Kartais žmonėms reikia ištiesti pagalbos ranką.
Matas iš visų jėgų stengėsi suvaldyti savo liežuvį, nes daugelį metų buvo įpratęs kalbėti nešvankiai. Jis manė, jog kaip neseniai tikintis daugeliu atvejų jis elgiasi teisingai, bet suprato, kad šis įprotis prie krikščioniško liudijimo visiškai nedera.
Kartą šiurkščiai kalbėdamas Matas atsisuko ir pamatė už savęs dvasinį vadovą, kurio buvo prašęs patarti, kaip jam su šia yda kovoti. Tai ir buvo lūžio taškas.
Prabėgus daugeliui metų Matas dėkoja už pergalę savo patarėjui: „Jis padėjo man padaryti tai, ko savo jėgomis padaryti negalėjau. Tas atsakingumas, kurį pajutau, kai jis nugirdo mano kalbą, ir buvo postūmis, kurio reikėjo, kad sulaužyčiau tą įsisenėjusį įprotį".Nors asmeninė atsakomybė už nuodėmes galiausiai tenka pačiam žmogui, tikintieji gali padėti vienas kitam nugalėti pagundymus. Šventasis Raštas ragina mus įsikišti, kai matome, jog nuodėmė užvaldo tikėjimo namiškį.
Knygoje „Pergalė prieš gyvenimo iššūkius" Čarlzas Stenlis kaip įpareigojimą mums įsikišti cituoja laiško Galatams 6 skyriaus 1 eilutę: Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje.
Pastoriai ir patarėjai paprastai sutinka, jog vidines kovas išgyvenantys krikščionys turi polinkį neieškoti pagalbos, kol ištinka krizė. Tačiau bažnyčiai reikia krikščionių, kurie padrąsintų klumpančius tikinčiuosius, su kuriais nuolat bendrauja.
Deivas Svihartas, Šeimos konsultavimo centro Tuksone direktorius, pastebi, jog svarbu yra nepavėluoti įsikišti ir ištiesti pagalbos ranką, nes nuolaidžiavimas mažoms nuodėmėms gali vesti prie grumtynių su vis didesnėmis nuodėmėmis. Jis sako, jog išgyvenantieji krizę dažnai atseka, jog jų problemų pradžia yra pirminė nuodėmė.
Kaip pasiūlyti pagalbą?
Jei kas išpažįsta tau nuodėmes ar pats pastebi, kaip kitas kovoja su tam tikrais dalykais, turi progą padėti. Kartais galime pasiūlyti pagalbą ir nujausdami, jog žmogus kažkurioj vietoj klumpa. Būkime budrūs ir stebėkime pavojaus, koks yra ir atsitraukimas, signalus, kurie rodo, jog kažkam reikalinga pagalba.
Pastorius Teris Morisonas, tarnaujantis Kentukio valstijoje, JAV, pastebi, jog suklupusieji lengviausiai priima pagalbą iš tų, su kuriais juos sieja šilti ir stiprūs santykiai. „Jei ketini kam nors padėti, turi investuoti į jų gyvenimą, kurdamas su jais santykius, kad tie žmonės žinotų, jog tu tikrai rūpiniesi, o ne tik šiaip kaišioji nosį".
Laiško Galatams eilutė - Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti - neturi būti aiškinama kaip leidimas tapti kito žmogaus dvasiniu policininku. Evangelijos pagal Matą eilutės įspėja mus visų pirma rūpintis savo pačių trūkumais: Kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rastą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies (Mt 7, 4-5).
Štai kodėl geriausiai padėti gali tie, kurie iš tikrųjų žino, kas yra pagundymas. Deivas Svihartas sako, jog svarbiausias faktorius yra išgyvenimas dėl kitų skausmo, gebėjimas įsijausti į kito padėtį, ir apibrėžia tai kaip gebėjimą pasakyti: „Aš žinau, kas tai yra. Aš tai išgyvenau". Tačiau jis pastebi, jog tam, kad išgyventum dėl kitų skausmo, įsijaustum į jų padėtį, nebūtinai reikia būti tiksliai tai išgyvenus, pakanka to, jei jautei tokius pačius jausmus ir kovos įtampą.
Būtų idealu, jog pagalbą siūlytų draugai, žmonės, su kuriais jau yra ryšys. Tačiau prieš siūlant pagalbą Svihartas pataria siekti dar pagilinti santykius.
Svarbiausia apie problemą pradėti kalbėti švelniai, su meile ir taktiškai. Pastorius Džordžas Gomezas, tarnaujantis Arizonos valstijoje, JAV, turintis ir kelerių metų neuropatologo bei kapeliono patirtį psichiatrijos ligoninėje, siūlo paprasčiausiai pasakyti: „Jaučiu, kad tu kovoji su tam tikra problema. Galbūt aš klystu, bet jei ne, tuomet norėčiau tau padėti". Jei žmogus patvirtina įtarimus, galima toliau tęsti pokalbį.
Ką gali padaryti tu?
Kaip sako Filadelfijos valstijoje dirbanti krikščionių patarėja Karolina Hokins, didžiausia pagalba, kurią tikintysis gali suteikti kitam, yra viltis. O kad viltis reali, patvirtina ši laiško Romiečiams eilutė: Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28).
Viltį žmogui suteikia ir suvokimas, kad jį supranta. Vien tik žinojimas, jog kažkas nugalėjo panašų pagundymą, padeda mums patikėti, kad ir mes savo gyvenime galime sėkmingai tai įveikti.
Karolina Hokins sako, kad Šventasis Raštas yra ypač veiksmingas įrankis, siekiant padėti kam nors nugalėti nuodėmę. Ji pasakoja, jog kai tik į savo konsultacijas įjungė Bibliją, jos pacientų pasiekimai stulbinamai pagerėjo.
Daugelis konsultantų siūlo pradėti nuo vienos Biblijos eilutės. „Aš neapipilu jų Rašto eilutėmis, - sako vienas jų,- bet iš pradžių pasiūlau įsižiūrėti į vieną vienintelę Šventojo Rašto eilutę".
„Daugelis žmonių suvokia, jog jų elgesys yra nuodėmingas ir prieštarauja Biblijos principams, todėl žmogui nereikia pamokslauti, - sako Svihartas. - Tačiau aš parodau, jog Rašte žmogus ras išsigelbėjimo kelią ir įgaus įžvalgos kovoti su pagundymu. Pavyzdžiui, kaip pagalbą suvaldyti pyktį dažnai cituoju eilutę iš Patarlių knygos: Kas lėtas pykti, yra išmintingas, o nesusivaldantis parodo kvailumą (Pat 14, 29) ir paaiškinu, kad kartais pyktis gali būti tarsi indikatorius, parodantis jog vyksta tai, ko žmogus nesupranta".
Kai tik sužinome apie kito žmogaus sunkumus, nepaprastai svarbu yra melstis. Jokūbas savo laiške moko tikinčiuosius: Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti (Jok 5, 16). Konkreti malda su žmogumi, kad Dievas apreikštų jam išsigelbėjimo kelią, parodytų išeitį, kaip parašyta pirmojo laiško Korintiečiams 10 skyriaus 13 eilutėje, gali būti labai praktiška pagalba.
Atskaitomybė taip pat siūlo konkrečias išsigelbėjimo priemones. Dar vienas patarėjas dažnai prašo suklupusiojo paskambinti jam, kai yra gundomas, ir išsikalbėti. Tuomet ir jis papasakoja apie savo kovas. „Stengiuosi jiems paaiškinti, kad jie nėra vieninteliai, kuriems tenka kovoti, bet darau tai taip, jog neleisčiau jiems pateisinti nuodėmės", - sako jis, aiškindamas, jog taip jis bando padėti tikintiesiems atskirti kaltę nuo apkaltinimo.
Siekiant sukurti atskaitomybės ryšius, nereikia didelių pastangų, reikia tik nuolatos bendrauti. Kartais pakanka užduoti paprastą klausimą: „Kaip tau sekasi kovoti?"
Pagalbos rizika
Vis dėlto ne kiekvieną situaciją pavyksta pergalingai išspręsti. Ir tai gali gluminti ar net skaudinti tuos, kurie skyrė laiko, energijos ir nuoširdžiai rūpinosi, norėdami padėti. Vienas patarėjas, konsultavęs žmones savo bažnyčioje, aiškina: „Žmonės gali spręsti problemą paviršutiniškai, bet kai ji išauga ir pradeda kelti skausmą, dažnai jie pagalbą atmeta". Taigi bandantys padėti taip pat rizikuoja patirti nesėkmę. Dar nesuradau tokios saugios vietos, kur galėtum tarnauti, mylėti ir nebūti sužeidžiamas".
Tuos, kurie nori padėti klumpantiems, vienos bažnyčios pastorius įspėja imtis tokių pat atsargumo priemonių, kurių imasi gelbėjimo stoties darbuotojai, gelbėdami skęstančius žmones: „Tu ne tik šoki į vandenį, bet ir meti jiems galimybę".
Kai kas nors pradeda ieškoti pagalbos, gerai yra stengtis išlaikyti subalansuotus santykius, truputį atsitraukiant. Tai ne tik patikrina nuoširdumą, bet ir užkerta kelią nesveikam pasikliovimui atsakingu partneriu. „Tu negali vaikytis žmonių ir daryti už juos sprendimus, - sako vienas konsultantas, - todėl kartais gerai padaryti tarp susitikimų ilgesnes ar trumpesnes pertraukas, o jei įtari, kad suklupęs žmogus pasikliauja tavim daugiau nei Šventąja Dvasia, leisti jam pačiam parodyti iniciatyvą dėl kito susitikimo".
Svarbu nepersistengti ir nerodyti per daug dėmesio, nes tai gali ne tik išsekinti drąsintoją, bet taip gali būti peržengtos ribos. Nepaprastai svarbu, kad klumpančio žmogaus dėmesys būtų nukreiptas ne kur kitur, bet į Dievą, kuris yra tikrasis Gydytojas.
Šeimos konsultavimo centro direktorius pastebi: „Kartais prisiėmę atsakomybę už kitą žmogų mes pradedame daryti per daug. Svarbu nepamiršti, kad tai visgi yra kito žmogaus kova, ne mano", - sako jis.
Per didelis rūpestis užkerta kelią žmogui patirti tikrą Dievo malonę. Pastorius Gomezas sako: „Manau, kad jėgos ateina, kai išmoksti pats atsikelti. Todėl kartais tenka žmogui pasakyti ir griežtą žodį. Tau nereikia būti tuo, kuris suteikia jėgų. Šventasis Raštas ragina kalbėti tiesą meilėje. Tad kartais žmogui reikia pasakyti tiesų, griežtą žodį ir pasitraukti iš kelio".
Kartą konsultuodamas vieną šeimą, pastorius Morisonas suvokė, jog jie atsidūrė aklavietėje ir pasiliks ten tol, kol neišspręs tam tikros problemos. Po kelių susitikimų pastorius suprato, kad vyras jau yra pasiruošęs griežtam įvertinimui. Buvo labai nelengva, bet tai padėjo, ir galiausiai santykiai tapo geresni.
Žmones, pasiruošusius nuoširdžiai ir atvirai kalbėtis su kitu žmogumi, Morisonas įspėja būti jautrius, pamąstyti, ar klausytojas pasiruošęs išgirsti tai, ką ketinate pasakyti. „Jei jaučiate, kad atsakymas bus skaudus ar piktas, palaukite, kol žodis bus tinkamai priimtas, - pataria jis. - O tam, kad tai suprastume, reikia skirti tam žmogui laiko, bendrauti su juo. Juk ir Jėzus pamokslavo tik tiek, kiek žmonės sugebėdavo suprasti (Mk 4, 33)".
Kai reikalingas griežtas pataisymas, Šventasis Raštas pateikia guodžiantį pažadą: Kas pabara klystantį, susilauks daugiau palankumo negu tas, kuris jam pataikauja liežuviu (Pat 28, 23).
Asmeninė nauda
Tie, kurie padeda kitiems, paprastai ir patys sulaukia pagalbos. „Didžiausią pasitenkinimą išgyvename, kai paklūstame Kristui, - sako pastorius Morisonas ir pacituoja eilutes, raginančias mus nešti vienas kito naštas (Gal 6, 2) ir drąsinti vienas kitą (Rom 15, 1-2).
Padėdami kitiems, pasieksime ir dar vieno teigiamo rezultato - atrasime save, atsiskleisime patys. Viena patarėja prilygina tai mokytojui, kuris išmoksta daugiau už studentą.
Tas, kuris padeda, turi žiūrėti į tai labai rimtai. Konsultuodamas kitus jis neša atsakomybę ir kaip krikščionis. Gerai yra savęs paklausti: „Taip, aš žinau atsakymus, bet ar aš pats juos praktikuoju?".
„Ir ne visiškai sėkmingos istorijos suteikia gerų pamokų, - sutaria konsultantai. - Kai problemos nesiseka išspręsti, kartais jautiesi pažemintas ar suglumęs, bet kai ką mes vis tiek laimime. Ko verti yra patys santykiai?! Gilesni santykiai su žmonėmis mus praturtina. Tai - kaip dviejų eismo krypčių gatvė. Daug ko gali pasimokyti iš pačių santykių".
Dabar Matas nedvejoja ir švelniai sudraudžia kitus tikinčiuosius, kai išgirsta juos nešvankiai kalbant. „Aš tiesiog primenu jiems, kad Dievas girdi, ką mes kalbame, - sako jis. - Ir papasakoju apie savo paties kovas su ta pačia problema. Dažniausiai žmonės sureaguoja teisingai, o kartais, vėliau susitikę, net papasakoja, kad tai padeda jiems nugalėti tą pagundymą".
Praktiniai patarimai
Kurkite tarpusavio santykius. Geriausiai galima padėti, kai žmonės vienas kitu pasitiki.
Jei tavo pagalbos nepriima, nebruk jos per prievartą, bet palik atviras duris ateities galimybėms.
Neteisk, bet drąsink. Kaip sako Čarlzas Stenlis, veiksmingiausias yra toks santykis: 75 procentai padrąsinimo ir 25 procentai pamokymo.
Siek pergalės mažais žingsneliais. Pergalės nepasieksi per vieną akimirką ar vieną dieną. Siek jos po truputį.
Jei apsisprendei padėti, stenkis bendrauti kiekvieną savaitę. Geriau yra patarinėti tos pačios lyties žmogui.
Būk susikaupęs. Bandyk išsiaiškinti problemos šaknis.
Nebijok atsiskleisti pats, bet atmink, jog tu tarnauji kitam, o ne sau.
Rimtoms problemoms spręsti reikia daugiau pagalbininkų. Jei matai, kad su kokia nors problema kovojantis žmogus praranda viltį, ieškokite profesionalios pagalbos, bet svarbu, kad patarėjai pasitikėtų Biblija.
Paruošta pagal straipsnį, spausdintą žrn. „Moody" (1998 m. kovas/ balandis)
vertė Vaidotas Kanaverskis
