Priedas

Kaip jis tapo tokiu žmogumi? Smitas sako, kad jo problemos prasidėjo vaikystėje, kai jo šeima persikraustė į Fenikso apylinkes, kur jis buvo savo geriausio draugo tvirkinamas. Negalėdamas susidoroti su šiuo patyrimu, jis nuo visų atsiskyrė ir nusiramindavo tik valgydamas. Jis nuo gimimo buvo stambus vaikas, tad greitai tapo ne tik aukščiausias, bet ir storiausias klasėje. Jis tapo chuliganų ir gaujų, kurios fiziškai ir emociškai iš jo tyčiodavosi, auka. Savo biografinėje apybraižoje Smitas rašė: „Mane apspjaudydavo, į mane lėkdavo grumstai, akmenys, varžtai, krepšinio kamuoliai, knygos ir net išmatos... Pradėjau nekęsti žmonių. Niekas nenorėjo su manimi draugauti. Aš irgi nebenorėjau draugauti, tiesiog norėjau būti vienas". Pradėjus lankyti vidurinę mokyklą fizinis smurtas liovėsi, tačiau patyčios - ne. Buvo taip blogai, kad būdamas septyniolikos Smitas metė mokyklą. Tada jį ištiko dar viena emocinė trauma - jo motinai, vieninteliam žmogui, kuriam jis galėjo parodyti bent kiek jausmų, buvo diagnozuotas kraujo vėžys. Penkerius metus ji grūmėsi su liga, tačiau liga ją įveikė. Dėl to Smitas pradėjo valgyti dar daugiau...

Galų gale Smitas suprato, kad nori keisti gyvenseną, todėl susisiekė su vietine televizijos stotimi, transliavusia laidą, kurią vedė fitneso ir mitybos guru Krisas Pauelas. Iš pradžių kiek padvejojęs, Pauelas sutiko konsultuoti Smitą. Jie pradėjo nuo mažų žingsnelių, kurie greitai virto milžiniškais šuoliais. Svoris tirpo neįtikimai greitai - vidutiniškai apie septynis kilogramus per mėnesį. Per dvejus metus jis numetė 185 kilogramus. Šiandien Smitas yra tvirtas ir savimi pasitikintis trisdešimt dvejų metų vyriškis, dėl kurio dūsauja ir aikčioja moterys. Dar didesnį įspūdį daro faktas, kad jis pats tapo asmeniniu treneriu, kuris padeda kitiems keisti fizinę, protinę ir emocinę savijautą.

Deividas Smitas ėmė keisti savo fizinį kūną, nes pavargo stebėti, kaip jo gyvenimas eina veltui. Viena iš priežasčių, dėl kurių Smitas nusprendė mesti svorį, buvo noras užmegzti ryšius su moterimis (vienas iš televizijos kanalų Smito istoriją pavadino „295 kilogramų skaistuolis"). Tad jei jaunas žmogus pasiryžta mankštintis, siekdamas pakeisti savo gyvenimą, kaip dar labiau krikščionys turėtų būti apsisprendę „treniruotis", kad būtų dvasiškai sveiki ir stiprūs? Šiandien Dievas mums leidžia rinktis: darbuosimės ar leisime gyvenimą veltui? Laiške filipiečiams apaštalas Paulius duoda tris patarimus, kaip nešvaistyti gyvenimo.

1. Ugdykite vienybę (Fil 2, 12-13). Mūsų kultūroje, aukštinančioje fizinį grožį, žmonės dažnai pasirenka treniruoti krūtinę, rankas ar kojas. Kai kurie mankštinasi su svarmenimis, kiti bėgioja, treniruodami širdį. Tačiau šiose eilutėse Paulius kalba apie Kristaus Kūno vienybės ugdymą: Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, - atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami (Fil 2, 12). „Taigi" (hoste) rodo, kad Paulius remiasi tuo, ką yra užrašęs anksčiau (Fil 1, 27 - 2, 11), o žodis „paklusdavote" primena Kristaus paklusnumą, atiduodant savo gyvybę (Fil 2, 8).

Vis dėlto, prieš kalbėdamas apie paklusnumą, Paulius į filipiečius kreipiasi: „Mylimieji". Jis nori, jog filipiečiai žinotų, kaip jis juos myli. Taip turėtume elgtis ir mes: jei norite padaryti įtaką žmonėms, jie turi žinoti, kaip stipriai juos mylime. Paulius ir toliau rodo savo meilę filipiečiams, drąsindamas juos tęsti gerą darbą (Fil 1, 27). Jis parodo, kad jie jau ne kartą yra paklusę: ir tada, kai Paulius buvo su jais, ir tada, kai jo su jais nebuvo.

Mūsų tarnystės veiksmingumą atskleidžia tai, kaip žmonės gyvena, kai mūsų nėra greta. Jei mūsų mokiniai ir bendražygiai gyvena Dievui tik tada, kai esame šalia, o kai mūsų nėra - grįžta prie neklusnumo ir ieško tik pasitenkinimo, nedaug esame pasiekę. Tie, dėl kurių mes stengiamės, turi išmokti būti atsakingi prieš Dievą, o ne prieš mus. Kitaip tariant, jie turi paklusti Viešpačiui, nesvarbu, stebi juos kiti žmonės ar ne. Taigi, sustiprinęs savo skaitytojus, Paulius pasiruošęs paskatinti juos kitam veiksmui.

Paulius įsako: Atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami (Fil 2, 12). Paulius nesako: „Darbuokitės dėl savo išgelbėjimo", „darbuokitės išgelbėjimui" ar „pelnykite išgelbėjimą". Jis sako: atbaikite savo išgelbėjimą. Paulius čia nekalba apie vieno asmens išgelbėjimą nuo pragaro, bet ragina visą bažnyčią kartu atbaigti išgelbėjimą (soteria), taikant anksčiau (Fil 2, 6-11) Pauliaus išdėstytas tiesas. Tai atskleidžia gramatika ir kontekstas. Laiško filipiečiams 2 sk. 12-13 eil. visi veiksmažodžiai yra vartojami daugiskaita, kreipiantis į bažnyčią, ir čia pavartotas žodis, kuris reiškia „atbaikite tai tarpusavyje". Taigi Paulius liepia ne stebėti save asmeniškai, bet žiūrėti vienas kito.

Žiūrint į kontekstą, „išgelbėjimas" čia turi dvi reikšmes: jis reikštų vienybę, kurios siekiama sekant Kristaus nuostatomis (Fil 2, 1-11) ir, antra, kiek toliau jis apibrėžiamas kaip elgesys „be murmėjimų ir svyravimų" (Fil 2, 14). Tuomet filipiečiai duotų išgelbėjimo vaisių, tai yra pasiektų ramybę, meilę ir sutarimą Dvasioje. Paulius ragina filipiečius (ir mus), užuot kovojus tarpusavyje, atbaigti savo išgelbėjimą, drąsinant vienas kitą augti nuolankumu ir vienybe. Tai liudija ir frazė „su baime ir drebėjimu", kurią geriausiai galima apibendrinti žodžiu „nuolankiai".

Nuolankumas yra pasiaukojamo tarnavimo ir vienybės pagrindas. Paulius ragina siekti šios nuostatos, būti nuolankius (Fil 2, 3-4) ir pateikia Kristaus pavyzdį (Fil 2, 5-11). Taigi, belieka darbuotis, nes kitaip viskas nueis veltui.

Kitoje eilutėje Paulius paaiškina priežastį, dėl kurios mes turime atbaigti savo išgelbėjimą: nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 13). Man patinka ši eilutė! Paulius čia pabrėžia žodį theos (Dievas): „Tai Dievas, būtent Dievas veikia jumyse". Kitaip sakant, Dievas veikia ir veikė ne dėl to, kad veikė žmogus. Jis veikia nepriklausomai nuo žmogaus! Norėdamas apibūdinti Dievo veikimą, Paulius sako: Tai Dievas suteikia ir troškimą, ir darbą. Ir troškimas, ir veiksmas priklauso nuo Dievo. Ir įkvėpimas, ir atlikimas yra priskiriami Jam. Vis dėlto tikrasis mūsų gyvenimo potencialas atsiskleidžia tik tada, kai mes bendradarbiaujame su Juo. Labai svarbios abi pusės: priklausomybė (Dievo suverenumas) ir disciplina (žmogaus atsakomybė). Mes atsakingi už tai, kad gyventume ir darbuotumėmės su Šventosios Dvasios jėga, tačiau visada turime pripažinti, kad tik todėl, kad Dievas veikė ir tebeveikia, žmogus geba atlikti amžinybėje svarbų darbą.

Ši eilutė yra viena labiausiai paguodžiančių Naujajame Testamente. Kartais mes norime daryti gera, bet mums trūksta energijos ir gebėjimų, o kartais, atrodo, mes to nė nenorime. Tačiau ši eilutė užtikrina, kad Dievas suteikia troškimą vykdyti Jo valią, kai mes to nenorime. Jei suprantame, kad nenorime daryti gera, galime prašyti Dievo, kad Jis veiktų ir sužadintų mumyse troškimą vykdyti Jo valią. Ši eilutė leidžia mums pasitikėti, kad Dievas trokšta mus paskatinti ir įgalinti.

Kai mūsų vaikai buvo mažesni ir mes visi drauge važiuodavome į parduotuvę apsipirkti, jie visada norėdavo stumti vežimėlį. Jiems tai sunkiai sekdavosi, nes nepasiekdavo rankenos, be to, jie gerai nematydavo pro vielinį tinklą, krūvą dėžių ir maišų. Vis dėlto aš leisdavau jiems stumti vežimėlį, nors pats eidavau už jų, laikydamas vežimėlio rankeną ir taip koordinuodamas kiekvieną jų judesį. Buvo visiškai aišku, kas iš tikrųjų stumia vežimėlį. Tačiau tai, kas būdavo aišku man ir kiekvienam stebinčiam, ne visada būdavo suprantama mano vaikams. Jie didžiuodavosi savo pastangomis valdyti vežimėlį. Jie sugebėdavo padaryti tai, ko be tėvo pagalbos ir jo jėgos niekada nebūtų galėję.

Panašiai yra ir krikščionio gyvenime: būtent Dievas yra tas, kuris veikia. Viešpaties dėka jūs galite padaryti tai, kas pranoksta jūsų jėgas, ko be dangiškojo Tėvo pagalbos neatliktumėte. Tad nenustokite stūmę vežimėlio, nenustokite ėję, bet visuomet atminkite: jūsų vežimėlis nenukryps iš kelio ir paveš didelę naštą, nes virš jūsų ištiestos stiprios Tėvo rankos.

Galbūt šiandien jūs kenčiate ir patiriate išmėginimus, galbūt jaučiatės silpni ir apgailėtini... Jei taip, šaukitės Dievo. Jis išgirs jūsų šauksmą ir atsakys. Kai mus ištinka bėdos, turime pripažinti, kad tik Dievas gali mums suteikti reikiamą troškimą ir jėgų atlikti tai, kam yra mus pašaukęs.

2. Švieskite tamsoje (Fil 2, 14-16). Paulius ragina bažnyčią skleisti skaisčią Kristaus meilės šviesą pasauliui, kuriam be galo svarbu Jį išvysti. Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų (ginčų) (Fil 2, 14). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši eilutė žymi Pauliaus minčių pokyčius. Tačiau atidžiau pasižiūrėję pamatytume tris priežastis, kodėl ši eilutė susijusi su prieš ją einančia mintimi. Pirma, Paulius ragina skaitytojus stiprinti vienybės dvasią, būti vienos minties, nes murmėjimai ir ginčai tikinčiųjų vienybei bendruomenėje trukdo labiausiai. Antra, norint visa daryti be murmėjimų ir svyravimų (ginčų), mums - tiek kaip asmenims, tiek kaip bendruomenei - reikia Dievo malonės. Tai ir yra šių eilučių esmė. Šio paliepimo neįmanoma įvykdyti be Šventosios Dvasios pagalbos. Trečia, murmėjimas yra visiškai priešingas Kristaus nuostatoms, apibūdintoms Fil 2, 5-11, kurių filipiečiai yra drąsinami siekti. Pagrindinė šios ištraukos mintis - Viešpaties noras išsižadėti savo teisių ir tarnauti kitiems. Tie, kurie murma, be viso kito, išdidžiai laikosi savo „teisių" ir tikisi, kad tarnaus kiti.

14 eilutė prasideda žodžiu „visa" (panta). Čia Paulius tvirtina, kad absoliučiai nieko negalima daryti pasidavus murmėjimo ar ginčo dvasiai. Taigi, turinčius murmėjimo ar ginčo „dovaną", mes turime paraginti atbaigti savo išgelbėjimą su baime ir drebėjimu (Fil 2, 12). Įdomu, kad dažnai mes nė neatkreipiame dėmesio į tai, kad baimė ir drebėjimas yra visiškai priešingi murmėjimui ir svyravimui (ginčams).

Kas iš tikrųjų yra murmėjimas? Tai smarkus, bet ne toks garsus kaip bambėjimas, nepatenkintas niurzgėjimas. Tai neigiami, tylūs komentarai, nusiskundimai ir verkšlenimai. Murmeklį galima pažinti iš tolo - jį išduoda ir kūno kalba. Murmekliai dažnai suraukia antakius, visada atrodo pavargę ir nuolatos purto galvą. Jiems patinka giliai dūsauti. Rūpestingus žmones tai paprastai priverčia klausti: „Gal kas negerai?". O tada murmeklis ir pradeda vardinti begales nusikundimų. Labai dažnai murmėjimas veda prie ginčų. Ginčijimasis - tai garsus, grubus argumentavimas, žodinė nesutikimo išraiška, kuri kituose žmonėse sukelia įtarimus, nepasitikėjimą, abejones ir kitus neramius jausmus. Akivaizdu, kad nei apie murmėjimą, nei apie ginčus negalima pasakyti nieko gero. Verkšlenantys, inkščiantys ir besiskundžiantys krikščionys nusideda, nes jie nepaklūsta aiškiam Dievo įsakymui (Fil 2, 14).

Murmėjimas ir ginčai bažnyčiose yra išvešėję. Pripažinkime, jog mūsų kūniška prigimtis „žavisi" pesimizmo nuodu. Mes džiaugiamės neigiamybėmis, konfliktais bei smarkiomis peštynėmis ir mielai apkalbame žmones, siekdami savo naudos, arba bent jau klausomės, kaip tai daro kiti. Tačiau nesvarbu, ar mes esame kurstytojai, ar bendrininkai, mes vis tiek nusidedame. Jei rimtai, jei tik jūs žinotumėte, kiek aš žinau, ką jūs esate pasakę apie mane ar mūsų komandą, šiandien jūsų bažnyčioje nebūtų, nes jums būtų per daug gėda! Galite to ir nepripažinti, bet žmonėms patinka su pastoriais ir kitais vadovais kalbėtis tiek apie gerus, tiek apie blogus ar net baisius dalykus, nes taip daryti yra tam tikras kūniškas „prestižas". Taigi, aš žinau, ką kalbėjote apie mane, o jei dar nežinau, tai po kelių dienų ar savaičių sužinosiu...

Galbūt pasakysite: „Keitai, tu mane gąsdini!" Žinoma, gąsdinu... Tačiau sutrikti turite ne dėl to, kad aš žinau, ką jūs kalbate apie mane, bet suvokę, kad Jėzus girdi kiekvieną žodį, kurį tariate, ir teismo dieną pareikalaus už kiekvieną jų atsiskaityti (Mt 12, 36). Štai kas iš tikrųjų gąsdina! Tačiau noriu, kad jūs žinotumėte, jog aš irgi kovoju su murmėjimu ir ginčais. Aš, kaip ir jūs, esu nusikaltęs dėl gandų, šmeižtų ir daugybės kitų liežuvio nuodėmių. Didžiausia mano stiprybė kartu yra didžiausia mano silpnybė. Kadangi pažįstu save, siekiu kuo tiksliau atsiskaityti ir išpažinti savo kalbos nuodėmes, kai tik nusidedu (Jok 3, 2). Nesitikiu iš jūsų daugiau, nei iš savęs. Aš siekiu aukščiausių standartų, ir Dievas taip pat tikisi, kad aš, kaip mokytojas, (patinka man tai ar ne) laikysiuosi šių standartų (Jok 3, 1). Taigi mes kovojame drauge. Kaip broliai ir seserys Kristuje mes turime siekti nugalėti nuodėmę drauge, kaip bažnyčios šeima. Turime daryti viską, ką galime, kad skatintume tarpusavyje šventumą. Budėkime ir darykime viską, kas įmanoma, kad išvengtume murmėjimo ir ginčų. Darbuokitės, nes kitaip viskas nueis veltui.

Laiško filipiečiams 2 skyriaus 15-16 eilutėse Paulius parodo tikslą, dėl kurio reikia taip elgtis: kad būtumėte nepeiktini (išorinis skaistumas), nekalti (vidinis skaistumas) ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio, kad Kristaus dieną galėčiau pasigirti ne veltui bėgęs ir ne veltui dirbęs.

Čia Paulius pasiremia dviem Senojo Testamento ištraukomis: kalbėdamas apie sugedusią ir iškrypusią kartą, jis primena Mozės giesmę, užrašytą Pakartoto Įstatymo knygos 32 skyriuje. Gražioje, bet liūdnoje giesmėje, kurią Mozė giedojo Izraelio susirinkimui, prieš pat iškeliaudamas iš šio pasaulio, ryškiai supriešinta Dievo ištikimybė ir Jo žmonių neištikimybė. Tam tikra prasme, izraelitai turėjo atbaigti savo išgelbėjimą iš dykumos. Deja, tarp jų buvo daug murmėjimų ir ginčų. Taip Izraelis nuvilia Viešpatį ir užtraukia gėdą Jo vardui kitų akyse.

Mozės žodžiai buvo skirti Izraeliui, bet Laške filipiečiams Paulius šią frazę taiko visuotine prasme - netikinčiam pasauliui. Jo mintis paprasta - mes taip pat gyvename „iškrypusioje ir sugedusioje kartoje", kur pilna murmėjimo ir ginčo nuodėmių. Mes neturime kartoti Izraelio nuodėmių ir nusidėti liežuviu. Antra, Paulius panaudoja analogiją iš pranašo Danieliaus knygos (Dan 12, 3), kur Danielius palygina išmintinguosius su visatoje šviečiančiomis žvaigždėmis. Paulius sako, kad mes esame tos šviečiančios žvaigždės. Jis neliepia mums šviesti, bet sako, kad mes jau šviečiame! Mes esame pasaulio šviesa (ar žvaigždės). Nereikia nei šaukti, nei rėkti, nei vaidinti. Reikia tik šviesti - gyventi gyvenimą be murmėjimo ir ginčų! Pažvelkite į žvaigždes, ryškiausiai jos šviečia ne po vieną, bet visos kartu.

15-16 eilutėse apaštalas Paulius parodo, kokias pasekmes gali atnešti murmėjimas ir ginčai.

• Pirma, kai mes murmame ir ginčijamės, prarandame galimybę liudyti Kristų (Fil 2, 15). Jei su baime ir drebėjimu mes siekiame atbaigti savo išgelbėjimą, mes kaip šviesa šviečiame pasauliui, leisdami žmonėms per mus pamatyti Dievo gerumą. Ir priešingai: jei murmame ir ginčijamės, mes prarandame galimybę apreikšti Dievą, nes susitapatiname su pasaulio tamsa. Niekam nepatinka „neigiama reklama". Gyvenime ir taip daug liūdesio! Štai kodėl Paulius rašo, kad, tęsiantis persekiojimams, mes turime būti apibūdinami kaip „tvirtai besilaikantys (epechontes) tiesos žodžio". Mūsų elgesys turėtų būti vertas Kristaus Evangelijos (Fil 1, 27). Turime neleisti nesutarimams suteršti bažnyčios liudijimą, todėl visi tvirtai laikykimės tiesos žodžio, t. y. klusniai siekime Jėzaus vienybės. Tikram Evangelijos liudijimui reikia tikro evangeliško gyvenimo būdo.

• Antra, kai mes murmame ir ginčijamės, rizikuojame prarasti atlygį (Fil 2, 16). „Kristaus diena" kalba apie paskutiniojo teismo dieną, kai Kristus apdovanos tikinčiuosius. Paulius gyveno mąstydamas apie būsimą atsiskaitymo dieną. Kiekvieną dieną jis gyveno galvodamas apie rytojų: šiandien jis dar yra su jais, bet rytoj jis gali būti su Viešpačiu, todėl nenori būti sugėdintas. Jis troško savo gyvenimo darbais pagausinti šlovę Dievui. Taip ir mes turime mąstyti apie Kristaus dieną, nes tą dieną atsiskaitysime už tai, kaip siekėme vienybės vietinėse bažnyčiose, kuriose tarnavome.

• Trečia, kai mes murmame ir ginčijamės, mes niekais paverčiame dievotų vadovų triūsą (Fil 2, 16). Paulius pripažįsta: jei mokiniai negyvena Kristaus verto gyvenimo, vadinasi, vadovai bėgo ir dirbo veltui. Pamąstykite apie vadovus ir tarnus, kurie investavo į jūsų gyvenimą. Kaip būtų liūdna girdėti ištikimus brolius ir seseris sakant, kad į jus įdėtos pastangos buvo veltui, tiesa? Paulius ragina mane ir jus „laikyti kitus (aukštesnius) vertesnius už save" (Fil 2, 3). Kenkdami Kūno vienybei, mes nuviliame tuos, kurie dvasinėje plotmėje turėtų mums būti svarbiausi.

Dviem mažiem vaikam nepatiko būti lėktuve. Jie vis skundėsi ir skundėsi. Prieš lėktuvui pakylant, prie jų sustojo stiuardesė ir plačiai šypsodamasi tarė: „Kas gi čia taip kvaksi?" Sužavėjusi neramų trimetį ir jaunesnę jo sesutę, stiuardesė pasilenkė ir labai rimtai sušnibždėjo: „Turiu jums priminti, kad kvaksių mes neskraidiname". Mažieji tapo neįtikėtinai ramūs, dėl ko visiems pasidarė geriau. Pripažinkime, kai salone nuolat kas nors „kvaksi", kelionė labai prailgsta, tiesa? Panašiai ir bažnyčios kelionė į šlovę gali būti skausminga ir pareikalauti daug pastangų, jei nuolat keliamas triukšmas. Štai kodėl norėčiau paraginti mus nebūti kvaksinčia bažnyčia! Tai nereiškia, kad bandau pasinaudoti Biblijos jėga ir grubiai užčiaupti žmones. Ne, nieko panašaus! Aš tik noriu būti tikras, kad mes triūsiame ne veltui. Jei esate dėl ko nors susirūpinęs, jei jus kas jaudina, pasidalykite tuo su vienu pastoriumi ar vyresniuoju ir apsispręskite pasitikėti, kad tuo bus pasirūpinta. Švieskite tamsoje, atsisakydami murmėti ir ginčytis.

3. Džiaukitės tarnavimu (Fil 2, 17-18). Paulius atkakliai tvirtina, kad tarnauti mes turime su džiaugsmu. O jei aš atnašaujamas (išliejamas) ant jūsų tikėjimo aukos ir tarnavimo, esu linksmas ir džiaugiuosi kartu su jumis visais. Taip pat ir jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi (primygtinai jus raginu). Paulius mato save kaip geriamąją auką, išlietą dėl Jėzaus ir kitų žmonių. Senojo Testamento metu kunigai aukodavo gyvulius: uždėdavo juos ant aukuro, kad sudegtų ugnyje, tada ant tos deginančios karštos liepsnos išliedavo ir geriamąją auką. Skystis pavirsdavo garais ir šnypšdamas pakildavo į viršų. Paulius sako: „Aš myliu žmones ir esu tam, kad jiems tarnaučiau ir dėl jų aukočiausi. Jei reikės, trokštu, kad mano gyvenimas pakiltų kaip tie garai, kad tik palaiminčiau kitus žmones". Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Paulius rašo apie filipiečių auką. Jo auka tėra kukli geriamoji auka. Kitaip tariant, kitų tarnavimas Pauliui yra svarbesnis už jo paties tarnystę. Jis trokšta sėkmės kitiems.

Jei jūsų tarnavimas yra nuolatinė našta ar tik įsipareigojimas, gali būti, kad tarnaujate ne ten. Dievas nori, kad džiaugtumėtės savo ir kitų tarnyste. Jis nori, kad paaukotumėt save Jam ir kitiems kaip malonią auką. Tuomet jūs atrasite tą pasitenkinimą, kurį Dievas yra jums numatęs.

Praėjusią savaitę skaičiau straipsnį apie Madoną. Na, jūs žinote Madoną, tiesa? Tačiau aš kalbu apie kitą Madoną - 78 metų seserį Madoną Buder. Ši moteris pradėjo dalyvauti trikovės varžybose, kai jai jau buvo penkiasdešimt! Nuo to laiko ji dalyvavo daugiau nei 320 varžybų. Dar didesnį įspūdį daro tai, kad ji įveikė „Geležinio žmogaus" klasės rungtynes, kuriose reikia beveik keturis kilometrus nuplaukti, 180 kilometrų nuvažiuoti dviračiu ir 42 kilometrus nubėgti! Tai pribloškia! Paklausta apie savo žygdarbius, Madona Buder atsako: „Na, kol Dievas duoda sveikatos, nėra ko sustoti". O kaip tai susiję su jos, kaip vienuolės, tarnyste? Buder sako: „Nėra jokių ribų ar sienų, nurodančių, kur ir kada gali kalbėtis su Dievu. Nebūtina visą laiką būti bažnyčioje". Oho!

Šiandien Dievas nori, kad mes būtume ištvermingi. Gal mes ir nepasirinksime dalyvauti triatlono varžybose, bet visi esame pašaukti triūsti ir augti Kristuje. Ieškokime galimybių skatinti šventumą ir puoselėti bažnyčioje vienybę. Atbaikime savo išgelbėjimą - tai mūsų atsakomybė.


Iš www.bible.org
vertė Jurga Domarkaitė