Kartais tokie žmonės mano, jog bus atsiskaitę su Dievu (už Jo padarytą skriaudą), jei daugiau Juo netikės.
Pripažinti, jog jaučiame kartėlį Dievo atžvilgiu, yra sunku, todėl nekreipiame dėmesio, pateisiname ar slepiame tai giliai širdyje. Dažnai tai slepiama po daugybe kitų nuodėmių. Žmogus gali „spinduoliuoti" užnuodytą neatlaidumą, lemtingas sąsajas su skriaudėjais, nekontroliuojamą pyktį, blogus įpročius, nuolat skųstis, kelti nesantaiką, pykčius. Tačiau, kad ir kaip giliai slepiamas, kartėlis neišvengiamai daro poveikį mūsų dvasiniam gyvenimui. Šis svarmuo neleis mums niekur pajudėti.
Pripažink ir atsisakyk
Savo bendruomenės tikintiesiems dažnai patariu: „Pripažinkite tai ir atsisakykite". Norint išsivaduoti iš pykčio Dievui, geriausia yra pradėti pripažįstant, kad tu pyksti.
Labai daug žmonių, pykstančių ant Dievo, nėra linkę pripažinti, jog jie mano, kad būtent Dievas kaltas dėl to, kas jiems nutiko. Bet, jei kalbėsime nuoširdžiai, būtent toks prisipažinimas yra pirmasis žingsnis, padėsiantis atsikratyti šios žlugdančios naštos.
Jobas pyko ant Dievo. Apie tai skaitome 27 Jobo knygos skyriuje: Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą (Job 27, 2).
Labai dažnai mes linkę suversti savo nesėkmes ar skausmus Dievui, nes nesugebame suprasti situacijos. Taip buvo nutikę ir Jobui. Pažiūrėkime į dar kelias eilutes, kuriose Jobas atskleidžia savo kartėlio šaknį. Todėl sakau: „Jis sunaikina kaltą ir nekaltą". Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų. Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis? (Job 9, 22-24).
Jobo supratimu, Dievas yra visų šioje žemėje vykstančių blogybių autorius. Gal šiandien ir tu taip mąstai? Jobo manymu, Dievas sunaikina abu: ir kaltąjį, ir nekaltąjį. Kai ištinka nelaimės, Jobui atrodo, kad Dievas juokiasi iš skausmą patiriančių žmonių. Jei teisėjai priima neteisingą nuosprendį, Jobas sako, kad tai Dievas uždengia jų akis.
Tačiau iš Šventojo Rašto žinome, kad Dievas nesunaikina teisiojo kartu su nedorėliu. Jis nėra patenkintas, kai žmonės kenčia nuo nelaimių, Jis nepritaria ir nedorų teisėjų sprendimams. Tad jei Dievas nėra visų tų baisių dalykų autorius, tai kas dėl viso to kaltas? Ant ko tada pykti?
Jobas negalėjo atsiversti Biblijos ir perskaityti pirmųjų Jobo knygos skyrių, kuriuose skaitome, jog ne Dievas yra visų nelaimių, nutikusių Jobo gyvenime, autorius, bet velnias: Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio (Job 2, 7). Tačiau Jobas buvo įsitikinęs, kad skausmus jam sukėlė Dievas: Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu. Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį. Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas (Job 16, 12-14).
Jobo manymu, Dievas buvo prieš jį nusiteikęs ir bandė jį visiškai sugniuždyti. Tačiau ne Dievas buvo nusitaikęs į Jobą, bet velnias. Tiesą sakant, Dievas sakė velniui: Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto (Job 1, 8). Dievas labai mylėjo savo tarną Jobą.
Dievas labai myli ir tave, net jei tu ir laikai įtūžį Jo atžvilgiu. Savo įtūžį turėtum nukreipti prieš tai, kas griauna tavo gyvenimą, tik reikėtų žinoti, kas tai daro. Manau, kad neteisingai suvoki situaciją, kaip neteisingai savąją suvokė Jobas. Nereikėtų pykti ant Dievo. Pykti reikėtų ant velnio ir nuodėmės, per kurią velnias veikia šiame pasaulyje. Kai suvoki, kad mąstei neteisingai, tuomet galima žengti kitus žingsnius. Antroji mano patarimo dalis - palik tai. Nustok kaltinti Dievą ir nukreipk savo pyktį į teisingą taikinį - į šėtoną, kuris yra visų blogybių šioje žemėje autorius.
Labai paprasta teologija
Kadangi viskas, kas parašyta Biblijoje, yra tiesa, bet Biblijoje yra ir mano jau minėtos citatos iš Jobo knygos, kad išvengtume sumaišties prote, noriu pasakyti: nepamirškite, kad Jobo teologiją Biblija įvardija kaip klaidingą. Pirmieji žodžiai, kuriuos Viešpats tarė Jobui, buvo tokie: „Jobai, tu tiesiog nesupranti, ką kalbi": Viešpats atsiliepė Jobui iš audros ir tarė: Kas aptemdo patarimą neprotingais žodžiais? (Job 38, 1-2).
Ne kartą esu girdėjęs krikščionį sakantį: „Dievas siuntė man šią ligą (vėžį ar kokią kitą), kad labiau priartėčiau prie Jo". Arba: „Dievas leido įvykti šiai baisiai nelaimei, kad mane pamokytų". Taip, kai mums sunku, mes iš tiesų artinamės prie Dievo, ir Dievas iš tiesų siaubingas situacijas paverčia į gera, tačiau Dievas nėra blogio autorius. Jis nesiunčia nelaimių į mūsų gyvenimą, norėdamas pasiekti gerų rezultatų. Tai šio amžiaus dievas, velnias (2 Kor 4, 4), yra atsakingas už visą blogį.
Mums reikia prisiminti, jog ne viskas šioje žemėje vyksta pagal Dievo valią. Jeigu būtų kitaip, mums nebereikėtų melstis malda, kurios mokė Jėzus: Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje (Mt 6, 10). Jėzus parodė mums, kokia yra Dievo valia žemėje: Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto, ir jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo (Apd 10, 38). Kieno pavergtuosius Jėzus gydė? Būtent - velnio pavergtuosius.
Evangelijoje pagal Joną labai aiškiai atskleista, kas ateina iš Dievo, o kas iš velnio: Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Taigi, Jėzus atėjo, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume. Šios eilutės šviesoje žvelgdamas į savo gyvenimą gali pasakyti, kas į tavo gyvenimą ateina iš Dievo, o kas - ne.
Kitos eilutės taip pat patvirtina šiuos skirtumus ir įspėja neapsigauti. Įdomu, kad kur Biblijoje sakoma: „Neapsigaukite", kalbama apie tas sritis, kur daug bažnyčių ir tikinčiųjų apsigauna. Jeigu suvoksime šiose eilutėse atskleistą tiesą, būsime vos per žingsnelį nuo didžiųjų teologų: Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi (Jok 1, 16-17).
Kokie dalykai ateina iš Dievo? Kiekviena gera ir tobula dovana. Jame nėra paslėptų pavojų ar tamsos šešėlių. Jame nėra blogų dienų ar prastos nuotaikos. Dievas yra toks pat kiekvieną dieną: toks pat vakar, šiandien ir rytoj. Jis yra geras Dievas, geras visais laikais.
Geras Dievas ir blogas velnias
Jeigu tau nutiko blogų dalykų ir dėl jų tu kaltini Dievą, tuomet tikriausiai pamąstei: „Jei Dievas yra blogas, tuomet gyvenimas iš tiesų yra beprasmis. Tad koks tikslas nešti tokią naštą?" Kartėlis Dievo atžvilgiu visuomet yra tarsi sunki našta, bet ji nereikalinga. Dievas nėra jokios blogybės autorius. Jis kuria tik geras dovanas, kurios palaimina ir praturtina gyvenimą.
Jeigu tau teko palaidoti mylimą žmogų, suprask: Dievas nėra mirties autorius. Mirtį Jis vadina priešu. Mirtis pasirodė tuomet, kai pasirodė velnias.
Jeigu tu nori žinoti, koks yra Dievas, pažvelk į Edeno sodą iki nuodėmės, iki žmogaus kritimo: jokių ligų, jokios mirties. Ir po žmogaus kritimo, Dievas siuntė savo Sūnų, kad sugriautų velnio darbus (1 Jn 3, 8). Kai Jėzus vėl sugrįš, velnias gaus savo atpildą ir pradings. Ligos, negalavimai, karai ir marai - visa, kas žudo ir naikina, pradings taip pat. Sugrįžęs Jėzus nušluostys kiekvieną ašarą, ir nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau - praėjo (Apr 21, 4).
Dievas yra geras, o velnias - blogas. Dievas nėra tavo priešas, Dievas yra tavo atsakymas. Tu gali pykti dėl blogų dalykų, kurie vyksta tavo gyvenime, bet nukreipk tą pyktį prieš velnią, o ne prieš Dievą.
Tikriausiai yra tekę girdėti perspėjimą: Ir neduokite vietos velniui (Ef 4, 27). Turite suvokti, jog velnias yra tavęs nekenčiantis priešas. Jis turi armiją demoniškų dvasių, kurios taip pat tavęs nekenčia, ir jų tikslas - vogti, žudyti, naikinti - žodžiu, paversti tavo gyvenimą baisesniu, nei tu gali įsivaizduoti.
Jei toks supratimas neras vietos tavo teologijoje, dėl visų blogų dalykų kaltinsi Dievą, manydamas, kad tai Jis tave puola, nors iš tiesų dėl visko kaltas velnias.
Visa Jobo knyga pasakoja apie jį užklupusias nelaimes, dėl kurių Jobas kaltina Dievą. Jis kaltina Dievą nusitaikius į jį, siekiant perverti jam širdį: Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu. Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį (Job 16, 12-13).
Tačiau galiausiai Jobas suprato klydęs ir liovėsi kaltinti Dievą. Jis išpažįsta: Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma. Paklausyk, ir aš kalbėsiu, aš klausiu, o Tu man atsakyk. Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave. Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose (Job 42, 3-6). Perfrazuoti šią citatą galima taip: „Dabar aš matau, koks Tu, Viešpatie, esi iš tiesų, suprantu, kad klydau, neteisingai apie Tave mąsčiau. Aš nusisuku nuo savo praeities ir pasirenku eiti kita kryptimi".
Kai Jobas suprato klydęs ir meldėsi už savo draugus, kurie taip pat vadovavosi klaidinga teologija, Dievas akimirksniu pakeitė Jobo gyvenimą: Viešpats laimino Jobo senatvę labiau negu jaunystę (Job 42, 12).
Dievas yra geras, o velnias - blogas. Labai paprasta teologija. Parodyk, kad suvoki tai, atgailaudamas dėl savo pykčio ir kartėlio Dievo atžvilgiu, ir nukreipk savo pyktį nuo Dievo - kaltink tik velnią.
Iš žrn. „Charisma" (2006 m. sausis)
vertė Jurgita Ratautienė
