Kaip aštriai ši eilutė apibūdina ir bažnyčią, ir tuo pačiu vidutinį tikintįjį. Kaip labai mes džiaugiamės visais Dievo palaiminimais, Jo aprūpinimu, ir kiek mažai iš tiesų įsiklausome, ką Jis sako? Mes, tarsi dvasios kūdikiai, pasitenkiname matydami Jį veikiantį, tačiau nesirūpiname pažinti Jį ir Jo kelius.
Gilinti bendravimą su Dievu
Laikas užaugti. Laikas tikintiesiems atsiduoti Dievo globai ir mokytis Jo kelių. Nors daug yra norinčių prisidėti prie Dievo tikslų įgyvendinimo, tačiau jie nesupranta, kad tik artimai bendraudami su Dievu mes galime įsitraukti į Dievo darbus, siekti Jo tikslų.
Mūsų asmeninis bendravimas su Dievu yra viena esminių veiksmingo krikščioniško gyvenimo sąlygų. Apaštalas Morkus prisimena, kad Jėzus paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus (Mk 3, 14-15). Prieš tai, kai būsime pasiųsti skelbti Jo žodžio, mes, kaip angelas Gabrielius, turime stovėti Dievo akivaizdoje (žr. Lk 1, 19). Nesėkmė čia reikš nesėkmę visur. Tik siekdami pažinti Dievą ir Jo kelius, mes galime suprasti Jo mintis ir tikslus.
Šiandien žmonės pernelyg užsiėmę „dvasine" veikla, kuriai trūksta Dievo palaiminimo. Matėme televizijos evangelistų, kurie tarsi Patarlių žodžiai, nuolatos šaukia: „Duok, duok, duok". Šou tebevyksta užmiršus faktą, kad Dievas jau seniai to nebelaimina. Mums gyvybiškai svarbu iš naujo alkti ir trokšti Jo artumo.
Tai - tartum šventas senovinis patepimo aliejus, kurio negalima pakeisti niekuo kitu. Nenuostabu, jog Viešpats sako: Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis - savo stiprybe, o turtingasis - savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš - Viešpats (Jer 9, 23-24).
Ilgėtis pažinti Dievą
Visus Dievo šventuosius sieja vienas bendras bruožas- troškimas patirti Jo artumą. Dovydas, nors ir padarė nemažai klaidų, ilgėjosi savo Dievo. Savo troškimą pažinti Jį dar artimiau jis vėl ir vėl išreikšdavo Psalmėse: Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! (Ps 42, 1).
Tapęs karaliumi, Dovydas negaišdamas siekė sugrąžinti Sandoros skrynią, simbolizavusią Dievo buvimą, į jai deramą vietą. Liūdna, tačiau visus 40 Sauliaus valdymo metų Izraelis neieškojo Sandoros skrynios. Dievas išgelbėjo mus iš to paties savanaudiškumo, užsispyrimo ir ribotumo veikti nepriklausomai nuo Jo ir Jo artumo.
Net ir nepavykus parsigabenti Sandoros skrynios, Dovydas nuolankiai pripažįsta, kaip labai jam reikalingas Dievas, kaip jis ilgisi Jo artumo. Jis atsisako pasiduoti ir rauda: Kaip aš galiu pargabenti Dievo skrynią pas save? (1 Krn 13, 12). Savo priesaikos surištas jis nemiega: Jis priesaiką Viešpačiui davė ir įžadą Jokūbo Galingajam: „Aš neįžengsiu savo pastogėn, lovon negulsiu ilsėtis, akims miegoti neleisiu, vokams užsimerkti, kol nesurasiu Viešpačiui vietos, buveinės Jokūbo Galingajam!" (Ps 132, 2-5). Šis žmogus ir šiandien galėtų nuoširdžiai ištarti: „Nėra žemėje nieko, ko aš trokščiau labiau nei Tavęs".
Panašiai ir Mozė Dievo artumą vertino labiau nei Jo pažadus. Netrukus po to, kai izraelitai ėmė garbinti auksinio veršio stabą, Dievas liepia Mozei vesti žmones į Pažadėtąją Žemę. Dievas ne tik pasiruošęs laikytis savo Sandoros pažado, bet ir užtikrina Mozę, kad Jis paruoš antgamtinę apsaugą - siųs savo angelą, kuris padės išvaryti tos žemės gyventojus. Pagalvotum, jog Mozė turėjo tuo džiaugtis, - juk turėti savo žemę ir buvo didžiulis Izraelio troškimas! Vis dėlto, patikinęs Mozę, kad Jis laikysis savo Sandoros pažado, Dievas pasako jam nenorįs eiti kartu su jais.
Čia Mozė susiduria su pačiu svarbiausiu sprendimu: jis gali toliau vesti izraelitus į jiems pažadėtą žemę arba pasilikti dykvietėje. Gali atrodyti, jog nėra ko čia svarstyti, viskas akivaizdu - reikia užimti žemę. Argi ne tai buvo pagrindinė jų išėjimo iš Egipto priežastis? Juk buvo pasakyta, kad toje žemėje teka pienas ir medus - taip būdavo apibūdinami visi Dievo jiems paruošti palaiminimai: visokių gėrybių, kurias jie paveldės, pilni namai, vynuogynų ir alyvmedžių sodai, kurių jie nesodino, miestai, kurių nestatė...
Dievas paruošė visa tai savo žmonėms ir, nors jie ir nusidėjo, žada Mozei, jog Jis laikysis savo Sandoros ir visa, ką pažadėjo, jiems atiduos. Visgi Mozė nesutinka pasitenkinti kuo nors mažiau - jam rūpėjo Dievo artumas. Jis nusprendė verčiau pasilikti dykvietėje, kur bus juntamas Dievo artumas, ir kęsti svilinantį karštį, nei eiti į klestintį Kanaaną. Dievo artumas Mozei buvo daug svarbesnis už visa kita. Priešingai, nei dauguma tikinčiųjų, pastorių ir religinių institucijų šiandien, Mozė nepasitenkino antros rūšies palaiminimais, nors tai ir buvo panašu į sėkmę.
Kai ieškoma Dievo palaiminimų, o ne paties Dievo
Šiandien daugelis įsikibę Dievo sandoros pažadų, giriasi savo „namais ir vynuogynais". Kai kurie net pasakoja patyrimus, ką jie išgyveno, kai jiems pasirodė ar kalbėjo antgamtinės būtybės. Tačiau keista, jų gyvenime trūksta Jo artumo. Jie pasitenkino Dievo palaiminimu bei aprūpinimu ir mažai rūpinasi dėl Jo artumo. Jie nukreipė savo žvilgsnį nuo Jo, kaip Asmens, į tai, ką Jis gali duoti.
Susiedami Dievą su Jo sandoros pažadais, tokie tikintieji reikalauja Jo laikytis savo Žodžio. Tačiau ką pasakysime apie šių tikinčiųjų santykius su Juo, bendravimą su Juo?
Prieš kelerius metus mes su žmona nusprendėme kraustytis gyventi į kitą namą. Mums pasisekė rasti pirkėją, kuris mokėtų grynais. Pasirašėme kontraktą ir numatėme kitas detales. Radome ir kitą namą, esantį visai netoli nuo pirmojo, kur norėtume apsigyventi. Suderėję kainą ir pasirašę būtinus popierius, suderinome ir persikraustymo datą. Viskas vyko sklandžiai, ir tuo mes džiaugėmės: per vieną parą mes sėkmingai pardavėme vieną namą ir įsigijome kitą! Dabar mums liko tik laukti.
Tačiau po kelių dienų mums pranešė, jog šeima, pirkusi mūsų namą, nori sulaužyti sutartį - nenori mokėti grynais. Mūsų teisininkas patikino mus, kad nerimauti nėra pagrindo: sutartis negali būti nutraukta, nes nebuvo numatytos tokios sąlygos. Jie davė žodį ir pasirašė sutartį, kurioje nurodyta, jog jie mokės grynais. Todėl įstatymas yra mūsų pusėje - jie turi laikytis savo pažado.
Aptardami šią situaciją, mes su žmona priėjome prie išvados, jog net jei mes turime kontraktą (sandorą), mes neversime jo vykdyti. Turėti gerus santykius su būsimais kaimynais mums buvo svarbiau nei „sandora".
Mozė nepasitenkino antros rūšies palaiminimais, todėl sakė Dievui: „Jei tavo artumas neis su mumis, nevesk mūsų iš čia". Ir, paaiškindamas esminę priežastį, kodėl Dievo artumas jam yra toks svarbus, Mozė išsako vieną labiausiai širdį ištiriančių pareiškimų, kokį tik galima rasti Dievo žodyje: Jei Tavo artumas neis, nevesk mūsų niekur iš šitos vietos. Nes kaip man sužinoti, kad aš ir Tavo tauta atradome malonę Tavo akyse? Ar ne iš to, kad Tu eisi su mumis? Taip aš ir Tavo tauta būsime išskirti iš visų žemės tautų (Iš 33, 15-16).
Dievo žmonių požymis
Ne mūsų doktrinos ir ne mūsų gyvenimo kredo, ne mūsų įstatymai ir gyvenimo būdas daro mus išskirtiniais. Vienintelis dalykas, kuris mus išskiria iš kitų, yra Jo artumas. Nuoširdus Dievo troškimas - tai tikro Dievo vaiko požymis. Apaštalas Paulius buvo pasiruošęs palikti, atsisakyti visko, kad tik pažintų Kristų. Dovydas taip pat pabrėžė: Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu - gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą (Ps 27, 4). Koks yra tavo didžiausias troškimas?
Mums leista akies krašteliu žvilgtelėti į jaunikio ir nuotakos bendrystę, skaitant Saliamono Giesmių giesmę. Palyginę šios poros bendravimą ir savo santykius su dangiškuoju Jaunikiu, mes galime išmokti daug vertingų pamokų.
Penktame šio nuostabaus pasakojimo skyriuje pasakojama, kad nuotaka jau beveik miegojo, kai į jos duris pasibeldė mylimasis. Patenkinta savo būkle ji dvejoja, nenorėdama keltis atidaryti durų. Ji išsimaudė, atsigulė ir nenori vargintis: keltis, apsirengti... Jos kojos švarios ir ji nenori jų susipurvinti. Kol ji delsia, svarstydama, kiek tai jai kainuos, jos mylimasis ir toliau beldžia ir išsako savo meilę jai.
Visgi po kurio laiko ji atsikelia ir atidaro duris, tačiau jos mylimasis jau nuliūdęs pasitraukė. Suvokusi savo klaidą, ji pradeda jo ieškoti. Dabar tenka mokėti didesnę kainą... Ji eina per miestą, visų klausinėdama, ar nematė jos jaunikio. Sumušta, sužeista, nuplėštu apsiaustu ji svirduliuoja, nes visą naktį ieškojo ir šaukė, tačiau nesėkmingai (žr. Gg 5, 2-7).
Manau, dažnai Viešpats ir pas mus ateina, trokšdamas artimiau pabendrauti, vildamasis praleisti laiką su mumis, tačiau mes pasirenkame ilsėtis, pasitenkiname tuo, kad esame apvalyti ir nuprausti. Mes nesivarginame atsikelti ir eiti gilyn. Tačiau kai kurie tikintieji, suvokę, jog kai ką pražiopsojo, visgi keliasi ir ieško Jo. Jie neišsigąsta aplinkybių ir ieško Jo, kol Jį vėl suranda.
Jei toliau skaitysime Giesmių giesmę, sužinosime, kad nuotaka sutinka Jeruzalės dukteris. Trokšdama nors ką nors sužinoti apie savo mylimąjį, ji klausia: gal jos jį matė? Ji nesidrovėdama pasakoja, kaip yra įsimylėjusi, ir prašo pranešti jai, jeigu jos jį sutiks.
Stiprus jos ilgesys ir troškimas sužavi klausytojas. Įkvėptos jos žodžių, jos trokšta sužinoti, koks yra tas jos mylimasis. Ji atveria širdį ir iš jos pradeda lietis meilė jam - ji labai smulkmeniškai pasakoja, koks jis yra nuostabus. Nuotaka paaiškina, jog niekas negali jam prilygti - jis toks vienintelis! Viskas jame ją žavi. Ji prilygina jį safyrams, dramblio kaului, alebastrui ir auksui. Atsiskleidus jos meilei jam, moterys taip pat ima trokšti jį sutikti - jos dar niekada negirdėjo taip nuostabiai apie ką nors atsiliepiant.
Mūsų troškimas sužadina troškimą kituose
Tik puoselėdami gilų asmeninį artumą su savo Mylimuoju, mes galime paskatinti Jo trokšti ir kitus. Niekas kitas nepatenkins šio gilaus troškimo. Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3).
Kartais, tarsi Laodikėjos bažnyčia, mes nematome tikrosios savo dvasios būklės. Pasitenkinę savo „klestėjimu" ir gerove, mes nepastebime, kad mūsų Mylimojo jau seniai nėra tarp mūsų...
Gal Dievas leis mums pamatyti ir sąžiningai pripažinti savo tikrąją būklę ir mes, kaip Mozė, atsisakysime žengti nors žingsnį, kol nebūsime tikri, kad Jo artumas eis su mumis. Suvokti Dievo tikslus yra svarbu, tačiau pažinti Jį - būtina!
Iš kn. „For God's sake Grow Up!"
vertė Lina Tamonytė
