Advento refleksijos, skatindamos deramai pasitikti ateinantį Karalių, žadina iš dvasinio miego, kurį nugalėti ypač sunku prieš užtekant Aušrinei žvaigždei. Kristus ateina kaip vagis naktį. Ir tik budintieji - tokie kaip piemenys Betliejaus laukuose, Simeonas ar pranašė Ona Jeruzalės šventykloje - Jo atėjimo nepramiega.
Tikėjimas, jog Kristaus adventas ženklina naują erą, kurią Šventasis Raštas vadina Dievo, arba dangaus, karalyste, skatina apmąstyti pačią sampratą, sukėlusią daug teologinių debatų, - kas yra Dievo karalystė? Tikintiesiems dar svarbesnė praktinė šio klausimo pusė: kokios karalystės laukiame, kai prašome dangiškojo Tėvo - „Teateinie Tavo karalystė"? Kokia šių maldos žodžių prasmė?
Ieškodami atsakymo į šiuos svarbius klausimus, paprastai gilinamės į evangelijose išguldytus Jėzaus pamokymus ir paraboles apie Dievo karalystę. Tačiau šįsyk visų pirma siūlyčiau pasvarstyti apie tai, kokios Dievo karalystės laukė hebrajai, kaip ją suprato romėnai, ir tik tuomet jų lūkesčius palygint su karalyste, kurią inauguravo Jėzus iš Nazareto.
Karalystė pagal hebrajus
Mesijo užgimimo Izraelyje jau buvo laukiama nuo Mozės laikų (Įst 17, 14-15; 18, 15). Jo misija tapatinama su ta, kuriai buvo pašauktas Mozė, - išlaisvinti engiamą Dievo tautą iš imperinių pagoniškos karalystės gniaužtų. Mesijo atėjimas ir Jo karalystė yra bene didžiausi ir brangiausi pažadai, duoti Dievo žmonėms. Juk mylintiems Dievą ir Jo Įstatymą nėra didesnio džiaugsmo, kaip dalyvauti karalystės, grindžiamos Dievo žodžiu ir teisumu, gyvenime. Lankyti Mesijo šventyklą per visas savo gyvenimo dienas ir garbinant Dievą sotintis Jo artumu, sielai saldesniu už medų. Nemažiau įkvėpimo teikia ir pažadai, jog mesijinė karalystė apims visas tautas ir Dievo šlovė pripildys žemę kaip vanduo - okeano dugną. Štai tokius pažadus iš kartos į kartą puoselėjo hebrajai, sudėję viltis į Mesijo ir Jo karalystės adventą.
Jeigu Dievo karalystę mėgintume apibūdinti ne metaforomis ir apokaliptiniais įvaizdžiais, kuriuos paprastai pasitelkdavo Dievo pranašai, ją galėtume pavadinti teokratija ar monarchija, kurios karalius yra ir Dievas, ir Jo žmogus - Dievo sūnus. Be to, Mesijas sykiu yra ir karalius, ir vyriausiasis kunigas. Akivaizdu, kad esant tokiai santvarkai, tik teisūs, sąžiningi ir Dievo įstatymo besilaikantys žmonės galės joje gyventi ir ją tvarkyti, o bedieviai ir nedorėliai bus išrauti tarsi piktžolės iš daržo, iškirsti kaip bevaisiai sausuoliai sode (na, be poetinių išraiškos priemonių kalbėti apie mesijinę karalystę beveik neįmanoma, nes ji labai skiriasi nuo įprasto mūsų gyvenimo). Iš tiesų Dievo karalystę galima būtų prilyginti sugrįžimui į Edeną, tik jau visos tautos, o ne vienos šeimos, kaip iki nuopuolio.
Mesijinis motyvas daugybę kartų skamba Senajame Testamente - vargu, ar viename straipsnyje užtektų vietos tik nuorodoms. Kai kas galbūt jau pastebėjo, jog ankstesnėse pastraipose apibūdindamas Dievo karalystės sampratą pasitelkiau gerą tuziną Senojo Testamento įvaizdžių, nenurodydamas Rašto vietų, kuriose jie minimi. Tačiau reikėtų bent kelių citatų, idant teiginiai apie tai, kokios Dievo karalystės laukė hebrajai, nepasirodytų itin subjektyvūs. Pradėkime nuo Natano pranašystės karaliui Dovydui, kuri paaiškins, kodėl Jėzaus amžininkai, tikėję Mesijo atėjimu, Jį vadino Dovydo sūnumi:
„Kai pasibaigs tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę. Jis pastatys namus mano vardui, o Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nusikals, bausiu jį žmonių rykštėmis ir žmonių vaikų smūgiais. Bet savo gailestingumo Aš neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau prieš tave. Tavo namai ir tavo karalystė bus įtvirtinti tau amžiams; tavo sostas bus amžinas" (2 Sam 7, 12-16).
Šiuos žodžius pranašas Natanas adresavo karaliui Dovydui, kai šis ketino imtis šventyklos statybos. Karaliui, praliejusiam daug kraujo kovose su savo ir Izraelio priešais, Dievas to daryti neleido, tačiau pažadėjo, kad ją pastatys vienas iš jo palikuonių, „išėjusių iš Dovydo strėnų." Pastebėtina, jog pranašystė iš dalies išsipildė gimus Saliamonui, tačiau, laikui einant, tapo akivaizdu, jog buvo pranašaujama apie kitą Dovydo palikuonį - paties Dievo sūnų, nes sakoma:
„Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus." Tai pabrėžia ir Jėzus, nurodydamas fariziejams klaidingus mesijinius lūkesčius, esą Mesijas bus Dovydo sūnus. Iš tiesų Mesijas didesnis už Dovydą, kuris psalmėje ateisiantį Mesiją pats vadina savo Viešpačiu (Mt 22, 41-45).
Taigi, nors teisėtas Dovydo įpėdinis Saliamonas pagal Natano pranašystę ir pastatė didingą šventyklą Jeruzalėje, tačiau pats nuo Dievo įstatymo nusigręžė. Dėl to tauta netruko pasidalinti į Šiaurės (Izraelio) ir Pietų (Judo) karalystes, kurias abi vėliau užkariavo Babilonas. Šventykla buvo sugriauta, o didžioji dalis žydų išsklaidyta diasporoje. Tačiau dievoti izraelitai ir toliau puoselėjo mesijinius pažadus, laukdami Dovydo sūnaus, kuris atstatys šventyklą ir grąžins Izraeliui prarastą laisvę bei didybę.
Mesijiniai lūkesčiai itin sustiprėdavo per sunkmetį arba karo metu, o ypač - tremtyje. Pavyzdžiui, kai Persijos karalius Kyras, nugalėjęs Babiloną, išleido ediktą, suteikiantį galimybę hebrajų tremtiniams sugrįžti į Jeruzalę ir atstatyti šventyklą, laukiantiesiems Dievo pažadų išsipildymo tai buvo artėjančios Dievo karalystės ženklas. Dėl to pranašas Izaijas Kyrui taiko priskiria mesijinį Dievo tarno titulą (Iz 45, 1). Po pažeminimo ir kančios Dievo tautos laukia paguoda ir išaukštinimas:
„Guoskite, guoskite mano tautą, - sako jūsų Dievas. - Kalbėkite paguodą Jeruzalei, praneškite jai, kad jos kovos pasibaigė, nusikaltimas atleistas. Ji gavo iš Viešpaties dvigubai už savo nuodėmes" (Iz 40, 1-2).
Su tokiomis viltimis poekzilinės kartos lyderiai ėmėsi šventyklos atstatymo darbų, o vyriausiajam kunigui Jozuei skirtoje pranašystėje jau labai aiškiai girdime mesijinės tarnystės motyvą:
„Štai vyras, kurio vardas Atžala. Jis išaugs iš savo vietos ir pastatys Viešpaties šventyklą. Jis garbingai sėdės soste ir valdys kraštą. Bus ir kunigas savo soste, ir jie abu taikiai sutars" (Zch 6, 12-13).
Šventykla iš tiesų buvo atstatyta, tačiau Dovydo karalystės galybė - ne. Izraelis taip ir liko galingesnių imperijų - Persų-Medų, Makedonijos, Egipto (Ptolemėjų), Sirijos (Seleukidų) ir galiausiai Romos - įtakoje. Maždaug šimtas metų politinės Izraelio autonomijos, iškovotos per Makabėjų sukilimą (167-63 m. pr. Kr.), taip pat nepateisino mesijinių Dievo karalystės lūkesčių. Makabėjų palikuonys, žinomi kaip Hasmonėjų dinastija, išviję pagoniškais ritualais šventyklą išniekinusį seleukidų karalių Antiochą IV Epifaną, patys pradėjo engti savo tautiečius. Hasmonėjų kunigaikščiai tapdavo vyriausiaisiais kunigais, nepaisydami Mozės Įstatymo nustatytos vyriausiojo kunigo titulo paveldėjimo tvarkos. Ironiška, jog žydai kreipėsi į romėnų karvedį Pompėjų, kai šis užėmė Jeruzalę, prašydami nebeatiduoti tautos Hasmonėjų valdžion. Ir vėl laukta Dievo karalystė neatėjo.
Vėliau Erodas Didysis, vienintelis legitimus žydų karalius, gavęs šį titulą ne iš ko nors kito, o iš pačių Marko Antonijaus ir Oktaviano, kai šie dar nebuvo susipykę, Izraelio tautos toli gražu nebuvo laikomas pažadėtuoju Mesiju. Nei Erodo idumėjiška kilmė, nei helenizmo propagavimas nesudarė jokių prielaidų jo karaliavimo tapatinti su Dievo karalystės atėjimu. Nepaisant milžiniškos šventyklos rekonstrukcijos, kurios ėmėsi Erodas ir dėl kurios Jeruzalės šventykla tapo viena įstabiausių šventovių visoje Romos imperijoje, dievoti žydai, pavyzdžiui, Kumrano bendruomenė ir esenai, Erodo šventyklą laikė suteršta ir laukė jos apvalymo. Pasak jų, šventyklą apvalysiąs Mesijas, kuris bus Cadoko, vyriausiojo kunigo Dovydo karalystės metu, palikuonis.
Evangelisto Mato pasakojimas apie Erodo įtūžį, kainavusį visiems Betliejaus kūdikiams gyvybę, pabrėžia kontrastą tarp nedoro ir kietaširdžio politiko, ambicingai išsikovojusio žydų karaliaus titulą, ir tikrojo Mesijo, Ramybės Kunigaikščio (Iz 9, 6-7), kurio I a. pradžioje laukė bene visi žydai: pradedant žemiausiaisiais sluoksniais, kuriems priklausė Luko minimi Betliejaus piemenys (Lk 2, 8-20), ir baigiant aukštuomene, kaip antai garbingu sinedriono nariu Juozapu iš Arimatėjos (Mk 15, 43), neminint dievotų šventyklos tarnų - kunigo Zacharijo, Simeono ir pranašės Onos (Lk 1, 67-79; 2, 25-38).
Šiems lūkesčiams buvo lemta išsipildyti, nors ir kitaip negu tikėtasi. Jėzus iš Nazareto, kaip ir Jo pirmtakas Jonas Krikštytojas, paskelbė, jog Dievo karalystės metas iš tiesų atėjo (Mk 1, 15). Tremties, kitataučių priespaudos, savų engimo išvargintiems hebrajams tai buvo tikrai geroji naujiena. Pagaliau. Taip ilgai lauktas, išsvajotas, tremtinių raudomis ir šventųjų pranašų maldomis išmelstas Mesijas! Jo karalystėje būsime laisvi. Pamiršime vargus atsipūsdami kiekvienas po savo figmedžiu. Jono Krikštytojo tėvo ir šventyklos kunigo Zacharijo gyrius vaizdžiai iliustruoja šias nuotaikas:
„Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia, tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą, priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse" (Lk 1, 68-75).
Užbėgant į priekį reikėtų pasakyti, jog šių žodžių kontekste negalime neraudoti drauge su Jėzumi, kuris apverks Jeruzalę, neatpažinusią Ramybės kunigaikščio ir savo aplankymo meto. Tačiau prieš gilinantis į Jėzaus skelbtą Karalystės Evangeliją, bent keliais sakiniais reikėtų užsiminti ir apie tai, jog pagoniškam graikų ir romėnų pasauliui Dievo karalystės samprata taip pat nebuvo svetima.
Karalystė pagal romėnus
Pasak žinomo mito, Romos miesto įkūrėjas Romulas augo drauge su broliu dvyniu Remu, žindomi vilkės, tačiau vėliau, kilus nesantaikai, nužudė savo brolį ir tapo pirmuoju iš septynių miestą valdžiusių karalių. Bene įstabiausiu miesto, kuris spėriai kilo į galios kalną, bruožu buvo respublikos, kaip valdymo formos, gyvavimas, trukęs beveik penkis amžius (509-27 m. pr. Kr.). Po jo sekusi ciesorių era išplėtė Romos sienas ir imperijos gyvavimą prailgino dar maždaug penkiems amžiams. Trumpam sustoti reikėtų ties vienu iš ciesorių, Augustu Oktavianu, kurį Jėzaus gimimo kontekste mini evangelistas Lukas: „Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus" (Lk 2, 1).
Šiandienis skaitytojas tikriausiai neįžvelgia numanomų šio sakinio konotacijų, tačiau jas aiškiai suprato garbingasis romėnų pareigūnas Teofilis, kuriam Lukas adresavo savo raštus (Lk 1, 3). Teofiliui buvo labai gerai žinoma, jog Oktavianas, tapęs Gajaus Julijaus Cezario įpėdiniu, paskelbė Cezarį dieviškuoju. Na, o pats Oktavianas tapo „dieviškojo Julijaus sūnus", arba tiesiog „dievo sūnus". Tai turėjo pabrėžti ir jo pasirinktas titulas „Augustas", kuris lotyniškai reiškia „didingas, vertas pagarbos".
Anot vieno tyrinėtojo, jeigu I a. pradžioje Romos imperijoje, pradedant Germanų kraštais šiaurėje ir baigiant Egiptu pietuose, Iberijos pusiasaliu vakaruose ir Sirija rytuose, būtum paklausęs bet kurio luomo žmogaus, kas yra Dievo sūnus, nedvejotinai būtum susilaukęs atsakymo, jog jis - Oktavianas Augustas. Yra išlikęs ne vienas Augusto denaras su jo atvaizdu ir inskripcija: Caesar Augustus Divi F Pater Patriae (Caesar Augustus, Divi Filius, Pater Patriae) - „Ciesorius Augustas, Dievo Sūnus, tėvynės tėvas." Šiuos du titulus - ciesoriaus ir Augusto - po Oktaviano paveldėdavo visi Romos imperatoriai.
Augusto denaras. Vienoje pusėje: CAESAR AVGVSTVS DIVI F PATER PATRIATE, kitoje - PONTIF MAXIM.
Tai turėtų paaiškinti, kodėl žydų prašymas Jėzui skirti mirties bausmę taip išgąsdino Poncijų Pilotą: „Jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi" (Jn 19, 7). Dviem Dievo sūnums po romėnų saule vietos nebuvo. Pilotas tai gerai žinojo. Suprato tai ir aukštieji žydų kunigai, spausdami Judėjos valdytoją į kampą: „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, kalba prieš ciesorių" (Jn 19, 12).
Vėliau Cezario titulą iš romėnų skolinosi ne viena tauta. Pavyzdžiui, Rusijoje iš jo etimologiškai kilo caro titulas, o Vokietijoje - kaizerio. Nemažiau reikšminga ir tai, jog Augustas sau priskyrė ir vyriausio Romos žynio titulą pontifex maximus, kurį, imperijai tapus krikščioniška, pasisavino Romos vyskupas ir, kaip žinia, iki mūsų dienų nešioja popiežius. Šie, didybę akcentuojantys, garbingi vardai ir titulai siekė viename asmenyje apjungti žmogų ir Dievą, aukščiausią valdžią žemėje ir danguje, valstybę ir religiją.
Idant Dievo karalystės pagal romėnus vaizdas būtų dar pilnesnis, negalima nutylėti, jog Romos imperijos didybei dieviškumo auros teikė ir poetų eilės. Pavyzdžiui, Vergilijus ketvirtoje bukolikoje mįslingai apdainavo dieviško kūdikio gimimą, kurio viešpatavimas atnešiąs aukso amžių. Panašiai kaip hebrajų Mesijas, jis įtvirtinsiąs novus ordo seclorum - „naują amžių/kartų tvarką". Pasak antikinės literatūros tyrinėtojų, tikėtina, jog šios Vergilijaus eilės turėjo aiškų propagandinį atspalvį ir pasitarnavo Augustų dinastijos įsigalėjimui.
Beje, lotynišką Vergilijaus frazę, dabar besipuikuojančią ant dolerio, JAV vizijai apibūdinti 1789 m. pasitelkė naujos valstybės įkūrėjai. Drauge su kita JAV simbolika ji apaugo įvairiomis konspiracijos teorijomis, kurių kūrėjai įspėja apie artėjantį totalitarinį, o krikščioniškoje versijoje - apie Antikristo viso pasaulio valdymą. Kadangi pačiame Vergilijaus bukolikos tekste iš tiesų gausu biblinių reminiscencijų, kai kurie krikščionių mąstytojai jame įžvelgė mesijinę pranašystę. Tačiau labiau tikėtina, jog Vergilijus, sąmoningai ar ne, geresnio gyvenimo viltis, būdingas kiekvienai tautai ir kiekvienai žmonių kartai, siejo su imperine Romos galia ir gerove.
Il. Giorgione, „Piemenys ateina pagarbinti Jėzaus“
