„...palikai savo pirmąją meilę"
Apreiškimo 2, 4
Visada prisiminkime tas geriausias ir šviesiausias akimirkas, kai pirmą kartą pamatėme Viešpatį, praradome prie Jo kryžiaus savo naštą, gavome iš Jo pažadų ritinį, džiaugėmės savo išgelbėjimu ir keliavome toliau su ramybe širdyje. Tas metas sielai - pavasaris, žiema jau buvo praėjusi, Sinajaus griaustinių nebuvo matyti ir girdėti, buvome sutaikyti su Dievu, įstatymas nebegrasino kerštu, teisingumas nereikalavo bausmės. Tuomet širdyje pradėjo augti gėlės. Viltis, meilė, ramybė ir kantrybė pradėjo dygti iš velėnos. Atgailos hiacintai, tyro šventumo snieguolės, auksinio tikėjimo krokai, pirmosios meilės narcizai puošė sielos sodą. Atėjo paukščių giesmių metas, mes dėkingi džiūgavome, aukštinome šventąjį mums atleidusio Dievo vardą ir buvome apsisprendę: „Viešpatie, aš visas esu Tavo, visa, kas aš esu, ką aš turiu, pašvenčiu Tau. Tu atpirkai mane savo krauju, te mano gyvenimas būna pašvęstas Tavo tarnystei. Gyvenimu ar mirtimi tepagarbinsiu Tave".Ar laikėtės šio apsisprendimo? Ar ta sužadėtuvių meilė Jėzui tokia pati ir dabar? Galbūt Jėzus tau sako: „Aš turiu šį tą prieš tave - tu palikai savo pirmąją meilę?"
Kiek mažai esame atlikę darbų, kurie pašlovintų mūsų Viešpatį! Žiema tęsiasi per ilgai. Esame atšalę lyg ledas, mums reikėtų šilto vasaros vėjo gūsio ir šventų žydinčių gėlių. Atiduodam Dievui pensus, nors Jis nusipelno svarų, dar daugiau - širdies krauju turime tarnauti Jo Bažnyčiai ir Jo tiesai. Ar tebetarnaujame?
Viešpatie, patyrėme Tavo gausius palaiminimus, ar galime būti nedėkingi ir abejingi Tavo reikalams ir darbams? Pažadink mus, kad grįžtume prie pirmosios meilės ir pirmųjų darbų! Atnešk tikrą pavasarį, Teisumo Saule!
„O, kad aš būčiau kaip anksčiau... "
Jobo 29, 2
Nemažai krikščionių su džiugesiu prisimena praeitį, bet į dabartį žiūri su nepasitenkinimu. Jie prisimena, kaip anksčiau bendraudavo su Viešpačiu, kokios tuomet nuostabios buvo dienos! Bet dabar jie paniurę ir nusivylę. Anksčiau jie buvę arti Jėzaus - dabar jaučiasi nutolę nuo Jo ir sako: „O, kad aš būčiau kaip anksčiau!" Jie skundžiasi, kad prarado užtikrintumą, sielos ramybę, jų nedžiugina malonė, jų sąžinė nebe tokia jautri, jie nebe tokie uolūs dėl Dievo šlovės.
Šios liūdnos būklės priežastys gali būti įvairios. Viena iš jų - apleistos maldos. Kai apleidžiamas slaptas kambarėlis, prasideda dvasinis saulėlydis.
Kita priežastis gali būti stabmeldystė: širdis atiduodama kažkam kitam labiau negu Dievui; žemiškų gėrybių pradedama trokšti labiau nei dieviškųjų. Pavydžiam Dievui nepatinka pasidalijusi krikščionio širdis. Labiausiai ir stipriausiai mylimas turi būti Jis. Jis neskleis savo buvimo šviesos šaltai klaidžiojančiai širdžiai.
Dar viena atšalimo priežastis gali būti pasitikėjimas savo jėgomis ir nuosavas teisumas. Išdidumas išaukština senąjį „aš", nors mūsų vieta - žemai, kryžiaus papėdėje.
Krikščioni, jei nesi toks, koks buvai anksčiau, nepasitenkink laimingų dienų prisiminimais, bet eik pas Viešpatį ir papasakok Jam apie savo liūdną padėtį. Melsk, kad Jis suteiktų tau malonės ir jėgų priartėti prie Jo, nusižemink prieš Jį, ir Jis tave išaukštins, ir tu džiaugsies Jo buvimo šviesa. Nesėdėk liūdėdamas ir dūsaudamas, - kol gyvas mūsų Gydytojas, tol gyva viltis. Yra išeitis ir iš pačių sunkiausių situacijų.
Ištraukos iš kn. „Rytas ir vakaras"
