Kai gyvenimas, atrodytų, mums yra neteisingas, kai aplinkybės klostosi ne taip, kaip mes norėtume, kartais mes supykstame ant Dievo. Abejoju, ar yra nors vienas žmogus, niekada nejautęs šio jausmo. Bet ar mes galime pykti ant Dievo?
Atsakymas yra „Taip". Jėzus mus myli ir mumis rūpinasi, tad Jis supranta ir mūsų pyktį. Aš nesuvokiau to tol, kol mano seseriai Džojai buvo diagnozuota leukemija. Diagnozavus ligą, gydytojas pasakė, jog jai liko gyventi keturios savaitės... Bet čia įsikišo Dievas - Jis dovanojo jai dvejus metus. Kiek pagerėjus būklei, ji keliavo ir liudijo daugeliui žmonių, - tuomet aš supratau, kodėl Viešpats davė jai daugiau laiko.
Tačiau per paskutinius devynis mėnesius liga pažeidė smegenis, pradėjo tinti jos galva. Mačiau, kad ji kenčia nepaprastą skausmą, ir tai darėsi nepakeliama. Tai buvo be galo sunkus metas. Ne dėl to, kad suvokiau, jog Dievas ją pasiims, bet dėl to, kad prieš patekdama į Dangų, ji taip kankinasi.
Tuomet viena mano esybės dalis sakė: „Viešpatie, nė vienos dienos nepakelsiu be Tavo stiprybės ir pagalbos", kurią Jis tikrai nuolat teikė, tačiau pasąmonėje kita mano dalis pyko ant Dievo. Norėjau grūmoti Dievui kumščiu ir klausti: „Kaip Tu gali taip elgtis? Jei leidi savo vaikui, kuris taip Tave myli, šitaip kentėti, geriau laikykis atokiau..."
Kartais Džojos sveikata itin pablogėdavo, ir aš atvykdavau į Mičiganą keletą dienų pabūti su ja. Ji vis atsigaudavo. Buvau tikra, kad Dievas leis man būti su ja ir tą akimirką, kai ji iškeliaus Dangun. Visgi dienoms bėgant suvokiau, kad mirties minutę manęs gali šalia jos nebūti. Mes su vyru turėjome vykti į dvejus metus planuotą septynių savaičių užjūrio misiją. Likus dviems savaitėms iki mūsų išvykimo, man paskambino sesers vyras: „Ji miršta. Kuo skubiau atvyk. Jai labai blogai". Buvau tikra, kad Dievas pasiims ją man esant šalia, bet jai vėl pagerėjo. Gydytojas sakė, kad taip gali praeiti dar viena diena ar net savaitė, - tikslaus atsakymo jis neturėjo.
Džoja norėjo, kad aš vykčiau į kelionę. To norėjo ir mano vyras Džekas. Žinojau, kad ir Dievas nori, jog vykčiau, bet aš vykti nenorėjau. Viskas manyje tiesiog kunkuliavo. Aš nepaprastai norėjau pasilikti ir būti su Džoja, bet atėjo diena, kai turėjau išvykti. Išeidama iš Džojos kambario supratau, kad darau tai paskutinį kartą. Apsikabinau ją. Ji trumpam atgavo sąmonę ir mes kartu pasimeldėme. Paprašiau jos apkabinti mamą ir tėtį, kai jie susitiks Danguje, ir išėjau iš kambario.
Kai lipau į lėktuvą, mano viduje kunkuliavo pyktis. Negalėjau patikėti, kad Dievas leido jai kentėti tokias kančias ir, be viso to, neleidžia man būti kartu su ja paskutinę minutę. Jaučiau, kad mano širdis subyrėjo į milijonus gabalėlių... Viduje šaukiau: „Dieve, kur Tu? Ir dabar aš turiu tarnauti kitiems? Turbūt juokauji? Aš neturiu ką jiems duoti - esu visiškai tuščia".
Lėktuvui pakilus virš debesų, Dievas įdėjo į mano širdį vieną žodį - „leisk". „Leisti? - šaukiau savo viduje, - ką nori tuo pasakyti, Dieve?" Dievas atsakė: „Leisk man tave išgydyti".
Staiga supratau, kas manyje vyksta. Viena mano esybės dalis sakė: „Viešpatie, nė dienos be Tavęs neištversiu", o kita tuo metu šaukė: „Pykstu ant Tavęs, todėl laikykis atokiau!" Tačiau galiausiai aš ištariau: „Viešpatie, aš leidžiu". Ištarus šiuos žodžius, mano sielą užliejo gydantis balzamas. Atmintyje iškilo raginančios Biblijos eilutės: Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 16). Jūsų širdyse teviešpatauja Dievo ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Ir būkite dėkingi (Kol 3, 15). Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes (Kol 3, 16). Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą - tikėkite ir mane (Jn 14, 1).
Šventojo Rašto eilutės viena po kitos užliejo mano dvasią kartu su Kristaus ramybe, ir milijonai mano širdies dalelių vėl susijungė į visumą. Jis pradėjo mane gydyti.
Po dviejų savaičių, kai Džekas ir aš ruošėmės keliauti iš Vokietijos į Ganą, mums paskambinusi dukra pranešė, jog Džoja mirė. Tačiau mano širdis buvo rami. Sesers laidotuvių dieną mes su vyru tarnavome Ganoje, ir aš tarnavau su šypsena veide. Nesakau, kad nebuvo skaudu, tiesiog daugiau aš nepykau ant Dievo.
Išliekite savo širdį
Aš buvau auklėjama taip, kad būdama krikščionė niekada neklausinėčiau „kodėl?". Bet juk ir Kristus, kabėdamas ant kryžiaus, klausė: Kodėl mane apleidai? (Mk 15, 34).
Mano patirtis su Džoja padėjo man suprasti, kad Dievo negąsdina mano klausimai. Ne visada Jis į juos atsakys, tačiau daug sveikiau yra eiti pas Viešpatį ir šaukti, kaip aš dariau lėktuve, nei laikyti viską viduje ir neigti savo jausmus.
Prisiminkime, kaip karalius Dovydas išliejo savo neviltį, vėl ir vėl Psalmėse sakydamas: „Viešpatie, kodėl mane apleidai? Kurgi Tu esi? Visas pasaulis aplink mane griūva, o aš vis Tavęs nematau". Dovydas nuoširdžiai atskleidžia visas jį aplankiusias emocijas, tačiau visuomet priduria: „Bet aš vistiek Tavimi pasitikėsiu".
Kai Dievas padėjo man suvokti, kad jaučiu pyktį, supratau, jog turiu nuolatos artėti prie Jo ir Jam atsiskaityti. Mano pyktis dėl sesers ligos truko maždaug metus. Susirgus seseriai aš sakiau: „Viešpatie, tai tiesiog neteisinga!", tačiau dabar aš sakau: „Viešpatie, tai atrodo neteisinga, bet aš pasitikėsiu Tavimi. Nesvarbu, atsakysi į mano klausimą „kodėl?" ar ne".
Pykite, bet nenusidėkite
Labai gerai yra turėti draugą, kuris gali atpažinti neišsakytą pyktį. Jis gali pastebėti, kad tu nebesidžiaugi - juk negali tuo pačiu metu pykti ir džiaugtis. Tačiau kai neigi pyktį, pradedi nebejausti nieko.
Neseniai mes su vyru susitikome su viena pora. Moteris raudojo, o vyras tuo metu sėdėjo sukryžiavęs rankas ir abejingai klausėsi pokalbio.
„Prieš dvejus metus baisioje avarijoje mūsų ūkyje žuvo vienintelis mūsų sūnus. Jis su pagyrimu buvo baigęs vidurinę ir ruošėsi stoti į universitetą, - pasakojo moteris. - Jo mirtis mus prislėgė. Praėjo jau dveji metai, bet tai vis dar nepaprastai mus slegia... Mano vyras apie tai nekalba. Jis niekada apie tai nekalbėjo. Jis nesileidžia į kalbas ir visiškai neigia savo jausmus".
Tam tikra prasme šis žmogus tapo zombiu. Jis galvojo, kad slėpdamas savo emocijas, bandydamas nejausti nei pykčio, nei skausmo, galės gyventi toliau.
Tarp sustingimo ir neigimo yra didžiulis skirtumas. Praėjus mėnesiui po sesers mirties, mane apėmė sąstingis, kurio negalėjau suprasti. Nejaučiau nei skausmo, nei džiaugsmo, pasitenkinimo, spontaniškumo, manęs nedžiugino ir Dievo žodis. Mano gyvenimas pasidarė monotoniškas, ir tai pradėjo mane gąsdinti. Palaipsniui supratau, kad Dievas saugojo mano jausmus, kol jie visai išgis. Jis tarsi aptvarstė pažeistų mano emocijų nervų galūnes, norėdamas apsaugoti nuo dar didesnės žalos. Kai supratau tai, atsipalaidavau, ir pamažu jausmai sugrįžo.
Neigimas yra visai kitas dalykas. Kai aš neigiu savo skausmą, pyktį, išgyvenamą sunkumą ir nusprendžiu kantriai viską ištverti, neigiu tai, kas mane daro manimi. Tampu neįgali jausti bet kokius jausmus - tiek gerus, tiek blogus. Neįmanoma „išjungti" vieną dalį savo emocijų, nepaliečiant kitų. Pavyzdžiui, kai esu nusiminusi, kad ir kaip stengčiausi, negaliu to nuslėpti nuo savo vyro. Galiu neištarti nė žodžio, bet jis žino, kad esu nusiminusi ar pikta. Kai išpažįstu savo pyktį ir mes pasikalbame, viskas pasikeičia. Nekenčiu to atstumo ir pasipūtimo, kuris kartkartėmis atsiranda.
Taigi, negaliu savo emocijų nuslėpti nuo žmogaus, tad tikrai negaliu apkvailinti Dievo. Juokinga manyti, kad įmanoma nuslėpti savo jausmus nuo To, kuris mane sukūrė ir žino, ką aš galvoju, dar prieš man pradedant galvoti! Pastangos paneigti ar ignoruoti pyktį visuomet yra tuščios. Kol neateinu pas Viešpatį ir neatveriu Jam savo pykčio, džiaugsmo, pasigėrėjimo, pripažįstu tai ar ne, bet tai paveikia mano bendravimą su Juo.
Kuriuo keliu eiti
Laiške efeziečiams sakoma: Rūstaukite ir nenusidėkite. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! (Ef 4, 26). Ši eilutė atskleidžia du svarbius faktus: pirma, ji leidžia suprasti, kad mes galime tikėtis, kad kartais supyksime. Antra, svarbu, ką mes darysime su tuo pykčiu.
Bendraudami su žmonėmis kartais mes jausime pyktį. Mus suerzina mylimo sutuoktinio elgesys ar pradedame nerimauti dėl artimo draugo poelgio. Pyktis gali versti jus nusidėti (galite iškoneveikti savo sutuoktinį ar nutraukti draugystę) arba, jei drauge išsiaiškinsite jo priežastis, pyktis gali jus suartinti. Lygiai taip ir pyktis ant Dievo gali mus vesti į nuodėmę: mes galime nutraukti savo bendravimą su Juo ir leisti santykiams išblėsti. Bet jei mes pripažįstame savo pyktį ir leidžiame Dievui tą problemą išspręsti, mes sužinosime daugiau apie Jo nuostabią, nuolatinę meilę ir dar labiau Jį pamilsime.
Pavyzdžiui, kai aš suvokiau savo pykčio ant Dievo dėl sesers kančių laipsnį, nustebau, suvokusi, kad tų išbandymų metu Dievo kantrybė ir meilė man nesusvyravo. Jis nesiliovė manęs mylėti ir laimino mūsų su vyru tarnystę. Jis nuolat atverdavo man savo Žodį ir stiprindavo, drąsindamas padaryti tai, kas turi būti padaryta. Jis netgi atsiųsdavo džiaugsmo spindulėlių, kurie praskaidrindavo mano apniukusią, skausmingą situaciją.
Kai supratau, koks stiprus mano pasąmonėje buvo pyktis, geriau supratau, koks mylintis ir kantrus man yra mano Tėvas. Aš vėl Jį įsimylėjau. Tačiau viso to nebūtų įvykę, jei savo pyktį būčiau slėpusi. Būčiau praleidusi tą taip nuolatos reikalingą priminimą, kad aš negaliu užsitarnauti Jo meilės, kad Dievas myli mane besąlygiškai, nekreipdamas dėmesio į mano veiksmus.
Leisk Žodžiui veikti
Kai vis daugiau pažįstame Dievą ir mūsų santykiai su Juo gilėja, mes jautriau reaguojame į situacijas, kai supykstame ant Jo. Skaitydami, studijuodami Žodį, galime pasitikėti, kad tose srityse, kur reikia padirbėti, Dievas pridės savo ranką. Dažnai šios sritys paaiškės būtent pasipiktinus aplinkybėmis arba įgis depresijos, baimės formą. Bet kaip atsiverti Dievui, kad Jis mums kalbėtų, parodytų mums mūsų pyktį, baimę ir padėtų tai įveikti?
Būdama Portlande, atradau priemones, kurios padėjo man teorines Biblijos studijas pritaikyti praktikoje. Šios priemonės buvo geriausias metodas leisti Dievui kalbėti tiesiai man į širdį.
Pirma, studijuodama Bibliją, stengiuosi būti budri Dievo „kumštelėjimams", kai Jis sako: „Matai šią eilutę? Ji kaip tik tau". Užsirašau tą eilutę savais žodžiais - kaip aš ją suprantu. Tada pasižymiu ir tai, kaip aš nepaklusau tai eilutei, nurodau konkretų įvykį. Galiausiai aš meldžiuosi, kad Dievas parodytų, kaip Jis norėtų, kad pritaikyčiau tą eilutę ateinančią savaitę ir, jei įmanoma, paprašau, kad kas nors stebėtų mane, ar aš laikausi savo įsipareigojimo. Vaikams patinka mus prižiūrėti, tačiau geriausia to paprašyti draugo ar Biblijos studijų grupės. Tai gali būti eilutė apie pykčio valdymą ar kokia kita, tačiau, jei pasinaudosite šia priemone, tiesa taps jūsų gyvenimo dalimi.
Pirmą kartą pritaikiau tai, kai mano dukra dar buvo jauna: mąsčiau apie eilutes iš Laiško tesalonikiečiams: Visada džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje (1 Tes 5, 16-18). Pradžioje šias eilutes aš praleisdavau: „Juk neįmanoma visą laiką būti dėkingai", - galvojau. Tačiau, pritaikius jau aprašytas priemones, rezultatai mane nustebino.
Ši eilutė man priminė: „Visur ir visada dėkokite". Žinau, kad nedėkojau. Prisiminiau, kad nedėkojau, kai mano dukra nuvertė nuo kėdės dažus, apipildama jais ir kėdę, ir save. Maniau, kad elgiausi gerai, nes nepratrūkau ir nepradėjau keiktis. Tačiau žinau, kad tuomet tikrai nebuvau dėkinga.
Nusprendžiau įsiminti šią eilutę, kad Dievas galėtų panaudoti ją ir kitą kartą, kai aš nenorėsiu dėkoti. Pasižadėjau sau, kad nesvarbu, kas nutiktų, aš vis kartosiu: „Dėkoju Tau, Viešpatie", kol tai galiausiai taps įpročiu ir mąstymo būdu. Tai, ką perskaitau Biblijoje, keičia mano mąstymą.
Pradėję naudoti šį metodą, užsibrėžkite tikslą, pavyzdžiui: vieną savaitę sutelkti dėmesį į kokią konkrečią Dievo žodžio eilutę ir stengtis, kad ji pasiektų širdį. Jei nepasirinksite konkrečios eilutės, jūsų mintys suksis apie 52 eilutes iškart. O tai yra neįmanoma, ir šėtonas jus įveiks. Tikėkite, kad Dievas kas savaitę parodys jums sritį, kurioje turite padirbėti, ir noriai tam pakluskite.
Evangelijoje pagal Morkų pasakojama istorija, kaip Kristus nuramino audrą (Mk 4, 35-41). Mano patirtis, matant sesers kančią ir mirtį, buvo tarsi milžiniška cunamio banga mano gyvenime. Jaučiausi kaip mokiniai, kurie, jūros bangoms daužantis į jų valtį, klausė Kristaus: „Mokytojau, ar Tau nerūpi, kad mes žūvame?!"
Pripažįstame tai ar ne, visi mes kartais klausiame Dievo: „Argi Tau nerūpi? Ar nematai, ką aš išgyvenu? Ar Tu nežinai?" Tačiau kaip Kristus buvo kantrus su mokiniais, taip Jis kantrus ir su manimi. Jis nesako: „Tu man nusibodai...", bet klausia: „Kodėl jūs taip išsigandote? Ar neturite tikėjimo?"
Dėl mokinių Jis nuramino jūrą. Mano sudužusią širdį Jis išgydė, ištardamas „Leisk". Dievas ne tik priima ir numaldo mūsų pyktį, bet, jei Jam leisime, Jis gali nuraminti ir mūsų sieloje kilusį sąmyšį.
Keletas patarimų
1. Stebėkite ir pažinkite save: koks elgesys išduoda, kad pykstate? Ieškokite užslėptų pykčio ženklų, tokių kaip burbėjimas ant namiškių, vidinis nerimas, užuojautos draugams ir bendradarbiams nebuvimas. Kai geriau pažinsite save ir pastebėsite užslėptus požymius, stenkitės aptikti ir to jausmo šaknis. Tiesiog savęs paklauskite: „Ar aš pykstu? Kodėl aš esu liūdnas ar pykstu?" Būkite sąžiningi. Aptarkite savo rūpesčius su Dievu, prašydami Jo pagalbos atskleisti pykčio šaltinį.
2. Jei pykstate ant Dievo, parašykite Jam laišką. Išliekite savo jausmus, baimes ir pasipiktinimą. Sulankstykite ir palikite jį Dievui. Paprašykite, kad Jis padėtų jums suvaldyti pyktį. Skaitykite 13 ir 25 psalmes, apmąstykite, ką reiškia pasitikėti Viešpačiu, kad ir kokios būtų aplinkybės.
3. Neleiskite pykčiui tapti kliūtimi, trukdančia jums bendrauti su Dievu. Supraskite: žmogiška yra atsitraukti ir leisti žaizdai pūliuoti, tačiau nepaliaukite kasdien melstis ir studijuoti Žodį, net jei jaučiate, kad veidmainiaujate. Pasitikėkite, kad Viešpats, jei būsite Jam atviras ir su Juo bendrausite, suvaldys jūsų pyktį ir padės jį įveikti.
4. Atminkite: Dievas yra už jus! Jei prašote duonos, Jis neduos jums akmens. Jei aplinkybės, atrodo, klostosi neteisingai, pabandykite pažvelgti į tai iš Dievo perspektyvos. Jis yra mylintis Tėvas, kuris trokšta savo vaikams geriausio. Galbūt per šiuos sunkumus, kuriuos išgyvenate dabar, Dievas ruošia jus tam, ką Jis yra numatęs jums ateityje.
Iš kn. „Can a Busy Christian Develop Her Spiritual Life?"
vertė Raimonda Jašinauskienė
