Priedas

Kai nuskamba Dievo pranašystė, kad moteriai ir vyrui, kuriems yra beveik šimtas metų, Viešpats duos sūnų, tai tikrai kelia abejonių. Jo patikimumu imama dvejoti. Ar Juo tikrai galima pasitikėti? Ar Jis patikimas? Ar galime tikėtis, kad Viešpats vis dėlto įvykdys tai, ką sako?

Išgirdęs šį pažadą, Abraomas, tiesiogine žodžio prasme, krito veidu į žemę ir juokėsi (Pr 17, 17). Nei Abraomas, nei jo žmona Sara iki galo nepatikėjo Dievo žodžiais. Išgirdusi pažadą, Sara taip pat juokėsi, jos tikėjimas nebuvo didesnis nei vyro (Pr 18, 12).

Pradžios knygoje nėra pasakyta kada, tačiau tam tikrame bendravimo su Dievu taške, Abraomas ir Sara visgi patikėjo, kad Dievas įvykdys tai, ką pažadėjo. Apaštalas Paulius apie Abraomą rašo: Jis nepavargo tikėti ir nelaikė savo kūno apmirusiu (nors jam buvo apie šimtą metų) ir Saros įsčių apmirusiomis. Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet buvo tvirtas tikėjime, teikdamas Dievui šlovę ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog, ką Jis pažadėjo, įstengs ir įvykdyti (Rom 4, 19-21).

Laiško hebrajams autorius pasakoja istoriją iš Saros pusės: Tikėjimu ir pati Sara - nevaisinga ir nebe to amžiaus - gavo galios pastoti ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo (Hbr 11, 11). Ji ne tik patikėjo, kad Dievas gali duoti sūnų, bet kad Jis ir duos, nes yra ištikimas. Jo Žodis yra patikimas ir visi Jo pažadai - verti pasitikėjimo.

Abraomo ir Saros tikėjimas neliko apviltas: Viešpats aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo pažadėjęs.  Sara pastojo ir sulaukusiam senatvės Abraomui pagimdė sūnų tuo metu, kurį Dievas buvo jam nurodęs (Pr 21, 1-2). Tai atsitiko būtent taip, kaip Dievas ir sakė. Dievas išties yra ištikimas.

Senajame Testamente ištikimybei nusakyti vartojamas žodis yra susijęs su tiesa. Jie abu turi tą pačią šaknį, reiškiančią „tvirtumą" ar „stabilumą". Ištikimybė išauga iš tiesos, o tiesa visada yra patikima. Net pagonių pranašas Balaamas sutiko, kad Dievas kalba tiesą ir laikosi savo Žodžio. Moabo kunigaikščiui jis sakė: Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? (Sk 23, 19).    

Kadangi Dievas nemeluoja, mes galime Juo pasitikėti - Jis padarys būtent tai, ką ir žadėjo, nes Jis yra tikrai patikimas, visada pastovus ir stabilus, niekada nesikeičia ir nedvejoja. Tokia tvirta yra Jo ištikimybė. Jo Žodis yra neklystantis ir patikimas, todėl būtinai išsipildys.

Pranašas Izaijas sako: Ištikimai įvykdei, ką seniai buvai pažadėjęs (Iz 25, 1). 

Jo esybės dalis

Apaštalas Jonas taip pat tvirtina, kad Dievo žodis yra patikimas ir teisingas (Apr 21, 5; 22, 6). Jis sako, kad Jėzus Kristus, įsikūnijęs gyvasis Žodis, yra ištikimasis ir tikrasis Liudytojas (Apr 3, 14), o grįžęs į žemę Jis bus vadinamas Ištikimuoju ir Teisiuoju (Apr 19, 11).

Visos Dievo savybės veikia kartu, o ne atskirai. Jei viskas, kas pasakyta apie Jį, yra tiesa, tada Jis yra patikimas. Mes kartais atsisakome savo žodžių, kurių negalime įvykdyti, pvz., kai kilusi audra sutrukdo mums nusivežti vaikus į iškylą, nors mes jiems buvome tai pažadėję. Tačiau Dievas yra visagalis. Jis gali padaryti viską, ką nori, net ir suvaldyti audrą. Nėra jokios priežasties Juo nepasitikėti.

Mes galime būti nepatikimi, nes mums gali daryti įtaką kiti, pavyzdžiui, žmona gali pažadėti vyrui vakarienei pagaminti jo mėgiamą patiekalą, tačiau kokia nors visuomenėje garsi dama, su kuria ji taip troško pabendrauti, pakvietė ją kavos. Tos kelios valandos tiesiog pralėkė ir dėl laiko stokos ji nebeištesi savo pažado. Tačiau Dievas yra suverenus - Jam nereikia pritarimo, kad galėtų patenkinti savo poreikius. Jis pats yra viso to, ką daro, priežastis.

Mes galime nesilaikyti savo žodžio, nes mums tai tampa nebeįdomu. Pavyzdžiui, vyrui, kuris pažadėjo žmonai virtuvėje pakabinti keletą spintelių, nusibodo staliaus darbai ir jis pardavė visus savo įrankius... Tačiau Dievas niekada nepraranda susidomėjimo. Jis nesikeičia ir niekada nepakeičia savo nuomonės. Mes galime pamiršti savo pažadus, kai jie kertasi su mūsų tikslais, bet ne Jis.

Viena pora įsipareigojo tarnauti sekmadieninėje mokykloje, tačiau jie įsigijo naują automobilį ir nusprendė, kad jie nenori savaitgaliais būti užimti. Tačiau Dievas yra meilė - Jis veikia kitų labui, o ne tenkina savo savanaudiškus interesus.   

Šventasis Raštas aukština Dievo ištikimybę. Psalmistas klausia: Viešpatie, kas yra toks ištikimas, kaip Tu? (Ps 89, 8). Ištikimybė yra neatsiejama Jo dalis ir tai lemia visa, ką Jis daro. Mozė užtikrino Izraelio žmones, kad Dievas yra ištikimas, todėl Jis tikrai laikysis sandoros ir įvykdys savo pažadus (Įst 7, 9). Taip ir įvyko: Jis atidavė jiems pažadėtąją žemę, suteikė pergalę prieš priešus ir poilsį, kaip buvo žadėjęs. Nebuvo nė vieno žodžio, kuris nebūtų išsipildęs, ką Viešpats kalbėjo Izraeliui (Joz 21, 45). Tai yra Dievo ištikimybės esmė.

Dievo ištikimybė Sandoros pažadams yra užtikrinama, net jei Jo žmonės atsisako vykdyti Jo įsakus ir sprendimus: Jei jo vaikai paniekins mano įstatymą, jei nesielgs, kaip jiems įsakyta, jei mano nuostatus laužys ir įsakymų mano nepaisys, bausiu už jų nuodėmes lazda, plaksiu rykštėmis už jų kaltę. Bet savo malonės iš jo neatimsiu ir ištikimybės jam neatsakysiu, nesulaužysiu sandoros ir savo lūpų žodžio nekeisiu (Ps 89, 30-34). Nors Viešpats ir drausmina, Jis nelaužo savo sandoros ir neatsisako savo ištartų žodžių: Ištikimybės jam neatsakysiu, - sako Viešpats (Ps 89, 33). Juo ir Jo pažadais galima pasitikėti.

Dievo ištikimybės dydis

Dievo ištikimybė yra beribė: Viešpatie, dangų siekia Tavo gailestingumas, Tavo ištikimybė - debesis (Ps 36, 5). Kitoje psalmėje skaitome: Viešpatie, Tavo žodis amžinai įtvirtintas danguje. Tavo ištikimybė kartų kartoms; Tu sutvėrei žemę, ir ji pasilieka (Ps 119, 89-90).      

Kadangi Dievas kalba tiesą, kiekviena karta gali pasitikėti tuo, ką Jis sako. Todėl Jeremijas džiaugsmingai šaukė: Tai atsinaujina kas rytą, ir didelė yra Jo ištikimybė (Rd 3, 23).

Kadangi Dievo ištikimybė yra Jo esybės dalis, tai daro įtaką viskam, ką Jis sako ir daro. Prisiminkime kelis Jo ištikimybės pavyzdžius, aptinkamus Naujajame Testamente.

Pirmiausia, Jis yra ištikimas ir užtikrina mūsų išsigelbėjimą. Nors dvasiniame gyvenime Korinto krikščionims daug kur reikėjo pasitempti, Paulius jiems sako: Todėl jums nestinga jokios dovanos laukiant, kada apsireikš mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris ir sutvirtins jus iki galo, kad būtumėte nekalti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieną. Ištikimas yra Dievas, kuris jus pašaukė į savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, bendravimą (1 Kor 1, 7-9). Paulius įsitikinęs, kad Viešpats neleis jiems pražūti ir išlaikys juos, kol jie įžengs Jo akivaizdon. Toks užtikrintumas pagrįstas ne korintiečių stiprybe ar galimybėmis, bet Dievo ištikimybe: jei Jis pažadėjo amžiną gyvenimą tiems, kurie priims Jo Sūnų, Jis ir ištesės tą pažadą - Jis neleis jiems pražūti.    

Panašią mintį randame ir Laiške tesalonikiečiams: Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Ištikimas yra Tas, kuris jus šaukia, Jis ir įvykdys! (1 Tes 5, 23-24). Paulius trokšta pamatyti kiekvieną jų, stovintį prieš Dievo sostą, tobulai tyrus ir be kaltės, visiškai atsidavusius Viešpačiui. Jis tikras, kad taip ir bus, tačiau ne dėl to, kad jie turi vidinių jėgų gyventi šventai, bet todėl, kad ištikimas yra Tas, kuris juos pašaukė: O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino (Rom 8, 29-30). 

Koks puikus užtikrintu-mas! Kai pripažįstame savo nuodėmes ir pasitikime Kristumi, kaip Gelbėtoju, nėra ko nerimauti ir baimintis dėl amžinybės. Mūsų ištikimas Dievas priima mus Jame, todėl mes galime skirti visą dėmesį, kad daugiau Jį pažintume.

Teko kalbėtis su žmonėmis, kurie daug metų kovoja dėl išgelbėjimo užtikrintumo. Jie nuolat svarsto: ar jie yra išgelbėti, ar ne, ir tai trukdo jiems patirti Dievo malonę. Jie nenusiramins, kol nepatikės Dievo žodžiu ir nesuvoks, kad jų išgelbėjimas yra amžiams. Tai tarsi santuoka, kai žmona vis savęs klausia: „Ar mano vyras tikrai mane myli? Ar santuoka jam išties yra svarbi?" Kol kyla tokios dvejonės, ji negali laisvai kurti savo santykių su vyru. Panašiai yra ir su Viešpačiu. Parašyta: Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai (Apd 16, 31). Ištikimas Dievas įvykdys savo pažadus. Jis išgelbės jus, jei pasitikėsite Jo Sūnumi. Galite būti ramūs - Jis ištikimas.

Antra, Jis ištikimas ir suteikia mums pergalę. Dievas nori, kad mes džiaugtumėmės nugalėdami nuodėmę bei išbandymus, ir nepalieka mūsų vienų. Jis siūlo savo pagalbą: Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų gundyti daugiau nei jūsų jėgos leidžia, bet kartu su pagundymu duos ir išeitį, kad sugebėtumėte jį atlaikyti (1 Kor 10, 13). Žodis „pagundymas" gali kalbėti apie Dievo siunčiamą išbandymą, kuriuo Jis nori apvalyti ir sustiprinti mus, arba šėtono gundymą nusidėti, siekiant mus su-
žlugdyti. Abiem atvejais Dievas žada neleisti mūsų bandyti daugiau, nei galime pakelti, ir kiekvieno pagundymo ar išbandymo metu žada suteikti išeitį. Jo ištikimybė tai garantuoja.

Žodis „išeitis" buvo vartojamas kalbant apie siaurą praėjimą kalnuose, kuriuo galėdavo pabėgti į spąstus įkliuvusi kariuomenė. Patekus į išbandymus, Dievas visada turi išeitį. Dažnai su išbandymais susiduriame, nes ignoruojame Viešpaties įsakymus ir Jo kelius. Ir išeitis kartais yra tiesiog tai ištverti, tačiau ta stiprybė, ištvermė ateina iš Viešpaties - galite Juo pasikliauti. Dievas visada laikosi savo Žodžio.

Tesalonikiečiams buvo duotas pažadas: O Viešpats ištikimas; Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto (2 Tes 3, 3). Dievas pažadėjo saugoti nuo šėtono atakų, stiprindamas jų tikėjimą ir teikdamas reikiamą paramą. Jei pasiduodame pagundymui, tai nutinka ne dėl to, kad Dievas netesėjo savo žodžio, bet dėl to, kad tuo momentu aš nusprendžiau ignoruoti tai, kam Jis suteikė jėgų. Laisvė jau buvo čia pat, bet aš užsimerkiau ir žengiau tiesiai į šėtono spąstus. Dievo stiprybė buvo pasiekiama, bet aš sumaniau susidoroti su tuo pats.

Dievas ištikimas savo pažadams. Jis atsiuntė savo Dvasią, kad Ji gyventų mumyse ir mums padėtų, - Šventoji Dvasia yra jėgos Dvasia. Jis apginklavo mus savo Žodžiu, kuris nuginkluoja šėtoną. Mes galime nuolat bendrauti su Juo maldoje. Jis suteikė mums valią, kuria galime pasipriešinti nuodėmės vilionėms (1 Kor 6, 18; 10, 14; 1 Tim 6, 11; 2 Tim 2, 22). Kai mes tikėjimu paklūstame Jam, Jis apreiškia mums savo jėgą, ir mes galime džiaugtis Jo pergale.

Trečia, Jis yra ištikimas ir atleidžia mūsų nuodėmes. Deja, daugelis mūsų siekdami pergalių tik retkarčiais naudojamės Dievo resursais, todėl nusidedame. Tačiau Dievo ištikimybė pasiekia mus net ir tada: Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jn 1, 9). Šioje eilutėje į mūsų nuodėmes žiūrima kaip į skolą, kurią reikia atleisti, kaip į dėmes, kurias reikia išvalyti. Kai išpažįstame savo nuodėmes Dievui ir pritariame Jam, kad jos yra pasibjaurėtinos ir žeidžia Jo šventą prigimtį, mes galime džiaugtis palaiminimais ir šiomis aplinkybėmis.

Dievas atleidžia mums dėl dviejų savo charakterio savybių. Viena jų - teisumas arba teisingumas. Vietoj mūsų Jis jau nuteisė savo Sūnų, taigi teisingumas buvo įvykdytas ir nėra jokios priežasties mums neatleisti. Antra - Jo ištikimybė. Sudarydamas naująją Izraelio sandorą, beveik prieš šešis šimtus metų prieš Kristų, Jis sakė: Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu (Jer 31, 34). Mes naudojamės šios naujosios sandoros malone (2 Kor 3, 6). Nors mūsų nuodėmės tokios baisios, kad, atrodytų, Dievas niekada negalėtų mums atleisti, Jis sako, kad atleidžia, o jei Jis taip sako, vadinasi taip ir yra. Išpažinkite Jam savo nuodėmes ir įsitverkite Jo žodžio - tikėkite, kad Jis jums atleido ir apvalė nuo bet kokio neteisumo.

Galiausiai, Dievas yra ištikimas ir stiprina mus, kai kenčiame. Daugiausia abejonių dėl Dievo ištikimybės kyla, kai susiduriame su kančia. Dažnai mes nematome kančios prasmės ir priežasčių. Galime tyrinėti savo gyvenimą ir, nors randame nuodėmių, kurių anksčiau nepastebėjome, vis tiek negalime patikėti, kad esame tos kančios nusipelnę. Pradedame galvoti, kad Jis mus apleido arba kad Jam visai nerūpime.

Izaijo dienomis Jeruzalės gyventojai irgi taip galvojo. Izraelis buvo maža tauta, apsupta stiprių priešų, kurie nuolat ją gąsdindavo. Pasiklausykite Izraelio skundų: Bet Sionas sakė: „Viešpats paliko mane, Viešpats užmiršo mane" (Iz 49, 14). Tačiau Viešpats iškart padrąsino: Ar gali moteris užmiršti savo kūdikį, nepasigailėti savo sūnaus? Jei ji ir užmirštų, tačiau Aš neužmiršiu tavęs. Aš įrašiau tave į savo rankos delną, tavo sienos visada yra mano akyse (Iz 49, 15-16).

Jis leido jiems kentėti, bet niekada nepaliko jų kančios metu, nes Jis yra ištikimas. Jis nepamiršta ir mūsų - Jis mumis tikrai rūpinasi.

Kaip galėtume priimti šią nuostabią Dievo ištikimybės doktriną ir mėgautis ramybe, kai mus užklumpa sunkūs laikai? Petras siūlo vienintelę išeitį: Todėl tie, kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas Jam, ištikimajam Kūrėjui, darydami gera (1 Pt 4, 19). 

Kaip Kūrėjas, Dievas turi galią įvykdyti savo tobulą planą mūsų gyvenime ir įgyvendinti savo tobulus tikslus, tam panaudodamas net ir mūsų kančias. Juo, kaip ištikimu Kūrėju, galima pasikliauti. Todėl visiškai pasitikėdami galime sąmoningai atsiduoti Jo globai, pavesti Jam savo gyvenimą, tikėdami, kad Jis padarys tai, ką gali geriausio. Tuomet, net ir nutikus nelaimėms, mes išliksime ramūs.

Neseniai sutikau sėkmingą verslininką, kuris, būdamas vos keturiasdešimt penkerių, visiškai apako. Jis prarado ne tik savo verslą, bet neteko ir kitų džiaugsmų. Jis labai pasipiktino Dievu. Kartą jis atsigulė ant grindų ir šaukė, melsdamas Dievo jį pasiimti, gąsdindamas nusižudyti. Tą vakarą jis tarsi išgirdo Dievą jam sakant: „Donai, pasitikėk manimi. Aš turiu puikų planą tavo gyvenimui", tačiau apmaudas išliko...

Netrukus jis norėjo eiti pasivaikščioti. Kai niekas iš namiškių negalėjo eiti su juo, jis, piktai grabinėdamas aplinkui, susirado lazdą ir, nepaisydamas žmonos prieštaravimų, nusprendė sau ir savo šeimai įrodyti, kad jis gali pasivaikščioti ir vienas. Jis perėjo per gatvę, bet, praradęs orientaciją, įgriuvo į upelį. Kai jis sėdėjo vandenyje, atrodė, kad Dievas jam sako: „Atvėsai, Donai? Pasitikėk manimi. Aš turiu nuostabų planą tavo gyvenimui". Tą akimirką jis patikėjo savo likimą į ištikimo Kūrėjo rankas.

Po kelerių metų, atradęs daug daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo savo krikščioniškame gyvenime nei bet kada anksčiau, jis jau tarnavo kaip misionierius akliesiems. Dievas yra ištikimas ir stiprina mus, kai tenka patirti kentėjimus.

Padrąsinimas

Dievas yra ištikimas ir laikosi kiekvieno savo pažado. Tai yra pats didžiausiais padrąsinimas. Biblijoje yra tūkstančiai brangių Dievo pažadų, iš kurių bent vieną tikrai galima pritaikyti situacijoje, į kurią patekome. Nesvarbu, ar tai būtų susiję su finansais, nepagydoma liga, mylimųjų netektimi, įtampa šeimoje ar kuo kita. Mes galime pasitikėti kiekvienu ištikimo Dievo pažadu. Laiško Hebrajams autorius skaitytojus drąsina: Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo (Hbr 10, 23).

Įtikinėjęs korintiečius, kad Dievas ištikimas, Paulius padaro nuostabią išvadą: Visi Dievo pažadai Jame yra „taip" ir Jame „amen" Dievo šlovei per mus (2 Kor 1, 20). Žodis „Jame" reiškia Kristuje. Jėzus Kristus užtikrina, kad Dievo pažadai bus įgyvendinti. Dievas myli mus taip stipriai, kad atidavė savo Sūnų, todėl tikrai laikysis ir visų kitų savo pažadų. Kristaus atėjimas buvo tarsi Dievo parašas ties kiekvienu Jo pažadu Biblijoje: „Taip, tebūnie taip. Aš ištesėsiu savo pažadą". Kai tikime Jo pažadais, mūsų gyvenime kyla šlovė Jam, kaip ir rašė apaštalas Paulius: Dievo šlovei mumyse.

Žmonėms yra pabodę tušti religiniai pareiškimai, jie nori matyti, kaip žodžiai pildosi. Labai nedaug dalykų ryškiau atskleidžia gyvenimo Kristuje realybę nei tikintysis, kuris išsaugo ramybę, net ir patirdamas išbandymus. Tai įmanoma tik tikint ištikimu Dievu ir Jo pažadais. Kai mes esame tikri, kad Jis mumis rūpinasi, nes mus myli ir yra geras, kai tikime, kad Jis kontroliuoja situaciją, nes yra visagalis, kai tikime, kad Jis yra su mumis ir žino visas mūsų problemas, nes Jis yra visur esantis ir viską žinantis, kai tikime, kad Jis viską daro mūsų labui, nes Jis yra visagalis ir ištikimas, tada turėsime ramybę net ir tuomet, kai viskas aplink mus, atrodytų, griūva. Ir tai teigiamai paveiks pasaulį.

Svarbu suprasti, kad kai kurie Dievo pažadai turi sąlygas. Jei nevykdysime sąlygų ir dėl to Dievo pažadas neišsipildys, negalėsime kaltinti Jo neištikimybe. Turime studijuoti kontekstą, kad pamatytume, ar pažadas turi sąlygas, ar jos išdėstytos ar numanomos.

Daug pažadų Biblijoje yra absoliutūs ir besąlyginiai. Dievas laikosi jų, nepaisydamas, tikime Juo ar ne. Jis įvykdys savo Žodį, nesvarbu, esame Jam ištikimi ar ne. Apaštalas Paulius rašė: Jeigu esame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti (2 Tim 2, 13). Kai Dievo pažadai yra besąlygiški, nei mūsų neištikimybė, nei netikėjimas nedaro įtakos Jo ištikimybei. Mūsų neištikimybė ir netikėjimas pavagia mūsų ramybę, džiaugsmą ir liudijimą, bet Jis tęs daryti tai, ką pažadėjo, nes yra ištikimas savo Žodžiui.

Koks nuostabus ir ištikimas Dievas! Tikėkite Juo. Patirkite ramybę, džiaugsmą ir jėgą, kurią atneša Jo Žodis. Tada ir jūs entuziastingai sušuksite: „Didelė Tavo ištikimybė!"


Iš www.bible.org
vertė Asta Glinskaitė

Nuotr. Bernd