Gydytojams atlikus įprastinę kūdikių apžiūrą, mums buvo leista sūnelį pasiimti į palatą. Jis energingai žindė mamos krūtį, ir mes su pasididžiavimu juo žavėjomės. Jis buvo nuostabus! Mes su džiaugsmu skambinome visiems šeimos nariams ir draugams, skelbdami apie šio mažylio atėjimą. Galiausiai aš išsiruošiau namo.
Rytą suskambo telefonas. Skambino Vanetė. „Kažkas nutiko mūsų Matui, - ištarė ji virpančiu balsu. - Prieš valandą užėjusi slaugytoja pastebėjo kiek pakitusią kūdikio spalvą..." Skubiai atlikę tyrimus gydytojai nustatė, kad gali būti plaučių uždegimas arba problemos su širdele, kai širdies vožtuvas neužsidaro ir kūdikio organizmas funkcionuoja taip, lyg jis dar būtų motinos įsčiose. Matukas buvo skubiai perkeltas į intensyvios terapijos skyrių... Jis gulėjo toks bejėgis, prijungtas prie daugybės aparatų.
Mes buvome sugniuždyti. Daugybę kartų mes su Vanete esame ėję pro vaikų intensyvios terapijos skyrių, kuriame matydavome per anksti gimusius kūdikius, kovojančius už savo gyvybę, ir jų gailėdavomės. Dabar šalia jų gulėjo ir mūsų sūnelis... Jis atrodė toks didelis - svėrė beveik keturis kilogramus, bet dabar jis, kaip ir kiti, buvo silpnas, pažeidžiamas ir kovojo už savo gyvybę...
Praėjo dvi su puse paros, bet Mato būklė negerėjo. Mes kalbėjomės su specialistais: jie dirbo labai atsakingai, buvo dėmesingi ir malonūs. Tačiau jie negalėjo išsklaidyti mūsų širdis apnikusios baimės... Mes vis užsukdavome į kūdikių intensyvios terapijos skyrių šiek tiek pabūti prie sūnelio, bet, žinoma, norėjome šalia jo būti nuolatos...
Trečią dieną, kai mes su Vanete buvome namie, sulaukėme skambučio iš ligoninės. Gydytojai klausė, ar mes pasirašysime dokumentus, kad Matukas būtų perkeltas į Minesotos ligoninę, kur jam būtų atlikta širdelės kateterizacija. Mes, žinoma, sutikome ir visi palydėjome Matuką iki greitosios pagalbos automobilio, kuris nuvežė jį prie jau laukusio lėktuvo. Aš sekiau greitosios pagalbos automobilį ir padėjau perkelti sūnelį į lėktuvą. Buvo šalta ir lietinga kovo popietė. Stovėjau ir su baime širdyje žiūrėjau, kaip lėktuvas „Cesna 410" pakyla. Ar aš dar pamatysiu savo sūnų gyvą?
Po dviejų valandų mums paskambino Matuko slaugytoja. Matukas buvo sėkmingai nuskraidintas į ligoninę, dabar daromi įvairūs tyrimai. Minutės slinko labai lėtai. Pagaliau telefonas vėl suskambo. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad buvo susipynusios Matuko venos - tai įgimtas defektas, pasitaikantis itin retai: 1 iš 100 000 kūdikių. Ir tai nutiko mūsų Matukui - mes buvome priblokšti. Gydytojai pranešė, kad rytą jie mėgins operuoti.
Mes norėjome būti šalia sūnaus, bet Vanetė dar buvo silpna, o ir oras keliauti nebuvo tinkamas. Tačiau mes budėjome namuose. Mums paskambinęs vyriausiasis chirurgas pranešė, kad operuoti pradės 8 val. ryto. Jis paklausė, ar kas nors mums pasakė prognozes. Atsakiau, kad prognozių nežinau, bet, viliuosi, kad operacija bus sėkminga. Gydytojas to užtikrinti negalėjo...
Ta diena virto nesibaigiančia amžinybe. Tylą dažnai pertraukdavo telefono skambutis. Kiekvieną kartą aš stryktelėdavau ir čiupdavau ragelį, tikėdamasis išgirsti gerą žinią. Mums skambino draugai ir giminaičiai, norėję sužinoti apie mūsų sūnaus būklę. Mes žinojome, kad broliai ir seserys Kristuje visoje šalyje meldžiasi už mūsų mažylį. Viskas buvo Dievo rankose. Tačiau, kas mūsų laukė?
Šeštą valandą vakaro vėl suskambo telefonas. Šįkart skambino gydytojas. Jo balsas liudijo nuovargį. Jo žodžiai suspaudė mūsų širdis. Mato būklė negerėjo. Nors jie padarė viską, kas būtina, bet jo galimybės išgyventi, jau nekalbant apie visišką pasveikimą, dar labiau sumažėjo...
Sėdėjome sustingę, visiškai praradę apetitą ir nerasdami nė kelių vilties žodžių. Valandos slinko labai lėtai. Tuoj po vidurnakčio dar kartą suskambo telefonas. Matuko būklė komplikavosi. Po pusės valandos vėl suskambus telefonui, sužinojome, kad mūsų mažylio širdelė sustojo... Gydytojai mėgino jį gaivinti, bet tai negelbėjo... Mūsų sūnus mirė.
Visas mano emocijas nustelbė pyktis. „Kaip, Dieve, galėjai atimti iš mūsų sūnų?"- šaukiau aš, visiškai pamiršęs, kad kartą ir Jis prarado savo Sūnų - visai neteisingai.
Mes surengėme mūsų mažylio laidotuves ir jį palaidojome, bet mano pyktis neatlėgo. Žmonės stengėsi mus paguosti Šventojo Rašto eilutėmis, kurios stiprino ir guodė juos. Tačiau praėjusios pro mano pykčio, kurį jaučiau Dievo atžvilgiu, filtrą, tos eilutės man skambėjo kaip beprasmės, nuvalkiotos frazės. Žodžiai, kuriais aš, kaip pastorius, guosdavau kitus sielvartaujančius, dabar sakomi man, manęs visiškai neguodė ir atsitrenkdavo į kietą mano pykčio ir pasipriešinimo kiautą.
Aš buvau naujai susiformavusios bendruomenės pastorius - šis darbas reikalavo daugiau nei kartais žmogus gali duoti. Mano šeima ir aš jau mokėjome didelę kainą dėl Dievo vardo, argi ne taip? Mes nenusipelnėme dar ir tokių negandų... Dieve, aš aukoju savo gyvenimą dėl Tavo Karalystės ir susilaukiu tokios „padėkos"?
Vienintelis būdas, kaip aš galėjau reaguoti, - aš atsisakiau su Dievu kalbėtis. Žinoma, aš meldžiausi „profesionaliai": kai to reikalavo aplinka ar kas nors paprašydavo manęs, kaip pastoriaus, pasimelsti. Tačiau asmeninė malda man prarado prasmę. Nejau nieko nereiškė ta daugybė maldų, kai mes dar prieš Matui gimstant, meldėmės, prašydami Dievo sveiko, stipraus, normalaus vaiko? Nejau nieko nereiškė tie šimtai tikinčiųjų maldų, kai mūsų mažylis kovojo dėl gyvybės? Kokia prasmė melstis Dievui, kuris „išvyksta atostogų", kai tau labiausiai Jo reikia?
Laikui bėgant mano kova pakito. Kai pyktis kiek atslūgo, mane ėmė kankinti kaltė. Galbūt mano pyktį galima pateisinti, bet jis juk buvo nukreiptas į mano Darbdavį - aš juk esu pastorius. Kaip aš galiu pykti ant Dievo ir skelbti Jo žinią?
Negaliu suskaičiuot savo maldų už sūnų... Dievas žino, kaip labai aš jo troškau. Ir tuomet, kai atrodė, jog Jis išgirdo ir atsakė į mano maldą, jį iš manęs atėmė - truktelėjo tarsi tą siūlų kamuolį, kurį žaisdama vaikėsi katė... „Jei Dievas taip atsako į maldas, - pykau aš, - kam to reikia? Kam reikalingas toks Dievas?"
Pyktis ir kaltė sėkmingai įkalė pleištą tarp manęs ir likusio pasaulio. Aš įsigudrinau į savo asmeninio mūšio šventovę neįsileisti net savo žmonos. Kartą, kai mūsų padrąsinti atvyko kitas mūsų krašto tarnautojas su žmona, aš išprašiau juos net jiems nespėjus atsisėsti... Aš norėjau pykti ant Dievo ir niekam neleidau manęs guosti. Visgi, likęs vienas aš buvau sutrikęs dėl savo jausmų: Net kai aš pats pakurstydavau pyktį savo viduje, mane tos liepsnos degindavo.
Po kelių mėnesių vienas draugas pakvietė mus su Vanete į savo namus susitikti su kitu pastoriumi, kuris atvyko iš toli, norėdamas surengti keletą ypatingų susirinkimų. Žinojau, kad šis pastorius gerai pažįsta žmogų ir gali keliais trumpais klausimais pasiekti pačias žmogaus gelmes. Instinktyviai nujaučiau, kad jis man užduos klausimą, į kurį aš nenoriu atsakyti.
Tačiau klausimui nuskambėjus, kažkas mano viduje tarsi pratrūko, ir aš išliejau savo kartėlį. Jis žvelgė į mane ramiai, kantriai ir prašė manęs tą vakarą nuvežti jį į motelį. Motelis buvo už miesto, tad mes turėjome laiko pasikalbėti. Mano brangus draugas pradėjo tirti ir kasti - tik švelniai. Kai sustojome priešais motelį, jau buvome prisikasę prie reikalo esmės. Mano ausyse dar dabar skamba jo klausimai: „Kaip manai, kiek ilgai tu pyksi ant Dievo, reikalaudamas, kad Jis sumokėtų už tai, kas nutiko? Argi nematai, kad tai griauna tave ir tavo šeimą, tavo tarnystę?"
Niekas iki tol nedrįso man to pasakyti. Supratau, kad šį iššūkį man meta žmogus, kuris tikrai mane myli. Sužinojau, kad jis pats vos pradėjęs tarnauti Dievui, taip pat buvo netekęs sūnaus, tad jis kalbėjo iš savo patirties. Aš neturėjau atsakymo į tą jo užduotą siaubingą klausimą, todėl mes sėdėjome tylėdami. Galiausiai mes pasimeldėme ir, palinkėję vienas kitam gero poilsio, išsiskyrėme.
Važiuodamas namo aš išliejau Dievui širdį - išsakiau viską, kas joje buvo susikaupę: viską, ką jaučiau ir ką galvoju. Likus keliems kilometrams iki namų, aš „sudėjau ginklus". Pirmą kartą per šešis mėnesius aš nebekovojau su Dievu. Pirmą kartą aš suvokiau, kad aš kovojau nenorėdamas užleisti Jam savo gyvenimo sosto. Elgiausi kaip vaikas, iš kurio buvo atimtas jo mėgstamas žaisliukas. Viskas sukosi tik apie mane ir mano norus. Net mano „pasiaukojamas tarnavimas" statant naują bažnyčią, kaip supratau, buvo tik noras pelnyti gerą vardą...
Visų susikaupusių emocijų išvargintas aš stovėjau prieš Dievą nuogut nuogutėlis ir prašiau Jo man atleisti. Kai tai padariau, mane užliejo iki tol dar niekada nepatirta ramybė. Ta mane varginusi kančia pasitraukė. Aš pradėjau marinti savo senąją prigimtį ir vaikiškus norus. Mano suteršta siela galiausiai buvo išvalyta, ir pagaliau galėjo prasidėti tikras gydymas.
Sakyti, kad tą vakarą aš visiškai ir amžiams įveikiau pyktį, būtų netiesa. Aš kovoju su tuo kiekvieną kartą, kai pamatau berniuką, kuris būtų maždaug mūsų Matuko amžiaus. Pagunda pasipriešinti ir sukilti prieš Dievą yra tarsi mano Achilo kulnas. Kai toks pagundymas ateina, prisimenu tą vakarą, kai aš atsikračiau to apgailėtino savo bagažo, ir sąmoningai pasirenku neužsikrauti vėl sau tos naštos, iš kurios Dievo atleidžianti jėga mane išvadavo.
Gaila, bet aš negaliu išvardyti 6 ar 7 greitų ir paprastų žingsnių, kurie padėtų įveikti sielvartą, ar išrašyti „recepto", kaip nugalėti pyktį Dievo atžvilgiu. Galiu pasakyti tik viena: kai tai ateina, neužsidaryk, nesislėpk nuo Dievo. Įsileisk Jį į savo kovas, nuoširdžiai ir atvirai Jam pasakyk, kaip stipriai tave sužeidė, kaip labai tau skauda. Jei ir nieko daugiau neišmokau, visgi suvokiau, kad Dievas yra meilė ir, būdamas maloningas, Jis leidžia mums, netgi ragina, atverti Jam giliausius savo jausmus. Kai kurių dalykų, kuriuos aš išsakiau Dievui tą naktį, aš negaliu net minėti, bet Dievas nesiuntė žaibo iš dangaus, ir aš vis dar gyvas.
Galiausiai mums reikia susidoroti ir su savo kalte, kuri visuomet lydi apmaudą ir kartėlį Dievo atžvilgiu. Mes, kurie sakomės esą dievoti, dvigubai stipriau kovojame, mėgindami nuslėpti tuos jausmus, kurie, žinome ir buvome mokomi, yra atvirai nuodėmingi. Jaučiausi siaubingai kaltas dėl to, kad pykau ant Dievo. Ir tik atvirai išsakęs tai, ką jaučiu, ir supratęs, kad Dievas supranta mane, nes Jis juk ir sukūrė mane kaip jausmus turintį kūrinį, aš galėjau priimti Jo siūlomą atleidimą.
Per tuos keletą mėnesių po mūsų sūnaus Matuko mirties mes su žmona daug sužinojome apie save ir žmones, kuriuos Dievas atsiuntė į mūsų gyvenimą. Dabar mes suvokiame, jog ši mūsų patirtis buvo tarsi mokomoji aikštelė, kurioje mes buvome ruošiami tarnystei - tai nebuvo iš anksto numatyta, bet tuo ji mums tapo. Mes norime savo išgyvenimais dalintis su kitais tėvais, kurie yra praradę savo kūdikius. Mūsų sūnaus mirtis būtų beprasmė, jei mes neperduotume tų pamokų, kurias išmokome apie pyktį, skausmą, nusivylimą, kitiems, kuriems tenka nešti panašias naštas.
Žinoma, kartais mums vis dar sunku. Net rašant šias eilutes ašaros gniaužia man gerklę. Bet dabar mes esame jau kitokie, „tobulesni", turtingesnę patirtį turintys žmonės nei buvome prieš metus. Aš tuo tikras. Kantrus Dievas, budėjimas prie savo minčių ir mūsų brolių bei seserų parama padėjo mums tokiems tapti.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Žaneta Lazauskaitė
