Dievas atidavė savo vienintelį Sūnų kaip atperkamąją auką už mūsų nuodėmes (1 Jn 4, 10). Tačiau Paulius kalba ir apie dar didesnį darbą. Tarsi sieloj skambėtų trimitai, jis skelbia, kad per Jėzaus auką Dievas panoro „sutaikinti su savimi visa" (Kol 1, 20), tačiau tai tik dalis dar didesnio amžinojo plano, kai Dievas galiausiai „suvienys Jame visa, kas yra danguje ir žemėje" (Ef 1, 10).
Kai Tėvas išgelbsti savo žmones iš tamsybių valdžios ir perkelia juos į savo Sūnaus karalystę, jie mėgaujasi Jo malone ir gieda apie tai bažnyčioje. Jie pasitenkina tikėdami teisingomis doktrinomis ir moko to seminarijoje. Jie planuoja patekti į dangų ir kalba apie tai per televiziją. Šio proceso metu jie patiria šiek tiek aukštos kokybės religinių išgyvenimų.
Dallasas Willardas sako, kad šiame paveiksle kai ko trūksta. Pratęsdamas tokių krikščionių rašytojų, kaip Teresė Avilietė, Williamas Law, Jonathanas Edwardsas, C. S. Lewisas ir Richardas Fosteris, minties giją, Willardas kviečia mus trokšti ir siekti kai ko labiau ambicingo - siekti visa persmelkiančios vidinės transformacijos per Kristų arba „išvalyti taurės vidų". Džiaugtis atleidimu, mokyti teisingos doktrinos ir trokšti dangaus - puiku, tačiau, kaip savo knygose „Dieviška konspiracija ir mokinystės dvasia" (The Divine Conspiracy and The Spirit of the Disciplines) bei „Didžiausias aplaidumas" (The Great Omission) liudija D. Willardas, Dievas yra numatęs mums kur kas didesnių dalykų.
Jis nori, kad mes prisidėtume prie didžiulio Jo projekto. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl mums reikia visa persmelkiančių pokyčių. Jis nori, kad žmonės, tokie kaip mes, būtume tinkami sekti Jėzumi, ieškotume Jo karalystės, taptume jos ambasadoriais, liudytume apie ją ir būtume pavyzdžiais. O dabar dažnai mes rūpinamės savo mažomis karalystėmis, nors ir tai Dievas buvo numatęs. Priklausomai nuo mūsų amžiaus ir atsakomybės, mes rūpinamės mažomis karalystėmis, kur mūsų pasirinkimai nulemia, kas įvyks. Dievas nori, kad mes sujungtume savo karalystes su kitų karalystėmis ir visi priklausytume Jo aukščiausiajai Karalystei, „kuri apima ir valdo visą visatą".
Ką apie tai sako Biblija?
1. Pasiimkite visus Dievo ginklus.
2. Visų pirma ieškokite Jo Karalystės.
3. Pripildykite žemę, įdirbkite ir užvaldykite ją.
4. Gydykite ligonius.
5. Raginkite vienas kitą daryti gerus darbus.
6. „Imkite mano jungą ir mokykitės iš manęs".
7. „Mokykite kiekvieną paklusti viskam, ką Aš jums įsakiau".
8. Te jūsų šviesa šviečia kitiems.
Įspėjimas
Problema, anot Willardo, yra tai, kad daugelis iš mūsų pritariamai linksime šioms puikaus krikščioniško gyvenimo Dievo karalystėje instrukcijoms, bet dažnai kasdieniame gyvenime jas ignoruojame. Atrodo, tarsi tos instrukcijos būtų sunkiai suprantamos ar mūsų visai nepasiektų. Taip ir yra, nes daugelis mūsų, kalbant apie dvasią, nesame geros formos. Dievas mums atrodo nelabai realus, todėl mes nesimeldžiame. Todėl Dievas neatrodo mums toks realus. Kai mūsų pačių karalystėje viskas gerai, mes nebesiilgime Dievo karalystės. Dievo karalystės resursus mes nukreipiame savo pačių šalutiniams projektams įgyvendinti, o kai Dievas jų nepalaimina, verkšlename. (Galiu įsivaizduoti krikščionio, iškėlusio rankas aukštyn, karikatūrą, kuris skundžiasi: „Aš žengiau tikėjimo žingsnį ir pastačiau žaidimų kazino „Jėzus laimi" - taip galėjo būti sukurta šimtai darbo vietų, karaliaus Dovydo ložėje pianinu grotų gospel muzikos atlikėjas ir panašiai. Tačiau kazino žlugo. Kur buvo Dievas, kai man nutiko ši tragedija?")
Dr. Willardas įspėja: daugelis mūsų į krikščionybę žiūrime labai paviršutiniškai. Mes norime, kad mums būtų atleista, bet nenorime sekti paskui Jėzų. Mes bijome sekti Jėzumi, nes turėsime mirti ir prisikelti kartu su Juo. Sekdami Jo pėdomis mes privalėsime marinti savo senąjį „aš" su „mėgstamiausiais geismais", kaip juos apibūdino Jonathanas Edwardsas, ir vietoj jų atgaivinti tobulas Jėzaus dorybes. Tačiau tiesa yra tokia: mus nelabai žavi Jo dorybės ir itin stipriai laiko mūsų ydos. Mes nenorime jų prarasti, nes jos mums patinka, o prasmingo gyvenimo su Jėzumi perspektyva - ne itin vilioja.
Ar mes viliamės, kad tiesiog pradėsime gyventi naują krikščionišką gyvenimą be kasdienių mūsų pastangų, siekiant ne itin malonių pokyčių savo gyvenime nuo pirmadienio iki sekmadienio? Jei taip, mes esame panašūs į žmones, kurie nori būti mokūs, bet vis klimpsta į dar didesnes skolas. Arba į žmones, kurie nori būti tyri, tačiau lankosi pornografijos tinklapiuose. Arba į žmones, kurie nori kalbėti japoniškai, nė nesivarginę tos kalbos mokytis. Dr. Willardas daro stulbinamas išvadas: „Pagrindinė žmonijos klaida yra štai kur: mes norime, kas teisinga ir svarbu, tačiau neprisiimame atsakomybės, neatsiduodame ir nesiekiame tokio gyvenimo ir būklės, kuria norime džiaugtis. Tai bendražmogiška savybė, paaiškinanti, kodėl ir kelias į pragarą grįstas gerais norais".
Sprendimas
Tad ką daryti? Visų pirma - pasitikėti savo draugais krikščionimis, kurie mirė su Kristumi, kai jie mums sako, jog, jei ir mes padarysime tą patį - t. y. mirsime su Juo, viskas bus gerai. Čia, mano vertinimu, bažnyčiai tikrai galėtų patarnauti Dallasas Willardas. Jis talentingas, kuklus, nepaprastai daug patyręs vyresnis brolis krikščionis, žadinantis mus iš Prisikėlimo pusės Anapus. Visos jo knygos, vienaip ar kitaip, kviečia: Pasiryžk žengti. Gerai yra pirmiau numirti. Tu privalai ir gali tai padaryti. Net Jėzui reikėjo numirti, kad prisikeltų... Jis bus šalia, kai tu atsisakysi savo senojo gyvenimo. Pasikliauk manimi: jeigu tu mirsi su Jėzumi Kristumi, Dievas prikels tave iš kapo ir pašauks į nepalyginamo džiaugsmo gyvenimą ir tikslą, leisdamas patirti savo beribę ir gilią meilę.
Mokytis džiaugtis Dievu per amžius ir dalyvauti šlovinguose Jo darbuose - tai tarsi beisbolo, smuiko ar italų kalbos pamokos. Taip jau Dievas sukūrė, kad sportas, muzikavimas ar bendravimas su kitataučiais teikia džiaugsmą, tačiau vienintelis būdas iš tiesų tuo džiaugtis - daug dirbti. Turi klausyti savo mokytojo, imituoti jį ar ją ir tada daug treniruotis, daug dirbti.
Mokinys - ne didesnis už mokytoją. Jei Jėzus turėjo išmokti paklusti, to tenka mokytis ir Jo mokiniams. Mes turime lavinti savo smegenis, širdį, rankas, akis ir liežuvį, kad būtume tinkamos formos ir pasiruošę daug pastangų reikalaujančiam krikščioniškam gyvenimui. Turime padirbėti net su antakiais, jei jie vis dar liudija apie išpuikusią dvasią. Visa laimė, kad Jėzaus mokiniams esminės disciplinos buvo dėstomos ir jų mokoma ištisus amžius, - jų mokė ir pats mūsų Viešpats.
Kokios tai disciplinos? Štai keli pavyzdžiai iš Willardo knygos „Mokinystės dvasia".
Vienuma arba atsiskyrimas ir buvimas tyloje, tiriant save, sukurs atmosferą, kurioje galėsite klausytis Dievo.
Pasninkas ir Dievo žodžio apmąstymas jo metu. Pasninkas yra aukščiausia savęs išsižadėjimo forma, atskleidžianti, kaip labai mūsų ramybė priklauso nuo malonumo valgyti. Taip, nuo to priklauso paviršutinė ramybė.
Meditavimas, Dievo žodžio apmąstymas užtvirtina mumyse gyvą patyrimą ir įsitikinimą, kad mes turime maisto, apie kurį pasaulis nieko nežino.
Siekime tyrumo, lavinkime savo akis ir vaizduotę, t. y. širdies akis, žvelgti į Dievo sūnus ir dukteris kaip į savo brolius ir seseris.
Slaptai darykime gera ir siekime pažangos marindami išdidumą ir atgaivindami nuolankumą, išsilaisvindami iš poreikio pasižymėti, kad ir Biblijos studijų grupėje. Dr. Willardas paslaugiai pataria žodžiu tarnaujantiems melstis už kitus programos dalyvius, prašant, kad kiti kalbėtų geriau ir susilauktų daugiau pagyrų nei jie patys. (Žinau, kad jis taip ir daro. Ir iš savo patirties, dalyvaujant laidose su juo, žinau, kad ši malda, atrodo, neveikia.)
Studijuokime Dievo žodį taip, kad, kaip sakė Kalvinas, iškastume ten paslėptas brangenybes, ir taikykime jas savo gyvenime. Dievas įdavė mums į rankas Bibliją tarsi tam tikrą instrukciją, kuri turėtų padėti susiderinti ir sveikai gyventi Karalystėje. O perskaityti instrukcijas visuomet išmintinga.
Garbinkime ir švęskime - linksminkimės, šokime, dainuokime, džiūgaudami dėl Dievo pakvietimo, kad numarintume neviltį ir pradėtume mėgautis džiaugsmingu poilsiu Dievo namuose. Garbindami mes visi tampame panašūs į Tą, kurį garbiname. Palaiminti tie, kurių Dievas yra Viešpats!
Apsvarstykite suvokimą, kad pirmasis dangus - tai oras aplink mus, kad Dievas yra bauginamai arti, kad, kviestas ar nekviestas, Dievas yra čia.
Išpažinkime nuodėmes Dievui ir vienas kitam. Tai taip pat senojo „aš" marinimo būdas. Žinoma, tuo galima ir siaubingai piktnaudžiauti. Kas, jei ne Dievas, gali pakelti ne tik tai, ką aš pasakiau, bet ir tai, ko vos nepasakiau? Vis tik, jei prisipažinsi draugui, kad jam pamelavai, šis tavo išpažinimas padės tau kitą kartą to nedaryti.
Svarbu matyti, kad šis siekis atsinaujinti neturi nieko bendro su teisumo darbais. Išteisinimas vis dar įgyjamas tik iš malonės, tik per tikėjimą, tik per Kristų. Tačiau šventumo siekti yra gerai. Senajam „aš" numarinti ir naujajam atgaivinti reikia ne tik Dievo dovanos, bet ir mūsų pastangų. Joks teologas neištrauks mūsų už kabliuko. Kantrybė, pavyzdžiui, yra ne tik Dvasios vaisius (Gal 5), bet ir mūsų pašaukimas (Kol 3). Ir niekas netapo kantrus savaime. Tai reikia kasdien lavinti, mokytis savikontrolės, treniruotis, ypač važiuojant antrąja eismo juosta paskui lėtą vairuotoją.
Disciplinuotas krikščioniškas gyvenimas mums kainuos. Tačiau, kaip pabrėžia dr. D. Willardas, nedisciplinuotas gyvenimas mums kainuos žymiai daugiau - ir čia, ir amžinybėje.
Iš www.christianitytoday.com
vertė Lina Tamonytė
