Norisi šiuos metus užbaigti su padėka ir palinkėti ateinančiaisiais rasti dar daugiau už ką padėkoti. Dėkoti ir Dievui, ir žmonėms, kuriuos Viešpats lemia mums gyvenime sutikti.
Palaimintų, kupinų dėkingumo Naujųjų metų!
Esu dėkinga už dvasinį maistą. Gerą, kokybišką, subrandintą, šviežią. Žaviuosi savo bažnyčios pastoriais, pamokslininkais, namų grupelės vadove. Tikiu, kad Dievas atsako į mano maldas, - tvirtai stovėkite Viešpatyje!
Už jaukius namus. Gera ir kitose bažnyčiose - malonu matyti, kaip Viešpaties Dvasia veikia ten, smagu pažinti brolius ir seseris. Teko keletą metų gyventi kitame Lietuvos mieste, kitoje šalyje. Dėkoju Dievui ir už tas pažintis, patyrimus, bet nieko nėra mieliau, kaip grįžti į savus namus.
Už draugus. Dievo dovanotus. Argi ne privilegija sekmadienio popietę su draugėmis paplepėti ne apie orą ir batus (na, gerai - ne vien apie orą ir batus...), bet ir išsipasakoti, pavyzdžiui, kaip stipriai mylime savo pastorių, aptarti rytmečio pamokslą?
Net už šeimą! Augome bažnyčioje, kol vienas kito nepažinojome, dabar augame kaip šeima.
Auk, bažnyčia, ir stiprėk. O tavyje augsiu ir aš - mažytė tavo dalelė.
Rasa Malakauskienė
Kiekvieną rytą, eidama į darbą, dėkoju Viešpačiui už tai, kad Jis mane sukūrė, kad priėmė į savo šeimą, ir meldžiuosi už savo šeimos narius - brangius žmones, kurie dar nėra atgimę - už dukrą, už tėtį, už sesę. Meldžiuosi ir už save, kad Dievas duotų laiku ir vietoj pasakyti tinkamą žodį per giminės pobūvius, kad kraujo giminės taptų ir dvasios gimine, manau, tai vienas didžiausių kiekvieno iš mūsų troškimų. Viešpats mato, kad esu netobula - ne visada pavyksta pereiti išbandymus ir pagundas, bet didžiausias dalykas, ko išmokau bažnyčioje iš bendruomenės narių - tai atgaila ir atleidimas. Atleidimas ne dėl to, kad būtų nesvarbios ir nereikšmingos tos besikartojančios nuodėmės (niekas nebado pirštais už savimeilę ar išdidumą), bet atleidimas + dovana. Dovanos - tai nuolankumas ir dosnumas, kurio man dažnai trūksta. Tai nuoširdus domėjimasis ir rūpestingumas, kuriuos dažniausiai patiriu namų grupelėje. Tokio palaikymo galima tikėtis tik iš artimiausių giminaičių. Ir tik tokioj dvasioj galima augti. Taigi esu be galo dėkinga bažnyčiai.
Roma Malinauskaitė
Kartais skaitant knygą dvasine tema apima jausmas, jog nesu verta sužinoti tai, apie ką skaitau, patirti gelmę, kuria dalinasi autorius. Tada klausiu Dievo: „Už ką man, nuodėmingam ir silpnam žmogui, tenka malonė patirti tokius Tavęs pažinimo klodus?" Tas pats jausmas apima ir tada, kai galvoju apie savo bažnyčią. Už kokius nuopelnus man skyrei būtent tokį tikėjimo kelią, leidai augti šioje bažnyčioje ir kartu su ja? Tokiomis akimirkomis suvokiu, kokia bekraštė Jo malonė ir koks tvirtas pasiryžimas manyje iškalti Jo Sūnaus atvaizdą ir pavidalą.
Todėl visų pirma ačiū Jam už bažnyčią, kurioje turiu garbę augti Jo pažinimu. O bažnyčiai ačiū...
... už tai, jog vieną saulėtą rugpjūčio popietę viename iš savo gimtojo miesto daugiabučių, kuriame rinkosi maža tikinčiųjų grupelė, išgirdau, kad yra kitoks gyvenimas. Ir tą gyvenimą galiu turėti savo širdį atiduodama Viešpačiui Jėzui;
... už nuolatinę akistatą su Tiesa, nuo kurios manyje vis dar dominuojančiai kūniškai prigimčiai šiaip jau norisi slėptis, ją ignoruoti, apsimesti kurčiai. Greičiausiai taip ir būtų, jeigu nebūčiau bažnyčios dalis. Pasislėpčiau, ignoruočiau, negirdėčiau... Tačiau nuolat grįždama į bažnyčią girdžiu atkaklų Tiesos balsą, ignoruoti jį išeina vis sunkiau, o eiti pãskui darosi vis lengviau;
...už galimybę savo tikėjimu, atradimais, abejonėmis ir visais kitais gyvenimo atributais dalintis su Dievą mylinčiais ir Jį pažinti trokštančiais žmonėmis. Tai padeda eiti mokinystės keliu.
Inga Barauskaitė
Dėkingas visų pirma už tą nuostabų jausmą bažnyčioje, kad esi tarp savų brolių ir seserų, už tą aiškų įsisąmoninimą, kas tai yra brolis ir sesuo Kristuje. (Kai, pavyzdžiui, kažkur pamatai pažįstamą veidą, žinai, kad tai bažnyčiokas - brolis ar sesuo, ir pasidaro širdyje taip gera ir miela...)
Dėkingas už patarnavimus bažnyčioje, už chorą, vaikų tarnavimus, už visų bendruomenės pastorių triūsą ir pasišventimą (aš stengiuosi perklausyti daugumą svetainėje btz.lt skelbiamų pamokslų; jie labai mane stiprina ir statydina).
Vidas Jakubonis
Esu dėkinga už žmones, kurie supa mane, ir už tuos man nežinomus, kurie manęs taip pat nepažinodami daro man įtaką.
Rūta Puišytė
Galiu drąsiai sakyti, jog bažnyčia - tai mano dvasiniai namai. Čia atidaviau savo širdį Jėzui, čia Juo seku, čia Jis mane augina.
Taip pat esu be galo dėkingas Dievui už ištikimus, noriu pabrėžti - ištikimus Jo tarnus, už jų lūpose skambančio Dievo žodžio grynumą. Suvokiu, kaip svarbus Dievui mano sielos išganymas, todėl Jis duoda tai, kas geriausia.
Ir, be abejo, neįsivaizduojamai sunku būtų be draugų, einančių tuo pačiu tikėjimo keliu. Ačiū Jam už draugus.
Dėkoju Dievui už Bažnyčią.
Raimundas Daugėla
Ačiū Dievui už bažnyčią, per kurią Jis ypatingai, savitai ir kartais netikėtai save apreiškia.
Ačiū bažnyčiai už Dievą, kurį jos dėka galiu tikriau ir giliau pažinti.
Ne kartą pagalvojau, kad šiandien nebūčiau tokia, kokia esu, jeigu ne Kristus ir Jo bažnyčia - vietinė bažnyčia.
Bažnyčia - mano dvasinė šeima su visais džiaugsmais ir rūpesčiais, laimėm ir nelaimėm.
Dievas, bažnyčia ir aš - triguba virvė, kurią sunku pertraukti (plg. Ekl 4, 12).
Edita Sabalionytė
„Tikėjimo žodžio" bažnyčioje esu nuo jos įkūrimo - 23 metus. Visą šį laiką priklausau šiai bažnyčiai, nes patikėjau tuo, ką pamačiau ir išgirdau savo širdy: šią bažnyčią numatė pats Dievas, čia yra mano vieta. Buvimas bažnyčioje, bendravimas su atsidavusiais Dievui žmonėmis keičia mane, moko vertinti svarbiausius gyvenime dalykus. Esu dėkinga šios bažnyčios pastoriams - jie yra ne tik geri mokytojai, bet ir įkvepiantys pavyzdžiai. Buvimas bažnyčioje apsaugo tikintį žmogų nuo daugelio mokymo vėjų, kurie negailestingai siaučia nūdienos pasaulyje.
Lilija Kozlovskaja
Parengė Aurelija Umbrasienė
