2011-11-08
Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi. Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai. Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo. Todėl, atmetę visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris žiūri į savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo į save ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį vykdo, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas savo darbuose (Jok 1, 16-25).
Šie Jokūbo laiško žodžiai visus tikinčiuosius padalija į dvi stovyklas: vienoje - Žodžio klausytojai, kitoje - vykdytojai. Vieni save apgaudinėja, kiti - ne. Visi tikintieji nori būti palaiminti, bet palaiminimo sulaukia tik Žodžio vykdytojai. Į vykdytojus ir klausytojus tikintieji skirstomi ne tik Jokūbo laiške. Pats Viešpats Jėzus, baigdamas kalno pamokslą, Žodžio vykdytoją palygina su išmintingu namo statytoju, kuris pasistatė namus ant uolos, ir tie namai išstovėjo per didžiausias audras, o klausytoją - su kvailu statytoju, pasistačiusiu namus ant smėlio, ir jo namai audros metu sugriuvo.
Apaštalas Jonas pirmame savo laiške užrašė: Praeina pasaulis ir jo geismai, bet kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius (1 Jn 2, 17). Dievo valią vykdo tas, kuris elgiasi pagal Jo žodį. Toks žmogus išlieka per amžius, jį Viešpats palygina su statytoju, kurio namai išstovi per audrą. Todėl, norint būti tikru krikščionimi, neišvengiamai tenka tapti Žodžio vykdytoju - nesiduokime apgaunami, kad gali būti kitaip. Krikščionis, kuris klauso Dievo žodžio, bet jo nevykdo, apgaudinėja pats save. Jis priklauso tai kategorijai žmonių, apie kuriuos Viešpats pasakė: [...] iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs (Lk 8, 18). Tokia buvo didelė dalis Kristaus amžininkų. Jie rėmėsi Senojo Testamento pažadais, tačiau nebuvo dėmesingi Kristaus žodžiams ir jiems nepakluso.
Būti Žodžio vykdytoju - kiekvieno tikinčiojo pašaukimas. Tačiau kaip juo tampama? Į šį klausimą, atrodytų, galima atsakyti labai paprastai - elkimės pagal Šventąjį Raštą. Tačiau toks atsakymas tik iš dalies teisingas, nes net tie Jėzaus amžininkai, kurie Jį persekiojo, manė, jog elgiasi pagal Raštą. To laikmečio Rašto mokytojai ir fariziejai, laikydami save uoliausiais Žodžio vykdytojais, tapo perspėjimu kiekvienam tikinčiajam apie visiems, pasitikintiems savo dievotumu, gresiantį pavojų prasilenkti su Dievu. Įsivaizduodami, jog patinka Dievui, tie žmonės iš tiesų buvo Jam nepriimtini, nes, galvodami, kad Dievo žodį gali vykdyti savo jėgomis, save aukštino, o kitus žemino: Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo. Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens, kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas Juo tiki, nebus sugėdintas". [...] jie turi uolumo Dievui, tačiau be pažinimo. Nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, jie nepakluso Dievo teisumui (Rom 9, 31-33; 10, 2-3). Pasirodo, galima žinoti Rašto raidę, bet nesuprasti jo esmės. Galima visomis jėgomis laikytis raidės, bet visiškai nepažinti Dievo kelių. Pagonys, kurie nesigilino į Šventąjį Raštą, patikėję Kristumi tapo tikresniais Žodžio vykdytojais negu didžioji dalis Dievo tautos.
Gal tai reiškia, kad ir mes neturėtume gilintis į Raštus? Manau, priešingai - turėtume gilintis į juos nuolankia širdimi kur kas atidžiau negu Jėzaus laikų fariziejai, kad nepakartotume jų paklydimo ir išoriško Rašto raidės laikymosi neprilygintume Žodžio vykdymui.
Raginimas būti Dievo žodžio vykdytojais, o ne tik klausytojais, skirtas ne netikintiems, bet tikintiems. Įtikėjimas - pirmas ir svarbiausias žingsnis tampant Žodžio vykdytoju, bet vien įtikėjimo neužtenka. Jokūbas ragina mus, tikinčiuosius, atmetus visą nešvarą bei piktybės gausą, su romumu priimti įdiegtąjį žodį, galintį išgelbėti mūsų sielas (norint būti vykdytoju, reikia romiai priimti Dievo žodį). Sakydamas, kad nebūtume tik klausytojai, autorius anaiptol nenori pasakyti, jog mums nereikia klausytis bei skaityti Dievo žodžio. Jokūbas tik perspėja, kad klausymas ar skaitymas be vykdymo mus suklaidina. Neįmanoma tapti Žodžio vykdytoju, neįsiklausant į Dievo žodžius ir jų neapmąstant. Vykdytoju gali būti tik tas, kuris širdimi supranta Žodį bei pamato neįkainojamą jo vertę (Dievo žodis turi galią išgelbėti mūsų sielas).
Net norėdami teisingai suprasti artimiausius savo žmones, privalome atidžiai jų klausytis ir neskubėti daryti išvadų. Kaip dažnai vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai nesusikalba vien todėl, jog per greitai padaro išvadą, kad jau suprato, ką kitas norėjo pasakyti, priskirdami jam savo sugalvotus motyvus. Mes sunkiai suprantame kitokią nuomonę. Tenka labai nusižeminti ir nuoširdžiai norėti išgirsti bei suvokti, kad pradėtume suprasti kitokį nei mūsų požiūrį ir pripažintume, jog jis irgi gali būti teisingas.
Jeigu tiek nuolankumo bei jėgų reikia įdėti, norint suprasti kitą žmogų, kuris gyvena tuose pačiuose namuose, tai kaip nepalyginamai labiau turime romiai ir nuolankiai su didžiausiu dėmesiu įsiklausyti į Dievo žodžius, prašydami Jo Dvasios pagalbos, kad galėtume juos iš tiesų suprasti. Juk mes buvome Dievo priešai ir mūsų pažiūras bei mąstymo būdą formavo kietaširdžiai žmonės (net patys geriausi žmonės yra kietos širdies, palyginus su Dievu). Nors Raštas nuolatos primena, jog kritę žmonės yra tamsa, o Dievas - šviesa, mes net neįsivaizduojame, kaip stipriai mūsų mintys skiriasi nuo Dievo minčių. Todėl nesistebėkime, kad Žodžio vykdytoju gali būti tik žmogus, labai atidžiai įsigilinantis į Viešpaties žodžius. Priešingu atveju jis vykdys neteisingai suprastus nurodymus.
Trumpai pažvelkime į vieną apaštalo Pauliaus pamokymą, kurį galima įvertinti kaip labai nepatrauklų, neteisingai suprantant autoriaus motyvus: Jūs, vergai, visame kame pakluskite savo šeimininkams pagal kūną, ne dėl akių tarnaudami, kaip žmonėms patikti norėdami, bet iš tyros širdies, bijodami Dievo. Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite palikimą kaip atlyginimą, - nes jūs tarnaujate Viešpačiui Kristui (Kol 3, 22-24). Skaitant šias Pauliaus mintis ir vadovaujantis bulvarinės spaudos nuostatomis, apaštalą labai lengva apkaltinti vergų mulkinimu bei vergvaldžių palaikymu. Įmanoma net padaryti prielaidą, kad vergų šeimininkai parėmė Paulių materialiai, jog šis jiems padėtų suvaldyti jų vergus ir priverstų juos geriau dirbti.
Tačiau atmetus visą nešvarą bei piktybės gausą ir įsigilinus, galima pamatyti, jog Dievo Dvasios įkvėptas apaštalas suteikė vergų darbui naują prasmę. Jų darbas, kuris anksčiau jiems neturėjo prasmės, - tai tarnavimas Kristui. Pavergtas žmogus, atliekantis labiausiai žeminantį darbą, pasirodo, gali tuo savo darbu tarnauti pačiam visatos Valdovui, jeigu tai daro iš širdies, kaip Viešpačiui. Iš širdies dirbamas darbas kelia ir ugdo dirbantįjį.
Žodžio vykdytojas - malonės vaikas, nes joks žmogus savo jėgomis negali suprasti Dievo minčių ir motyvų. O kaip paklusti, jeigu nesupranti, kas sakoma? Vykdyti žodį mums padeda Dievo Dvasia, apreikšdama Viešpaties mintis ir troškimus. Vykdantis Dievo žodžius niekada nesipuikuoja prieš kitus žmones. Jis suvokia, kad viską, ką turi, yra gavęs iš malonės, kaip elgeta išmaldą. Toks žmogus yra dvasios vargšas - atgailaujančios ir sudužusios širdies. Jis dreba prieš Dievo žodį, nes supranta, kad visas jo gyvenimas be to Žodžio yra niekam tikęs. Jis gilinasi į Dievo žodžius, kaip brangakmenių ieškodamas nurodymų, kuriuos galėtų vykdyti, nes kiekvienas žodis - tai gyvenimo kelias, išeitis, atgaiva, džiaugsmas, ramybė. Kiekvienas žodis - tai kvietimas į gyvenimą. Žodžio vykdytojas atveria savo širdį dangiškoms Žodžio sėkloms ir saugo jas. Meilė, tiesa bei gailestingumas tampa jo gyvenimo pamatu.
Tai Dievas mums padeda tapti Žodžio vykdytojais. Suprastas ir priimtas Viešpaties žodis iš Dievo priešų mus perkeičia į Jo paklusnius vaikus. Juk Dievo žodis veikia kaip sėkla, kurioje glūdi visas būsimo augalo „projektas" ir jo užauginimo „mechanizmas". Jokūbo paraginimas „būkite žodžio vykdytojai" gali būti arba nepakeliama našta, arba keičianti Viešpaties malonė. Juk nė vienas nuolankus bei nuoširdus žmogus neišdrįs pasigirti, kad savo jėgomis tapo Žodžio vykdytoju. Kol matome tik savo kūniškus gebėjimus, nieko daugiau nelieka, kaip tik dejuoti apaštalo Pauliaus dejonėmis: Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti - ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. [...] Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! (Rom 7, 18-19. 24).
Tačiau suvokę, jog mus keičia Viešpats, kiekvienas galime atviru veidu be baimės įsižiūrėti į Dievo veidrodį, ir jame pamatyti Žodžio vykdytojo atspindį - Žodžio sėkloje įrašytą genetinį kodą. Mes tampame šviesa, kai esame apšviesti Jo šviesos. Tik nepaskubėkime patys sau nusipiešti Dievo žodžio vykdytojo paveikslą. Pamatykime, koks jis atsiveria Šventajame Rašte. Pačių nusipieštas atvaizdas neturės galios mus keisti ir įkvėpti. Greičiausiai jis bus nepatrauklus arba, dar baisiau, suteikiantis teisę aukštintis prieš kitus. Nes tenka pastebėti, kad Žodžio vykdytojus žmonės dažnai įsivaizduoja kaip turinčius ypatingą valią ar išskirtinius gebėjimus, viską darančius teisingai ir galinčius niekinti kitus. Tačiau tai neturi nieko bendra su Rašte atsiveriančiu Žodžio vykdytojo paveikslu.
Jeigu mintis apie buvimą Žodžio vykdytoju mums nesukelia nuolankaus susižavėjimo, tai dar nematome atspindžio Dievo veidrodyje ir nesuprantame, kad Viešpats gali mus tokiais padaryti. Tai įmanoma, nes Dievas nėra šališkas ir Jo veidrodyje atsispindi kiekvienas. Svarbu tik įsižiūrėti ir pradėti elgtis pagal tai, ką matome, kad nepamirštume matyto atspindžio. Nes norime to ar ne, mes kasdien matome ir kitą veidrodį - mus supantį pasaulį, ir jame atsispindintis atvaizdas siekia nustelbti Dievo žodžio rodomą paveikslą. Kasdienė aplinka stengiasi įtikinti mus, jog galime pasikliauti tik savo jėgomis, ir griauna mūsų pasitikėjimą Dievu. Todėl svarbu mintimis pasilikti Dievo žodyje ir jį vykdyti.
