Evangelijos pagal Joną tikslas - padėti žmonėms patikėti, kad Kristus yra Dievo Sūnus, teikiantis jiems amžinąjį gyvenimą. Mano tikslas - kad šį straipsnį skaitantys ir netikintys, jog Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, Tėvo jėga, veikiančia per Jo žodį, būtų patraukti prie Jėzaus, kad kiekvienas dar labiau pamiltų Kristaus tiesą ir būtų užtikrintas dėl amžinojo gyvenimo.
Kai, Jėzui kalbant, nė vienas Juo netikėjo, jų netikėjimą Jonas paaiškina pranašo Izaijo žodžiais: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?" Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo: „Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau" (Jn 12, 38-40). Čia Jonas cituoja Izaijo pranašystės 53 sk. 1 eilutę ir 6 sk. 10 eilutę. Izaijo knygoje yra dar viena eilutė, paaiškinanti, kaip Dievas apakina akis ir užkietina širdį, - ten pranašas rauda: Nė vienas nesišaukia Tavo vardo, nepakyla, kad įsikibtų į Tave. Tu paslėpei savo veidą nuo mūsų, palikai mus dėl mūsų nusikaltimų (Iz 64, 7).
Taigi, Dievas apakina ir užkietina širdį ne ateidamas į žmogaus gyvenimą ir jį apsunkindamas, bet pasitraukdamas iš žmogaus gyvenimo, palikdamas jį su jo nuodėme. Tik suvokę tai, mes atiduosime Dievui visą šlovę ne tik už išgelbėjimo kelią, paruoštą per Kristaus mirtį ir prisikėlimą, bet ir už veiksmingą to išgelbėjimo pritaikymą mūsų gyvenime, patraukiant mus tikėjimu prie Kristaus. Jėzus sakė: Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną <...>. Štai kodėl Aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota mano Tėvo (Jn 6, 44. 65).
Taigi, įspėjimas yra toks: Tikintieji, dėkokite Dievui, kad buvote patraukti į Kristaus karalystę, ir leiskite Kristaus tiesai padėti jums labiau pasitikėti Juo, nesididžiuokite prieš paklydusią avį, tarsi jūs patys savo jėgomis būtumėte grįžę į bandą. Netikintieji, atsigręžkite į Dievo žodį ir melskite, kad Dievas atvertų jūsų akis ir suminkštintų jūsų širdį, kad neliktumėte akli, užkietėję ir be vilties. Aš raginu jus melstis ir klausytis, nes Dievas pasakė šiuos dalykus, kad jūs patikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, o tikintis tuo turi gyvenimą per Jo vardą.
Šios Evangelijos pagal Joną 18 skyriaus eilutės nepaleido manęs kelias savaites. Norėčiau, kad gerai apsvarstytumėte, ką apie savo gimimą Jėzus pasakė likus kelioms valandoms iki mirties. Jėzus su Pilotu buvo romėnų pretorijuje, ir Pilotas mėgino priversti Jėzų pasakyti ką nors, dėl ko būtų galima Jį nukryžiuoti. Tada Pilotas vėl įėjo į pretorijų, pasišaukė Jėzų ir paklausė: „Ar Tu esi žydų karalius?" (Jn 18, 33). Jėzaus atsakymas į šį klausimą mane sujaudino, tačiau apie tai - kiek vėliau.
36-37 eilutėse Jėzus sako: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia". Tuomet Pilotas Jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?" Jėzus atsakė: „Tu pasakei, kad aš esu karalius. Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos (brangina tiesą), klauso mano balso".
Nors šie žodžiai buvo pasakyti Jėzaus gyvenimo žemėje pabaigoje, o ne pradžioje, jie puikiai tinka Kalėdoms. Čia matome aliuziją į unikalų Jėzaus gimimą, nurodytas Jo gimimo tikslas, paminėtos šį tikslą patvirtinančios išankstinės sąlygos. Jo gimimas yra unikalus, nes Jis egzistavo dar prieš gimdamas: Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Taigi matome, kad Jo gimimo tikslas - liudyti tiesą. Ir būtina sąlyga, patvirtinanti šį tikslą, įgalinanti asmenį sutikti, jog Jėzus liudija tiesą, yra tai, kad pats asmuo „laikosi tiesos": Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso. Pažvelkime į kiekvieną šį teiginį, kad, aiškiau matydami Kristų ir Jo tikslą, galėtume pritarti Kristaus žodžiams visa savo širdimi, protu, siela ir jėgomis.
Unikalus Jėzaus gimimas
Taigi, Jo gimimas yra unikalus: Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį. Jėzaus iš Nazareto asmuo, charakteris, asmenybė egzistavo dar prieš tai, kai gimė žmogus Jėzus iš Nazareto. Tai yra didžiulė paslaptis. Kartais susimąstęs aš žvelgiu į savo tris sūnus ir galvoju apie jų unikalumą, apie juos kaip asmenybes. Galvoju: prieš gimstant vaikams, mes su Noele jau ketverius metus buvome vedę. Buvo laikas, kai šie trys asmenys (mūsų sūnūs) išvis neegzistavo - tai mane sukrečia. Prieš devynerius metus nebuvo nieko realaus, susijusio su Karsteno, Benjamino ir Abrahamo Piper vardais. Materiali substancija, iš kurios sudarytas jų kūnas, jau egzistavo kitomis formomis, tačiau jų esybė, sielos, kurios atsirado ir neišnyks, net ir jų kūnams žemėje suirus, jos yra dabar ir bus per amžius. Taigi aš galiu prieiti prie išvados, jog Dievas sukūrė šių trijų berniukų asmenybes, sielas iš nieko - taip, kaip jis sukūrė Adomo ir Ievos sielas. Tai - didžiulė paslaptis.
Tačiau su Jėzaus gimimu buvo kitaip. Teologinis terminas, apibūdinantis šią paslaptį, yra ne sukūrimas, bet inkarnacija. Asmuo, ne kūnas, bet pati Jėzaus esybė egzistavo dar prieš tai, kai Jis gimė kaip žmogus. Jo gimimas buvo ne naujo asmens atsiradimas, - į pasaulį atėjo be galo senas asmuo. 700 metų prieš Jėzaus gimimą pranašas Michėjas sakė: O tu, Efrata - Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas (Mch 5, 2).
Mesijo, kuris pasirodė Betliejuje, pradžia - amžinybė. Taigi, Jėzaus gimimas yra paslaptingas ne tik dėl to, kad Jis gimė iš mergelės. Kūdikis, kurio gimimą minime per Kalėdas, buvo Asmuo, kurio egzistavimas siekia pradžios laikus, amžinybės dienas. Jis ne tik gimė, bet, kaip sako apaštalas Jonas, Jis atėjo į pasaulį (Jn 18, 37). Paklausykite, kaip tai išdėstyta Evangelijoje pagal Joną, kur Jėzus sako žydams: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi". Tada žydai Jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi matęs Abraomą?!" Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu buvo Abraomas, Aš Esu!" Tada jie griebėsi akmenų, norėdami mesti į Jį (Jn 8, 56-59).
Tai, kad Kristus buvo dar prieš Abraomą, o iš tiesų - prieš visą kūriniją, mums patvirtina evangelistas Jonas, apaštalas Paulius ir Laiško hebrajams autorius. Pirmoje Evangelijos pagal Joną pirmo skyriaus eilutėje skaitome: Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. (Ir neleiskite Jehovos liudytojams įtikinėti, kad tai - netikslus vertimas. Jų argumentai nėra įtikinami ir kitų Jono liudijimų akivaizdoje nublanksta.
Pavyzdžiui, prisiminkime Jono užrašytą Tomo išpažinimą: Mano Viešpats ir mano Dievas! (Jn 20, 28). Beveik visi antikos tyrinėtojai, net ir tie, kurie mano, jog jis buvo neteisus, sutiks, jog tai sakydamas, Jonas turėjo omenyje, kad priešegzistencinis Kristus buvo Dievas). Antroji eilutė: Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. (Pats Kristus nėra kūrinys. Jis buvo įtrauktas į tai, kas buvo sukurta). Keturioliktoji eilutė: Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos. Kristus egzistavo dar prieš Abraomą. Iš tiesų Jis egzistavo nuo laikų pradžios, nes Jis buvo viena su Dievu Kūrėju.
Apaštalas Paulius tos pačios pagrindinės tiesos moko Laiške filipiečiams: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 5-8). Prieš gimdamas žmogumi Jis turėjo Dievo pavidalą ir buvo lygus su Dievu.
Laiško Hebrajams autorius taip pat pradeda savo laišką ta pačia tiesa, tik kitais žodžiais: Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu (Hbr 1, 1-3).
Šios eilutės padėjo mano vaizduotei nupiešti eskizą, kaip Tėvas ir Sūnus yra viena ir vis tik - skirtingi Trejybės Asmenys. Nors ir nelabai aiškiai, aš galiu įsivaizduoti Esybę, kuri neturi pradžios, tačiau turi konkretų charakterį. Dar daugiau, aš galiu įsivaizduoti, kad šis Dievas visada suvokia save, t. y. priešais Jį visada yra Jo atvaizdas, kad galėtų apmąstyti ir gėrėtis Jo didybe bei moraliniu grožiu. Ar negali būti, jog šis atvaizdas, ši forma Dieve yra tokia aiški ir reali, jog ji taip pat yra Dievas, Dievo atvaizdas, Dievo Sūnus? Toks paveikslas padeda mums pamatyti, jog Sūnus, kuris yra paties Dievo atvaizdas ir šlovė, iš tiesų vis dėlto nėra sukurtas: niekada nebuvo laiko, kai Dievas Tėvas neturėjo šio tobulo, realaus ir gyvo savo atvaizdo. Jie yra amžini. Sūnus nėra sukurtas, Jis - amžinas.
Nebenoriu toliau plėtoti šio paveikslo. Galbūt mes jau peržengėme visas Biblijos aiškinimo ribas. Tačiau aš taip stipriai jaučiu, jog tarp mūsų, užaugusių bažnyčioje ir galinčių net miegant cituoti didžias mūsų tikėjimo doktrinas, kurie žiovaujame kartodami Apaštalų išpažinimą, reikia padaryti ką nors, kas padėtų mums dar kartą pajusti pagarbą, baimę, nuostabą Dievo Sūnaus - To, kuris buvo Tėvo pagimdytas amžinybėje, kuris atspindi visą Dievo šlovę ir yra tobulas Jo atvaizdas, - atžvilgiu. Per Jį visa buvo sukurta, ir Jis laiko visatą savo žodžio jėga.
Galima perskaityti visas kada nors parašytas pasakas, peržiūrėti visus fantastinius trilerius, visas istorijas apie vaiduoklius, ir niekada nerasime nieko labiau šokiruojančio, labiau keisto, neįprasto ir kerinčio kaip pasakojimas apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą. Dieve, kokie mirę mes esame! Kokie surambėję ir nejautrūs Tavo šlovei ir Tavo istorijai! Kaip dažnai atgailaudamas aš turiu sakyti: „Dieve, atleisk, kad žmonių sukurtos istorijos labiau sužadina mano emocijas, mano pagarbą ir nuostabą, pasigėrėjimą ir džiaugsmą, nei tikra Tavo istorija".
Šių dienų kosminiai trileriai, tokie kaip „Žvaigždžių karai" ir „Imperija smūgiuoja atgal", atlieka gerą darbą: jie gali padėti mums nusižeminti ir atvesti į atgailą, parodydami, jog mes iš tiesų gebame stebėtis, gerbti ir nustebti, nors retai tai išgyvename mąstydami apie amžinąjį Dievą ir Kristų, apie realų, gyvą jų ir mūsų kontaktą Jėzuje iš Nazareto. Jėzus, sakydamas: Tam Aš atėjau į pasaulį, pasakė kai ką neįprasto, keisto ir klaikaus, kas neprilygsta jokiam kitam mokslinės fantastikos, kurią jums teko kada nors skaityti, pareiškimui.
Meldžiu, kad Dievo Dvasia būtų išlieta ant manęs ir ant jūsų, kad Šventoji Dvasia pažadintų mane neįsivaizduojamai Dievo realybei. Vieną dieną šis žaibas nutvieks visą dangų - nuo saulėtekio iki saulėlydžio, - ir ten debesyse pasirodys Jis - panašus į žmogaus sūnų, su savo angelais liepsnojančioje ugnyje. Mes matysime Jį taip aiškiai, kaip kad matome šį pastatą. Iš išgąsčio ar labai susižavėję mes drebėsime ir stebėsimės, kodėl taip ilgai gyvenome su tokiu „prijaukintu, nekenksmingu" Kristumi. Tai kalbu tam, kad patikėtumėte, jog Jėzus Kristus yra į pasaulį atėjęs Dievo Sūnus. Kad iš tiesų tuo tikėtume.
Kristaus gimimo tikslas
Antra frazė mūsų nagrinėjamame Evangelijos pagal Joną 18 skyriuje atskleidžia Kristaus gimimo tikslą: Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Tai siejasi su tuo, ką jau aptarėme: Kristus, kuris atėjo į pasaulį liudyti tiesą, yra Dievas, ir niekas negali patikimiau pristatyti tiesos nei pats Dievas. Dievas yra visos tiesos autorius, ir Jis nori, kad ji būtų žinoma.
Jeigu čia būtų dvi dievybės - du dievai - vienodai galingi ir kovojantys tarpusavyje dėl valdžios pasaulyje, nė viena iš šių dievybių nebūtų suinteresuota atskleisti tiesą. Jei jų tikslas būtų valdyti pasaulį ir jei jie grasintų vienas kitam, mes galėtume tikėtis, jog jie, norėdami įgyti pranašumą, pasitelks apgaulę. Tiesa čia nebūtų pirmoje vietoje.
Tačiau su Dievu Tėvu ir mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi taip nėra. Jis yra vienas vienintelis Dievas, ir nėra nieko kito. Jam niekas negresia. Net šėtonas, didžiausias Jo priešas, nustatytose ribose yra visiškai Jam pavaldus. Taigi Dievas neturi kliaudos, silpnybės, ribotumo, kad Jam prireiktų slėptis ar imtis apgaulės. Dievas yra toks suverenus, toks tobulas ir šlovingas, kad tiesa visados daro Jam garbę. Todėl Dievas įsipareigojęs atskleisti tiesą, nes Jis nori būti pažintas ir šlovinamas už tai, koks Jis iš tiesų yra.
Ir kaip geriau atskleisti tiesą apie Dievą, kad galėtume Jį mylėti ir šlovinti, jeigu ne atsiųsti į pasaulį Sūnų - tikrą Dievo atvaizdą ir atspindį? Kartą vienas iš mokinių, Tomas, Jėzui pasakė: Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaip žinosime kelią? Jėzus jam atsakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jei pažinote mane, tai pažinsite Tėvą. Jau nuo šiol Jį pažįstate ir esate Jį matę. Tada įsiterpė Pilypas: Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana. Jėzus atsakė: Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą! (Jn 14, 5-9).
Jėzus yra tiesa, nes Jis yra tikrojo Dievo atvaizdas. Jis yra kelias pas Tėvą, nes pirmame savo laiške Jonas rašo: Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo. Kas išpažįsta Sūnų, tas turi ir Tėvą (1 Jn 2, 23). Jūs negalite turėti Tėvo, jeigu atmetate Sūnų. Jei mūsų širdys nemyli Jėzaus, mes negalime sakyti, kad pažįstame Dievą. Ir tai gali reikšti, jog mes neturime savyje gyvenimo, nes Jėzus sako: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3).
Taigi šiame teiginyje - Aš atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą - yra numanomi du dalykai: apreikšdamas Dievą, visos tiesos šaltinį, Jėzus išaukštino savo Tėvą. Būtent tai Jis ir sako Evangelijoje pagal Joną užrašytoje maldoje: Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti (Jn 17, 4). Darbas, kurį Dievas davė Jam atlikti, buvo liudyti tiesą - taip Dievas buvo apreikštas kaip labai šlovingas, suverenus ir laisvas, didingas jėga ir nuostabiai moraliai tobulas bei ypač gailestingas mums, nusidėjėliams.
Kitas nuostabus dalykas, susijęs su Kristaus atėjimu liudyti tiesą, yra amžinasis gyvenimas. Jėzus sakė: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3). Vadinasi, Jėzaus atėjimas liudyti Dievo tiesą turėtų reikšti, jog Jo tikslas - teikti amžinąjį gyvenimą. Tai apaštalas Jonas ir sako: Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 17).
Taigi, Jėzaus atėjimo į pasaulį tikslas - liudyti Dievo tiesą, kad žmogus galėtų pašlovinti Dievą už tai, kas Jis yra, ir tuo pačiu gautų amžinąjį gyvenimą.
Kas laikosi tiesos...
Tačiau Kristaus liudijimą girdi ne visi. Ne kiekvienas tiki. Apie tai kalba trečioji mūsų teksto dalis: Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso. Jėzus čia nesako, kad tik tam tikra grupė žmonių girdi Jo balsą. Jis sako, jog tik dalis tų, kurie girdi Jo balsą, priima Jo žodžius kaip tiesą. Tik kai kurie patiki, atiduoda šlovę Dievui ir įgyja amžinąjį gyvenimą. Ir šią grupę Jis apibūdina kaip tuos, kurie laikosi tiesos. Ką tai reiškia?
Prisiminkime Piloto klausimą Jėzui: Ar Tu esi žydų karalius? Jėzus jam atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?" (Jn 18, 33-34). Nuostabus atsakymas. Pokalbyje su Pilotu svarbiausia ne tai, kad šis klausimas būtų atsakytas, bet - kad būtų atskleista šio klausimo esmė. „Pilote, ar tavo klausimas, kas aš esu, kyla iš tikro alkio tavo širdyje? Ar tavo siela trokšta patirti tikrą pasitenkinimą? Ar tu stengiesi atrasti tiesą? Ar, kaip daugelis, tik persakai žodžius, kuriuos kažkas kitas pasakė? Ar tau iš tiesų rūpi sužinoti, ar Aš esu Karalius? Ar tu lyg aidas atkartoji kito žodžius? Tu vaidini ar iš tiesų laikaisi tiesos?"
Manau, jog laikytis tiesos reiškia mylėti tiesą (2 Tes 2, 10. 12), alkti jos ir ja džiaugtis (1 Kor 13, 6), nuolankiai paklūstant sekti ja, kad ir kur ji vestų. Jėzus sako: Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs (Jn 7, 17). Dievo valia tėra išraiška to, kas tikra. Kitaip tariant, Jėzus čia sako: „Jei jūs palenksite savo valią ir nuolankiai seksite tiesą, jūs girdėsite ir pažinsite tiesos žodžius".
Kas tie žmonės, kurie yra atviri ir pakankamai nuolankūs girdėti ir mylėti Kristaus žodžius? Jie yra Jo avys. Jėzus sako: Bet jūs netikite, nes jūs - ne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau. Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane (Jn 10, 26-27). Laikytis tiesos reiškia priklausyti Kristaus avims. Jėzus sakė: Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo (Jn 8, 47). Taigi laikytis tiesos reiškia leisti Dievui darbuotis mumyse, kad Jis įgalintų mus atsižadėti savo išdidžios valios ir pamilti tiesą. Niekas negali ateiti pas mane (o Aš esu tiesa), jeigu jam nėra duota mano Tėvo (Jn 6, 65).
Noriu apibendrinti: Jėzus egzistavo dar prieš gimdamas į žemę - Jis egzistavo visą amžinybę kaip tobulas Dievo šlovės atspindys ir tikslus Jo prigimties atvaizdas. Todėl Jis buvo tobulai tinkamas ateiti į pasaulį ir liudyti tiesą, kad pažintume Dievą, tikėjimu pašlovintume Jį ir įgytume amžinąjį gyvenimą. Tačiau nors Jis atėjo, kad mes turėtume gyvenimą ir turėtume jo apsčiai (Jn 10, 10), vis dėlto Jo atėjimas yra lyg teismas: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą (ir melą) nei šviesą (ir tiesą), nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą (kas laikosi tiesos), tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve (Jn 3, 19-21).
O, kad kiekvienas iš mūsų per šias Kalėdas eitume į šviesą ir įrodytume esą tie, kurie laikosi tiesos.
Iš www.soundofgrace.com
vertė Lina Tamonytė
