Pilotas krūpteli, bet galiausiai nusiplauna rankas... Jėzui nešant kryžių, niekas nedvejoja, jog Jis - tik žmogus. Dusdamas, kraujuodamas Jėzus miršta, po to Jį palaidoja - skaudi žmogaus dalia. Tačiau ne pabaiga - tai mūsų pačių ir Dievo pažinimo pradžia.
Dievo niekas nėra matęs
Dar Senojo Testamento laikais aplinkinės tautos šaipėsi iš žydų, jog šie nei patys mato, nei kitiems gali parodyti Dievą, kurį garbina. Kaip tikėti tokį, kurio nematai? Juolab, kad pagal paties „neregimo Dievo" Įstatymą buvo draudžiami bet kokie Jo atvaizdai. Argi žydų Dievas nenori, kad tauta Jį pažintų? Be abejonės, nori, bet tarp žmogiškumo ir Dievo šventumo žioji praraja, tiesioginė žmogaus akistata su Dievu neįmanoma. Net tų laikų regėtojai (pranašai) - pavyzdžiui, Ezechielis - nesako matę Dievą, o tik jo panašumą. Tiesa, kad apie Dievą Šventajame Rašte kartais kalbama kaip turintį žmogišką (Dievo ranka, pirštai, veidas) arba gyvūno (Liūtas, Avinėlis) pavidalą, tačiau visa tai - tik vaizdinga kalba, simboliai, padedantys Senojo Testamento tautai suvokti Dievą, bet ne tikrasis Jo paveikslas. Dievo, gyvenančio neprieinamoje šviesoje, joks žmogus neregėjo ir niekas niekada nėra matęs - tai mums patvirtina ir Naujojo Testamento apaštalai (1 Tim 6, 16; Jn 1, 18). Biblinis Dievo apreiškimas prasideda tuo, jog tikrojo Dievo žmogus negali nei matyti, nei įsivaizduoti - Jis nėra žmogaus minčių ir vaizduotės kūrinys.
Pasirodymas
Evangelijos neįmanoma išgalvoti - tai dieviška istorija apie Jo Sūnų ir ji jokiam to meto žmogui nebūtų atėjusi į galvą. Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis (Iz 55, 8-9), - sako Viešpats. Izraeliui, kuriam pirmiausia ir skirti šie pranašo žodžiai, negalėjo būti ko nors labiau netikėto kaip Dovydo Sūnaus (Mesijo) nukryžiavimas. Nors ir turėjo Mozę bei pranašus, jie vis dėlto negalėjo šito numatyti - tai dangiška mintis, paties Dievo pasakojimas apie savo Sūnų. O gal idėją apie Dievo įsikūnijimą mestelėjo koks nors įžvalgus I amžiaus filosofas? Vargu, ar kuris iš helenistinio pasaulio išminčių būtų iškėlęs tokią mintį - pagal graikų mąstyseną, dievybės susimaišymas su bloga materija buvo absoliuti kvailystė (žr. Apd 17, 32). Todėl apaštalas Paulius ir klausia:
Kur išminčius? Kur Rašto žinovas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė šio pasaulio išminties kvailyste? Kadangi pasaulis išmintimi nepažino Dievo pagal Jo išmintį, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. Žydai reikalauja ženklų, graikai ieško išminties, bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, o pagonims - kvailystė (1 Kor 1, 22-24).
Tuo labiau Evangelija buvo didžiulė staigmena pirmiesiems Jėzaus mokiniams - paprastiems Galilėjos žvejams. Evangelijų pasakojimuose ne kartą minimos jų abejonės bei netikėjimas, tad Kristaus Įsikūnijimo ir Prisikėlimo jie tikrai negalėjo išgalvoti. Biblinę Jėzaus asmens paslaptį glaustai nusako Apaštalų tikėjimo išpažinimas:
„Prasidėjęs iš Šventosios Dvasios, gimęs iš mergelės Marijos, kentėjęs Poncijaus Piloto, nukryžiuotas, miręs ir palaidotas, nužengęs į mirties karalystę, trečiąją dieną prisikėlęs iš mirusiųjų, užžengęs į dangų, atsisėdęs Visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš kur grįš gyvųjų ir mirusiųjų teisti."
Pasak apaštalo Pauliaus, Dievo apsireiškimas kūne yra neginčijamai didelė dievotumo paslaptis (1 Tim 3, 16) - Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli (1 Kor 2, 9).
Krikščioniškas humanizmas
Atrodo, kad tarp krikščionybės ir šiuolaikinio humanizmo yra perbėgusi juoda katė. Nemaža dalis save laikančių humanistais krikščionybę laiko „nehumaniška" ir be skrupulų stumia ją, o sykiu ir patį Dievą, į nūdienos gyvenimo paraštes. Krikščionims toks požiūris nepriimtinas, nes Biblijoje išaukštinamas ir Dievas, ir žmogus. Žmogus didis ne be Dievo, bet su Juo.
Vienoje televizijos laidoje profesorės Aušrinės Marijos Pavilionienės buvo paklausta apie jos tikėjimą. Ši atsakė tiesiai, jog Dievu netikinti. Kuo tada tikite, kas jūsų idealas? Profesorė atsakė: „Aš tikiu žmogumi, juo gėriuosi." Tai tipiška humanistinė pozicija. Vis dėlto, nepaisant to, kad Dievo klausimu mes su profesore esame skirtingose barikadų pusėse, žmogiškumas mus jungia. Su pasigėrėjimu vertinti žmogų kaip unikalią asmenybę, juo gėrėtis - ne nuodėmė, ypač kai šiais laikais „žmogus" mums vis dažniau asocijuojasi su minia, ekonomika, konkurencija, statistiniu vienetu.
Jeigu žmogiškumas - vertybė, tai kokia pasaulėžiūra suteikia jai daugiau erdvės skleistis? Pavyzdžiui, modernusis natūralizmas ir racionalizmas, siekiąs įrodyti žmogaus nepriklausomybę nuo Kūrėjo ir žadantis išlaisvinti jį nuo krikščionybės dogmų, galiausiai sumenkino žmogiškumą. Skeptikai klausia, kodėl žmogus toks panašus į gyvūnus, ir ar tai neįrodo, jog jis ne Dievo, bet gamtos vaikas? Jeigu taip, tai esame tik instinktų vedžiojami, bet vis dar kažkaip gebantys protauti gyvūnai... Priešingai mąsto krikščioniškų pažiūrų britų rašytojas Gilbertas Keitas Čestertonas: jį stebina ne žmogaus panašumas, bet jo nepanašumas į gyvūnus. Pasak jo, kur kas didesnio paiškinimo reiklauja būtent „pabaisiška" juos skirianti praraja. Pavyzdžiui, kodėl beždžionė, turėdama rankas, negroja smuiku, neskaptuoja medžio drožinių ir nepjausto avienos kepsnio, drambliai nestato šventyklų iš dramblio kaulo, kupranugariai netapo paveikslų, nors turi gausybę šerių geriausios kokybės teptukams? Kodėl skruzdžių „civilizacija" nepuošia skruzdėlynų įžymių skruzdžių skulptūromis, - klausia Čestertonas, - o bitės nepadabina avilio sienų gražiausių praeities bičių motinėlių portretais? Dar daugiau, iš kur žmoguje tas nenusakomas laimės troškimas, biologiškai nepaaiškinamas poreikis kažką garbinti, mylėti, kurti?
Biblija aukština Dievą - dėl to nepasiginčysi, tačiau taip pat teigia ir žmogaus didybę, pabrėžia jo orumą ir garbę. Žmogus juk „antras po Dievo", ar ne taip? Sukūrimo pasakojime (Pr 1 - 2 sk.) galima pastebėti literatūrinę paralelę tarp ketvirtosios sukūrimo dienos šviesulių (Saulės, Mėnulio ir žvaigždžių), kuriems skiriama „valdyti" (Pr 1, 16) 1-3 dienos kūriniją, ir žmogaus, kurio valdžion pavedami visi 5-6 dienos tvariniai: jūros žuvys, padangių paukščiai, ropliai ir visi gyvuliai (Pr 1, 26). Mintis aiški - žmogus yra tarsi koks dangaus šviesulys, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą (Pr 1, 26), susilaukęs ypatingo palaiminimo (Pr 1, 28), kad skleistų kūrinijai šviesą. Dar daugiau, žmogaus gyvybė - iš paties Dievo (Pr 2, 7). Visa tai kalba apie žmogaus išskirtinumą, didybę ir artumą Kūrėjui. O gal kituose Pradžios knygos skyriuose aprašytas žmogaus nuopolis (Pr 3 sk.) ir kraujo praliejimas (Pr 4 sk.) visą šį gėrį sunaikino? Ne. Aštuntoje psalmėje atsikartoja sukūrimo pasakojimo vaizdai - psalmininkas gieda apie šviesulius danguje, mėnulį ir žvaigždes, ir... vėl prisimena žmogų: Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai? Nepaisant Nuopolio, žmogus tebėra išaukštintas: Jį padarei ne ką menkesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai. Tu davei jam valdžią Tavo rankų darbams, jam po kojų visa padėjai <...> (Ps 8, 5). Biblija yra žmogiška, „humaniška" knyga - Dievas nuolat mąsto apie žmogų ir galiausiai pats tampa žmogumi. Ar begali būti dar svaresnis argumentas filantropijai?
Koks Viešpaties veidas?
Krikščionys vieni kitus dažnai ragina „ieškoti Dievo veido". Kaip suprasti? Tai biblinė (Ps 27, 8) ir bažnytinė frazė, skatinanti kontempliuoti, mąstyti apie Dievą, garbinti, melstis. Pusę savo sąmoningo gyvenimo ir aš „ieškau Dievo veido", tik štai vis pagalvoju - kaip man sekasi? Ar kažką iš „to veido" būsiu radęs? Mano atradimas štai koks: Viešpaties veidas yra žmogiškas Dievo Sūnaus veidas, kurį sutinku Naujajame Testamente - Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Jame spindi visa dievystės pilnatvė ir ištobulintas žmogiškumas: nuostaba, džiaugsmas, pyktis, ašaros, sielvartas, kančia, šventumas... Žmogui nėra nieko labiau guodžiančio ir viltingesnio už Dievo ir žmonių Tarpininką - žmogų Jėzų Kristų (1 Tim 2, 5). Per Kristaus žmogiškumą nesuvokiama Dievo išmintis mums, pasak Augustino, virsta išganingu Dievo pažinimo pienu. „Jėzus yra vienintelis kelias, apsaugantis nuo bet kokio paklydimo, nes tas pats asmuo yra ir Dievas, ir žmogus. Dievas - mūsų tikslas, žmogus - mūsų kelias." [1]
.
Besislepiantis Dievas
Taigi biblinė „neregimo Dievo" idėja nuolat primena, kad Jis nėra žmogaus minčių ir vaizduotės kūrinys - Dievas pranoksta mus. Ir nors sakome, kad Jėzus apreiškė Dievą, Jis ir toliau nėra akivaizdus - tarsi pasislėpęs. Kodėl Dievas „neįrodo" savęs, kodėl palieka vietos abejonei? Pasak Blaise‘o Paskalio, Dievas taip elgiasi dėl to, kad „pasislėptų nuo tų, kurie Jį gundo, bet atsivertų tiems, kurie Jo ieško" [2]. Taip esti ne tiek dėl ribotų žmogaus gebėjimų pažinti, kiek dėl neteisingų jo širdies motyvų. Ne paslaptis, kad ten, kur šiame pasaulyje geru „patepta", spiečiasi „išrinktieji" - stipriausi, turtingiausi, įtakingiausi, o silpnesni nustumiami į šoną - jiems lieka tik trupiniai. Palaiminti vargšai Dvasia, nes jų yra Dievo karalystė (Mt 5, 3)! Kai tikėjimas ir šventi dalykai tampa lengvai prieinami ir naudingi (o taip per istoriją yra buvę), - lauk veidmainių ir apsimetėlių antplūdžio, todėl Dievas slepiasi. Tad lai šaipūnai šaiposi, skeptikai „kurpia" naujus argumentus - sveikam tikėjimui tai tik į naudą. Anot Paskalio, religija, nesakanti, kad Dievas yra pasislėpęs, nėra tikra, o jeigu to nepaaiškina, nėra mokanti. O krikščionybė šitai ir teigia: Tikrai Tu esi Dievas, kuris slepiesi (Iz 45,15). Vere tu es Deus absconditus [3].
Jėzaus istorija ir žmogiška, ir dieviška. Dievas Kristuje parodo savo veidą taip, kad pamatome ne tik Jį, bet ir patys save. Nesame šventi ir gražūs, bet bent jau žmogiški - kaip Jis. Tad vilties yra. Miniai šaukiant, kartais norisi nusiplauti rankas Tik širdis neleidžia, krūpteli. Tikriausiai ji teisi.
[1] Aurelii Augustini, De civitate Dei, 11, 2.15, Lipsiae, B. G. Teubneri, 1877 (paimta iš G.Saulyčio str. „Krikščionybės išskirtinumas").
[2] Blaise Paskal, Mintys, Aidai, p. 168.
[3]Ten pat, p. 175.
