Priedas

Susimąstau, ar šį klausimą uždavęs pastorius iš tiesų neklausia: „Kokio dydžio yra tavo bažnyčia?", o po šiuo klausimu ar nesislepia dar vienas: „Ar esi pakankamai svarbus? Ar aš, palaikydamas ryšius su tavimi, įgysiu gerą vardą?".

Galima į šį klausimą pažvelgti ir kitaip. Kai girdime kalbant apie dvasinį augimą, dvasinius pokyčius, greičiausiai pagalvojame apie konkretaus žmogaus gyvenimą. Tai nėra blogai, nes ir apaštalas Paulius sakė, jog jis darbuojasi ir grumiasi dėl to, kad kiekvieną žmogų padarytų tobulą Kristuje.

Tačiau Pauliaus laiškai nėra skirti vienam asmeniui. Dauguma Naujojo Testamento knygų yra laiškai bendruomenėms, žmonių grupėms, o ne atskiriems asmenims. Tie laiškai atlieka dvasinio ugdytojo darbą: diagnozuoja patologiją ir paskiria gydymą. Pagrindinis jų tikslas - ne vienas ar du individai, bet bažnyčia.

Paulius pyksta, kad galatų bendruomenė apleido Evangeliją, jaudinasi dėl to, kad filipiečių bažnyčia nesistengia išspręsti ginčo, ir atkreipia dėmesį į tai, kad korintiečių bendruomenė klaidingai ir lengvabūdiškai žiūri į seksualinius santykius.

Apreiškimo knygoje užrašyti laiškai bažnyčioms puikiai atskleidžia, kaip svarbu suvokti bendruomenės svarbą. Kiekvienas atvejis yra rūpestingai, patyrusia akimi įvertinamas, įvardijant, kas yra teisinga, o kas - klaidinga. Visais atvejais yra aiškiai nurodytas „kelias į išgydymą", ir toks dvasinės sveikatos įvertinimas yra taikomas bažnyčioms.

Mąstyti apie individualų dvasinį augimą yra gerai, tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį ir į bažnyčių dvasinį vystymąsi. Juk mes nesame galvas linguojančių lėlių kolekcija, vadinama „Šventaisiais".

Jei lankyčiau kokį sporto klubą, man nebūtų svarbu, kokios sportinės formos yra kiti žmonės. Man rūpėtų tik mano paties fizinė būklė. Aš nesistengčiau dėl kitų žmonių fizinės būklės. Manau, man visai netrukdytų, jei aplink mane besitreniruojančiųjų kūnai būtų kiek riebesni. Tiesą pasakius, lygindamas save su jais, turbūt jausčiausi netgi geriau. Sporto klubas man yra priemonė pagerinti savo kūno fizinę formą. Taigi, sporto klubas yra priemonė atskiriems individams.

Tačiau bažnyčia nėra dvasinis sporto klubas. Bažnyčia nėra priemonė. Bažnyčia yra Kūnas, Kristaus Kūnas.

Kūno paslaptis

Ironiška, tačiau, jei kalbėsime apie individualų dvasinį vystymąsi, turime pasakyti, kad tai neįgalina pasiekti atskiro asmens, individo gėrio. Augdami dvasia, mes turime pasijusti tam tikros bendruomenės dalimi - mums svarbu priklausyti, būti nuolankiems ir gailestingiems bendruomenei, didesnei nei mes patys. Jei myli Kristaus Kūną, rūpinsies viso Kūno sveikata. Juk jokios naudos iš puikiai funkcionuojančio inksto, jei bet kada gali sutrikti širdies veikla.

Praėjusią savaitę su draugu apsilankiau parodoje, kurioje buvo eksponuojamos žmogaus kūno dalys. Ši paroda keliauja po visą šalį, joje galima pamatyti tikras žmogaus kūno sistemų dalis. Man paroda paliko didžiulį įspūdį, nors ir ne tokį, kaip mano draugui gydytojui, kuris su tokiu užsidegimu tyrinėjo ekspoziciją, kad galiausiai privalėjau jį iš ten ištempti prievarta. Kūno gebėjimas įsisavinti maistą, augti, gyti, atsistatyti, siųsti signalus ir prisitaikyti prie išorinio pasaulio tiesiog gniaužia kvapą. Tačiau stebėdamasis įvairiais organais bei griaučiais, apstulbau, suvokęs, kad mes turime dar nuostabesnę ir paslaptingesnę dovaną - Kristaus Kūną.

Kūno metafora labai iškalbinga. Mes nesame atsitiktinis asmenų rinkinys. Mes esame daugiau nei tik mūsų dalių suma. Visi kartu mes sudarome naują organizmą. Geras arba blogas atskirų individų funkcionavimas lemia viso organizmo sveikatą arba ligą. Kūno ypatumai, įpročiai bei polinkiai atskleidžia geriausias arba blogiausias savybes. Pavyzdžiui, kai kurios bažnyčios, norėdamos motyvuoti žmones, gali pasitelkti baimę, išdidumą ar pyktį, bet tokia motyvacija būtų nesveika. Taip pat bendruomenėje kaip vėžys gali paplisti apatija, bendruomenės kaip ir pavieniai asmenys gali apleisti savo pirmąją meilę...

Reikia paminėti, kad vietinės bažnyčios nėra „dvasinių išteklių tiekėjos", kur galėtume nusipirkti to, ko reikia, kaip kokioj Sveikatos priežiūros organizacijoj. Kūnas ne tiek egzistuoja dėl manęs, kiek aš egzistuoju dėl Kūno. Mes visi kartu esame susijungę su Tuo, kuris teikia Kūnui gyvybę. Atsiskyrus nuo Kūno, sudėtinga likti susijungus su Galva. (Kūno suskaidymas dalimis nepatrauklus tiek dvasine, tiek fizine prasme).

Tačiau, kai bažnyčių lyderiai bažnyčią traktuoja kaip juridinį asmenį, mes pradedame galvoti savanaudiškai: norime, kad bažnyčia atneštų mums naudos. Taip, bažnyčia yra juridinis asmuo, bet tai jos nepadaro korporacija. Paulius nesako, jog todėl, kad yra apaštalų, pranašų, pastorių bei mokytojų, „grafikų rodikliai turi kilti, biudžetas didėti, darbuotojų skaičius - augti".

Rytų religijose žmogus yra lyginamas su lašu vandenyne: kai numiršti, tiesiog sugrįžti į didžiąją jūrą. Krikščionybei tokia metafora yra nebūdinga: čia žmogus, kaip individas, nepraranda savo tapatybės. Kūnui svarbus kiekvienas narys, kaip kiekvienam nariui svarbus Kūnas.

Pasitelkime kūno metaforą dvasiniam augimui, vystymuisi apibūdinti. Tai nėra nei išradinga, nei originalu, bet tai - bibliška.

Kvėpavimas 

Nuo seno kvėpavimas buvo siejamas su Dvasia. Hebrajų ir graikų kalbose vienas ir tas pats žodis yra verčiamas ir kvėpavimu, ir dvasia. Kai kūną pripildo Dvasia, kūnas atgyja.

Visos dvasinės tradicijos atsigręžia į kvėpavimą. Daug žmonių meditacijos metu siekia nuraminti savo mintis, koncentruodamiesi į kvėpavimą. Kartkartėmis vis pasigirsta skundų, kad kvėpuoti yra nuobodu. Jei kartais taip atrodo ir jums, pabandykite štai ką: sučiauptas lūpas užsiklijuokite lipnia juosta ir užspauskite nosį taip, kad į ją nepatektų oras. Po 60 sekundžių jūs tiesiog žavėsitės kvėpavimu.

Gimus pirmajam mūsų vaikui, mes labai bijojome ką nors padaryti neteisingai. Kai keliaudavome automobiliu, kartkartėmis prie mūsų miegančios dukrytės nosies žmona prikišdavo veidrodėlį, kad įsitikintų, jog ji vis dar kvėpuoja.

Kaip atpažinti, ar tavo lankoma bažnyčia dar nenustojo kvėpavusi?

Prieš kelerius metus pamokslavau katalikiškoje charizminėje afro-amerikiečių bažnyčioje. Tarnavimas vyko karštą birželio sekmadienį (buvo apie 32 laipsnius karščio), ištisas tris valandas, patalpoje nebuvo kondicionieriaus. Pamokslas nebuvo svarbiausia tarnavimo dalis (manau, turiu teisę taip teigti, nes pamokslavau aš pats.) Svarbiausia dalis buvo paaukojimai. Giedodami bei šlovindami Dievą, žmonės ėjo į priekį aukoti. Eidami jie šoko. Daugelis iš jų turėjo labai mažas pajamas, tačiau buvo jaučiamas nenugalimas džiaugsmas, lyg jie sakytų: „Niekas, net nepriteklius, neatims mano pasitikėjimo Dievo Dvasia, ir niekas neatims džiaugsmo".

Bažnyčios dvasia nebūtinai turi būti demonstruojama. Aš užaugau Vidurio Vakarų (JAV) baptistų bažnyčioje, kurią lankė daug švedų, o švedai, kaip žinia, nėra šokantys žmonės. Daug mūsų bažnyčios žmonių kalbėdami žiūrėdavo ne į pašnekovo akis, bet į batus...

Dvasios neįmanoma „pamatuoti" pagal šlovinimo metu iškeltų rankų skaičių ar pagal tai, ar giesmės metu žmonės spontaniškai atsistoja. Bet džiaugsmas juk turi kaip nors pasireikšti...

Dvasios buvimas geriausiai atpažįstamas pagal Dvasios vaisius. Stebint, kaip žmonės elgiasi automobilių aikštelėje patekę į spūstį, kai neįmanoma greitai išvažiuoti, galima puikiai pamatyti nokstantį kantrybės vaisių.

Su gyvybingumu ateina ir noras vaikščioti, net jei kartais ir tenka pargriūti. Ar noras leistis į naujus nuotykius stiprus mūsų bažnyčioje? Ar žmonės nori tarnaudami rizikuoti? Ar jie nori pasitikėti? Ar nori atleisti? Ar mes taip entuziastingai reaguojame į pirmuosius žingsnius, suklupimus ir pakilimus, kaip tėvai reaguoja, matydami žingsniuojančius savo mažylius?

Regėjimas (vizija)

Regėjimas turi esminę reikšmę kiekvienos bažnyčios sveikatai. Tačiau galiu iš karto pasakyti, kad tikriausiai tai ne tas regėjimas, apie kurį jūs galvojate.

Kartą Gordonas Cosby paklausė Dallaso Willardo iš Gelbėtojo bažnyčios, kodėl tiek daug bažnyčių ir judėjimų žlunga. Jo atsakymas buvo toks puikus, kad net buvo išleistas bukletas, - viskas prasideda nuo regėjimo. Šventasis Pranciškus Asyžietis ar Johnas Weslis buvo pagauti regėjimo, vizijos, kuri nepaliko jų ramybėje. Bet vizija nebuvo apie tai, ką jie ruošėsi daryti. Tai nebuvo ir jiems patikusios ateities ar žmogiškos veiklos vizija. Vizija apreiškė tai, kas jau yra: apreiškė Dievą, Jo gerumą ir tai, kaip nuostabu būti Jo draugu.

Šis regėjimas įkvepia troškimą daryti gera tokiam Dievui. Kartais tie geri darbai atrodo neįtikėtinai įspūdingi, tad burtis draugėn pradeda ir kiti žmonės, kai kurie net nusprendžia įsitraukti į šią veiklą, tikėdamiesi, kad taip ir jie taps ypatingi ir svarbūs. Tačiau dažnai žmonės ima daugiau dėmesio kreipti į tai, ką jie daro, nei į realų Dievą.

Taip žmonių sąmonėje regėjimo vietą užima misija (tarnavimas). Taip nutikus, nuopuolis - neišvengiamas. Ir visa tai vyksta dėl to, kad žmonės gyvena spaudžiami noro pasiekti įspūdingų rezultatų.

Pagrindinė problema šiuolaikinėje bažnyčioje nėra tai, kad lyderiai neturi vizijos (kaip yra manoma). Problema yra tai, kad mūsų žvilgsnis, kuris visų pirma turėtų būti nukreiptas į Dievą (jau vien ši vizija gali nuvesti prie Kristaus ramybės viešpatavimo mūsų širdyse), yra nukreiptas į tai, ką mes darome.

Kaip diagnozuoti sutrikimą, kai misija išstumia viziją?

1) Lyderiai nuolat jaučia spaudimą ir nepasitenkinimą;

2) Kalbama ir mąstoma ne apie Dievo gerumą, bet apie tikslus, skaičius bei taktiką;

3) Lyderiai jaučiasi privalantys nuolat motyvuoti bei įkvėpti bažnyčią entuziastingai veikti ir duoti;

4) Žmonių savivertė bei entuziazmas priklauso nuo to, kaip sekasi bažnyčiai;

5) Bažnyčios tapatybė remiasi jos sėkme.

Šiam posūkiui nuo vizijos prie misijos įmanoma pasipriešinti. Svarbu tai diagnozuoti ir iš naujo atrasti, koks nuostabus yra Dievas, - atrasti viziją. Tai, žinoma, prasideda nuo lyderių. Dievo vizija nėra lyderiams įduotas įrankis, padedantis bažnyčiai geriau funkcionuoti. Tai - laisvė nuo atsakomybės už visos bažnyčios rezultatus, ir pirmiausia šią laisvę turi patirti lyderiai.

Kraujas

Kraujo apytaka yra svarbi, kad maistingosios medžiagos bei deguonis patektų net į mažiausias ląsteles, kad būtų pašalinta tai, kas tapo toksiška (nuodinga). Nepaprastai svarbu, kad mūsų organizme pasigamintų 2,5 mln. raudonųjų kraujo kūnelių per sekundę - o mes nuo to net nepavargstame!

Jei kraujo cirkuliacija sutrinka, kūne ima kauptis toksinai, prarandama energija. Ir tai gali atsitikti nepastebimai.

Panašiai ir nuodėmė plinta Kristaus kūne - mes prie to priprantame.

Ar neišspręstas konfliktas yra toleruotinas? Vienoje bažnyčioje dvi žymios lyderės (pavadinkime jas Evodija ir Sintiche) yra gerbiamos kaip vadovės, Biblijos mokyklos mokytojos, bet nemėgsta viena kitos. Nemėgti vienam kito - tai viena iš šiuolaikinės bažnyčios nelaimių.

Ar kalbos kultūra atspindi dorą gyvenimą? Pažįstu apdovanotą bažnyčios vyresnįjį, kuris kalbėdamas, ką nors pasakodamas ar vertindamas dažnai peržengdavo seksualumo ribas. Apie jį buvo sakoma, kad jis laisvas, žemiškas, nereligingas... Iš tikrųjų jam nesisekė kontroliuoti impulsų, tačiau niekas tiesiai jam to nepasakė. Ir tai jam pasibaigė gan tragiškai...

Ar slaptos nuodėmės auga? Ar jūs išpažįstate vieni kitiems savo nuodėmes? Jei prisimintume istoriją, pastebėtume, kad dažnai Dvasia būda-vo išlieta būtent naujai pradėjus žiūrėti į nuodėmių išpažinimą. Išpažinties dėka mes pažįstame vienas kitą, ir taip Kūnas apsivalo nuo „toksinų".

Oda

Oda yra tai, kas atskiria jūsų vidų nuo išorės. Jei oda gerai atlieka savo funkciją, ji apsaugo nuo to, kas pavojinga, bet tam tikras medžiagas praleidžia, pavyzdžiui: prakaitą, kai kūnas per daug įkaista, ar drėkinantį kremą, kai oda tampa panaši į aligatoriaus. Kai kūno sveikata sutrinka, į jį pradeda patekti tai, kas turėtų likti išorėje, o tai, kas turėtų patekti vidun, nepatenka.

Ernestas Kurtzas, pasakodamas apie Anoniminius alkoholikus, mini situaciją, kai šios draugijos įkūrėjas Billas W. buvo beprarandąs sveiką nuovoką, gaudamas daugybę pakvietimų į pokalbius bei interviu, kurių dėka jis labai išgarsėjo. Keletas draugų pasikvietė jį pasikalbėti ir įspėjo jį, kad jei jis ir toliau eis šiuo keliu, gali vėl pradėti gerti ar net numirti. Jų pokalbis paskatino „Dvylikos žingsnių bendruomenėje" įvesti dvi taisykles:

1) Niekas negali pasipelnyti Anoniminių alkoholikų draugijos (AA) pagalba. Visos už straipsnius ar ką kita gaunamos lėšos turi būti skiriamos draugijos veiklai.

2) Niekas negali tapti įžymus AA pagalba. Nuo tada žodis „anoniminis" įgavo naują prasmę: tai reiškė ne tik tai, kad AA susirinkimų lankymas turi būti konfidencialus, bet nuo to laiko šią draugiją lankantys žmonės pradėjo save vadinti Billu W., Daktaru Bobu ar pan.

Jie suvokė, kad jų liga tokia baisi, kad jie privalo rasti būdų, kaip apsaugoti savo bendruomenę nuo turtų ir šlovės keliamų pavojų.

Įdomu, kad nuo tų pačių jėgų apsisaugoti stengėsi ir vienuolių bendruomenės.

Neįtikima, bet šiuolaikinis evangelizmas dažnai yra varomas šlovės ir išaukštinimo jėgų. Tai dažnai laikoma apdovanojimu už sėkmingą tarnystę. Kita vertus, religinės bendruomenės dažnai linkusios uždrausti tai, kas turėtų būti leidžiama. Dažniausiai taip yra dėl to, kad teisiama didžiuojantis ir smerkiant.

Maistas

Apaštalas Paulius dažnai supriešina pieną ir mėsą. Aš užaugau aplinkoje, kur pastoriai labiau už viską bijojo išgirsti: „Manęs tiesiog nepamaitina". Tai - bažnytinis atitikmuo pasakymui „Noriu, kad liktume draugais", iš išorės pagardintas kaltės glaistu, dengiančiu storą, sunkiai sukramtomą atmetimo nugą. Kartais gali būti sakoma: „Noriu eiti giliau..." Eiti giliau yra gerai, - juk kas gi nori būti paviršutiniškas? Bet ką reiškia „eiti giliau"? Kaip sužinoti, ar kūnas yra maitinamas?

Štai kokį puikų patarimą bažnyčiai davė pastorė bei mokytoja Jodi Dickerson: „Apibūdinkime, kas yra „gilu".  Dažniausiai „eiti giliau" reiškia: „Noriu girdėti daugiau informatyvių, egzegetinių, sumaniai pateiktų pamokslų. Nustebinkit mane, parodę, kad visiems žinoma Biblijos pastraipa reiškia visiškai ką kita nei visi galvojo, nes mes atradome, kad pagrindinio žodžio šaknis yra panaši į kito žodžio, minimo mažųjų pranašų knygose, šaknį".

Tai padaryti kiekvieną savaitę nėra paprasta.

Kalbėdami apie maitinimą ar ėjimą giliau, dažniausiai turime omenyje informaciją. Tačiau tikėtina, kad informacija nėra pagrindinis maisto šaltinis. Pagrindinis šaltinis yra Dievo artumas. Galbūt giliausią bendravimą su Juo patiriame, išreikšdami savo meilę Dievui pačiais brangiausiais būdais. Galbūt toks dvasinės brandos ir informacijos priėmimo sulyginimas yra ligos, o ne sveikatos, simptomas.

Raumenys

Raumenys įgalina kūną dirbti. Raumenys skirti tarnauti. Kaip raumenų tonusas yra vienas svarbiausių fizinės sveikatos rodiklių, taip lemiamas rodiklis bažnyčioje yra pasiruošimas tarnauti.

Apaštalas Paulius pastebėjo, kad Korinto bažnyčioje žmonės užsidegę demonstravo savo dvasines dovanas, bet tai nebuvo iš meilės kylantis tarnavimas. Ir visgi rodau jums pranašesnį kelią, - sakė Paulius, užrašęs bene gražiausius žodžius žmonijos istorijoje apie meilę. Ir šie žodžiai buvo pasakyti susirūpinus bendruomenės augimu, jos branda.

Man būnant Willow Creeke, Billas Hybelsas dažnai sakydavo, kad aptikus Kūne sveikatos sutrikimą,  pirmiausia reikia jį pripažinti pamokslaujant bažnyčioje. „Mes išmoksime rasti kelią iš bet kokių problemų".

Prieš keletą metų bažnyčia nebuvo itin nusiteikusi tarnauti. Savanorių buvo mažai. Žmonės norėjo, kad jiems būtų atvertos galimybės vystyti talentus ir jaustis patenkinti. Todėl bažnyčioje suorganizavome 13 savaičių seminarą „Tikinčiųjų tarnystė ir kunigystė NaujajameTestamente".

Jeigu norite išpildyti savo potencialą, kartkartėmis reikia pramankštinti raumenis.

Kas apskritai yra Kūnas?

Kai buvau mažas Sekmadieninėje mokykloje dainuodavome tokią dainelę:

„Akytės, mažos akytės,/ būkit atidžios žiūrėdamos,/ nes Tėvas Aukštybėse su meile stebi jus,/ tad būkit atsargios žiūrėdamos". Kiti posmeliai skambėjo taip: „Rankytes, būkit kruopščios dirbdamos" ir „Pėdutės, būkit atsargios eidamos".

Niekada nemėgau tos dainos. Man ji skambėjo grėsmingai. Tačiau, kaip sako Richas Mouwas, ją galima interpretuoti ir kitaip. Tai gali reikšti, kad mažos akytės turėtų įdėmiai žiūrėti, kad pamatytų tai, ką, žvelgdamas į pasaulį, mato Jėzus. Pėdutės turėtų eiti ten, kur žmonės vieniši ir kenčia, - ten, kur eitų Jis. Rankytės turėtų daryti meilės ir gailestingumo darbus, kokius darė ir Jo rankos.

Kristaus Kūnas taps nuostabus, kai mes visi padėsime vienas kitam ir būsime akimis, pėdomis bei rankomis To, paskui kurį einame.

Paskutiniaisiais metais mūsų bažnyčia išsiuntė daug savanorių į Etiopiją. Prieš vieną iš tokių kelionių Frankas ilgai įkalbinėjo Hardwiną, kuris yra labai užsiėmęs gydytojas. Jis pasidavė nepaliaujamiems Franko įkalbinėjimams ir sutiko ten vykti. Ir jo gyvenimas pasikeitė.

Praėjusią savaitę gavau elektroninį laišką, kuriame Hardwinas papasakojo apie pilną AIDS sergančiųjų ligonių palatą ir tai, kaip viena mirštanti moteris, laikydama jo ranką, jį palaimino. Pasak Hardwino, jo požiūris į ligoninės priimamojo ligonius pasikeitė visiems laikams. Jis rašo: „Kai mylime kenčiančius, Jėzus būna ten".

Tai yra veikiantis Kūnas. Tokie turėtume būti ir mes.


Iš www.ctlibrary.com
vertė Romualda Mekšaitė


Nuotr. L. Putnaitės