Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams (Tit 2, 11-14).
Paulius sako, kad mums reikia Dievo malonės, kuri skatintų mus, tačiau tam, kad mes garbintume Jį tiesoje, reikia pašalinti dvi pagrindines kliūtis: pirma, bedievystę, į kurią iš prigimties esame linkę, ir antra, pasaulio geidulius, kurie stengiasi mus nugalėti.
Bedievystė yra ne tik prietarai, bet viskas, kas kliudo nuoširdžiai bijoti Viešpaties. O pasaulio geiduliai byloja apie kūniškus prisirišimus.
Paulius ragina mus atsižadėti ankstesnių troškimų, prieštaraujančių įstatymo plokščių įrašams, ir savo valios bei proto sumanymų.
Paulius suskirsto visas naujojo gyvenimo sferas į tris dalis: santūrumą, teisumą ir pamaldumą.
Santūrumas, be jokios abejonės, reiškia susilaikymą ir nuosaikumą, taip pat tyrą ir kuklų laikinųjų malonumų naudojimą bei kantrybę patiriant skurdą. Teisume yra visas teisingumas, kad kiekvienas žmogus gautų tai, ko nusipelnė. Pamaldumas atskiria mus nuo pasaulio sugedimo ir tikru šventumu suvienija su Dievu. Kai santūrumas, teisumas ir pamaldumas tvirtai susiję tarpusavyje, jie suteikia visišką tobulumą.
Nieko nėra sunkiau, kaip atsisakyti visų kūniškų minčių, palenkti savo klaidingus troškimus ir atsižadėti jų, pavesti save Dievui ir broliams bei gyventi tarsi angelui šiame sugedusiame pasaulyje.
Norėdamas išvaduoti mūsų protus iš įvairiausių spąstų, Paulius nukreipia mūsų žvilgsnį į palaiminto nemirtingumo viltį ir drąsina, kad mūsų viltis nėra bergždžia.
Kristus kartą pasirodė kaip Atpirkėjas; antrojo atėjimo metu Jis parodys, koks didis ir naudingas yra Jo išgelbėjimas.
Kristus išsklaido kerus, kurie apakina mus ir neleidžia trokšti ir būti uoliems dėl dangiškos šlovės. Kristus taip pat moko mus, jog turime gyventi šiame pasaulyje kaip ateiviai ir praeiviai, kad neprarastume dangiškojo palikimo (Tit 2, 11-14).
Iš kn. „Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos"
