Panagrinėkime apaštalo Pauliaus mintis, užrašytas 1-ajame Laiške tesalonikiečiams:„Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui - taip ir elkitės, darydami vis daugiau pažangos! Jūs juk žinote, kokių nurodymų jums davėme Viešpaties Jėzaus vardu. Nes tokia Dievo valia - jūsų šventėjimas; kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo ir kiekvienas iš jūsų mokėtų saugoti savąjį indą šventume ir pagarboje, o ne aistringame geiduly, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo; kad nė vienas neperžengtų ribų ir šituo dalyku neapgaudinėtų savo brolio, nes Dievas už visa tai keršija, kaip jau esame įspėję ir patvirtinę. Dievas nepašaukė mūsų nedorybei, bet šventumui" (1 Tes 4, 1-7).
Dievo valia - tikinčiųjų šventėjimas
Dvasinės tikinčiųjų brandos siekis yra bene vienas pagrindinių apaštalo ir ganytojo rūpesčių. Jį aiškiai girdime ir šioje ištraukoje. Tesalonikuose gimusią bažnyčią Paulius skatina daryti vis daugiau pažangos, patinkant Dievui ir elgiantis pagal Jo valią. Kadangi Dievo valia žmogui dažniausiai lieka didžiuliu slėpiniu, siekiantis patikti Dievui gali pasimesti - ko Dievas labiausiai nori iš manęs? Pauliaus atsakymas neleidžia dvejoti: bent vienu klausimu Dievo valia yra aiški - tikinčiųjų šventėjimas. Pastebėkime, jog tekste sutinkame du žodžius -„šventėjimas" ir „šventumas". Apaštalas čia rašo ne tik apie nedorybei priešingą šventumą, bet ir apie šventėjimą [1]. Pastaroji sąvoka ir nusako vyksmą, kurio metu nedorybės virsta dorybėmis ir žmogus šventėja. Šventumas nėra statiška krikščionio būsena. Bėgant laikui, mes daugiau arba mažiau šventėjame, taip pat vieni gali būti šventesni už kitus.
Taigi Dievas trokšta, kad tikintieji taptų vis labiau panašesni į Jį ir dar daugiau šventėtų. Tačiau šiandien, kai girdime apie šventuosius, paprastai pradedame galvoti apie mirusius. Visų Šventųjų diena, kurią kasmet minime, pagerbdami mirusius artimuosius, galėtų priminti šventėjimo reikšmę. Deja, esame linkę manyti, jog šiame gyvenime šventumas nepasiekiamas. Tačiau Naujasis Testamentas visus krikščionis vadina šventaisiais, ne tik išėjusius pas Viešpatį, bet ir gyvuosius. Rašydamas skirtingoms bažnyčioms, Paulius dažniausiai į tikinčiuosius kreipiasi kaip į šventuosius. Pavyzdžiui, „Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!" (Rom 1, 7). Gal tik Romos tikintieji buvo verti šventųjų „titulo"? Tikrai ne. Taip apaštalas kreipiasi ir į gyvenančius Efeze (Ef 1, 1), Filipuose (1, 1), Kolosuose (Kol 1, 2), Korinte ir net visoje Achajoje (2 Kor 1, 1). Kad ir kur gyventų, tikintys Jėzumi Kristumi kaip Išganytoju yra šventi.Kodėl Paulius taip drąsiai visus krikščionis vadina šventaisiais, taip pat ir tuos, kurie buvo pilni įvairiausių ydų? Visų pirma todėl, kad šventumas nėra vien žmogaus nuopelnas, bet ir Dievo dovana. Šventumas nebūtų pasiekiamas be maloningo Dievo veikimo, tačiau tikintysis irgi aktyviai dalyvauja. Žmogaus šventėjimas prasideda jam patikėjus Jėzumi Kristumi ir tęsiasi visą likusį gyvenimą. Kaip Izraelio stovyklos ribos skyrė suteptus dalykus nuo švarių, taip dvasinis žmogaus atsivertimas paženklina ribą tarp nuodėmės ir šventumo. Krikščionis išpažindamas Jėzų savo Gelbėtoju, pasišvenčia Dievui ir sąmoningai atsižada nuodėmės. Pašventinimas vyksta dėl Jėzaus pralieto kraujo, Jo vardo ir Dievo Dvasios dėka (1 Kor 6, 11; Hbr 13, 12).
Pastebėkime, jog Laiško romiečiams įžangoje Paulius krikščionis vadina „pašauktaisiais šventaisiais" (Rom 1, 7). Lygiai taip pat jis apibūdina ir Korinto tikinčiuosius (1 Kor 1, 2), o Timotiejui apaštalas tvirtina, jog pats pašaukimas yra šventas (2 Tim 1, 9). Todėl galima manyti, jog vien dėl pašaukimo krikščionis yra šventas. Nors tikintysis turi ydų ir nusideda, tačiau, jei jau jis atsiliepė į Dievo šaukimą sekti Jėzumi, tapo šventuoju. Dėl to mes galime drąsiai drauge su Laiško hebrajams autoriumi kreiptis vieni į kitus: „<...> šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai <...>" (Hbr 3, 1).
Netobuli šventieji
Ir visgi, gilinantis į Naujojo Testamento laiškus, aiškėja, jog dėl pašaukimo įgytas šventumas dar nėra tobulas. Negalime pasitenkinti pašaukimo suteiktu šventumu, bet turime dar labiau šventėti. Apie tai Paulius kalba 2-ame Laiške korintiečiams: „Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visos kūno ir dvasios nešvaros, tobulindami šventumą Dievo baimėje“ (2 Kor 7, 1). Ši apaštalo mintis aiškiai paneigia įsivaizdavimą, kad šventumas yra tolygus tobulumui. Anot Pauliaus, esama netobulo šventumo, kurį Dievo žmonės turi tobulinti. Bijodami Dievo, nes Dievo baimė padeda išvengti pikto (Pat 16, 6). Todėl manau, kad šventėjimą galėtume apibūdinti kaip šventumo tobulinimą, kuomet mes apsivalome nuo visokio netyrumo.
Pauliui antrina Jonas, kuris pagrindiniu šventėjimo akstinu laiko artėjantį susitikimą su Jėzumi: „Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus" [2] (1 Jn 3, 2-3). Jonas šventėjimo vyksmui teikia labai didelę reikšmę. Apreiškime išvydęs ir aprašęs Paskutiniojo teismo dieną bei amžinąjį Dievo miestą, baigdamas ne tik Apokalipsę, bet ir visą Šventąjį Raštą, Jonas mums perduoda angelo žodžius: „Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, kas susitepęs, ir toliau tebūna susitepęs, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja" (Apr 22, 11). Tiesą sakant, šiais žodžiais galima būtų apibūdinti ir visus apaštalo Pauliaus laiškuose sutinkamus pamokymus bažnyčioms. Jis rašo šventiesiems, kad šie darytų daugiau pažangos ir dar pašventėtų.
Susilaikymas - kasdienė mūsų duona
Vėl prisiminkime apaštalo pamokymus tesalonikiečiams. Pabrėžęs, jog šventėjimas yra Dievo valia, Paulius iš karto priduria: „<...> kad susilaikytumėte nuo ištvirkavimo", o laiško pabaigoje liepia susilaikyti „nuo visokio blogio" (1 Tes 4, 3; 5, 22). Tais pačiais žodžiais [3] į krikščionis kreipiasi ir Petras: „Mylimieji, maldauju jus kaip svečius ir ateivius: susilaikykite nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą" (1 Pt 2, 11). Susilaikymas yra viena pagrindinių krikščionio dorybių. Neįmanoma šventėti nesusilaikant. Kadangi žmogiškoji prigimtis pilna įvairiausių geidulių, skatinančių nusidėti, tikintieji, siekiantys gyventi pagal Dievo valią, nuolat išgyvena vidinius konfliktus. „Nes kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia - kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte“ (Gal 5, 17). Jeigu visuomet elgtumėmės, kaip mums patinka, negalėtume tapti šventesni. O jei susilaikome nuo nuodėmingų troškimų - skaistiname save.
Šventėjimą galime vertinti ir kaip savo kryžiaus nešimą. Paulius teigia, jog priklausantys Kristui „nukryžiavo kūną su aistromis ir geismais" (Gal 5, 24). Tą patį kalba ir Petras: „Kadangi Kristus kentėjo kūnu už mus, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, - nes kas kenčia kūnu, tas pametė nuodėmę, kad likusį laiką kūne gyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia“ (1 Pt 4, 1-2). Nešti kryžių nelengva. Tikriausiai dėl to tik nedaugelis krikščionių iš tiesų gyvena šventai. Atsižadėti savęs ir numarinti nuodėmingas aistras neįmanoma be skausmo. O kadangi iš prigimties vengiame kančios, vengiame ir kryžiaus. Atsitinka ir taip, kad nešę kurį laiką kryžių, t. y. gyvenę šventai, krikščionys pavargsta. Nusprendžia pailsėti. Tačiau pasidavimas kūno aistroms ramybės neatneša. Priešingai - tik kaltę ir sielvartą. Buvimas krikščionimi šventumo negarantuoja. Tik kryžius. Turime susitaikyti su tokiu gyvenimo būdu, kurį ženklina nuolatinis kryžiaus nešimas. Pamilti kančią dėl Kristaus. Susivaldymas turi tapti mūsų kasdiene duona. Juk maldoje „Tėve mūsų" prašome ne tik duonos, bet ir nevesti mūsų į pagundymą bei gelbėti nuo pikto.
Ištvirkavimo nuodėmė
Ištvirkavimo nuodėmę Paulius išskiria neatsitiktinai. Ir ne tik rašydamas tesalonikiečiams, bet ir korintiečiams: „Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?" (1 Kor 6, 18-19). Tiek Tesalonikų, tiek Korinto krikščionių bendruomenės buvo iš atsivertusių pagonių, o ne iš žydų. Pagoniškas gyvenimo būdas buvo nelengvai išgyvendinamas iš bažnyčios. Pagonių ir žydų požiūriai į šeimą ir lytinius santykius esmiškai skyrėsi. Izraelio tautos moralė tikrai pranoko graikų ir romėnų kultūros dorovę. Štai kaip IV a. pr. Kr. garbus Atėnų oratorius kalba apie vedybinius ir nesantuokinius ryšius: „Mes laikome meilužes malonumui, suguloves mūsų kasdieniams kūno poreikiams, bet žmonas turime, kad gimdytų mums santuokinius vaikus ir tarnautų kaip patikimos mūsų namų sergėtojos". O žydui lytiniai santykiai už šeimos ribų buvo tolygūs dvasinei paleistuvystei, t. y. Dievo išdavimui. Gyvasis Dievas yra šventas, o pagonių dievai - ne. Pagoniškos šventyklos, kaip žinia, buvo ir prostitucijos centrai, kur garbintojai galėdavo užsiimti „šventu" seksu. Tokie santykiai galėjo būti pašiepti kaip šelmiški, bet buvo toleruojami, nes ir „dievai" taip gyveno. Augustinas taikliai pastebi, kad Homero sukurtas griaudžiantis ir paleistuvaujantis Jupiteris tampa pateisinimu žmonių paleistuvystėms. [4] Nors Ciceronas ir apgailestavo, kad Homeras dievams priskyrė žmogiškąsias savybes, o ne atvirkščiai, iš tiesų „teisingiau būtų sakyti, jog visa tai jis išgalvojo dėl to, kad begėdiškiems žmonėms suteiktų dieviškų savybių, kad begėdystė nebūtų laikoma begėdyste, ir kad tas, kuris taip elgiasi, atrodytų pamėgdžiojęs ne blogus žmones, bet dievus" [5] . Tad nenuostabu, kad tarptestamentiniai judaizmo raštai stabmeldystę aiškiai susieja su ištvirkavimu, paleistuvavimu bei lytiniais iškrypimais. Pavyzdžiui, Išminties knygoje sakoma: „Mintis darytis stabus buvo ištvirkavimo pradžia, ir jų išradimas pagadino gyvenimą. <...> Atlikdami vaikų žudymo apeigas, slaptas ceremonijas ar beprotiškas eisenas su keistais papročiais, jie nebesilaiko dorumo nei gyvenime, nei santuokoje, ir klastingai žudo vienas kitą arba skaudina svetimavimu. Viskas susimaišė: kraujas ir žudynės, vagystės ir apgaudinėjimai, papirkinėjimas, neištikimybė, sąmyšis, kreiva priesaika, vertybių sumaištis, nedėkingumas, sielų purvinimas, lytiniai iškrypimai, santuokos nedarna, svetimavimas ir ištvirkavimas, nes visokio blogio priežastis, pradžia ir viršūnė - nelabųjų stabų garbinimas" (Išm 14, 12. 23-27).
Apaštalai, remdamiesi judaizme jau įsitvirtinusiomis nuostatomis, kovojo už santuokos šventumą: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas" (Hbr 13, 4). Ragindamas tesalonikiečius susilaikyti nuo ištvirkavimo ir siekti šventumo, Paulius ne tik formuoja krikščioniškosios etikos pagrindus, bet ir žadina naują krikščionių identitetą. Tikintys turi gyventi šventai, „o ne aistringame geiduly, kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo" (1 Tes 4, 5). Dievo tauta vadovaujasi kitokiomis etikos normomis nei pagonys. Unisonu su Pauliumi ir Petras netikinčiųjų gyvenimo būdą apibūdina kaip pagonių valią, kuriai pasidavę „gyvenome gašliai, geidulingai, girtuokliavome, ūžavome, puotavome ir pasiduodavome bjaurioms stabmeldystėms (1 Pt 4, 3).
Galiausiai norėtųsi atkreipti dėmesį į graikišką žodį, dažnai sutinkamą mūsų nagrinėjamuose Naujojo Testamento tekstuose:
porneiva (porneia) - „ištvirkavimas". Jis gali reikšti bet kokius seksualinius ryšius ar iškrypimus. Kūno darbų sąrašas prasideda būtent šiuo žodžiu (Gal 5, 19). Korinto bažnyčią klampino kaip tik ši nuodėmė (1Kor 5, 1). Ir, kaip pastebėjome, tesalonikiečiams ištvirkavimą Paulius įvardija kaip pagrindinį šventumo priešą. Graikiškai povrnh (pornē) yra „prostitutė", „pornografija" - „prostitucijos aprašymas". Šių žodžių etimologija padeda suprasti, jog iš pradžių „ištvirkauti" reiškė santykiauti su prostitute. Tų santykių atpasakojimas ir aprašymas pavadintas pornografija. Todėl Pauliaus ir Petro raginimus susilaikyti nuo ištvirkavimo, saugotis ištvirkavimo turėtume suprasti ir platesne prasme. Jau Jėzus mokė, kad geidulingas žvilgsnis prilygsta paleistuvystei (Mt 5, 28). Pornografinių filmų žiūrėjimas, lankymasis „suaugusiųjų" internetinėse svetainėse yra pati tikriausia porneia. Nekalbant jau apie homoseksualius santykius, kuriuos Šventasis Raštas vadina pasibjaurėjimu ir paklydimu, vertu atlygio (Kun 18, 22; Rom 1, 27). Kaip tuomet, taip ir šiandien, porneia yra bene viena rimčiausių kliūčių krikščionių šventėjimo kelyje.
[1] Gr. aJgiasmovV (hagiasmos) galima būtų versti ir „šventumas", kaip tai daroma toliau (1 Tes 4, 7). Tačiau Paulius prieš tai (1 Tes 3, 13) vartoja žodį aJgiwsuvnh (hagiōsynē) - irgi „šventumas", tik moteriškos giminės. Dauguma Šventraščio tyrinėtojų ir teologų sutaria, kad šie du žodžiai, kylantys iš vienos šaknies, nėra tik sinonimai. Vienas apibūdina būseną, o kitas - vyksmą. Todėl ir lietuvių vertėjų sprendimas aJgiasmovV versti kaip „šventėjimą", o ne „šventumą" yra pagrįstas.
[2] Gr. būdvardis aJgnovV (hagnos) reiškia ir tyrumą, ir šventumą.
[3] Petras vartoja tą patį gr. ajpevcesqai (apechesthai) - „susilaikykite“.
[4] Augustinas, Išpažinimai. Aidai. 2004. p. 26
