2011-12-19
Egzistuoja daugybė įvairių požiūrių į Kalėdas. Mąsčiau, kaip skirtingai žmonės supranta šią šventę. Mažas vaikas Kalėdas sieja su švieselėmis, kalėdinėmis eglutėmis, Kalėdų seneliu... Jiems tai paslaptingas ir magiškas laikas, pilnas linksmybių, laukimo ir jaudulio, nepanašus į jokį kitą metų laikotarpį... Dovanų metas.
Paaugliai Kalėdas vertina kaip laiką, kurį gali leisti su draugais, eiti į vakarėlius, kai nebereikia lankyti mokyklos ir galima atnaujinti savo drabužius...
Suaugusiems Kalėdos - tai laikas, skiriamas šeimai ir draugams, metas, kai išleidžiama daugybė pinigų... Neatsiejama Kalėdų dalis yra prekybos centrai ir spėliojimai: numetė artimieji svorio ar priaugo, kokio dydžio drabužius jiems pirkti?.. Verslininkams Kalėdos - tai laikas, kai galima parduoti daug prekių ir gauti pelno.
Tiek daug skirtingų požiūrių...
Varčiau Naująjį Testamentą, bandydamas surasti, kaip čia vertinamos Kalėdos. Skaitydami pirmas Laiško romiečiams eilutes, matome, jog Kristaus gimimą Paulius suvokė kaip Šventųjų Raštų pranašysčių išsipildymą. Antrame Laiško filipiečiams skyriuje jis į Kalėdas žvelgia kaip į laiką, kai Dievas stipriai nusižeminęs nusileidžia į šį pasaulį. Laiško hebrajams autorius regi Kalėdas kaip metą, kai bus sunaikintas šėtonas (Hbr 2, 14), o dešimtame šio laiško skyriuje rašo, jog tai - nuostabus įvykis, kai Dievas paaukojo auką, padengiančią žmonių nuodėmes. Apaštalas Jonas pirmame savo laiške kalba apie pasaulio Gelbėtojo gimimą (1 Jn 4, 14). Paulius, rašydamas Timotiejui, sako, jog Jėzus Kristus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, ir įvertina tai kaip labai asmeninį įvykį, teigdamas: kurių pirmasis esu aš (1 Tim 1, 15).
Labiausiai pažįstamą Kalėdų vaizdą regime Evangelijose pagal Matą ir Luką, nes jie mums pateikia istorinių detalių ir papasakoja viską apie piemenis, angelus, Mariją, Juozapą, išminčius, kalno papėdę, ėdžias, kūdikėlį Kristų, Betliejų...
Tačiau vieną svarbiausių ir neginčijamai unikalų pasakojimą apie Kalėdas aptinkame pirmame Evangelijos pagal Joną skyriuje. Jonas pristato mums Kalėdų istoriją nė karto nepaminėdamas Betliejaus, Marijos, Juozapo, užeigos ar ėdžių, piemenų, angelų ar kitų detalių.
Tai tikra istorija, tačiau jos nežinotumėte, jei jūs ir būtumėte buvę toje kalno papėdėje ir girdėję džiaugsmingą angelų šlovinimą. Tai istorija, kurios nesuprastumėte, jei būtumėte stovėję prie ėdžių ir stebėję kūdikį, Jo tėvą ir motiną. Kad suprastume šį istorijos aspektą, reikalingas Dievo apreiškimas.
Tai stipri, unikali ir gili istorija viso Naujojo Testamento kontekste... Tai Kalėdų realybė, regima iš teologinės, o ne istorinės perspektyvos. Ir ji atsako į klausimą - kas gi tas Betliejuje gimęs kūdikis? Jonas atskleidžia mums Dievo mintis ir atveria amžinybę. Laikas čia nėra svarbus...
Jis - amžinas
Jonas pristato mums kūdikį šešiais nuostabiais vaizdais. Mes klausiame: kas šis kūdikis, apie kurį kalba rašytojas? Ir Jonas mums atsako. Visų pirma sužinome, kad Jis- amžinas...
Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę (Jn 1, 1-3). Šiose eilutėse slypi sunkiai suvokiama tiesa. Jonas pradeda skyrių, pristatydamas mums Gelbėtoją. Toks ir yra visos jo evangelijos tikslas. Dvidešimtame skyriuje skaitome, kad Jonas troško pristatyti mums Gelbėtoją, kad tikėtume ir būtume išgelbėti (Jn 20, 30-31). Jonas teigia, kad gimęs kūdikis yra amžinas. Apaštalas žvelgia toliau nei pradžių pradžia ir bando pamatyti, kas buvo dar prieš kūdikio sukūrimą, tačiau atranda Jį egzistuojantį amžinybėje, Dievo artume, dar tuomet, kai niekas nebuvo sukurta. Todėl ir rašo: Pradžioje (Jn 1, 1).
Kokioje pradžioje? Manau, Jonas čia turi omenyje Pradžios knygoje minimą pradžią: Pradžioje Dievas sutvėrė... (Pr 1, 1). Tai vienintelė pradžia, kurią žinome, nes prieš sukūrimą nebuvo jokios pradžios, nebuvo laiko, niekas nevyko, tik Dievas egzistavo amžinybėje. Taigi pradžioje - vienintelėje, kurią žinome, Dievo kūrinijos pradžioje, - buvo Žodis. Kitaip sakant, kai prasidėjo pradžia, Žodis jau egzistavo. Tai nuostabus teiginys, kurio negalime iki galo suprasti. Mes tiesiog jį priimame. Kai dangus ir žemė buvo sukurti, Žodis jau egzistavo. Jis jau buvo amžinybėje.
Patarlių knygos aštuntame skyriuje pateikiama įdomi išminties personifikacija, kurią galima pritaikyti ir Žodžiui: Kai Jis paruošė dangus, aš ten buvau. Kai Jis nubrėžė ribą virš gelmių, įtvirtino debesis viršuje ir sustiprino gelmių šaltinius, davė jūrai nurodymą, kad vandenys neperžengtų Jo įsakymo, ir dėjo žemės pamatus, aš buvau šalia Jo kaip įgudęs menininkas, gėrėjausi kas dieną ir džiūgavau Jo akivaizdoje (Pat 8, 27-30). Išmintį geriau įkūnyti galėtų tik gyvas, amžinas Dievo žodis. Kai viskas buvo kuriama, Žodis jau egzistavo... Jis- amžinas.
Toliau Jonas rašo, kad amžinybėje Žodis buvo pas Dievą... Įsivaizduokite Žodį, lygų Dievui - esantį ne žemiau Dievo, ne žvelgiantį iš apačios, bet ir ne stebintį iš aukščiau, ne Dievo pašonėje, kuris neturėtų artimo ryšio su Dievu... Amžinąjį Žodį ir amžinąjį Dievą sieja artimas asmeninis lygiavertis bendravimas. Po akimirkos Jonas taria: Žodis buvo Dievas. Graikiškai sakoma: „Dievas buvo Žodis".
Labai svarbi yra minties seka. Pirmiausia sužinome, kad tuomet, kai viskas buvo pradėta kurti, Žodis jau gyvavo amžinybėje ir buvo lygiavertis Dievui. Tiesą sakant, Žodis buvo Dievas.
Kyla klausimas, kodėl Jonas nusprendžia vartoti šį žodį - logos? Ką jis nori pasiekti? Manau, kad taip jis nori sukurti dramatišką savo nuostabios evangelijos pradžią ir siekia susitapatinti su skaitytojais - tiek su žydais, tiek su kitataučiais.
Apreiškiantis Dievą
Žydams Dievo žodis buvo labai svarbus. Senojo Testamento metu, norėdamas apsireikšti, Dievas kalbėdavo. Daugybę kartų skaitome: „Viešpats kalbėjo tam ir tam... Viešpats kalbėjo čia, Viešpats kalbėjo ten... Viešpats sakė tai..." ir taip toliau. Dievas apsireikšdavo kalbėdamas.
Žydai vertino Dievo žodį kaip iš Viešpaties ateinantį apreiškimą. Kai jie mąstydavo apie Dievo jėgą, valią, mintis, tikslus, sumanymus ir planus, visa tai jiems įkūnydavo Dievo žodis. Izraelitams Dievo žodis buvo tolygus Dievo apsireiškimui. Tad Jonas, vartodamas šį žodį, susitapatina su savo tautiečiais, sakydamas, kad jiems atskleista Dievo valia, mintys, planai, tikslai, sumanymai ir jėga - taip Jis apsireiškė. Štai kur veda Jono mintis: „Jei norite pažinti kuriančią Dievo jėgą, jei norite pamatyti tą Žodį, kuriuo buvo sukurtas pasaulis, kuris perteikia žmogui Dievo mintis, tuomet žiūrėkite - Jis čia".
Graikai vartodavo žodį logos. Jie filosofuodavo apie logos ir vertino jį kaip beasmenę jėgą, kuri ateina iš Dievo, kad ir kas tas Dievas būtų, kaip jėgą, kuri davė pradžią visai kūrinijai.
Herakleitas, stoikai rašė apie logos - apie absoliučiai beasmenę jėgą, niekuo nepanašią į žmogų, tiesiog tam tikrą jėgą, neturinčią asmenybės, kuri paprasčiausiai atsirado. Paulius Tilichas vadina ją pamatine priežastimi, galia, dėl kurios viskas atsirado ir laikosi. Filonas įvardija tai kaip „sukūrimo jėgą, vairalazdę, kuria Dievas visa judina, tarpininką tarp pasaulio ir Dievo, kunigą, kuris paruošia sielą stoti Dievo akivaizdon". Taigi, graikai žinojo apie logos, mąstė apie tą kuriančią ir nukreipiančią jėgą.
Apaštalas Jonas, vartodamas šį žodį, tarsi sako: „Jūs, graikai, mąstėte, kalbėjote, rašėte, diskutavote, svajojote ir filosofavote apie logos - visatos jėgą, dėl kurios žmonija egzistuoja, mąsto ir samprotauja, kurios dėka žmogus bendrauja su Dievu, o aš tvirtinu jums: Jis yra čia". Jonas vartoja žodį logos, nes jį supranta ir žydai, ir kitataučiai, ir teigia, kad šis yra amžinas, lygus Dievui, kad tai ir yra amžinas Dievas.
Antroji eilutė tiesiog sujungia pirmosios eilutės mintis: Pradžioje Žodis buvo pas Dievą - Žodis lygus Dievui, amžinas. Nuostabi mintis. Tačiau kuo paremta ši mintis? Kaip galime ją patvirtinti? Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę (Jn 1, 3). Žodis kūrė - tai ir yra stiprus įrodymas. O Tas, kas visa sukūrė, ir yra Dievas. Tai, kad viskas buvo sukurta Žodžiu, ir yra teiginio, jog Žodis yra Dievas, patvirtinimas. Užtvirtinama du kartus: Visa per Jį atsirado ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę.
Kas nors gali pasakyti: „Bet juk buvo ir kitų...". Ne, be Jo nieko nebuvo sukurta. Viską, kas yra sukurta, sukūrė Dievas. Jonas sako, kad Amžinasis ir yra Dievas, kuris viską sukūrė.
Jonas nori supažindinti mus su Žodžiu - su jėga, kuri viską sukūrė, parodyti, kad viskas kyla iš Dievo, atskleisti iš Dievo ateinantį apreiškimą ir apsireiškimą, atskleidžiantį Dievo valią, mintis, galią, tikslus, sumanymus bei planus. Jis nori, kad susitiktume su šia galinga jėga.
Jame buvo... (Jn 1, 4) Kas? Gyvybė. Suprantama: jei Jis buvo kūrėjas, Jame buvo gyvybė. Jei Jis sukūrė viską, kas yra sukurta, tuomet gyvybė atėjo iš Jo. Jonas pradeda savo evangeliją, savo Kalėdų istorijos versiją, sakydamas, jog kūdikis yra amžinas Dievas, kuris visa sutvėrė, kuriame yra amžinasis gyvenimas, ir kuris viskam suteikė gyvybę bei egzistenciją. Kaip rašoma apaštalų darbuose: Juk mes Jame gyvename, judame ir esame (Apd 17, 28).
Apaštalas Jonas mums sako, jog Tas, kurį jis mums pristato, yra ne tik amžinas, bet ir apreikštasis... Dar kartą pažiūrėkime į ketvirtą eilutę: Gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė (Jn 1, 4-5). Gyvybė, kuri siejasi su Amžinuoju, Žodžiu, tapo žmonių šviesa. Kitaip sakant, gyvybė yra daugiau nei žmogus. Mes niekaip negalėtume suvokti ir perprasti šio visa pranokstančio amžinojo Dievo gyvenimo ir kaip Jobas sakytume: Jei einu pirmyn, ten Jo nėra, o jei atgal, Jo nerandu. Jei Jis yra kairėje, aš Jo nematau, o jei pasislėpęs dešinėje, Jo nepastebiu (Job 23, 8-9). Tačiau Jonas sako: Ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Gyvybė yra šviesos, kuri išsklaido tamsą, analogija.
Gyvasis Žodis yra tamsoje šviečiantis gyvasis Dievas. Kur yra tamsa? Šviesa atėjo į tamsų žmonių pasaulį. Tamsa yra žmonių pasaulis, nes tai nuodėmingas, demonų apgyvendintas ir šėtono valdomas pasaulis. Gyvybės sąvoką Jonas pakeičia į šviesos, nes tai tikslinga ir aiški analogija: tamsoje šviečianti šviesa iliustruoja gyvybę, ateinančią ten, kur jos nėra.
Jis yra gyvenimas. Jis teikia gyvenimą. Ir Jis atėjo į žmonių pasaulį - šviesa perskrodė tamsą ir tebešviečia. Atkreipkite dėmesį - ji šviečia tamsoje! Ar pastebėjote, jog tamsa negali nugalėti šviesos? Tamsa negali užgesinti net menkiausio degtuko, mažiausios žvakutės skleidžiamos šviesos. Taigi, į tamsų žmonių pasaulį ateina šviesa - gyvenimo šviesa, gyvasis Dievas, įsiveržiantis į žmogiškąją tamsą.
Kiek toliau Evangelijoje pagal Joną skaitome: Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Sūnaus vardo (Jn 3, 18). Toliau seka paaiškinimas: O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad pasirodytų, jog jo darbai atlikti Dieve (Jn 3, 19-21). Čia Jonas praplečia savo mintį, sakydamas: nors, šviesai atėjus į pasaulį, žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, tačiau net jų meilė tamsai negali užgožti šviesos.
Pažadėtasis
Trečia svarbi žinia apie kūdikį - Jis yra pažadėtasis. Skaitome: Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas (Jn 1, 6). Apaštalas Jonas čia mini Joną Krikštytoją.
Į savo liudijimą Jonas įtraukia svarbiausią iš visų pranašų - paskutinį Senojo Testamento pranašą, pasirodžiusį po 400 metų tylos, kai nebuvo girdėti jokio pranašo balso. Jis - didingiausias kada nors gyvenęs žmogus (Mt 11, 11). Į žemę jis atėjo dėl vieno tikslo - jį atsiuntė Dievas, kad paskelbtų apie Mesijo - šviesos, gyvybės, gyvojo Žodžio - atėjimą. Tokia buvo Jono Krikštytojo užduotis: Jis atėjo kaip liudytojas (Jn 1, 7). Kito egzistencinio tikslo jis neturėjo. Jis atėjo būti liudytoju, patvirtinti, liudyti apie šviesos atėjimą, kad visi per jį - t. y. Joną Krikštytoją - įtikėtų. Kitaip tariant, jis atėjo pritraukti žmonių prie savęs, kad išgirdę jo liudijimą jie patikėtų šviesa. Jis pats nebuvo ta šviesa, bet apie ją liudijo. Evangelijoje pagal Joną tai - pirmasis liudininkas.
Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų apie šviesą ir kad visi per jį įtikėtų (Jn 1, 7). Ką reiškia įtikėti? Tai reiškia patikėti, laikyti tiesa. Tikėti reiškia ištarti „Taip" gyvajam Žodžiui ir tam, kas Jis yra, ką Jis padarė.
Pats Jonas Krikštytojas nebuvo šviesa, ir tai žinojo. Trečiame skyriuje randame jo žodžius: Aš ne Kristus! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku. Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta (Jn 3, 28-29). Jonas Krikštytojas pripažįsta, kad nėra jaunikis, jis - tiesiog vyriausiasis pabrolys. „Jis turi augti, o aš - mažėti", - sako jis. Jis suvokė, kas jis yra ir kas nėra. Jis buvo žiburys. Penktame skyriuje vartojamas žodis luchnos, kuris reiškia „maža lempelė". Tas, kuris turėjo ateiti, buvo kaip milijardas šviečiančių saulių, o Jonas Krikštytojas, palyginti su Žodžiu, buvo kaip mėnulis - tik menkas saulės atspindys. Jis nebuvo ta šviesa.
Kas nors gali paklausti: „Kodėl apie šviesą reikia pranešti? Nuo kada žmonėms reikia pranešti, kad šviesa šviečia?" Nereikia, nebent jie akli. Antrame laiške korintiečiams skaitome: Šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa (2 Kor 4, 4). Štai kodėl pasauliui, skendinčiam tamsoje, reikėjo pranešti, kad pasirodė šviesa. Tai ir buvo Jono Krikštytojo misija.
Atstumtasis
Taigi, matome Žodį - amžiną, kurį patvirtino kūrinija, apreikštąjį, kurį patvirtino tamsoje šviečianti šviesa, pažadėtąjį, kurį paliudijo didžiausias iš visų Senojo Testamento pranašų. Bet ir tai dar ne viskas. Šis kūdikis yra ir atstumtasis. Atėjusi šviesa buvo tikra, reali šviesa. Prieš tai buvo kelios virpančios žvakelės, buvo keli Dievo pasiuntiniai, keletas šviesos blykstelėjimų, tačiau dabar atėjo tikroji šviesa, kurios visi laukė. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį (Jn 1, 9). Pasirodžiusi ši šviesa realiai išsklaidė tamsą, apšviesdama kiekvieną į pasaulį ateinantį žmogų. Jokios kitos šviesos nėra. Galima sakyti, kad tai - išskirtinė šviesa, kad visos kitos religinės sistemos glūdi tamsoje. Jei kas nors nori būti apšviestas, tik ši šviesa gali tai padaryti. Jis - Žodis, Jėzus - yra ta šviesa, apšviečianti kiekvieną į pasaulį ateinantį žmogų.
Kristaus šviesa visa apima, visur pasiekia ir išsklaido tamsą - taip vienaip ar kitaip apšviečia kiekvieną asmenį. Prisiminkime Laiško romiečiams eilutes: Jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami (Rom 1, 20).
Mes esame sukaupę tiek daug žinių apie Dievą, kad galime atsidurti pavojingoje situacijoje: galime būti nubausti už tai, kaip mes elgiamės su turima šviesa. Šviesa, apie kurią kalba apaštalas Jonas, vienu ar kitu būdu apima viską ir apšviečia kiekvieną žemėje esančią sielą. Ar tie žmonės gyvena šviesoje? Kartais šviesa iš tiesų išsklaido bet kokią tamsą, o kartais - tik atskleidžia blogį, kuris vėliau bus teisiamas. Tačiau Kristus - tai ta šviesa, kuri apšviečia kiekvieną į pasaulį įžengiantį žmogų. Kai kuriuos Jis apšviečia, kad šie pamatytų savo išgelbėjimą, kitus - kad atskleistų jų blogį ir parodytų artėjantį teismą. Jis - vienintelė šviesa, galinti apšviesti širdį. Dievas kiekvienam žmogui pakankamai save apreiškė, todėl mes negalime išsiginti atsakomybės. Ši žinia skelbia, kad Jis atnešė Dievo šviesą kiekvienai sielai, padarė ją prieinamą kiekvienam žmogui. Jis - šviesa, apšviečianti išgelbėjimui arba teismui.
Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė (Jn 1, 10-11). Jis atėjo apšviesti pasaulio ir kiekvieno jame esančio žmogaus, tačiau pasaulis Jo nepažino... Neįtikimai liūdna ir veria širdį.
Jis buvo pasaulyje. Mes skaitėme apie šviesą tamsoje, gyvybę, ateinančią į žmonių pasaulį. Jis pasaulį sukūrė: Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko (Jn 1, 3). Bet pasaulis Jo nepažino - tamsa liko tamsa ir net bandė užgožti šviesą. Jo nepripažino. Tai nereiškia, kad žmonės nežinojo, kas Jis toks, jie tiesiog neturėjo artimo asmeninio ryšio su Juo. Evangelijoje pagal Joną vartojamas žodis „pažino" dažnai kalba apie labai artimą asmeninę bendrystę. Blogio kupinas žmonių pasaulis neturėjo tokio ryšio su Juo.
Gelbstintis
Šis kūdikis - amžinasis, apreikštasis, pažadėtasis, atstumtasis... Visgi atstumtasis taip pat buvo ir gelbstintis: Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą (Jn 1, 11-12). Niekas nesutrukdė šio sumanymo įgyvendinti. Dievo negąsdino žmonių netikėjimas. Jo atėjimas buvo sėkmingas, nes tuo pačiu metu, kai vyko atmetimas, vyko ir atpirkimas. Nepaisant nepalankios padėties, atmetimo, viskas pasisuko gera linkme.
Visi, kurie Jį priėmė... Priėmė Jį tie, kurie patikėjo Jo vardu. Ką reiškia „tikėti Jo vardu"? Tikėti tuo, kad Jis yra, tuo, kuo Jis tvirtino esąs, tuo, ką Jis darė, kalbėjo ir kas buvo. Visiems, kurie tikėjo, kad Jis yra Tas, kas sakosi esąs, ir kad Jis daro tai, ką sakosi darąs, kurie tikėjo, kad Jį gauna ir sakė Jam „Taip", Jis davė galią tapti Dievo vaikais (Jn 1, 12).
Po visą pasaulį išsibarsčiusios religijos rodo, kad žmonės troško pažinti Dievą. Deja, jie norėjo Jį pažinti, keldami savo sąlygas, o ne paklusdami Jam. Jie atmetė Jo sąlygas. Tačiau tie, kurie priėmė Jo sąlygas, tapo Dievo vaikais. Ne draugais, kolegomis ar draugijos nariais, bet sūnumis ir dukterimis.
Žodžio - logos - atėjimo tikslas buvo dovanoti žmonėms bendrystę su gyvuoju Dievu. Todėl apaštalas Paulius sako, kad mes esame bendrapaveldėtojai su Juo. Mes esame Dievo vaikai, šaukiantys: „Aba, Tėve!" Apaštalas Jonas rašo, kad mes būsime kaip Jis, nes matome Jį tokį, koks Jis yra (1 Jn 1, 3). Mes esame įtraukiami į artumą, Jo pilnatvė apsigyvena mumyse ir mes įgyjame dievišką prigimtį. Mes tapome Jo vaikais.
Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (Jn 1, 12-13). Į Dievo šeimą gimė ne iš kraujo, ne dėl paveldėjimo, ne dėl rasės... Tai neįvyko dėl to, kad to norėjote ir troškote, to alkote ir tam ruošėtės, jokia žmonių organizacija ar veikla negalėjo jums to suteikti. Jūs to nepaveldėjote.
Jūs gimėte iš Dievo - taip rašoma 13 eilutėje. Tai įvyko Dievo iniciatyva.
Taigi, Evangelijos pagal Joną įžangoje matome įtampą, kylančią tarp išsirenkančios aukščiausios Dievo jėgos ir kiekvieno asmens individualaus tikėjimo. Mes esame išgelbėjami tikėjimu, bet viskas priklauso nuo Dievo. Žmogaus kilmė, troškimai, rasė ar kiti žmogiškieji faktoriai negali suteikti mums išgelbėjimo. Tai - suverenaus Dievo veiksmas, tačiau tai visuomet lydi asmeninis tikėjimas tuo, kas yra gyvasis Žodis ir ką Jis daro. Jis gelbsti - kaip tai nuostabu! Kalėdų istorijoje Jonas apie tai ir kalba.
Šlovingasis
Kas atėjo į pasaulį? Amžinasis, apreikštasis, pažadėtasis, atmestasis, gelbstintis. Ir mes vis dar klausiame: „Bet kas Jis? Juk gimsta daugybė kūdikių..." Į šį klausimą Jonas atsako 14-18 eilutėse. Jis veda mus prie to, ir štai mes matome šlovingąjį: Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14). Tai - tikroji Kalėdų istorija! Amžinasis Žodis tapo apreikštuoju, nes Jis buvo pažadėtasis, ir, nors Jį atmetė, Jis yra tas, kuris gelbsti. Žodis - amžinoji Dievo jėga, valia, protas ir išmintis - tapo kūnu. Begalinis tapo ribotu, neregimas - regimu, Dievas tapo žmogumi, galinga kurianti dieviška jėga, kuri buvo visa ko priežastis, priėmė kūnišką pavidalą.
Žvelgdami į ėdžias dabar, manau, matome kitokį vaizdą, nei skaitydami Evangelijas pagal Matą ir Luką. Visa pranokstantis Dievas, tobula išmintis, visažinis, visagalis, švenčiausias ir šlovingiausias Dievas pasirodo kaip vienas iš savo paties kūrinių.
Žodis tapo kūnu - tai rodo, kad Jis egzistavo ir prieš tai. Jis nepradėjo gyvuoti dabar, Jis tik tapo kūnu. Tačiau tapęs kūnu, Jis nenustojo būti tuo, kas buvo iki tol. Tai paslaptis: Žodis tapo žmogumi, nenustojęs būti Dievu, ir gyveno tarp mūsų. Šis Žodis apsigyveno jūsų „palapinėje". Jis apsigyveno tarp mūsų, ir štai skaitome apaštalo Jono liudijimą: Mes regėjome Jo šlovę (Jn 1, 14). Ką jūs matėte, regėdami Jo šlovę? Mes matėme Dievą.
Niekas nežino kitos šlovės, tik apreiškimą, kuris atėjo su įsikūnijusiu Žodžiu. Todėl Paulius rašo: Jame, kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė (Kol 2, 9). Kaip nuostabu!
Vis dar klausiate savęs: „Tai kas gi Jis yra? Kas Jis toks?" Jonas parodė mums, kad Jis yra amžinasis, apreikštasis, pažadėtasis, atstumtasis, gelbstintis, šlovingasis. Tačiau kas Jis? Jonas Krikštytojas apie Jį liudija ir šaukia: Čia Tas, apie kurį kalbėjau: Tas, kuris eina paskui mane, pirmesnis už mane yra, nes Jis buvo anksčiau už mane (Jn 1, 15). Oho... Jonas Krikštytojas liudijo, kad Tas, kuris ateina po jo, iš tikrųjų buvo prieš jį. Kitais žodžiais tariant, jis sakė: Tas, kuris ateina po manęs, yra amžinas: Jis yra Tas, kuris pirmesnis už mane yra. Jam aš nevertas atrišti sandalų dirželio (Jn 1, 27).
Kas Jis? Jis - Tas, apie kurį liudijo Jonas. Jis - Tas, iš kurio pilnatvės mes gavome malonę po malonės. Kaip tai suprasti? Geriausiai tai iliustruoja jūros bangos: kai tik viena banga nutolsta, atplaukia kita, viena banga nuplauna, kita vėl atneša... Tai lyg nesibaigiantis dieviškas potvynis... Malonė - tai kraujo raudonumo žymė, panaikinanti nuodėmę. Malonė - tai vilties žvaigždė, nušviečianti tamsų neteisybių dangų. Malonė - tai nepajudinamas stulpas, į kurį remiasi taikos sandora su Dievu, ramstis, į kurį remiamės, suvokę savo silpnumą...
Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų (Jn 1, 17). Įstatymas atskleidė dalį tiesos, bet ne malonę. Iki Naujosios sandoros visa tiesa nebuvo apreikšta. Visą tiesą atskleidė Sūnus. Įstatymas apreiškia kaltę ir bausmę. Malonę atnešė Jėzus Kristus.
Aštuonioliktoje eilutėje skaitome apibendrinimą: Dievo niekas niekada nėra matęs, tiesa? Tad kaip mes galime pažinti Dievą? Ar mes būsime kaip Jobas, kuris dairėsi, bet niekur Jo nerado? Ar čia ir pabaiga? Ne. Tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Neįtikimai nuostabi tiesa!
Betliejuje gimęs kūdikis yra ne kas kitas, o gyvasis Dievas, panoręs mums apsireikšti. Jėzuje Kristuje nežinoma tampa žinoma, nematoma tampa matoma, transcendentiškas tampa artimu, nepaliečiamas - paliečiamu, nepasiekiamas - apkabinamu. Tikinčiai širdžiai Dievas daugiau niekada nebus svetimas.
Tai yra Jono papasakota Kalėdų istorija.
Iš www.gty.org
vertė Eglė Rimkienė
