Girtuoklėlis susijaudinęs pradėjo pasakoti, jog kažkada yra buvęs pas baptistus, bet dabar, anot jo, „matote kaip yra..." Netikėtas priminimas apie dievišką žmogaus kilmę palietė jo širdį, apkaltino, jog negyvena pagal kažkada girdėtą Evangeliją. Beje, ir mes esame linkę į užmaršumą, pavyzdžiui, ar susimąstom, į ką yra panaši šeima? Dėl skirtingų šeimyninių aplinkybių (kaip mėgstama sakyti) šį klausimą galima užduoti su pačiom įvairiausiom intonacijom, nes vieniems šeima asocijuojasi su laime, džiaugsmu, kitiems liūdnai primena visai ką kita... Vieni gali valandų valandas pasakoti, kaip jiems gerai sekasi šeimyninis gyvenimas, o kitiems net sunku apie tai prabilti. Taigi į ką gi panaši jūsų šeima?
Pradžia Dievo žodyje
Pačiame šių metų vasaros viduryje Lietuvoje buvo juntamas didelis vestuvininkų sujudimas. Priežastis ta, kad šie, 2007-ieji, metai turėjo ypatingą datą - liepos ( 7-to mėnesio) 7-tą dieną (2007 07 07). Daugelis manė, kad tai laiminga data, nes yra paženklinta dieviškos pilnatvės skaičiumi „7". Šios datos stebuklingumu susižavėjusios vestuvininkų poros užplūdo Santuokų rūmus visoje Lietuvoje. Negana to, kai kurioms iš jų, turėjusioms tą dieną tuoktis, buvo siūloma parduoti rezervuotą laiką, tačiau ar galima tokiais dalykais prekiauti? Vestuvės - tai nepaprasta diena, tai viso gyvenimo įvykis! Deja, skaičių magija ne visada tokia galinga, kaip norėtųsi ar atrodo iš pirmo žvilgsnio. Antai, kažkas paskaičiavo, jog viename Vokietijos miestelyje 1977 07 07 (tada buvo net 4 septynetukai!) susituokė 30 porų, tačiau iki šiol, t.y. praslinkus 30-čiai metų, kartu tebegyvena tik dvi tų sutuoktinių poros. Tikiuosi, kad 2007 07 07 datos statistiniai duomenys po 30-ies metų bus geresni, bet vis dėlto tenka pripažinti, jog už šeimyninę laimę visiems mums dar teks gerokai pakovoti.
Nuo ko derėtų pradėti šią kovą? Mano manymu, krikščionys, kaip ir pridera, turėtų pradėti nuo Dievo žodžio. Matydamas pagonių kilmės tikinčiųjų nekrikščioniško gyvenimo apraiškas - seksualinį amoralumą, askezę, nepagarbą sutuoktiniui - apaštalas Paulius savo laiškuose nemažai rašė apie šeimą, ypač Laiške efeziečiams (Ef 5, 21-33). Šiame laiške šeimos klausimais imama kalbėti po raginimo tikintiesiems „paklusti vieni kitiems Dievo baimėje" (Ef 5, 21). Šis normatyvas yra lyg raktas į sėkmę ir šeimyniniame gyvenime - sutuoktiniai turi ne tik išklausyti vienas kitą, bet ir mokytis paklusti vienas kitam. Tradiciškai nemažai vyrų mano, jog žmonos turi jiems paklusti, tačiau nepastebi, jog šis raginimas skirtas ir jiems. Be to, apaštalas Paulius du kartus pakartoja, jog vyrai turi mylėti savo žmonas - „Jūs vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save <...> Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus" (Ef 5, 25. 28). Ir galiausiai apibendrina: „Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą" (Ef 5, 33). Savanoriško, geros valios paklusnumo bei sutuoktinių atsidavimo vienas kitam priežastis - Dievo tvarka ir pagarba Viešpačiui Jėzui Kristui.
Šioje ištraukoje apaštalas Paulius taip pat atskleidžia tipologinį ryšį tarp Kristaus ir bažnyčios bei šeimos - teologija tiesiogiai susiejama su krikščioniškos šeimos gyvenimo etika. Tai nėra nauja, nes Dievas jau nuo pradžios buvo sumanęs vedybomis iliustruoti Kristaus ir atpirktosios žmonijos santykius (Pr 2). Taigi, kaip žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, taip ir šeima yra kosmologinių (visuotinių, egzistencinių) Kristaus ir bažnyčios santykių atspindys. Atspindėti ir liudyti Kristų ir bažnyčią - toks yra krikščioniškos šeimos pašaukimas! Skamba iškilmingai, bet ar tai realistiška? Manau, kad taip, nes net pats nuodėmingiausias žmogus niekaip negali sunaikinti Kūrėjo atvaizdo savyje, net pati netobuliausia šeima vis tiek yra liudijimas pasauliui apie Dievo sumanymą „vesti" bažnyčią.
Kodėl reikia tuoktis?
Apaštalas Paulius, daugiausiai parašęs apie šeimą iš visų Naujojo Testamento autorių, pats nebuvo vedęs. Tai nebuvo problema, atvirkščiai, jis džiaugėsi savo viengungyste ir vadino ją Dievo dovana (1 Kor 7, 7). Kita vertus, Paulius taip pat pripažįsta, jog santuoka yra ne menkesnė dovana, ir skatina tikinčiuosius tuoktis (1 Kor 7, 2) net nelengvais išbandymų laikais. Santuoka, be abejonės, labai svarbus žmogaus gyvenimo įvykis, todėl jei jau tam pasiryžote, tai reikia daryti rimtai ir atsakingai. Santuoka Dievo akivaizdoje pirmiausia yra sandora: dviejų asmenų, vyro ir moters, savanoriškos jungtuvės, kuriose abi pusės viena kitai atiduoda viską, ką jie turi, ir tai, kas jie yra. Išdrįsiu perfrazuoti Jėzaus žodžius apie Dievo karalystę ir pritaikyti juos nagrinėjamai temai: „Dangaus karalystė [santuoka] yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste [santuoka] yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį" (Mt 13, 44-46). Tokia yra vyro ir moters savanoriškos sąjungos esmė! Jei santuoką suprantame kaip savęs išsižadėjimą vardan artimo, tai šiandien populiarėjančios vedybinės sutartys, kuriose „apsidraudžiama" galimų skyrybų atveju, skamba keistai. Ko tuomet verta iškilminga priesaika ir pažadai?
Kelios mintys apie šiais laikais madingą gyvenimą nesusituokus. Neseniai teko kalbėtis su jaunuolių pora, gyvenančia kartu, bet nesusituokus. „Jūs šeima?" - paklausiau. Atsakymas - „Ne." „Ką lemia tas antspaudas pase?" - išgirdau daug kartų girdėtą paaiškinimą. Be to, anot vaikino, labai daug šeimų skiriasi - ar gali „susirašymas" ką nors pakeisti? Būtent todėl, kad į santuoką žiūrima kaip į „susirašymą" ar tiesiog kaip į vos ne eilinę progą su draugais linksmai „pabaliavoti", beveik pusė Lietuvoje susituokusiųjų išsiskiria. Materialistinė pasaulėžiūra diegia požiūrį, kad tikrovė ir yra tik tai, ką mato jūsų akys - nėra jokios nematomos realybės, jokio Dievo, nors, kaip mėgstama sakyti, vis tiek svarbiausia meilė, kuri, anot materialistų, yra paprasčiausia cheminė reakcija. Koks skirtumas, ar ši reakcija vyksta su antspaudu pase ar be jo? Palaiminimai bažnyčioje, santuokos registracija, žiedai - visa tai reikalinga tik dėl giminių, tėvų, „tvarkos" ir „šventos ramybės". Manau, kad vadovaujantis tokiu požiūriu labai rizikinga ne tik gyventi „sumetus skudurus", bet ir tuoktis, nes vieną dieną cheminėmis reakcijomis pagrįsta „meilė" baigiasi. O tada ateina sunkūs laikai, prasideda kitokios „reakcijos", gaminančios sielos rūgštį ir kartėlį.
Visai kitoks yra krikščioniškas požiūris. Paulius, lygindamas šeimą su bažnyčia ir Kristumi, pakylėja santuokinę sandorą į neregėtas aukštumas: „Tai didelė paslaptis, - aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią" (Ef 5, 32). Žmonių santuokoje esama dvasinės paslapties (gr. miusterion, lot. Vulgatoje - sacramentum), todėl materialistinis, kūniškas santuokos vertinimas yra smarkiai iškrypęs. Nors protestantai ir neturi taip vadinamo santuokos sakramento, santuoka plačiąja, nedogmine prasme turi sakramentinių požymių dėl išorinių ženklų ir paslėptos dvasinės tikrovės, kuri atsiveria tolimesniame gyvenime. Taigi santuoka - ne tik simboliai ir ritualai, bet slėpinys, pašaukimas ir užduotis dviems, vienas kitam ir Viešpačiui pasišventusiems, žmonėms.
Laiminga krikščioniška šeima
Jei jūs dar nevedęs, tačiau svajojate sukurti krikščionišką šeimą, išdrįsiu duoti pora, mano manymu, gerų patarimų. Pirma, pats būkite „Jėzaus žmogumi" - mylėkite Dievo Sūnų iš visos širdies ir Jam tarnaukite, nes tai visų geriausia. Iš visų mums su žmona skirtų vestuvinių palinkėjimų prieš keturiolika metų, šiandien prisimenu tik vieną. Viena moteris, pažvelgusi į mus, šiek tiek išprotėjusius dėl Jėzaus, (ir, be abejo, dėl vienas kito!) palinkėjo labai trumpai, bet nepaprastai įtaigiai: „Jūs gyvensite!" Tai, ačiū Dievui, ir gyvename! Antra, jei vis dar ieškote būsimo gyvenimo draugo, patarčiau ieškoti dievobaimingo žmogaus, nes Dievo baimė yra išminties pradžia ir padeda susilaikyti nuo pikto - prisiminkit Juozapą (Pr 39, 9; 42, 18). Be to, „žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama" (Pat 31, 3).
Šiandien vis dažniau atvirai kalbame apie krikščioniškos šeimos aktualijas ir poreikius, o kartais, deja, liūdnai pripažįstame, kad ir tikintieji turi rimtų problemų šeimos gyvenime. Vis dėlto stiprėja ir įsitikinimas, kad tik krikščioniška šeima turi ateitį šiame, žemyn besiritančiame, pasaulyje. Krikščionybė šeimoje neapsiriboja vien tik priklausomybe vietinei bažnyčiai, bet reikalauja nuolatinio tikro pasišventimo Kristui, Jo tiesai ir vienas kitam. Tuomet bėgant metams, atrasime naujus šeimyninės laimės ir džiaugsmo šaltinius. Tada su džiaugsmu išpažinsime, jog šiandien mylime savo sutuoktinį labiau nei kada anksčiau, kad savo šeimyniniame gyvenime esame laimingi, nes Dievas leidžia pažinti santuokos „paslapties" slėpinius (Ef 5, 32). Būna, kad ir nepasišventę Kristui žmonės nugyvena gražų šeimyninį gyvenimą, tačiau tai daugiau išimtis, nulemta Dievo malonės, o ne taisyklė.
Kelias santuokoje taip pat yra tik vienas - Kristus, tad neišsukime iš jo. Laiminga krikščioniška šeima gyvena ne vien sau, bet tampa ir palaiminimu kitiems - tai yra pats geriausias tikėjimo liudijimas! Mylėkime ir pakluskime vieni kitiems Dievo baimėje, deramai auklėkime savo vaikus, kad mūsų šeimose kiti galėtų regėti už mus savo gyvybę paaukojusį Kristų ir Jo nuostabią nuotaką - bažnyčią.
