2011-12-19
Krikščionys Jėzų iš Nazareto laiko Mesiju - tai pabrėžia graikiškas Kristaus titulas, pasiskolintas iš hebrajų kalbos (hbr. Māšijah, gr. Christos, pažodžiui - Pateptasis). Mes tikime, jog Jėzaus Kristaus gyvenimas įkūnijo visas mesijines Senojo Testamento pranašystes, o Jo mirtis ir prisikėlimas atvėrė kelią į Dievo karalystę kiekvienam, tikinčiam Jėzų kaip Kristų ir išpažįstančiam Jį savo Viešpačiu.
Tačiau, kaip ir prieš Jėzaus gimimą laukiantieji Dievo karalystės jos Karalių atstūmė, taip gali nutikti ir mums, ruošiantis antrajam Kristaus adventui, teologų dažniau įvardijamam iš graikų kalbos kylančia paruzijos sąvoka. Klaidingų mesijinės karalystės sampratų ir nepagrįstų lūkesčių reikėtų atsisakyti, idant Dievo tautos istorija nepasikartotų: „Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė" (Jn 1,11). Jėzus, pasak pranašo Izaijo, buvo „suklupimo akmuo ir papiktinimo uola abiems Izraelio namams, spąstai bei kilpa Jeruzalės gyventojams" (Iz 8, 14).Kodėl piktinosi judėjai, girdėdami Jėzų, skelbiantį lauktos Dievo karalystės pradžią? Kodėl jiems buvo sunku tikėti Jėzumi kaip Kristumi? Kai kurios priežastys įvardintos evangelijoje pagal Joną. Pavyzdžiui, pagal vieną vyravusią teoriją buvo manoma, kad „kai ateis Kristus, niekas nežinos, iš kur Jis" (Jn 7, 27). Kadangi Jėzus augo Nazarete, o savo tarnystės metu gyveno Kapernaume, to pakako, kad kai kurie Jį atstumtų.
Kiti dvejojo Jėzaus mesijiniu pašaukimu, nes stokojo elementarių žinių. Jėzaus biografijos detalės, kurias rūpestingai nurodo keturių evangelijų autoriai, anuomet dar nebuvo gerai žinomos. Todėl žmonės svarstė: „Nejaugi Kristus ateitų iš Galilėjos? Argi Raštas nesako, jog Kristus ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, iš kur kilo Dovydas?" (Jn 7, 41-42). Evangelijos pagal Matą ir Luką atskleidžia, jog Jėzus gimė Betliejuje, tačiau tuo metu šis faktas toli gražu ne visiems buvo žinomas. Tad šiuo atveju tikėti trukdė žinių stoka.
Treti netikėjo Jėzumi dėl to, kad aklai pasikliovė dvasininkija: „Gal vyresnybė įsitikino, jog Jis iš tiesų Kristus?" (Jn 7, 26). Atsakomybės už savo įsitikinimus vengimas buvo ir lieka rimta kliūtis tikėjimui. Nors Kristus yra pasaulio Gelbėtojas, tačiau Juo tikima asmeniškai (Jn 4, 42). Kaip mėgo sakyti vienas misionierius, - „Ant kito skverno į Dievo karalystę nepateksi."
Galiausiai dalis tautos netikėjo todėl, kad pats Jėzus vengė viešai kalbėti apie save kaip Mesiją: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!" (Jn 10, 24). Tačiau Jis ne tik to nedarė, bet griežtai draudė ir savo mokiniams garsinti Jį kaip Kristų (Mt 16, 20).
Taigi Jėzuje mes išvystame kitokio Mesijo paveikslą. Jis taip smarkiai skyrėsi nuo mesijinių advento lūkesčių, vyravusių Izraelyje, jog laukiantieji ne tik Jo nepažino, bet ir tapo pagrindiniais Jo persekiotojais bei nuteisė myriop. Jėzaus iš Nazareto mokymas ir gyvenimas pateikė kitokią Dievo karalystės sampratą, neatitikusią to meto hebrajiškų ir romėniškų jos stereotipų. Įvardinkime keletą kitokio Mesijo bruožų, tapusių „spąstais abiems Izraelio namams".
Justino Kankinio Pokalbyje su žydu Trifonu, pastarasis, polemizuodamas su ankstyvosios bažnyčios mąstytoju Justinu, aiškiai nurodo, kodėl žydai nepriėmė Jėzaus kaip Kristaus:
„Gerbiamasis, šios ir kitos Rašto vietos [turima omenyje Dan 7, 9-28] įpareigoja laukti Tokio, kuris bus didis ir šlovingas, ir kuris kaip Žmogaus sūnus iš Amžinojo gaus amžiną karalystę. Tačiau taip vadinamas jūsų Mesijas nėra nei didis, nei šlovingas. Dar daugiau - jam teko didžiausias prakeikimas, esantis Dievo Įstatyme, nes jis buvo nukryžiuotas" (32,1).
Remdamasis didinga apokaliptine Danieliaus vizija, Trifonas įvardija lauktojo Mesijo bruožus, kurių žydai pasigedo Jėzuje iš Nazareto. Kristus bus didis ir šlovingas, o ne paniekintas ir prakeiktas. Jo karalystė amžina, o ne tariama. Pradėkime nuo pastarojo argumento.
Neregimos karalystės Mesijas
Lyginant hebrajišką ir Jėzaus iš Nazareto karalystės sampratas, pirmas ir didžiausias skirtumas yra tas, kad pagal žydų lūkesčius Mesijo atėjimas sykiu reiškė ir pagoniškų imperijų griūtį, o pagal Jėzų Dievo karalystė ateina nekeisdama geopolitinio žemėlapio. „Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus atsakė: „Dievo karalystė neateina regimai. Niekas nepasakys: ‚Žiūrėk, ji čia‘, arba: ‚Žiūrėk, ji ten!‘ Nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų" (Lk 17, 20-21).
Atsakydamas savo oponentui Trifonui, Justinas Kankinys aiškina apie du Mesijo adventus. Pirmą kartą Kristus ateina kaip kenčiantis Tarnas, mylintis savo priešus, atleidžiantis ir išperkantis jų nuodėmes, todėl Jo karalystė gali likti ir nepastebėta. Antrojo advento metu Jis pasirodys visoje dangiškos šlovės didybėje ir tuomet „išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės" (Apr 1, 7).
Bene aiškiausiai neregimą Dievo karalystę apibrėžė apaštalas Paulius: „Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo" (Rom 14, 17-18). Nauja dvasinė būtis, neprieinama iki Jėzaus atėjimo, dabar atsiveria visiems, kurie patiki Jėzumi kaip Kristumi. Ši patirtis Dangų nuleidžia žemėn ir kaltę perkeičia teisumu, nerimastį - ramybe, o neviltį - džiaugsmu. Dievo karalystė ateina į asmens gyvenimą pakeisdama jį, o ne politinę valstybės santvarką. Kitaip tariant, Jėzaus Kristaus karalystė neturi politinio motyvo.
Jėzui iš Nazareto buvo svetimi politinės autonomijos siekiai ir zelotiška žydų kova, neretai pasibaigdavusi herojiškai. Piloto paklaustas, ar iš tiesų Jis esąs žydų karalius, Jėzus to neneigė, tik paaiškino, kad Jo karalystė kitokia: „Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia" (Jn 18, 36). Krikščionių rašytojai ir pamokslininkai ne sykį yra „kaltinę" Jėzaus apaštalus dėl menkadvasiškumo ir baimės, kadangi sunkiausią valandą jie paliko savo Viešpatį ir išsibėgiojo kas sau. Tačiau derėtų nepamiršti, jog pats Kristus draudė Dangaus karalystę ginti žemišku kalaviju (Jn 18, 11).
Šiandien krikščionys turėtų atgailauti dėl tų istorinių bažnyčios periodų, kai ši savo galią plėtė politinėmis priemonėmis. Esu įsitikinęs, jog buvo nusižengta Jėzaus įsakymui kišti kalaviją į makštį, atsukti kitą skruostą mušančiam, mylėti savo priešus ir daugeliui kitų evangelinių priesakų. Imperatoriaus Konstantino pasiūlytas krikščionijos modelis, deja, iškeitė Jėzaus diegtą Dievo karalystės sampratą į Augustų imperijos viziją. Nūdienos krikščionims, gyvenantiems pokrikščioniškoje Europoje, nesvarbu, kokiai konfesijai jie priklausytų, nebereikėtų su ilgesiu žiūrėti į tuos laikus, kai bažnyčia dominavo visuose visuomeninio gyvenimo sektoriuose. Mes galime tik verkti dėl žmonių, nenorinčių pažinti tiesą, bet neturime teisės ją piršti galia. Nes tokiu atveju bažnyčia tampa labiau panaši į sinedrioną, pasmerkusį Jėzų myriop, ar į „dieviškuosius" Romos Augustus, vertusius visus piliečius garbinti jų atvaizdus. Labai apmaudu regint, kai ir šiandien skleisti krikščioniškai pasaulėžiūrai griebiamasi metodų, priešingų Kristaus dvasiai. Ne tikslas pateisina priemones, o priemonės atskleidžia tikrąją tikslo prigimtį. Naivu tikėtis, jog lobistiškai priimti įstatymai pastūmės žmones Dievop. Priešingai - atstums ir padidins imunitetą Evangelijos tiesai. Politikuodami krikščionių ganytojai eilinį kartą diskredituoja save ir Kristų. Ar sugrįžęs Viešpats pritars tokiai veiklai? Ar nepasakys - „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!" (Mt 7, 23)? Juk teismas prasideda nuo Dievo namų (1 Pt 4, 17). Ar nebus vėl taip, kad „muitininkai ir paleistuvės pirma [mūsų] eina į Dievo karalystę, o karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes" (Mt 21, 31; 8, 12)?
Melsdami „Teateinie Tavo karalystė", visų pirma prašykime, jog širdyje viešpatautų atlaidumas, ramybė ir viltis, idant galėtume rūpintis artimo meile ir tuo, kaip neduoti silpnajam progos pasipiktinti Kristumi. O politinio žemėlapio tvarkymą palikime Apvaizdai, prisimindami, kad net žvirblis nekrinta žemėn be Tėvo valios. Neįmanoma sekti Kristumi, širdyje laikant pagiežą bei neapykantą, ir rūstaujant kovoti su kitaip mąstančiais ar tikinčiais nei mes.
Nerūstaujantis Mesijas
Tokį Kristų sunku buvo priimti net patiems artimiausiems Jam žmonėms. Štai kad ir Jonas Krikštytojas. Savo tarnystės pradžioje rodęs minioms į Jėzų, kaip į pažadėtąjį Mesiją, vėliau jis sudvejojo ir buvo bepradedąs piktintis kaip ir likusieji: „Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė du savo mokinius Jo paklausti: „Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?" Jėzus jiems atsakė: „Eikite ir pasakykite Jonui, ką girdite ir matote: aklieji praregi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Evangelija. Ir palaimintas, kas nepasipiktina manimi" (Mt 11, 2-6).
Galima suprasti Jono pasimetimą. Sėdėdamas kalėjime, jis pradėjo nuogąstauti ne tiek dėl savo galvos, kiek dėl Izraelio likimo. Kodėl Jėzus nesiima kalavijo? Kodėl tokie niekingi bedieviai kaip Erodas Antipas turėtų valdyti Dievo tautą? Jonui Krikštytojui ateisiančiojo Mesijo karalystė asocijavosi su rūstybe: „Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės?", - skelbė jis (Mt 3, 7). Jonui buvo nesvetimas ir kišimasis į privatų Romos valdininkų gyvenimą. Pavyzdžiui, Erodą savo pamoksluose jis pliekė už seksualinį netyrumą. Iš dalies tokį Jono elgesį formavo Senojo Testamento pranašo paradigma, tačiau pastebėtina, jog Jėzus jau elgėsi kitaip.
Rūstaujantį Jėzų regime vienintelį kartą - tuomet, kai Jis šventykloje imasi vartyti pinigų keitėjų ir pardavėjų stalus (Mt 21, 12-13). Tačiau tuo jo „maištas" ir baigėsi. Mesijo misiją - pastatyti šventyklą - Jėzus išpildo, tik vėlgi kitaip: „Sugriaukite šitą šventyklą, ir per tris dienas Aš ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventyklą statė, o Tu atstatysi ją per tris dienas?!" Bet Jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą" (Jn 2, 19-21). Dera paminėti, jog diasporos metai išmokė žydus vaisingai tarnauti Dievui ir tremties sąlygomis - be šventyklos. Senasis Testamentas buvo išverstas į graikų kalbą, pradėtos statyti sinagogos, tapusios Šventojo Rašto studijų centrais. Tai buvo tarsi Apvaizdos užuomina, jog ateisiančioje Dievo karalystėje šventyklos nebebus, tačiau, žinoma, hebrajų ji liko nesuprasta.
Jėzaus iš Nazareto inauguruotoje karalystėje žmonių rankomis statytos šventyklos iš tiesų nebelieka (Apr 21, 22), Mesijas ją stato iš gyvųjų akmenų - tikinčiųjų širdžių (1 Pt 2, 4-5). Krikščionių visuma, o ne atskira kuri nors konfesija, yra Dievo karalystės šventykla. Kunigystė nebėra vien Levio giminės privilegija, o visų tikinčiųjų pašaukimas. Gyvoje Kristaus šventykloje tarnaujama dvasia ir tiesa bei aukojamos padėkos bei gyriaus aukos (Jn 4, 21-24; Hbr 13, 15).
Romus ir kenčiantis Mesijas
 |
| Alexamenos Graffito. Užrašas: „Aleksamenas garbina Dievą.“ |
Iš tiesų net patiems ištikimiausiems Jėzaus iš Nazareto pasekėjams buvo sunku priimti Mesijo mirtį, todėl kančios valandą Juo pasipiktino ir visi apaštalai (Mt 26, 31). Viliojančioje pranašysčių apie Mesijo karalystės didybę šviesoje nublanko kitos, kalbėjusios apie Jo kančią. Bene žinomiausia iš jų Izaijo:
„Jis [Mesijas] išaugs Jo [Dievo] akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme" (Iz 53, 2-3).
Trifonas, kuris teigė, jog Jėzus buvo nubaustas gėdingiausia mirtimi tiek pagal Mozės Įstatymą (Įst 21, 23), tiek pagal romėnų teisę ir todėl niekaip negalėjo pretenduoti į pažadėtojo Mesijo titulą, Izaijo pranašystėje aprašytų Mesijo kentėjimų nesuprato. Hebrajiškoje karalystės sampratoje kryžiui vietos nebuvo, o romėnams jis kėlė tik pasišlykštėjimą. Todėl Jėzaus kančios valandą ir pylėsi užgaulūs priekaištai: „Tegul Kristus, Izraelio karalius, dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume" (Mk 15, 32). Mesijo skeptras ir kryžius buvo laikomi priešingais poliais, dviejomis viena kitą eliminuojančimis priešybėmis. „Arba mesijinė karalystė, arba kryžius", - taip galbūt galėjo mąstyti zelotai, vėliau sekę Bar Kohbą (132-135 m. po Kr.) ar kitus hebrajų mesijus kovoje dėl Izraelio nepriklausomybės. Tačiau jokiu būdu ne kryžius be jokios kovos. Kenčiančio Mesijo paveikslas, tapęs esmine krikščioniškos kristologijos dalimi, hebrajams taip ir liko nepažintu slėpiniu.
Iš tiesų paradoksalu, jog baisiausias romėnų egzekucijos instrumentas - kryžius - tapo mūsų pasididžiavimu ir pagrindiniu tikėjimo simboliu. Kryžius ne tik pasakoja apie mūsų Mesijo pažeminimą ir mirtį, bet ir formuoja naują požiūrį į atskirtį ir kančią: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė" (Mt 5, 10). Kad ir kokia absurdiška atrodytų kančia, ji prasminga laukiantiesiems Dievo karalystės. Pasak apaštalo Pauliaus, jei drauge su Kristumi kenčiame, su Juo būsime ir pašlovinti, „jei kenčiame, su Juo ir valdysime" (Rom 8, 17; 2 Tim 2, 12). Kita vertus, ar galime tikėtis išaukštinimo, paniekindami savo kryžių? Negi esame geresni už savo Viešpatį?
Rodos, Advento metu derėtų išgirsti tyruose šaukiantį balsą, raginantį tiesinti kelią ateinančiam Karaliui, idant Jo vėtyklė tarsi pelus nuo grūdų atsijotų mūsų tuščius lūkesčius nuo dievotų, tikrų.
„Pakelkite galvas, vartai, pakilkite, senovinės durys, ir šlovės Karalius įeis!" (Ps 24, 9)
Il. Giotto, „Jėzus įjoja į Jeruzalę“
