Kiekvienais metais, kai žiemos šalčiai pasitraukia, prasideda lietūs. Ima sprogti medžiai, prasikala žolė - visur naujai pražįsta gyvenimas. Tačiau daugelio žmonių saldus pavasario kvapas nepradžiugina. Per daug dažnai jį lydi gilus žmogaus sielos ilgesys. Kamuoja mažytė, vos įžvelgiama abejonė: „Ar mano gyvenime nieko netrūksta?" Klausimas reikalauja atsakymo. Neišeina lengva ranka atidėti jį į šalį.
Mūsų sielos dažnai instinktyviai reaguoja į kankinantį skirtumą tarp esančios realybės ir minčių, kokia ji, mūsų manymu, turėtų būti. Ne visad sielos užsidegimas įkvepia mus tikėti, ir mes niekaip nesuprantame kodėl. Ieškodami tikresnio gyvenimo, bet bijodami atsakyti į klausimą iš esmės, mes ieškome taip reikalingo pasitenkinimo užmegzdami naujus santykius, siekdami pinigų ar karjeros. Šiuo atžvilgiu mes niekuo nesiskiriame nuo sūnaus palaidūno, kuris laimės siekė lengvabūdiškai gyvendamas.
Sūnus palaidūnas sąmoningai nusigręžė nuo savo gimtosios šalies ir geresnio gyvenimo ieškoti išvyko į svetimą šalį. Dvasinis pasitraukimas daugeliu atvejų nėra toks akivaizdus. Mus nuneša vos juntamos povandeninės srovės. Kai vietą mūsų širdyje, kur turėtų gyventi Dievas, užpildo darbas, santykiai ar siekiai, - jei Viešpats daugiau nėra varančioji mūsų gyvenimo jėga, - vadinasi, mes jau gyvename svetimoje šalyje.
Kaip sūnus palaidūnas mes pasitraukiame iš poilsio vietos, kur juntama Dievo meilė, ir pradedame ieškoti gyvenimo kitoje šalyje, tik retkarčiais žvilgtelėdami į horizontą, kur kažkada pajutome Jo apkabinimą. Daug krikščionių gyvena toje tolimoje šalyje ir to nesuvokia. Tai vieta, kur prarandame savo pirmąją meilę Jėzui Kristui, o Jo balsas tampa tik tolstančiu aidu...
Tačiau čia nėra ta vieta, kur Dievas skyrė mums gyventi. Čia mes patenkame nuolatos darydami nedidelius pasirinkimus, kurie užgniaužia Šventosios Dievo Dvasios vedimą mūsų gyvenime. Tie pasirinkimai gali būti įvairūs: gal mes neskiriame laiko pabūti su savo Gelbėtoju, gal žvilgčiojame į dalykus, kurie, žinome, yra nesuderinami su Dievo valia mūsų gyvenimui, ar kitus dalykus iškeliame aukščiau už savo meilę Kristui. Pasirinkdami tuos dalykus, mes pasirenkame pasitraukti iš savo mylimų namų prieglobsčio. Kai kurie žmonės tai vadina vidurio amžiaus krize, kiti - atsitraukimu ar atkritimu. Kad ir kaip tai vadintume, krikščionio smukimas į paviršutinišką tikėjimą yra didelė tragedija.
Visų mūsų atsidavimas Dievui kartkartėmis susvyruoja. Kai kurie iš mūsų atsitraukiame dienai, savaitei ar metams. Kiti svetimoje šalyje gyvena 20 ar net 30 metų. Atsitraukę nuo Dievo mes nepabėgame nuo Jo buvimo, išminties ar jėgos, bet, tikriau sakant, neigiame dvasinę realybę, kad visa savo esybe priklausome Dievui - kad Jis mus sukūrė pagal savo atvaizdą.
Visiškai įmanoma, kad aktyvus krikščionis, stipriai įsitraukęs į augančios bažnyčios veiklą, tebegyvena toje „tolimoje šalyje". Visi tikintieji yra išgelbėti malone, tačiau daugelis dėl įvairių priežasčių giliai širdyje slepia baimės, susirūpinimo ar netikrumo jausmus. Kartais gyvenimas pateikia tokių situacijų, su kuriomis negalime susidoroti, ar nežinome, kaip tai padaryti, ir mes desperatiškai ieškome ramybės, nors ta poilsio vieta visada yra mumyse. Gyventi tolimoje šalyje reiškia gyventi kaip našlaičiams, kurie vis dar ieško namų.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo (Lk 15, 14-16).
Kaip sūnus palaidūnas patyrė badą, taip tai išgyvensime ir mes. Kai baigiasi pinigai ar gyvenimas pradeda neatitikti mūsų išpūstų įsivaizdavimų, mes greitai suvokiame, kad šalis, kurioje gyvename, yra šalta ir nesvetinga. Daiktai, kuriuos mes įsigijome, nenuramina skaudančios širdies, draugai, kuriuos turime, negali pamaitinti alkanos mūsų sielos, mūsų pasiekimai negali atsakyti į taip rūpimus klausimus.
Vienas pamokslininkas tokią būklę apibūdino taip: „Veltui mes dejuojame ir skundžiamės pasauliui, jis gali pasiūlyti tik tai, kas apnuodys sielą, bet nesuteiks nieko, kas ją pamaitintų ir pasotintų". Norėdami pamaitinti savo išsekusias sielas, mes dažnai sukame galvas, kaip įsitverti turtų, šlovės ir sėkmės. Tačiau netrukus pasirodo nepriteklius. Mus skaudina patiriamas atmetimas, glumina aplinkybės, kurios nesiklosto taip, kaip norime, ir draugų pavydas.
Bijodami, kad mūsų neišspirtų iš netikros bendruomenės, mes išsiugdome savigynos mechanizmus, kurie turėtų mus apsaugoti nuo priešiškų jėgų. Ir visą laiką mes, kaip audringos jūros nešamas laivas, tolstame ir tolstame nuo savo inkaro.
Nesvarbu, ar svetimoje šalyje gyvename todėl, kad mums sunku priimti Dievo atleidimą, ar todėl, kad nesugebame nugalėti tam tikros ydos, ar dėl to, kad už kasdienių ritualų niekada neįžvelgėme dvasingumo, - visi galime sugrįžti namo tuo pačiu keliu.
Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą (Lk 15, 17-20).
Daugelis iš mūsų žinome, jog jei būtume vergai savo tėvo namuose, su mumis būtų elgiamasi geriau nei su atstumtaisiais svetimoje šalyje, tačiau mes vis tiek užsispyrę elgiamės taip, kaip pasaulyje yra įprasta. Jei norime ištrūkti iš šio užburto rato, turime sąmoningai nuspręsti pasukti atgal. O prieš nuspręsdami tai, turime norėti sugrįžti namo.
Kelias namo prasideda nuo atleidimo. Atrodo pakankamai paprasta, tačiau prieš paprašant Dievo atleidimo, kad visa savo esybe jį priimtume, reikia kruopščiai ištirti savo sielą, o tai pareikalauja pastangų.
Pernelyg dažnai mūsų atgaila būna paviršutiniška, siūlanti tik išlikimą, o ne amžinąjį gyvenimą. Sekmadienį mes išpažįstame savo tikėjimą, bet išeidami namo paliekame jį bažnyčioje. Tačiau kad atlaikytume skaudžias gyvenimo audras, apsimestinio ar laikino atsidavimo Dievui neužtenka. Tai veda tik į nusivylimą ir apmaudą.
Turime savęs paklausti: „Ar aš iš tikrųjų noriu, kad man būtų atleista? Ar aš noriu būti visiškai išvaduotas iš savo silpnybių, kad pasikeistų mano gyvenimo būdas? Ar noriu atsikratyti savo pasiteisinimų, neklusnumo ir pykčio Dievo atžvilgiu? Ar aš noriu visiškai atsiduoti Dievo meilei ir leisti Jam tobulai veikti mano gyvenime?"
Atsigręžimas į namus reikalauja nuolankaus paklusnumo Dievo valiai. Savo mokiniams Jėzus sakė: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi (Mt 16, 24). Ir: Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei (Lk 9, 62).
Jei norime priimti Dievo atleidimą, turime leisti Dievui išgydyti kiekvieną savo širdies kertelę. Jei ką nuo Jo nuslėpsime, pasielgsime kaip vaikai, kurie sukyla prieš tėvus, skundžiasi ir nuolaidžiauja savo kūniškai prigimčiai.
Nors, siekiant atrasti kelią namo, gali tekti įdėti daug pastangų, Dievas nepaliks mūsų klaidžioti tamsoje. Jis siuntė savo mylimą Sūnų nutiesti mums kelią. Kristus, kurio tikslas užtarti mus, gyveno tolimoje šalyje, į kurią kartais užklystame ir mes.
Nors Jis niekada nenusidėjo, Jis paliko savo namus danguje, kad gyventų tarp svetimųjų čia, žemėje. Ir nešdamas ant nugaros sunkų kryžių Jis nukeliavo ilgą kelią sugrįždamas į savo Tėvo namus. Jis yra mūsų pavyzdys. Kai pasirinksime nusižeminti ir grįžti į gimtinę, Tėvas pasitiks mus išskėstomis rankomis ir paruoš mums nupenėtą veršį.
Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo (Lk 15, 20).
Dievas sukūrė žmoniją pagal savo atvaizdą. Jis įdėjo į mūsų širdis amžinybę, todėl mes visada jausime tą neatitikimą tarp dangaus ir žemės. Vienas autorius yra pasakęs: „Kiekvienais metais yra dienų tarp žiemos ir pavasario, kurių negalima aiškiai priskirti nei vienam, nei kitam metų laikui. Tai dienos, kai metų laikų ratas tarsi sustoja; vidinis impulsas, kuris padėjo ištverti atšiauraus oro piktumą, nusilpo, nors, atrodytų, turėjo pagyvėti, nujausdamas geresnius laikus."
Kai tos dienos tarp žiemos ir pavasario praeis, ir savo širdyse nerasime pasitenkinimo, pakelkime akis į Kristų, - Jam tas ilgesys gerai pažįstamas. Palikime pasaulio apgavystes ir ieškokime kelio, kuris vestų mus namo.
Iš žrn. „In Touch" (2001 m. birželis)
vertė Jurga Domarkaitė
