turime liautis aukštinti savuosius interesus ir visų pirma trokšti, siekti įgyvendinti Dievo ir Jo Karalystės planus. Turime iškelti juos virš savųjų norų ir planų, nes jie iš tiesų yra žymiai vertesni. Žmogus, kuris taip nemąsto, yra sukilęs prieš Dievą.

Įsivaizduokite valstybės vadovą, kuris, siekdamas visos tautos gerovės, sukuria ir tam skirtus įstatymus. Jis reikalauja, kad visi jų laikytųsi. Tačiau jei atsiranda asmuo, kuris labiau vertina savo, o ne tautos gerovę, jis juk yra sukilęs prieš valdžią ir visus jos planus, tiesa? Ir jei mėgintume kalbėti apie to sukilusio asmens atsidavimą šalies vadovui, tai visų pirma jis turėtų atsisakyti klaidingo savo požiūrio, pritarti valdovui ir siekti visos tautos, o ne savo gerovės.

Dievo įstatymas reikalauja, kad mūsų siekis išgyventi asmeninę laimę neužgožtų Dievo šlovės ir bendrosios gerovės siekio. Kol mūsų interesai bus mums svarbiausi, kol jie bus mums aukščiau viso kito, tol būsime Dievo priešai.

Evangelija reikalauja to paties, kaip ir įstatymas. Daug kas mano, kad gerai žmogui rūpintis tik savo išgelbėjimu, ir siekia laimės kaip tikslo. Tačiau Dievo įstatymas reikalauja Dievo interesus vertinti aukščiau viso kito.

Skaitydami Bibliją matome, kad Evangelija, kaip ir įstatymas, reikalauja mylėti Dievą ir žmones: Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 33). Ką tai reiškia? Kartais žmonės cituoja šią eilutę, įrodinėdami, kad teisinga siekti savo paties išgelbėjimo, o visa kita - pasivys. Tačiau čia turima minty ne tai. Čia reikalaujama, kad Dievo karalystė užimtų aukščiausią poziciją mūsų visų prioritetų sąraše, kad mes visi siektume šventumo.

Laimė yra susieta su šventumu, tačiau tai nėra tas pats. Ir pagerbti, pašlovinti Viešpatį yra visai kas kita nei visų pirma siekti savo interesų. Todėl ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei (1 Kor 10, 31). Štai ko reikalauja Evangelija ir apie ką rašė apaštalas bažnyčiai.

Mūsų Gelbėtojas sako: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras (Mt 16, 25). Jei žmogus siekia savo interesų, jis to nepasieks. Kaip aukščiausiojo tikslo siekdamas išgelbėti savo sielą, jis ją praras. Turime siekti kitų gerovės - tai turi būti mūsų visų siekinys, kitaip pražūsime.

Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus dėl manęs ir dėl Evangelijos ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų kartu su persekiojimais ir būsimajame amžiuje - amžinojo gyvenimo (Mk 10, 29-30). Kai kas gali apsigauti ir sakyti, kad čia kaip motyvas iškeliamas atlygis. Ką mes čia raginami daryti? Išsižadėti savęs, kad gautume atlygį? Ne, turime išsižadėti savęs dėl Kristaus ir dėl Jo Evangelijos, tuomet matysime ir iš to kylančias pasekmes.

Tikras atsidavimas yra meilė

Pirmojo Laiško korintiečiams 13 skyriuje Paulius pateikia nesavanaudiškos meilės, geraširdiškumo, be kurio asmuo yra niekas, apibūdinimą. Atkreipkite dėmesį, kiek daug dalykų žmogus gali daryti, bet būti niekas: Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai. Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis, ir turiu visą pažinimą; jei turiu visą tikėjimą, kad galiu kalnus perkelti, tačiau neturiu meilės, esu niekas. Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, - man nėra iš to jokios naudos (1 Kor 13, 1-3). Tikras evangeliškas geraširdiškumas pasižymi šiomis savybėmis: Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta. Ji nesielgia nepadoriai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa pakenčia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria (1 Kor 13, 4-7).

Meilė neieško savo naudos, bet kaip galutinio tikslo siekia kitų laimės. Be tokio geraširdiškumo, be tokios meilės nėra tikros krikščionybės.

Daug žmonių stebisi, kodėl Dievo žodis tiek gąsdina, jei savanaudiškumą dažnai įkvepia būtent baimė. Žmogus siaubingai bijo skausmo. Šventajame Rašte aptinkami įspėjimai atliepia daug tikslų. Vienas jų - pakreipti savanaudišką mąstymą paieškoti priežasčių mylėti ir paklusti Dievui: kai Šventoji Dvasia patraukia dėmesį, Ji sužadina nusidėjėlio sąžinę ir ragina jį apmąstyti, kodėl reiktų paklusti Dievui, atsiduoti Jam, ir padaryti atitinkamas išvadas.

Ar blogai, jei didelę įtaką mus daro malonumai ar skausmas? Ne, tai nei gerai, nei blogai. Šie jausmai neturi moralinio charakterio. Įsivaizduokite, kad stovite prie stataus skardžio: šokti nuo jo - pražūtinga. Apie tai kalba ir įspėjantys ženklai. Tačiau jei nekreipsite dėmesio į tuos įspėjimus ir visgi šokdamas nuo skardžio sugriausite sau gyvenimą, tai jau galima prilyginti nuodėmei. Tačiau būti dėmesingam įspėjimams nėra jokia dorybė, tai paprasčiausiai sveiko proto aktas. Vengti pavojų nėra dorybė, tačiau nesisaugoti pavojų gali būti nuodėminga. Priešintis Dievo rūstybei gali būti nuodėminga, bet bijoti pragaro, kaip ir bijoti nusisukti sprandą, nėra šventumo požymis.

Mes galime siekti būti laimingi, suvokdami tikrąją laimės vertę, ir taip turime elgtis, tačiau nė vienas, kuris siekia laimės, kaip svarbiausio ir galutinio tikslo, nebus laimingas. Laimė - tai dorų troškimų patenkinimas. Tam, kad būtume laimingi, troškimai, kurie patenkinami, turi būti teisingi ir nesavanaudiški.

Siekiant laimės labai svarbūs du dalykai: pirma, troškimai turi būti teisingi ir dori. Jei troškimas nedoras, sąžinė tam priešinsis. Ir net jei tas troškimas bus patenkintas, tai lydės skausmas. Antra, reikia trokšti paties objekto, nes kitaip nepasieksime tikrojo pasitenkinimo. Jei trokštamas objektas yra tik priemonė galutiniam tikslui pasiekti, pasitenkinimas priklausys nuo to, ar tomis priemonėmis pavyks pasiekti tikslą. Bet jei tai, ko trokštama, ir yra galutinis tikslas, pasiekę jį patirsime tikrą pasitenkinimą. Troškimai turi būti nukreipti ne į save, o į kitą objektą, tuomet, kai jie bus patenkinti, tai atneš laimę.

Jei kiekvienas asmuo kaip galutinio tikslo sieks asmeninės laimės, skirtingų individų interesai susikirs ir sugriaus visų laimę ir gerovę. Tai mes ir matome vykstant pasaulyje. Tai yra visų apgavysčių, žiaurumų, smurto ir kitų blogybių žemėje ir pragare priežastis. Kai kiekvienas asmuo siekia savo tikslų, neišvengiamai kyla interesų konfliktas. Vienintelis būdas apsaugoti savo laimę - siekti Dievo šlovės ir visatos gerovės. Ir klausti reiktų ne: ar galima siekti asmeninės laimės? Bet: ar mūsų laimė turėtų būti aukščiausias mūsų tikslas ir galutinis siekis?

Sukilėliai šventoje Karalystėje

Mes nesame nuogo įstatymo valdžioje. Šis pasaulis yra Dievo karalystės provincija. Mes buvome sukilę, bet Dievas pasiūlė mums gailestingumą. Tereikia įvykdyti sąlygas: paklusti įstatymo nuostatoms ir atsiduoti teisingumui. Dievo Evangelija papildo Jo karalystės įstatymą.

Evangelija reikalauja tokio pat paklusnumo, kaip ir įstatymas, reikalaujantis, kad nusidėjėlis atsiduotų teisingumui. Jei nusidėjėlis būtų tik įstatymo valdžioje, jis turėtų sutikti su paskirta bausme. Tačiau po kritimo žmogus nėra ir niekada nebuvo pavaldus tik įstatymui. Daugiau ar mažiau, bet jis žino, kad egzistuoja malonė.

Niekada nebuvo reikalaujama, kad žmogus norėtų būti nubaustas. Šiuo atžvilgiu Evangelijos atskleidžiamas atsidavimas skiriasi nuo įstatymo atsidavimo. Įstatymas reikalautų norėti būti nubaustam, o atsiduoti įstatymui reikštų pasiduoti bausmės teisingumui ir žiūrėti į save kaip į nusipelniusį amžinos Dievo rūstybės.

Kiekvieno valdovo pareiga - žiūrėti, kad visi paklustų jo valdžiai. Jei kiekvienas individas tobulai paklus, įstatymai padės pasiekti aukščiausiojo visuomenės gėrio. O jei kas atsisako paklusti, valdovas turi priversti tą sukilėlį tarnauti visuomenės interesams. Jei jis netarnaus savo noru, bus priverstas.

Dievas yra suverenus valdovas ir Jis privalo reikalauti atsidavimo. Jei Jis to nereikalautų, Jis nevykdytų savo pareigų. Jei atsisakai paklusti Jo reikalavimams, atsiduodi į Jo rankas, kad Jis nubaustų tave taip, kad tai geriausiai atitiktų visatos interesus. Taip jūs netenkate teisės pretenduoti į visatos gerovę ar Dievo malonę. Dievas reikalauja pripažinti Jo įsakymų teisingumą ir besąlygiškai patikėti savo ateitį Jam. Viską, ką turite ir kas esate, turite atiduoti į Jo rankas.

Tikras atsidavimas reikalauja pripažinti Evangelijos sąlygas, tokias kaip: atgaila, šventumo siekimas, tikėjimas, visiškas pasikliovimas ir pasitikėjimas Dievu. Tai padės nesvyruojant patikėti Jam savo kūną ir sielą, kad Jis galėtų daryti su mumis tai, kas Jam atrodo geriausia.

Tikras atsidavimas yra pripažinti ir priimti Kristų kaip mūsų Tarpininką, Užtarėją, Atperkamąją Auką, kaip Valdovą ir Mokytoją... Pripažinti visas Šventajame Rašte apreikštas Jo savybes - tai yra tikras paklusnumas Dievo numatytam išgelbėjimo planui.

Bažnyčia pilna klaidingų vilčių. Daug žmonių priima tai, ką jie mano esant Evangelija, nepaklusdami įstatymui. Jie žiūri į įstatymą su siaubu akyse, o į Evangeliją žvelgia kaip į schemą, padėsiančią to įstatymo išvengti. Tokios tendencijos pastebimos visais laikais. Daugelis laikosi Evangelijos ir atmeta įstatymą, kai kiti priima įstatymą ir atmeta Evangeliją. Tačiau tiesa yra štai kokia: ir įstatyme, ir Evangelijoje yra tos pačios gyvenimo taisyklės, tiek įstatymas, tiek Evangelija reikalauja nesavanaudiško geraširdiškumo.

Jei žmogus mąsto, kad tikėdamas Evangelija jis gali siekti ne Dievo šlovės, bet užuot mylėjęs Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis, siekti savo išgelbėjimo kaip aukščiausiojo tikslo, jo viltys pasmerktos žlugti. Jis pasirinko kitą Evangeliją, kuri iš tiesų visai nėra Evangelija.

Atsidavimas, vedantis į išgelbėjimą

Tikėti reiškia ne viltis, kad tu būsi išgelbėtas, bet tikėti Dievo žodžiu apie Dievo Sūnų. Dievo žodis atskleidžia faktą, kad Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį gelbėti nusidėjėlių. Tai, ką jūs vadinate tikėjimu, greičiau yra viltis. Įsitikinimas viltimi, kad būsi išgelbėtas, yra tikėjimo veiksmo išdava, kurią turi teisę gauti, kai sąžiningai paklūsti įstatymui ir tiki Evangelija. Kai išgyveni jausmus, kurių reikalauja įstatymas ir Evangelija, turi teisę pasitikėti dėl savo išgelbėjimo.

Dievas trokšta, kad kiekviena siela būtų išgelbėta. Tai atskleidžia nesavanaudišką Jo geraširdiškumą. Tarkime, žmogus klausia: „Ką aš turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?". O aš jam atsakau: „Jei tikiesi būti išgelbėtas, turi desperatiškai to trokšti". Ką jis pagalvotų? Tikrasis atsakymas turėtų skambėti taip: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, atgailauk, tikėk Evangelija ir t. t."

Netikintys iš tiesų desperatiškai trokšta, kol atranda tikrą ramybę. Bet neviltis nėra būtina, norint pasiekti tikrą ramybę. Daug nusidėjėlių nerimauja, nes klaidingai mano, kad padarė mirtiną nuodėmę ar iššvaistė visą jiems skirtą malonę. Kartais jie sielvartauja, nes žino, kad, kai tik atgailaus, jie susilauks malonės, bet pastebi, kad visos jų pastangos siekiant tikro atsidavimo yra tuščios. Jie suvokia, kad yra išdidūs, kietasprandžiai ir negali sutikti su išgelbėjimo sąlygomis. Turbūt dauguma asmenų, kurie atsiduoda Dievui, tai daro suvokę, kad jie yra visiškai pražuvę.

Ne kas kita, bet jų pačių nedorybės varo juos į neviltį. Jie nenori priimti Dievo gailestingumo. Jų neviltis nesuderinama su tikru atsidavimu. Joks žmogus, būdamas tokios būklės, nepriėmė Evangelijos. Sakyti, kad neviltis yra būtina atsidavimo sąlyga, reikštų, kad būtina yra nuodėmė!

Kiekvienas krikščionis žino, kad Dievas trokšta išgelbėti nusidėjėlius. Tačiau žmonės turėtų siekti ne savo išgelbėjimo, bet Dievo šlovės.

Ką apaštalai sakė žmonėms, norėjusiems sužinoti, ką daryti, kad būtų išgelbėti? Ką Petras sakė Sekminių dieną? Ką Paulius atsakė kalėjimo prižiūrėtojui? - „Atgailauk, atsisakyk savo savanaudiškumo ir tikėk Evangelija". Štai, ką žmonės turi daryti, kad būtų išgelbėti.

Sunkumų iškyla ir tuomet, kai mes stengiamės atversti žmones tokiu būdu. Kartais stengiamasi atversti juos vadovaujantis įstatymu, atidedant į šalį Evangeliją, stengiantis padaryti juos šventus. Apaštalas Paulius tai išbandė ir įsitikino, kad tai - neveikia. Laiško romiečiams 7 skyriuje jis atskleidžia mums rezultatus. Jis buvo priverstas pripažinti, kad įstatymas yra geras ir šventas, kad reikia jo klausyti, ir raudojo: Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu (Rom 7, 19). Įstatymas neturėjo galios jį atversti, todėl jis šaukė: Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! (Rom 7, 24).

Siūlomą malonę, kaip ir bet kurį gerą dalyką, galima iškreipti, galima paversti savanaudiška religija. Apreikšdamas Evangeliją Dievas tai žinojo. Tačiau niekas kitas, tik Dievo malonė gali pavergti sukilusią širdį.

Vienas tėvas mėgino suvaldyti savo užsispyrusį ir sukilusį sūnų jį bausdamas. Jis mylėjo sūnų ir troško matyti jį paklusnų ir dorai gyvenantį. Tačiau sūnus, atrodė, dar labiau užkietino savo širdį ir visai nevertino tėvo pastangų. Galiausiai, praradęs bet kokią viltį, tėvas ėmė raudoti: „Mano sūnau! Ką dar aš galiu padaryti? Kaip galiu tave išgelbėti? Padariau, rodos, viską, kad tik tave išgelbėčiau... Ką dar galėčiau padaryti?"

Rykštėms sūnus niekada nepakluso, bet išvydęs tėvo skruostais riedančias ašaras jis pats pravirko: „Tėve, išplak mane! Nubausk, tik neraudok!" Šis tėvas rado kelią į kietą sūnaus širdį: užuot laikęs virš jo geležinę ranką, jis atvėrė ir išliejo jam savo širdį. Ir kokia buvo reakcija? Mylinčio tėvo ašaros sutirpdė sūnaus širdį ir šis pakluso jo valiai.

Nusidėjėliai užkietina savo širdis ir drąsiai sutinka Dievo rūstybę. Tačiau pamačius dangiškojo Tėvo meilę - supratus, kad Dievas nusižemino, kad priimtų žmogiškąją prigimtį, tapo žmogumi, kabėjo ant kryžiaus, pasruvęs ašaromis ir krauju, ir mirė už mus, - širdis sutirpsta. Jie ima šaukti: „Tik ne tai! Aš negaliu to pakelti! Jėzaus meilė mane įveikė..."

Nebijokime nusidėjėliams parodyti Dievo meilės. Tai - vienintelis kelias, vedantis į tikrą atsidavimą. Įstatymas padaro veidmainiais, bet Evangelija padeda mylėti Dievą iš tiesų.


Iš kn. „Crystal Christianity"
vertė Žaneta Lazauskaitė